2025-05-11, Sekmadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 188

Yoram Hazony. Nacionalizmo dorybė (XI). Visos daugiatautės valstybės paskendo pilietiniuose karuose arba subyrėjo

Pradžia ČIA. Tęsinių dalys: II,  III,  IV,  V, VI, VII, VIII, IX, X

Daugelyje pastarųjų dešimtmečių tekstų apie nacionalizmą teigiama, esą valstybė, įsteigta kaip nacionalinė valstybė, bus mažiau stabili ir daugiau represinė nei neutrali ar pilietinė. Pagal šį argumentą nacionalinė valstybė teikia titulinės tautos atstovams specialias privilegijas, taip kurstydama mažumų tautų nepasitenkinimą, pasipriešinimą ir prievartą.

Dauguma priverčiama į tai reaguoti mažumų priespauda tam, kad išsaugotų savo išskirtinį statusą. Taip prasideda nenutraukiamas „prievartos ciklas“.

Vis dėlto patirtis rodo, kad yra priešingai. Vienos ir vientisos tautybės, kurios narius sieja neišardomi abipusės ištikimybės ryšiai, dominavimas yra vienintelis pagrindas užtikrinti vidinę taiką laisvoje valstybėje. Tuo nenorima pasakyti, kad visa šalies populiacija turi priklausyti vienai tautai – niekur Žemėje to nerasime. Dar svarbiau – nėra jokių įrodymų, kad toks homogeniškumas būtų valstybės vientisumo, stabilumo ir jos projekto sėkmės garantas.

Kad būtų sukurta laisva ir stabili valstybė, reikia tik daugumą sudarančios tautos, kurios kultūrinis dominavimas būtų akivaizdus ir nekvestionuojamas, o bandymai jam priešintis atrodytų beviltiški. Tokia daugumą sudaranti tauta jaučiasi pakankamai tvirtai, kad nebijotų tautinių mažumų iššūkių ir galėtų joms užtikrinti teises bei laisves be grėsmės savo šalies vidiniam integralumui.

Panašiai ir tautinės mažumos santykiuose su tokia vienos tautos dauguma nėra linkusios veltis į konfrontaciją, nes žino negalinčios laimėti. Taip jos dažniausiai asimiliuojasi į daugumą sudarančios tautos konstitucinės ir religinės kultūros sukurtą lūkesčių sistemą, išmoksta tos tautos kalbą ir tik retai griebiasi smurto.

Būtent taip nutiko sėkmingiausiose nacionalinėse valstybėse – Britanijoje, Amerikoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse, taip pat tokiose nacionalinėse valstybėse kaip Australija, Japonija, Pietų Korėja, Tailandas, Turkija, Indija ir Izraelis. Visais atvejais vienos daugumą sudarančios tautos dominavimas sukūrė drastiškai stabilesnes, turtingesnes ir tolerantiškesnes valstybes nei jų nenacionalinės kaimynės.

Jos kovoja galios kovas

Kur valstybė suręsta ne kaip nacionalinė, nutinka kaip tik priešingai. Įvairios tautos ir gentys, suvienytos jėga ir neturinčios bendros kalbos, religijos ir bendro veikimo prieš išorės priešus istorijos, negali suformuoti abipusės ištikimybės ryšių, ir tapti tauta. Jos kovoja galios kovas, kol galiausiai viena tautinė ar gentinė grupė pasiekia valdžios kontrolę.

Tačiau kadangi gyventojai tarpusavyje susiskaldę pagal tautines ir gentines skirtis, valdžios paėmimas negali pakeisti pamatinio tokios valstybės nepagrįstumo. Nuo subyrėjimo apsaugo tik abipusės ištikimybės ryšiai, vienijantys valdžią paėmusios tautinės ar gentinės grupės narius, ir baimėje visus likusius išlaikantis geležinės rankos režimas. Taip nenacionalinė valstybė neišvengiamai linksta į despotiją ir galiausiai į dezintegraciją, kai despotizmo nebeužtenka valstybei išlaikyti.

Ne tik Sirija ar Irakas, bet tokios valstybės kaip Sovietų Sąjunga, Jugoslavija, Čekoslovakija, Libanas, Jemenas, Sudanas, Nigerija ar Kongas, – visos daugiatautės valstybės, pretendavusios į kokį nors neutralumą „globojamų“ tautų atžvilgiu, – paskendo pilietiniuose karuose arba paprasčiausiai subyrėjo.

Yoram Hazony (1964) – Izraelio politikos filosofas, knygoje „Nacionalizmo dorybė“ pristatantis nacionalines valstybes visame pasaulyje norma pavertusį nacionalizmą ir pačias nacionalines valstybes kaip vertingą ir puoselėtiną pasaulio politinę tvarką. Nėra abejonių, kad nacionalizmas yra įtakingiausia mūsų laikų politinė doktrina. Ji skelbia, kad kiekviena to siekianti tauta gali turėti savo valstybę ir joje valdyti save pagal savo normas.

Bus tęsinys.

