Lietuvos vizionieriai ketina įkurdinti Vilniuje apie 0,5 mln. migrantų
Mūsų draugai, kviečiantys masiškai priimti į Lietuvą migrantus, sausio 24 d. Seimo lankytojų centre surengė diskusijų tęsinį „Vilnius – milijoninis miestas”. Šįkart kalba sukosi apie pasekmes sostinėje, kurias gali sukelti tautinių mažumų ugdymo įstaigų uždarymas.
Už diskusiją atsakingas vienas iš pagrindinių nepriklausomos Lietuvos valstybės panaikinimo – mūsų šalies ateities vizijos Lietuva 2050 rengėjų, Seimo Ateities komiteto pirmininkas liberalas Raimundas Lopata, kalbėdamas apie iššūkius tautinių mažumų mokyklose, siūlė vertinti ne tik švietimo kokybę, bet ir tokius kriterijus kaip socialinė įtrauktis ir miesto įvairovės puoselėjimas. Jis teigė, kad sprendimai uždaryti kitakalbių mokyklas turi būti priimti labai atsargiai, esą į tokį procesą privaloma įtraukti mokyklų bendruomenes, tėvus ir pedagogus, kad kiekvienas suvoktų tokios iniciatyvos padarinius. Tiesa, sutinka, jog į lenkų tautinės mažumos (bendrijos) mokyklas savo vaikus leidžiantys tėvai pastebi, kad jose pedagogai prastai kalba tiek lenkiškai, tiek lietuviškai.
Diskusijoje dalyvavęs buvęs žydų mokyklos direktorius Mišas Jakobas priminė, kad daugelis piliečių, gaudami Lietuvos valstybės pasą, nenori prisiimti atsakomybės už savo valstybę, kratosi minties, kad gali reikti ginti savo šalį, kaip kad ją gina karo užklupti ukrainiečiai. Dėl to labai svarbu žinoti nuotaikas mokyklose, ypač kitakalbių nuotaikos, o jos gali būti labai įvairios (diskusijos 3:39 – 11:38 min.).
vienašališkai žydų gimnazijoje vietoj rusų kalbos įvedė privalomąjį dėstymą lietuvių kalba.
M.Jakobas prisiminė, kaip prieš tris dešimtmečius Lietuvai atgavus nepriklausomybę jis vienašališkai žydų gimnazijoje vietoj rusų kalbos įvedė privalomąjį dėstymą lietuvių kalba.
Šį Lietuvos patriotą už jo kalbą užsipuolė Seimo narė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos seniūnė Rita Tamašunienė. Jos teigimu, M.Jakobas yra autoritaras, to negalima daryti be ministerijos sutikimo, o svarbiausia, neatsiklausus bendruomenės. Tačiau, ką daryti, jeigu bendruomenė nenori mokytis valstybinė lietuvių kalbos, R.Tamašunienė nepaaiškino.
Diskusijų svečias Darius Kuolys teigė, kad su tautinių mažumų mokykloms tvarkytis mes stokojame intelektualinio potencialo (diskusijos 13:04 – 24:29 min.).
Koncepcijos kaip integruoti tautines mažumas turime nuo pirmųjų Nepriklausomybės metų,- sakė jis. Deja, tas mažumų mokyklas palikome. Rusijos bendruomenė Lietuvoje traktuojama, kaip Rusijos tėvynainiai, rusų pasaulio dalis. Ir mes tai finansuojame. Tai daro ne kairioji, o TS-LKD vyriausybė. Už milijonus eurų atnaujiname mokymo programas. Ir tai daro konservatorių vyriausybė bei jų deleguota Švietimo, mokslo ir sporto ministrė.
Atnaujinome ir rusų kalbos programą. Rusų mokyklų vadovėliuose yra įžanginis Rusijos užsienio reikalų ministro Lavrovo žodis, juose – panegirikos rusų imperijai, carui Petrui I-jam.