Politiniai paskyrimai valstybės tarnyboje turi baigtis

Vytautas Sinica

Kaip rašiau, taip ir įvyko

Liberalas kultūros ministras Simonas Kairys susidorojo su Valstybinės kalbos inspekcijos vadovu Audrium Valotka. Priėmimo į valstybės tarnybą tvarkos aprašo 63 straipsnis leidžia politikams net ir po laimėto konkurso į pavaldžias pareigas netvirtinti konkurso nugalėtojo. Rašiau, kad taip įvyks – taip ir įvyko.

Valotka nepatvirtintas, nes gynė valstybinę kalbą ir jos išskirtinį statusą valstybėje, būtinybę visiems vartoti šią kalbą viešajame gyvenime. Pastaraisiais metais jį lydėjo dirbtiniai skandalai, prasidėję po banalaus priminimo, kad šalyje gyvenantys užsieniečiai privalo išmokti valstybinę kalbą, kad galėtų Lietuvoje ir dirbti. Politinio korektiškumo vadovėliuose čia visiškai neatleistinas dalykas.

Kas nutiks? Ministras pripažįsta, kad naujas konkursas įvyks jau tik po rinkimų ir kad jo nugalėtoją tvirtins jau kitas ministras. Tikėtina, kad jeigu tik nutars dalyvauti, konkursą vėl laimės Valotka, mat reikalavimai į šias pareigas gana specifiniai ir objektyviai sunku rasti žmonių, kurie nori ir gali to imtis. Tikrai įmanoma, kad ministras tik iššvaistė brangų laiką ir valstybės lėšas savo ideologinių kaprizų tenkinimui, o rezultatas galiausiai bus tas pats. Juo labiau, kad Valotka dar gali ir visiškai pagrįstai skųsti tokį sprendimą. Bet neapykanta Valotkai ir per jį valstybinei kalbai buvo stipresnė, kad ministras susivaldytų.

Bet klausimas yra ne vien rezultato. Klausimas ir principo. Valotka tapo dar vienu pavyzdžiu, kai principinga, bet ideologiškai nepatogi ir nepolitkorektiška pozicija kainuoja pareigas. Ydingi įstatymai, landos nepotizmui tą įgalina. Nors rinkimų fone tokie dalykai dažnai praslenka nepastebėti, tai išlieka egzaminas visuomenei – reaguosime, ar tylėsime? Jeigu tylėsime, atvejų tik daugės.

Nacionalinis susivienijimas ne tik patvirtintų A. Valotką į valstybinės kalbos inspekcijos vadovo pareigas, bet ir stiprintų šią įstaigą ir valstybinės kalbos politiką apskritai. Dar daugiau, Nacionalinis susivienijimas naikintų galimybę renkamam vadovui atšaukti (netvirtinti) sąžiningo ir objektyvaus konkurso nugalėtojų. Politiniai paskyrimai valstybės tarnyboje turi baigtis. Jeigu norite išsaugoti lietuvišką Lietuvą, spalio 13 dieną rinkitės Nacionalinį susivienijimą #2.

Politinė reklama, bet ir šis tas daugiau – pilietinė pozicija. Stebėtina, bet LRT debatuose kultūros tema apie tokius ir panašius (Valiušaitis, etc.) atvejus niekas kalbėti nenori.

Prancūzijos naujasis vidaus reikalų ministras įsitikinęs, kad reikalingas referendumas dėl imigracijos

Bruno Retailleau / EPA nuotr.

Prancūzijos naujasis vidaus reikalų ministras, siekiantis „atkurti tvarką“, pritarė tam, kad būtų surengtas referendumas dėl imigracijos, nors pripažino, kad šiuo metu pagal konstituciją toks balsavimas nėra galimas.

„Negalime Prancūzijoje surengti referendumo dėl imigracijos, – sekmadienį vakare transliuotojui LCI sakė Bruno Retailleau (Briuno Retajo). – Dėl to apgailestauju.“

Paklaustas, ar pats asmeniškai nori surengti tokį balsavimą, griežtajai linijai atstovaujantis ministras atsakė: „Taip, tūkstantį kartų taip.“

„Iš pradžių reiktų peržiūrėti konstituciją“, – pridūrė jis.

Šiuo metu imigracijos nėra tarp klausimų, dėl kurių galima rengti referendumus.

Pasak B. Retailleau, per pastaruosius 50 metų imigracija smarkiai paveikė Prancūzijos visuomenę, bet prancūzai vis tiek neturi „galimybės išreikšti savo nuomonę“.

Pasak B. Retailleau, per pastaruosius 50 metų imigracija smarkiai paveikė Prancūzijos visuomenę, bet prancūzai vis tiek neturi „galimybės išreikšti savo nuomonę“.

Pabrėžęs, jog nemano, kad imigracija suteikė Prancūzijai galimybių, ministras sakė, kad ji turėtų būti kontroliuojama ir kad jis yra pasirengęs panaudoti „visus mūsų turimus svertus“.

„Imigraciją būtų galima suvaldyti tik tuo atveju, jei turėtume bendrą planą“, – pridūrė jis.

B. Retailleau, kuris tvirtina, kad jo prioritetas yra atkurti tvarką, paskyrimas gerai iliustruoja vyriausybės poslinkį į politinio spektro dešinę pradėjus dirbti naujajam ministrui pirmininkui Micheliui Barnier (Mišeliui Barnjė).

Jo vyriausybė buvo suformuota po šią vasarą įvykusių ir aiškaus laimėtojo neiškėlusių rinkimų.

Prancūzijos politikos poslinkis atitinka bendrą Europos tendenciją. Ją atspindi ir austrų kraštutinių dešiniųjų Laisvės partijos (FPOe) sekmadienio pasirodymas Austrijos nacionaliniuose rinkimuose, surenkant daugiausiai rinkėjų balsų.

Neseniai įvykdytas nusikaltimas, kai buvo išžaginta ir nužudyta 19-metė studentė iš Paryžiaus, o įtariamuoju buvo nurodytas vienas marokietis, dar labiau pakurstė Prancūzijos debatus dėl imigracijos.

22 metų įtariamasis praėjusią savaitę buvo sulaikytas Šveicarijoje. Prancūzų pareigūnai sakė, kad šis vyras turėjo būti deportuotas.

B. Retailleau sekmadienį atkreipė dėmesį į galimybę pailginti žmonių, kuriems nurodyta išvykti iš Prancūzijos, maksimalų sulaikymo terminą. Tai būtų viena iš priemonių.

Atskirai ministras laikraščiui „Le Journal du Dimanche“ sakė, kad „teisės viršenybė nėra nei abstrakti, nei neliečiama“.

B. Retailleau komentarai sulaukė ir pagyrų, ir kritikos.

Žemųjų parlamento rūmų – Nacionalinės Asamblėjos – pirmininkė Yael Braun-Pivet (Jael Braun-Pivė) sakė, kad yra susirūpinusi.

„Kai padėtis įtempta, kai kyla krizės, teisės viršenybe negalima abejoti“, – pirmadienį sakė ji.

Buvęs prezidentas Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) teigė, kad „imigracija yra problema“ ir kad Prancūzijai reikia „viską pakeisti“, net jei nėra jokios „magiškos formulės“.

Šaltinis AFP-BNS

Lenkijos prezidentas buvo paduotas į teismą dėl galimo lenkų įžeidimo

0
Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda / EPA nuotr.

Viena Lenkijos nevyriausybinė organizacija pranešė padavusi į teismą šalies prezidentą Andrzejų Dudą (Andžejų Dudą) dėl galimo lenkų įžeidimo.

Apie tai paskelbė Lenkijos radijas.

Varšuvos apygardos teismas paskyrė pirmojo posėdžio datą – 2025-ųjų spalio 24-ąją. Tai reiškia, kad teismas turi prasidėti po Lenkijos prezidento rinkimų. Balsavimas turi įvykti iki kitų metų gegužės vidurio. Antrą kadenciją prezidento poste dirbantis A. Duda nebegalės siekti perrinkimo.

Byla bus nagrinėjama nuotoliniu būdu.

Kaip socialiniame tinkle „X“ teigė ieškinį pateikęs Rasistinio ir ksenofobinio elgesio stebėsenos centras, veiksmų imtasi dėl pernai A. Dudos per televiziją ištartų žodžių, kai jis lenkus pavadino kiaulėmis.

Prezidentas, kalbėdamas per „TVP Info“ apie Agnieszkos Holland (Agneškos Holand) filmą „Žalioji siena“ (Zielona Granica) apie migracijos krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, sakė, kad jo nenustebino, jog filmą matę pasieniečiai panaudojo frazę „kine sėdi tik kiaulės“, pažįstamą iš nacių okupacijos laikų, kai kino teatruose būdavo rodomi propagandiniai filmai.

Pirmadienį paskelbtame pareiškime Rasistinio ir ksenofobinio elgesio stebėsenos centras pareiškė, kad „taip Lenkijos prezidentas žmones, kurie yra jo  šalies piliečiai, pavadino kiaulėmis. Taip A. Duda įrodė, kad jis yra tik tų lenkų, kurie balsuoja už partiją „Teisė ir teisingumas“, prezidentas“.

„Dabar mūsų neabejotinai laukia sunkus teismo procesas, bet jis to vertas – norime, kad Andrzejus Duda įeitų į istoriją kaip pirmasis prezidentas, kurį Lenkijos žmonės patraukė atsakomybėn“, – teigė centras.

Šaltinis AFP-BNS

Karas Ukrainoje. Devyni šimtai penkiasdešimtoji (rugsėjo 30) diena

0

Locked N’ Loaded | Veidaknygė

Naktį agresorius surengė didelio masto smūgį Ukrainos teritorijai. Smūgiavo raketa Iskander M, raketa Kh59 bei Kh31P bei 73 dronais Shahed. Ukrainiečiai numušė Kh59 ir 67 dronus. Panašu, vakarykštis ukrainiečių smūgis Eisk neatgrasė rusų dronus leisti iš šios vietovės. Nuo rusų KAB‘ų toliau stipriai kenčia Sumy sritis.