Moksleivių vadovėliuose V.Putinas ragina Lietuvos moksleivius mokytis iš Petro I-ojo
Moksleivių vadovėliuose V.Putinas ragina Lietuvos moksleivius mokytis iš Petro I-ojo ir M. Lomonosovo imperinių tekstų – Lomonosovas teigė, kad Lietuva yra nesusipratimas, nes čia visą laiką buvo Rusija.
Tuo pat metu iš lietuvių kalbos programos pašalinamas M.Mažvydas, J. Slovackis, jų vietoje įrašomi I.Turgenevo ir I. Krylovo kūriniai, kurių vadovėliuose nebuvo net sovietmečiu.
O karas jau vyksta. Nė vienas iš Seimo narių į tai nereaguoja. Iš Švietimo ministerijos gaunu žinią: mūsų ekspertai žino geriau, nesikiškite!..
Beje, programos yra patvirtintos, už mūsų mokesčių mokėtojų milijonus rengiami vadovėliai… O vėliau ta pati ministerija viešai svarsto, girdi, gal reikėtų uždaryti rusiškas mokyklas!
Jeigu mes nesusivokiame, ką šitoje valstybėje veikiame, tai kam tos mokyklos? Kuo greičiau uždarykime jas, ir baigta!
Manęs nenustebino raginimai uždaryti kitakalbes mokyklas, nes vieną dieną mes pareiškiame vienaip, o poros metų, matyt, kreipsimės į moksleivius Rusijos URM vadovo Lavrovo žodžiais…. Taigi, stinga intelektualinių pajėgumų susivokti.
Lygiai taip pat lenkų mokymo programose nėra Česlovo Milošo, kuris kalbėjo, kad Lietuvos lenkai turi būti ne Varšuvos provincijos žmonės, o LDK palikuonys – šio krašto šeimininkai. Deja, mokymo programose ugdome Varšuvos provincijos, kaip ir rusų pasaulio žmones…
Kalbėjo kiti renginio svečiai.
Švietimo, mokslo ir sporto vieceministras Ramūnas Skaudžius (diskusijos 1:03:37 – 1:21:55 val.):
Pranešė, kad Lietuvėje yra 28 rusakalbių ir 28 lenkakalbių vaikų darželiai, 7 – mišrūs lenkų ir rusų bei 1 baltarusių darželis. Juos lanko apie 3000 vaikų. Visoje šalyje yra 80 kitataučių mokyklų, kuriose mokosi apie 25000 mokinių: 40 lenkakalbių mokyklų, kuriose mokosi 9000 mokinių ir jose dirba 1000 mokytojų, tarp kurių 150 moko lietuvių kalbą ir literatūrą. Taip pat yra 28 mokyklos rusų kalba, kuriose mokosi 14000 moksleivių, dirba 1000 mokytojų, iš kurių 100 dėsto lietuviškai, yra viena baltarusių mokykla, kurioje mokosi 390 moksleivių, dirba 32 mokytojai, iš kurių 4 dėsto lietuviškai.
Sostinės savivaldybės vicemeras Arūnas Šileris (diskusijos 1:22:05 – 1:32:44 val.) :
Sostinėje kitataučiai nenori mokytis valstybinės lietuvių kalbos. Rusakalbių mokyklose dirba pedagogai, kurie gauna ordinus iš Vladimiro Putino, o vieno vaikų darželio darbuotoja paskelbė, kad “jazyk litovsikyj – sobačyj jazyk” (lietuvių kalba yra šunų kalba).
Savivaldybė pasiūlė mokykloms finansinę paramą, kad šios įtrauktų į mokymo programas papildomai dvi pamokas lietuvių kalba. Tačiau tik trys mokyklos sutiko keisti įstatus, pasinaudoti finansinę paramą ir įtraukti į programą papildomas lietuvių kalbos pamokas. Taigi problema visai kita.