Žiūrim ką turim fronte.

Kursko kryptis.

Ukrainos šaltiniai gana rezervuotai nušviečia situaciją. Tuo tarpu, rusų telegram kanaluose skelbiama, jog Ukrainos pajėgos plečia savo pozicijas Glushkovo rajono pietuose. Teigiama, kad jie pasiekė Volfino ir bando apeiti Vesioloe iš vakarų. Taip pat, intensyvėja ukrainiečių artilerijos smūgiai Glushkovo. O rusų puolimas ukrainiečių kairiajame flange toliau įstrigęs. Agresoriui nepavyksta išmušti ukrainiečių iš Obukhovka ir Liubimovka. Kituose ruožuose be pakitimų.

Kharkivo kryptis.

Be pakitimų.

Luhansko kryptis.

Kupjansk. Ukrainos pajėgos toliau neprileidžia rusų prie Oskil upės, tęsiasi sunkūs mūšiai. Agresorius bando pasistūmėti kituose ruožuose. Jam pavyko kažkiek išplėsti savo pozicijas nuo Pishchane į pietus, taip šiek tiek priartėjant prie placdarmo susikūrimo prie Lozova.

Lyman. Okupantai plečia savo pozicijas Nevske, tačiau vakariau esančios aukštumos ir toliau lieka Ukrainos gynėjų rankose. Neatmestina, kad artimiausiu metu rusai bandys sujunti savo pajėgas Nevske ir Makiivka bei šiame ruože įsitvirtinti palei Zherebec upę. Veiksmus, kad rusai bandys vystyti sėkmę rodo ir tai, jog jie aktyvina aviacijos smūgius.

Syversk. Be pakitimų.

Donecko kryptis.

Chasiv Yar. Rusams nepavyksta plėsti savo pozicijų Klishiivka – Kurdiumivka ruože, tačiau situacija Toretsk po truputį prastėja. Agresoriui pavyko išplėsti savo pozicijas miesto centre, ukrainiečiai kontratakuoja, tačiau susigražinti pozicijų kol kas jiems nepavyko. Taip pat, sudėtinga padėtis trikampyje Leonidivka – Nelipivka – Niu Jork. Ukrainiečiai čia neleidžia rusams jaustis laisvai ir įsitvirtinti, tačiau iniciatyvą okupantai laiko savo rankose. Jie ėmė pulti ir link Sukha Balka, taip tikėtina siekdami ištampyti ukrainiečių pajėgas.

Pokrovsk – Vuhledar.

Šiaurinis flangas. Rusai pasistūmėjo nuo Marynivka į vakarus, perimdami kelių Novohrodyvka – Selydove ir Karlivka – Pokrovsk sankirtą. Tai gali palengvinti agresoriaus operacijas ne tik į pietus link Selydove, bet ir į šiaurę siekiant užimti sausumos „koridorių“ link Pokrovsk.

Centras. Padėtis Tsukuryne išlieka sudėtinga, agresorius bado apeiti gyvenvietę iš šiaurės ir pietų bei kirsti geležinkelį. Taip pat, rusai karštligiškai bando iš šiaurės užeiti į Hyrnik, Ukrainos gynėjai išlaiko pozicijas. Situacija rytiniame Vovcha upės krante be pakitimų – Ukrainos pajėgos išlaiko Zhelane Druha kontrolę.

Pietinis flangas. Padėtis Vuhledar kritinė, vyksta sunkios gatvių kautynės. Gyvenvietė iš esmės yra blokuota, rusai tęsia atakas Bohoiavlenka ir Katerynivka link. Nuo pareigų nuimtas ilgus mėnesius sėkmingai Vuhledar gynybą vykdžiusios ukrainiečių 72-osios mechanizuotos brigados vadas plk. I. Vinnik. Šiuo kritiniu momentu, keisti vadovybę yra mažų mažiausiai keistas žingsnis. Tuo labiau, jei to priežastis – gynybos ruožo griūtis. Padėtis čia susikomplikavo ne tiek dėl 72-osios mech. brigados klaidų, o dėl didesnių objektyvių ir subjektyvių priežasčių (pvz.: motyvuoto ir kvalifikuoto personalo trūkumas kituose sektoriuose veikiančių vienetų sudėtyje, ugnies priemonių trūkumas, sąveikos stoka ir pan.).

Zaporizhia ir Pietų kryptys.

Be pakitimų.

Kai mažas tvartelis išauga į didelį tvartą

Asociatyvi Pexels nuotr.

Edvardas Čiuldė

Kas yra tie 150, kaip skelbiama, „iškilūs kultūros, meno ir mokslo veikėjai“, pasirašę po laišku LR prezidentui ir politinėms partijoms, raginančiu blokuoti idėjų įvairovės sklaidą Lietuvoje. TV laidos „Savaitė“ šaunioji vedėja Nemira Pumprickitė pakalbino vieną iš jų – tokį Gintautą Mažeikį, VDU filosofijos katedros profesorių, kuris didesniam žmonių ratui, regis, geriausiai yra žinomas ir lengviausiai atpažįstamas kaip litvinizmo ideologijos uolus propaguotojas.

Labai iškalbinga detalė yra tai, kad kalbinamas profesorius drąsiai kalbėjo „mes“ vardu, nors buvo priverstas prisipažinti, jog prie laiško teksto sukūrimo neprisidėjo, didžiausia jam tekusi garbė buvo padėti savo parašą po laišku, sukurptu, kaip dabar jau pradeda aiškėti, artimiausios G. Landsbergio aplinkos. Kita vertus, toks labai intensyvus „mes“ įvardžio vartojimas ir prasisunkusios užuominos dalyvavusio TV laidoje profesoriaus kalboje leidžia nesunkiai nuspėti, kad tikriausia bus dedamos pastangos išsaugoti pasirašiusiųjų neformalios vienybės struktūrą kaip naujai atrastą priemonę „konservatoriams“ išlikti net išėjus į užtarnautą posėdį arba net po jų politinės mirties paskelbimo. Dar tiksliau kalbant, yra labai rimtas pagrindas teigti, kad minėtoji akcija greičiausiai ir yra sumanyta kaip LR prezidento ilgalaikio šantažavimo priemonė, puoselėjant kvailą mintį, kad nueinant nuo politinės arenos reikia padaryti viską, kad būtų galima kontroliuoti ir vairuoti Gitaną Nausėdą konservatoriais pasivadinusiems apsišaukėliams pageidautina kryptimi, net kai ši politinė gauja jau neturės jokios legitimios galimybės primesti savo nuomonės konstitucinės partijos vardu.

Edvardas Čiuldė

Toliau svarbiausias klausimas – prieš ką konkrečiai pasisako minėto laiško „autoriai“? Kam Lietuvoje dar neaišku, kad Vaitkus rinkimuose yra nešvankus rusiškasis produktas, kas nenutuokia apie pavojų, jog taikos koalicija pasivadinęs žmonių sambūris savo kalbomis gali priversti apsivemti net akmeninę statulą, o Žemaitaitis pirmiausiai yra juodasis demagogas (apie tai jau porinu gerą dešimtmetį, pastaruoju metu priverstas pripažinti ir įvertinti jo kaip politikos Benderio, apvyniojusio „konservatorius“ aplink pirštą talentą, kas ne kas, o jis sugebėjo vadinamųjų konservatorių infrastruktūrą ir išteklius labai efektyviai panaudoti savo vardo išaukštinimui ir konkurencingos partijos sukūrimui), tačiau G. Landsbergio pakalikų paruoštame taške viskas yra suverčiama į krūvą ir permaišoma tokiu pavidalu, kad tokiame brikolaže jau būtų nebeįmanoma atskirti visai kitokios prigimties, o būtent už lietuvybės išsaugojimą kovojančias, patriotines jėgas, kurios, be visa ko kito, skelbia, kad Lietuvą iš vidaus supūdė „konservatoriai“, pastaraisiais metais tapę kovos prieš lietuvybę, apskritai prieš lietuvių tautą ir valstybinės nepriklausomybės idėjos tęstinumą garvežiu.

O kas geriau galėtų akivaizdžiai parodyti, kad minėtas laiškas yra paruoštas kraštutinai odioziškų ir begėdiškų „konservatorių“ aplinkos veikėjų, jeigu ne ta aplinkybę, jog visi „konservatorių“ oponentai tekste yra sumetami į vieną krūvą ir perplakami mikseriu, ar ne?

Žinia, po „konservatorių“ valdymo kaip po karo ar praūžusios piktos vėtros, kai atrodo nedaug liko ir iki to, kad valstybė perpus kiaurai ir kaip supuvęs obuolys galiausiai nukris į imperijos skreitą. Taigi atsparumas ir imunitetas „konservatoriams“ yra pirmoji būtina sąlyga, bandant išsaugoti ir apginti Tėvynę.

Į laidos vedėjos klausimą – ar nėra taip, kad dėl sukilusių protesto balsų visuomenėje bent iš dalies yra kalti ir valdantieji, G. Mažeikis nieko neatsakė, pabandęs apeiti šį klausimą, nuleisti negirdomis. Tai buvo labai kvaila. O aš tuomet pajutau apmaudą, kad ne vieną kartą sparingo partneriu viešojoje erdvėje neverčiamas rinkausi šį asmenį arba, kitaip tariant, neprašomas padėdavau diskusijas su žmogumi, kuris nesunkiai gali būti atpažįstamas taip pat ir kaip kvailas profesorius.

O gal paslaptis yra dar paprastesnė nei buvo galima įsivaizduoti iš pradžių, tarkime, užsiangažavimas miglos pūtimo menui paūmėjo, kai staigiai padaugėjo pranešimų apie galimai nešvarius G. Landsbergio šeimos verslo užkulisius. Tokiu atveju visi pasirašiusieji, nežiūrint jų prisidėjimo prie teksto subjektyvių motyvų ar net taurių intencijų, objektyviai tampa tokio abejones sukėlusio šeimos verslo lobistais.