Pažymėjo, kad Vilniuje niekas nenori ir negali techniškai uždaryti rusakalbių mokyklų. Bet esama padėtis yra nenormali.
priešingai, negu Lietuvoje, Lenkijoje nėra nei rusiškų, nei ukrainietiškų mokyklų, nors Lenkija bene daugiausiai priglaudė ukrainiečių karo pabėgėlių
Pasipriešinimą lietuvių kalbai mėginusiai ginti R.Tamašūnienei, kuri teigė, neva viską turi spręsti mokyklų bendruomenė, diskusijos dalyviai replikavo, kad mokyklos bendruomenės dažnai nesivadovauja geriausiais vaiko interesais, bet siekia kitokių savo tikslų.
Atmesti R.Tamašunienės argumentai, kad ministerija geriausiai gali pasirūpinti mokymu kitakalbėse mokylose, nes ministerija jau parodė savo neįgalumą ir nesusigaudymą.
R.Tamašūnienei, kuri įnirtingai priešinosi valstybinės lietuvių kalbos privalomumui kitataučių mokyklose taip pat buvo priminta, kad priešingai, negu Lietuvoje, Lenkijoje nėra nei rusiškų, nei ukrainietiškų mokyklų, nors Lenkija bene daugiausiai priglaudė ukrainiečių karo pabėgėlių. Į tai ši Seimo narė nerišliai atsakė mėgindama pasiteisinti, neva lenkų, ukrainiečių ir rusų kalbų grupės yra giminingos.
Diskusijoje kalbėjo kiti dalyviai:
Evelina Gudzinskaitė: Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzisnkaitė (diskusijos 1:46:00 – 1:50:52 val.):
Imigrantų vaikai. Tai didelė problema. Valstybinėse mokyklose mokosi 1500 baltarusių ir ukrainiečių vaikų. Nevalstybinėse mokosi dar apie 1000 ukrainiečių vaikų. Tačiau atvykę ukrainiečių vaikai automatiškai patenka į rusų mokyklas. Vicemistras pripažįsta, kad kuriame kitataučių getus. Kitataučiams yra privaloma išmokti lietuvių kalbą.
Pasiūlė keisti klausimo formuluotę: užuot klausus, “ar reikėtų uždaryti rusiškas mokyklas”, klausti, “ar valstybės privalo finansuoti mokyklas, kuriose yra mokama ne valstybine lietuvių klaba”.
Mes turime 62 tūkst. Baltarusijos piliečių, 86 tūkst. Ukrainos migrantų.Klausimas: kodėl neturime ukrainiečių mokyklų? Kodėl kalbame tik apie rusų mokyklas?
Manėme, kad rusakalbės mokyklos natūraliai nunyks. Ne, jos nenunyks, nes pasipildo vis naujais imigrantų rusakalbių vaikai.
Klausimas toks: nori dirbti, privalai kalbėti vietos kalba.
Pagrindinis argumentas, kodėl rusakalbiai nevyksta į kitas šalis, o nuolat atvyksta į Lietuvą yra tas, kad čia yra rusakalbės mokyklos. Tai nei gerai, nei blogai. Tačiau būtent imigrantai ir papildo rusakalbes mokyklas.
Mūsų šalyje kitataučių integracija yra pradinėje būklėje. Ukrainiečių migrantai užplūdo beveik visas Europos valstybes, tačiau kitose jie negalėjo pritapti, nes privalėjo išmokti tų valstybių kalbą. Klausimas toks: nori dirbti, privalai kalbėti vietos kalba. Taip yra ir Lenkijoje. Šioje šalyje niekas rusiškai nekalba.
Lietuva pirmauja Europoje pagal tai, kiek ukrainiečių priėmė į darbo rinką. Tai sveikintina, tačiau blogai yra tai, kad mes su ukrainiečiais kalbame rusiškai. Susitinkame su rusakalbiu, ir kalbame rusiškai. Tuomet, kaip mes jiems padėsime mokytis lietuvių kalbos, jeigu s nesudarome sąlygų jai mokytis?
Ši problema paaštrėjo, kai į Lietuva atvyko Ukrainos karo pabėgėliai, kurių dalis leido savo vaikus į rusakalbes mokyklas. Jose prasidėjo konfliktai, apie kuriuos dabar kalbame.
Kai kas teigia: reikia faktų. Tačiau juos atsekti labai sunku, nes žmonės bijo kalbėti, mokytojos bijo prarasti darbą, tėvai bijo, kad jų vaiką išmes iš geros mokyklos, todėl ši problema yra labai slepiama.
Pastebiu, kad tarp kitataučių vykdoma labai gili indoktrinacija. Turime žmonių, kurie kalba apie „russkij mir“ ir apie „putino saulę“. Vadinasi, jie gyvena tokioje aplinkoje, ir dalis jaunimo auga tokioje aplinkoje…
Kęstutis Dubnikas Nacionalinis susivienijimas, Vilniaus universitetas (diskusijos 1:51:05 – 1:58:05 val.):
Čia vykstanti diskusija sukama nuo politikos, nors ją organizuoja politikai. Pagarba Migracijos departamento direktorei, kuri šį klausią sugrąžino į politinę plotmę.
Diskusija buvo greitai nukanalizuota į ugdymo turinio klausimus, geriausiu atveju į švietimo vadybos, bet ne politikos ir ne valstybės santykius su šia tema klausimus.
Labai sutartinai čia esantys politikai stojo mūru ginti esamą
Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas netgi pasityčiojo iš Latvijos piliečių padėtį, kuri faktiškai yra išskirtinė Europoje, siekiant išlaikyti pilna apimtimi valstybės finansuojamas kitakalbes mokyklas. Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas netgi pasityčiojo iš Latvijos piliečių kurie pareiškė, kad tokia padėtis turi būti pakeista taip, kaip yra Europos valstybėse ir bet kurioje valstybėje, kuri supranta, kas yra švietimo politika ir valstybinė kalba.
Seimo švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas teigia, esą latviai desperatiškai dėl savo kompleksų uždarinėja rusiškas mokyklas…
Kai buvęs gimnazijos direktorius M.Jakobas pateikė puikų pavyzdį, kaip seniais laikas savo valingu sprendimu jis pasielgė savo gimnazijoje iš tikrųjų valstybiškai, Seimo narė (R.tTmšūnienė) įvertino tai, kaip nedemokratišką ir smerktiną pavyzdį. Štai mes ir turime tokią politiką ir tokius politikus, kurie šiuo atveju inicijavo klausimą apie mokyklų ateitį.
Diskusijoje kalbos tokios, tarsi būtume atsidūrėme dvidešimties metu praeityje.
Ypač įspūdinga kolegos Dariaus (Kuolio) gynimo kalba, kuri paremta sarkastišku teiginiu apie intelektualinį nepajėgumą, neva dėl kurio nesugebame išsaugoti mokyklų, dėl blogo mokymo turinio, kuriame gali tarpi rusiškas pasaulis. Suprask, jei tik mes tas kultūrines problemas išspręstume, nieko nereikėtų keisti.Šîtap sutartume, gyventume ir nebūtų jokių problemų. O ten dviejų vaikų…
Na ką ten… susiginčijo ir susimušė… Pasitaiko…
Sena gaidelė. Remiantis istorija, esą tradiciškai susiklosčiusia ypač Vilniaus daugiaklultūrine padėtimi, siekiama ginti tai, kas iš tikrųjų stato Lietuvos valstybę į laibai silpną padėtį, lietuvių kalbą naikina, kaip valstybinę kalbą dėl to, kad ji sulyginama su visomis kitomis kalbomis, kurios visos tikrai geros ir tinkamos, bet tarp jų nėra lietuvių kalbai nėra jokio išskirtinumo.
Tai yra daugiakultūrinis požiūris, kurį jūs visi čia išsakėte. Tačiau klausimas, kodėl gi dabar taip siekiama apginti rusakalbes ir lenkakalbes mokyklas?
Viceministre, nėra tokių tautinių mokyklų. Taip ir sutarkime, jų nėra. Yra kitakalbės mokyklos. O jei kalbame apie mažumas, tai jos yra ne mažumos, o tautinės bendrijos. Tai esminis skirtumas.
Galvoju štai ką: gavau kvietimą, į kurį atsiliepiau ir buvau suintriguotas, nes jis pirmaisiais žodžiais prasideda „Milijoninis Vilnius“.