Visapusiško prisitaikymo gidas atsilikusiai Lietuvos visuomenei

Vytautas Sinica | Veidaknygė

Masinė imigracija, įgavusi sovietinės kolonizacijos mastą, yra visa apimantis procesas. Jums gali atrodyti, kad čia tik kalbos (nes tuoj visiems reikės mokytis rusiškai) ir darbo užmokesčio (nes jis neauga kaip galėtų dėka pigiau dirbančių migrantų) klausimas. Ne, tai visapusiško prisitaikymo klausimas.

Todėl gerosios nevyriausybinės organizacijos, mintančios iš tarptautinių fondų ir paramos programų, paruošia atsilikusiai Lietuvos visuomenei gidus ir metodinę medžiagą, kaip prisitaikyti prie vis gausesnių atvykėlių. Nes aktualu ir reikės. Ir nes – tarp eilučių nesunku suprasti – ne prie jūsų bus taikomasi, o jūs turėsite taikytis ir mokėti elgtis, kad nekiltų nesusipratimų, įtampų ir kitų tarpkultūrinio bendravimo sunkumų.

Nesakykit, kad perdedu, leidinys tikras, neišgalvotas. Jo viršelis, nužengęs kaip iš antiimigracinės partijos programos, irgi tikras, neišgalvotas, patys taip pasirinko. Pirmyn į multikultūrinę Lietuvą, kurioje bus statomos mečetės, neaugs algos ir visi kalbėsime rusiškai (šaržuoju tik iš dalies).

Jeigu kas nenori į tokią multikultūrinę Lietuvą, spalio 13 dieną rinkitės lietuviškos Lietuvos išsaugojimą – Nacionalinį susivienijimą #2. Politinė reklama. O leidinio nuoroda ČIA.

Prancūzijoje katalikiškų pažiūrų politikei neleista tapti šeimos ministre

0
Laurence Garnier / EPA nuotr.

Politinė padėtis Prancūzijoje po neseniai birželio ir liepos mėn. įvykusių rinkimų yra gana sudėtinga. Šie rinkimai baigėsi pakibusiu parlamentu. Rinkimus laimėjo kairiųjų partijų koalicija, prezidento E. Macrono darinys liko antras, o Marie Le Pen „Nacionalinis susivienijimas“ – trečias. Tačiau visi trys blokai buvo maždaug vienodo dydžio.

Po ilgos politinės aklavietės vasarą E. Macronas paskyrė naują ministrą pirmininką Michelį Barnier (g. 1951 m.), buvusį ES Komisijos narį ir vyriausiąjį ES „Brexit“ derybininką.

E. Macronas paprašė jo sudaryti nacionalinės vienybės vyriausybę, kurioje dirbtų visų trijų blokų ministrai. M. Barnier, dešiniųjų Respublikonų partijos politiniam lyderiui, to padaryti nepavyko. Kairieji nenorėjo bendradarbiauti su nepopuliariosios E. Macrono partijos nariais, taip pat nenorėjo dalyvauti M. Barnier vadovaujamoje vyriausybėje. Tik vienas kairiųjų politikas panoro prisijungti prie naujosios vyriausybės (teisingumo ministras Didier Migaud); visi kiti kandidatai mandagiai pasakė „ne“.

Visi kiti M. Barnier vyriausybės nariai yra makronistai arba respublikonai. Makronistai yra iš dešiniojo E. Macrono Renesanso partijos sparno; iš savo partijos M. Barnier pasirinko ministrus, kurie laikomi „griežtosios linijos šalininkais“.

Kairuolių nuomone, Prancūzijoje dar niekada nebuvo vyriausybės, kurioje būtų tiek daug ministrų, pasisakančių prieš „lygias teises“. Pristatydamas savo naująją komandą M. Barnier pabrėžė savo naujosios vyriausybės ištikimybę visoms „įgytoms teisėms“, tačiau opozicija, atrodo, nėra labai tikra dėl šios garantijos. Tai lemia kai kurie nauji ministrų komandos vardai, kurie, pažangiųjų politikų nuomone, gali būti laikomi dešiniosios griežtosios linijos šalininkais.

Naujasis vidaus reikalų ministras Bruno Retailleau, buvęs respublikonų senatorių lyderis, žinomas ne tik dėl savo griežtos pozicijos migracijos klausimu, bet ir buvo opozicijos prieš abortų pripažinimą žmogaus teise (Konstitucijoje) lyderis.

Kai kurie partijos nariai pritaria jo konservatyvesnėms politinėms pažiūroms. Vienas iš jų – Patrickas Hetzelis, liuteronas iš Elzaso, kuris yra naujasis švietimo ministras. Konservatyvias vertybes demonstruoja ir dvi moterys. Viena iš jų – Catherine Vautrin (1960 m.), naujoji regioninių reikalų ministrė, tačiau labiausiai žinoma yra Laurence Garnier. Jos pasisakė prieš homoseksualų santuokas, teisės į abortą įtraukimą į Konstituciją, konversijos terapijos draudimą ir in vitro dirbtinį apvaisinimą lesbietėms.