Galvojau pokštas. Bet, kadangi į diskusiją kviečia Seimo ateities komiteto pirmininkas, su kurio priežiūra buvo parengta Lietuvos ateities vizija 2050, supratau, kad tai ne pokštas.
Šioje diskusijoje apie Milijoninį Vilnių nebuvo jokios kalbos. Net kaip fakto tokia problema nekeliama, nekalbant apie tai, jog tai politinė problema, kuri sukuria tam tikros pasekmes, atskiriančias Vilnių nuo kitų regionų. Šioje diskusijoje apie tai kalbos nėra.
Ką reiškia milijoninis Vilnius? Ar tai lietuviškas Vilnius?
Jokiu būdu ne. Sprendžiant iš to, Vilnius trečdaliu turi pasipildyti ne lietuviška populiacija, kuri esant dabartinei padėčiai turi visas teises turėti mokyklas savo kalba.
Ir štai tokioje politinėje situacijoje mes ramiai sakome: nekelkime triukšmo, na kam jis? Juk tai labai jautrus tautinis klausimas. Geriau palikime taip, kaip yra, pasirūpinkime mokymo turiniu, pasirūpinkime, kad kitakalbiai pramoktų šiek tiek lietuviškai ir pan.
mūsų sostinėje kas antras pilietis bus kitatautis. Tuomet ką darysime su Konstitucijos 14 straipsniu, kuris reikalauja, kad Lietuvoje lietuvių kalba yra valstybinė?
Vytautas Budnikas, Lietuvos žmogaus teisų asociacijos pirmininkas (diskusijos 2:00:55 – 2:01:52 val.):
„Vilnius – milijoninis miestas“ – skamba stipriai. Prieš tai kalbėjęs mokytojas sakė , kad yra Konstitucijos 37 straipsnis (Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius), todėl juo ir turime vadovautis. Bet yra ir Konstitucijos 14 str., kuris skelbia, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba.
Išgirdus šioje diskusijoje, kaip mums sekasi su kitataučių integracija (sekasi labai blogai), ir žinant, kad nė vienai Europos valstybei dar nepavyko migrantų integruoti, darau prielaidą, kad Vilniuje turės atsirasi apie pusė milijono migrantų ir kad mūsų sostinėje kas antras arba kas trečias pilietis bus kitatautis. Ką tuomet darysime su Konstitucijos 14 straipsniu, kuris reikalauja, kad Lietuvoje lietuvių kalba yra valstybinė? Ar ši iniciatyva „Vilnius – milijoninis miestas“ nebuvo klaida?
R.Lopata patikino, kad klaidos nėra, nes šią iniciatyvą patvirtino Seimas.
Žinoma, nėra ginčo, kad ši pražūtinga iniciatyva valdančiųjų yra patvirtina. Bet Seimas kol kas yra renkamas. Todėl yra vilties, kad jei Lietuvos rinkėjai per Seimo rinkimus nesikrapštys kolektyviniuose soduose ir nesikapstys savo daržuose ar nesikaitins paplūdimiuose, o ateis prie balsavimo urnų, gal šią Lietuvos likvidavimo ir milijoninio migrantų Vilniaus programą pavyks atšaukti, o jos iniciatorius su rėmėjais išmesti į politinį sąšlavyną.
Visą diskusiją galite išklausyti ČIA:
Na, visi prelegentai žydai paminėti – ui, pažiūrėkime, kaip reikėtų prisitaikyti, kad būtų gerai ir mūsiškiams, ir jūsiškiams. Lenkų problema pagal LRT kaip ir neegzistuoja – juk tai, kad nelaiko valstybinių brandos egzaminų, rodo, kad varo į Lenkiją, nes ten polonijos atstovams nereikia jokių valstybinių.
šitaip diskusijas nušvietė lrt.lt: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2180272/jakobas-mano-galva-viska-galima-padaryti-ir-rusakalbiu-mokyklose-dominuojanti-gali-buti-lietuviu-kalba
NS eikite taip ir toliau, ir visi švabiniai, sorosiniai, lgbtistiniai, kitatautiniai graužikai trauksis į požemius. Kiek kartų reikia kartoti, kad Lietuvoje tėra tik TRYS MAŽUMOS: totoriai, karaimai ir romai (čigonai), nes jie nebeturi savo tėvynės, o LENKAI, RUSAI, BALTARUSIAI, UKRAINIEČIAI, ŽYDAI yra TAUTINĖS BENDRIJOS, nes jos TURI savo tėvynes. Jeigu jiems čia kas nepatinka, jie puikiausiai gali grįžti į savo tėvynes ir ten dirbti jau savo TIKROSIOS tėvynės labui, bet čia jiems priklauso būti lojaliems LIETUVOS KONSTITUCIJAI. Todėl mokymas Lietuvos mokykloms privalo būti tik LIETUVIŲ kalba. O seimuko politikieriai manipuliuoja ir neteisingai įvardija tas bendruomenes- kokia gėda nežinoti pamatinių dalykų! Kokia gėda būti tokiais kvailais melagiais ir galvoti, kad taip gali apgauti Tautą!
Mano požiūriu diskusija buvo iš anksto surežisuota ir visumoje nyki. Kalbėta beveik apie nieką. Nereikia tuo ir stebėtis, žinant kas ją organizavo, liberalai. Jei ne oponentų taiklios pastabos, taip būtų taip ir nuplaukę, kad visi diskusijos dalyviai pritarė. Galima buvo pasakyti ir daugiau, bet Lopata pamatęs kur viskas krypsta greitai diskusiją užbaigė.
Parodė kai kuriuos veidus. Atrodė kaip stovėtų prie kapo duobės. Apie milijoninį Vilnių matyt neišdrįso kalbėti, visą diskusiją nukreipė rusiškų ir lenkiškų mokyklų išsaugojimui, tiksliau problemos vėlimui. Pagrindinių užsakytų kalbėtojų – Žukausko, Tamošiūnienės, Motuzo, Targamadzės, Griškevičiaus pasisakymai buvo tiesiog klaikūs. Kuolio pasisakyme buvo tam tikrų teigiamų niuansų ir minčių, bet tai labiau pan. kaip šaukštas medaus deguto statinėje.
Nuvedė nuo esmės į pašalius viską suversdamas kultūrai ar mūsų tautos negebėjimams (reiktų kalbėti apie valdžios negebėjimus). Netenkina ir Mišos Jakobo kalba, iš jo tikėjausi daugiau, nors ir už tai gavo “kritikos”. Jis kaip visada, matyt lemia tautinis charakteris, bandė įtikti ir tiems, ir tiems. Konkrečios pozicijos neparodė.
Švietimo ministerio pavaduotojas kalbėjo apie nieką (statistiką) ir neparodė jokios teigiamos nuostatos šiuo klausimu. Tiesiog politinis moliuskas ar medūza. Panašiai pasielgė ir Šileris, nei taip, nei ne. Nesuprasi ko jis nori ir ko siekia.
Evelina Gudzinskaitė taip pat tik pasibėdavojo, bet aiškios Lietuvos valstybės tarnautojo pozicijos neparodė. Todėl labai gerai, kad dalyvavo kitokie žmonės, tai bent liberalai negalės pasakyti viešai, kad buvo absoliutus pritarimas.
Aš Seimo nariams (Tamošiūnienei) esu atvirai išklojęs visą ką galvoju apie juos, kaipo tuteišius ir jų veiklą. Jie puolė aiškintis, kad jie labai myli Lietuvą, kad yra jos dideli patriotai.