Garnier (1978 m.), katalikė, galiausiai tapo naująja vartotojų reikalų valstybės sekretore, nors turėjo būti šeimos reikalų ministre. Tačiau E. Macronas pagalvojo ir pasakė, kad jos biografija per daug „subtili“ šiam postui. Naujoji šeimos reikalų ministrė bus Sarah El Haïry, kuri buvo pirmoji ministrė moteris, viešai paskelbusi apie savo homoseksualumą ir nėštumą, atsiradusį dėl medikų atlikto pagalbinio apvaisinimo.

E. Macronas paprieštaravo M. Barnier, „šeimos ministre“ paskirdamas politikę, kuri, būdama senatore, vykdė kampaniją už tos pačios lyties asmenų santuokas ir patvirtino taisykles dėl vaikų galimybės gauti lytinio brendimo blokatorių ir kryžminės lyties hormonų. Šis ministro postas yra labai simboliškas, tačiau kai Barnier norėjo jį skirti Garnier, Macronas jo pasiūlymą atmetė. „Prezidentas nenori, kad naujoji komanda išardytų jo reformas. Garnier pozicijos yra priešingybė tam, ką gynė ankstesnės vyriausybės komandos“, – Prancūzijos žiniasklaidai sakė neįvardytas buvęs ministras.

Pasiūlymas buvo nutekintas spaudai, sukėlęs kairiųjų protesto šūksnius. Jie laikė tai įtikinamu įrodymu, kad M. Barnier vyriausybė krypsta į „kraštutinę dešinę“.

Šaltinis CNE

Įstrigę laike: svajojame gyventi kaip Švedijoje, o švedai, tikriausiai, jau svajoja gyventi kaip Lietuvoje…

Aurimas Merkys

Mums kentėti laiko liko labai nedaug. Švedai jau „mėgaujasi“ savo svajone. Tiesa, visuomenei šios svajonės virto košmaru. Bet nieko nepadarysi, už tai kartais tenka ir sumokėti.

Švedų „malonumai“ laukia ir mūsų, jei tik pavyks įgyvendinti Seimo aprobuotą projektą „Vilnius – milijoninis miestas. Išmanusis Vilnius“. Jo autoriai – Liberalų sąjūdis, Seimo Ateities komiteto pirmininkas Raimundas Lopata, kuris teigia, kad teisiniai aspektai jau suderėti ir priimti Seimo rezoliucijoje dėl Lietuvos skaitmeninės ateities transformacijos ir skaitmeninio suverenumo. „Dabar reikia imtis veiksmų – įgyvendinti tai praktiškai. Iššūkių laukai daug, bet ir galimybės be galo viliojančios“, – sako jis.

„Kad taip staiga pasidarytų milijonas gyventojų, turi įvykti kokie nors įvykiai, kurių dabar mes nematome prieš akis“, – sakė Vilniaus universiteto docentas demografas Daumantas Stumbrys.

Viliojančios galimybės migrantų išpuoliai Švedijoje

Vilniaus meras Valdas Benkunskas, matyt, suvokia, kuo rizikuoja, už tai trypčioja, drąsindamasis, kad milijonas gyventojų tai dar tik emocinis atskaitos taškas. Bet iš esmės dabartinė valdžia šiai avantiūrai neabejotinai pritaria. Tai matyti vienas po kito jos rengiamuose renginiuose, kurie aptakiai vadinami diskusijomis, nes sprendimas Lietuvos sostinę paversti imigrantų miestu, seniai yra įtvirtintas jų galvose. Skaitytojai tuo gali įsitikinti susipažinę su vienu iš tokių „diskusijų“ vaizdo įrašu publikacijoje „Lietuvos vizionieriai ketina įkurdinti Vilniuje apie 0,5 mln. migrantų“.

Tuo tarpu portalas DELFI.LT publikacijoje „Tai, kas vyksta Švedijoje, jau gąsdina ir kaimynes“, skelbia apie nuolat prastėjančią padėtį Švedijoje ir jos visuomenę apėmusį susirūpinimą dėl istorijoje dar nepatirto nesaugumo (žemiau).

Praėjusią žiemą Christeris Nersundas leido laiką savo namuose prie ežero Norvegijos Moso miesto pakraštyje, kai vieną vakarą išgirdo šūvius. 38 metų reklamos vadybininkas Ch. Nersundas iš pradžių pagalvojo, kad tai buvo automobilio avarija. Tačiau pamatęs, kad netoliese esančios sporto salės ir parko link skuba greitosios pagalbos automobiliai, suprato, kad įvyko kažkas rimtesnio.

Kitapus ežero švedų gangsteriai susekė vieną konkurentą ir bandė jį nužudyti, rodė policijos pranešimai. Vos už kelių metrų vaikams žaidžiant rankinį, kraujuojantis vyras buvo paliktas gulėti ant sniego. Jis buvo nugabentas į ligoninę ir galiausiai išgyveno. Dėl šio užpuolimo Švedijoje buvo suimti trys asmenys. Jie buvo išduoti Norvegijai ir tebėra sulaikyti, rašo „Politico“.