Tamošiūnienė prispausta dėl savo iškraipytos pavardės pradėjo aiškinti, kad yra tikra lenkė, nes ant jos prosenelio kapo užrašyta lenkiškai, o kai paklausiau kada tai padaryta, 1928 ar 1930 m., nutilo ir neteko žado. Tada pradėjo aiškinti, kad ir Lenkijoje šiais mokslo metais Suvalkuose įsteigta lietuviška mokykla, kurią mano žiniomis finansavo Lietuvos Vyr., o ją išlaiko patys tėvai. Mokyklėlėje viso labo 4 vaikai. Kai pasakiau, kad tai netapatūs dalykai su tuo, kas yra Lietuvoje ir tai daroma tik dėl geresnio įvaizdžio bei tariamo pariteto, neturėjo ką atsakyti. Abu išsiskiriant dar kartą pasakė, kad jie labai myli Lietuvą, yra jos patriotai, o aš jiems palinkėjau būti Lietuvos piliečiais, o ne Lenkijos. Sako gyvenkime draugiškai.
Ponia Evelina mato kas vyksta, supranta, kad padėtis yra katastrofiška, bet matyt neturi drąsos ir valios tai pasakyti viešai. Aišku būtų greitai pakeista. Tai tokie mano pastebėjimai iš tos suveltos diskusijos.
Išklausiau diskusiją. Pritariu anksčiau pastebėjusiems ir pagyrusiems puikius oponentų (Dubniko) pasisakymus. Taikliai, labai giliai ir protingai apie esmines problemas. Šių ir dar poros kitų pasisakymų dėka, nepavyko moderatoriams ,,nukanalizuoti” diskusijos temos į turinį. Kuolio susierzinimas ir bandymas užlipdyti demagogo etiketę ant Dubniko ar Žukausko pasityčiojimas su KGBistiniu kvapu iš Latvijos švietimo politikos, tik parodė su kokio masto pasipriešinimu susidūrėme. Lopatos replika dėl mūsų neinformuotumo, aiškiai parodo, kad ne tik švietimo politika, bet demografiniai dalykai ar Lietuvos strategija ir net ateitis seniai aptartos ir nulemtos. Apie savarankišką nacionalinę valstybę – jokios užuominos. Tai mus dar labiau skatina susitelkti į esminius dalykus valstybėje.
Buvo didelė palaima klausyti oponentų pasisakymų. Reikia kalbėti: drąsiai ir principingai su Konstitucija rankoje. Gaila, ne visų klausiau, gaila, neparodė salės veidų, būtų buvę įdomu pasižiūrėti į kai kurių nustebusius veidus, nes žinia jiems visiems nauja ir niekada negirdėta. Drąsa keičia smegenų veiklą, drąsa geram visada stebina. Labai Jums ačiū.
Kuolys virkavo, kad Lietuvoje nebėra inteligentijos. Ar pastebėjote, kad Lopata tai patvirtino? Jis salėje sėdintį garbingą žmogų tujino!!! Pats Kuolys kreipiasi į kalbėjsuį Dubniką vardu. Kas tai? Tikri vulgus profanum- prastuomenė. Aišku, mokėjimas gerbti kitą, nesitujinant eteryje, tėra tik maža inteligentiškumo dalelė, bet ji yra, bet ji būtina, kitaip tokio prasčioko nešama, kad ir pati geriausia žinia, nublanksta, nebegalima ja tikėti: tai kaip skanus saldainis į purviną popierėlį įvyniotas.
Pritariu tiksliam pastebėjimui: “O kur valstybės interesai?”. Anot Tamošiūnienės valstybę šokdins lenkų šeimų dūdelė. Susišaukia su mintimi, kai Švietimo ministeriją šokdino dvejetukininkų tėveliai; jeigu jie nenorėdavo, kad jų vienuoliktokas vaikelis su trim ar keturiais dvejetais būtų paliktas kurso kartoti, mokykla turėdavo perkelti į dvyliktą su maišu dvejetų. Dabar mokyklose situacija po truputį keičiasi.