„Manęs taip lengvai neišgąsdinsi, – sakė Ch. Nersundas. – Tačiau tai, kas įvyko tą vakarą, sukrėtė čia gyvenančius žmones“. Gaujų nusikalstamumas yra didžiausias politinis iššūkis, su kuriuo šiandien susiduria Švedijos vyriausybė. Vien šiais metais per 195 susišaudymus ir 72 sprogimus buvo nužudyta 30 žmonių. Tai visoje Švedijoje pakirto piliečių saugumo jausmą. Šaudynės Moso mieste buvo pirmasis ženklas, kad Švedijos vidaus krizė persimeta į kaimynines valstybes.

Buvusi Norvegijos teisingumo ministrė Sylvi Listhaug paragino savo šalį neprarasti budrumo ir nenuslysti ten, ką ji pavadino „švediškomis sąlygomis“. Norvegijos policija įtaria, kad sprogimas, nugriaudėjęs netoliese esančiame Driobako mieste, taip pat buvo švedų gaujų darbas. Ji mano, kad švedų narkotikų gaujos, pastaruoju metu išplėtusios savo operacijas, dabar vykdo veiklą visose 12 Norvegijos policijos apygardų. Danų teisėsauga taip pat praneša apie didėjantį švedų nusikaltėlių srautą į Daniją ir pastebi, kad daugelis jų yra labai jauni. Rugsėjo pradžioje Danijos policija dviem švedų paaugliams pateikė kaltinimus pasikėsinimu nužudyti, ir teigė, kad juos nusamdė tarpusavyje bendradarbiaujančios švedų bei danų organizuoto nusikalstamumo grupuotės. Policija pažymėjo šiuo metu tirianti maždaug 25 panašias bylas.

Nepilnamečius užverbuoja gaujos, kad jie puldinėtų vieni kitus

„Nepilnamečius užverbuoja gaujos, kad jie puldinėtų vieni kitus“, – neseniai žurnalistams sakė Danijos teisingumo ministras Peteris Hummelgaardas. „Kas vyksta kitoje Zundo pusėje?“ – klausė jis, galvoje turėdamas Daniją ir Švediją skiriantį sąsiaurį. Švedijai, kuri ilgą laiką buvo laikoma Europos socialinio stabilumo bastionu, sulaukti kritikos iš savo kaimynių yra šokiruojantis ir žeminantis įvykių posūkis. Saugumo padėtis Švedijoje gali pakenkti šalies reputacijai tiek viduje, tiek užsienyje, teigia apžvalgininkai. „Švedijai tai yra nemalonu ir atrodo siaubingai“, – dar praėjusį rugpjūtį sakė Švedijos nacionalinio radijo SR politikos apžvalgininkas Fredrikas Furtenbachas. Rugpjūčio pabaigoje Danijos vidaus reikalų ministras P. Hummelgaardas pasikvietė į Kopenhagą Švedijos teisingumo ministrą Gunnarą Strommerį skubių derybų.

Po susitikimo G. Strommeris pripažino, kad susirūpinimas dėl Švedijos nusikalstamų grupuočių įtakos kaimyninėms šalims yra pagrįstas ir kad Švedija turi dėti daugiau pastangų, kad užkirstų kelią šiai problemai nuo pat šaknų. Švedijos centro dešiniųjų vyriausybė, kuri 2022 metais atėjo į valdžią remiama kraštutinių dešiniųjų Švedijos demokratų, žadėjo įgyvendinti tai, ką vadino „paradigmos pokyčiais“ kovoje su nusikalstamumu. Ji sugriežtino bausmes už šaudymo nusikaltimus ir svarsto galimybę sumažinti amžių, nuo kurio nusikaltėliai galės būti laikomi atsakingais už savo veiksmus. Ji taip pat įvedė naują sustabdymo ir apieškojimo zonų sistemą. Tačiau šios priemonės dar nedaro rimto poveikio, o susišaudymai ir sprogdinimai, nukreipti prieš gaujų narius ir jų šeimas, tęsiasi – tiek Švedijoje, tiek užsienyje.

Pastaraisiais mėnesiais švedų gangsteriai krito nuo savo konkurentų iš Bosnijos, Turkijos bei Irako kulkų. Rugsėjo pradžioje kalbėjusi Švedijos socialdemokratų opozicijos lyderė Magdalena Andersson sakė, kad vyriausybei „trūksta plano“, kaip užkirsti kelią gaujoms verbuoti naujus narius. Policija įtaria, kad lapkričio 28 d. išpuolis Moso mieste prasidėjo nuo žinutės, kurią, likus kelioms valandoms iki šaudymo, įtariamieji išsiuntė aukai – trisdešimtmečiui švedui, nurodydami laiką ir susitikimo vietą…  pasigirdo šūviai…

Daugiau apie tai: Delfi.lt