Budniko ir Dubniko pasirodymas labai daug reiškia, akcentai nuskambėjo. Labai gerai kalbėjo ir Migracijos departamento direktorė Gudzinskaitė bei vicemeras Šileris. Man regis, jie visi kartu pagrindė kitokios švietimo koncepcijos būtinumą. Nesakau naujos, nes ji jau sukurta, – tai Lukšienės priminta ankstesnė tautinės mokyklos koncepcija, kurią nuo pirmų Nepriklausomybės metų dorojo kol sudorojo visi paskesni politikai, kas tik netingėjo, šaipydamiesi, kad “tautinės” reiškia, kad mokys šokti sadutę ir rišti šiaudų sodus. O juk tautinė toje koncepcijoje reiškia nacionalinė, Lietuvos pilietinė mokykla.
Baisiausias – švietimo viceministro Ramūno Skaudžiaus kalbėjimas – ministerija nieko negalinti, tik rinkti statistiką, nes mokyklas steigia savivaldybės, todėl jos viską ir lemiančios, kaip ir vadovėlių turinį – juos užsako irgi ne ministerija, tai pagal jį išeina, kad ministerijos funkcijos esančios tik skaičiuoti, kur kiek kokių mokinių ir mokytojų yra, ką jis ir įrodė savo pranešime.
Vienintelė naudinga mintis iš jo pranešimo ta, kad pats to nesuprasdamas priminė, ką reiškia ministras, turintis tvirtas politines pažiūras – dabartinis viceministras pasakė, kad tik tose mokyklose, kurių steigėja yra valstybė, ministerija gali reguliuoti mokymo turinį, o juk tos valstybinės mokyklos 1996-1998 m. buvo įsteigtos tik Rytų Lietuvoje, kai švietimo ministru dirbo prof. Zinkevičius, tikras patriotas, kovojęs prieš Rytų Lietuvos polonizaciją ir rusifikaciją. Daugiau nespėjo, o dabar matyti, kad gaila.
Išklausiau visą diskusiją. Matau, kad turiu specialiąją, t. y. kitokią, nuomonę dėl Dariaus Kuolio pozicijos 0.13-0.24 val. ir 2.02-2.07 val. Simboliškai jos turinį galima išreikšti ta atkarpa, kur jis kelia labai reikalingą klausimą – ar mūsų lenkai sakys na Litwie (dabar taip sako, kaip ir Lenkijos gyventojai), ar kaip Adomas Mickevičius, Česlovas Milošas – w Litwie. T. y. kuo save laikys – Lietuvos piliečiais ar Lenkijos diaspora, tautine lenkų mažuma Lietuvoje.
Sutinku, kad Kuolio pozicija pavojinga, dar tada, kai Kuolys buvo pirmosios Lietuvos vyriausybės 1990 m. švietimo ministru, su juo vyko ginčai dėl siekio visose Rytų Lietuvos mokyklose, net tose keliose negausiose lietuviškose, įvesti lenkų kalbos ir literatūros pamokas, kad geriau suvoktų kaimynus…
Bet šitas jo pasažas dėl Lietuvos traktavimo man patiko. Ne veltui ėmė spirgėti Rita Tamošiūnienė (tyčia nerašau su klaidomis Tamošunienė), nes tokia dabar visą Lietuvos lenkakalbius į Lenkiją kreipianti politika. Tamošiūnienė juk nuoširdžiai stebėjosi, kodėl priekaištaujama, kad tik pusė lenkiškų mokyklų mokinių laiko valstybinius brandos egzaminus, be kurių pažymio neįmanoma įstoti į Lietuvos aukštąsias (iš tikrųjų todėl, kad nemoka lietuviškai, o brandos egzaminai kitomis kalbomis nevyksta, išskyrus gimtosios kalbos ir anglų angliškai, dėl rusų, vokiečių ir prancūzų reikėtų pasitikslinti), nes, jos manymu, dar geriau studijuoti Lenkijoje, kur nereikia šių pažymių. Kad tik ne Lietuvoje – kas paskui iš tokių gydytojų ar mokytojų, kurie negali dirbti Lietuvoje, nes net ir švebeldžiuodami lietuviškai vis tiek nė iš tolo nežino lietuviškos terminijos.
Išvada iš tos diskusijos, man regis nuskambėjo pasisakiusiųjų kalboje – reikalinga nauja ir būtinai valstybinė švietimo strategija. Tai įrodė Estija ir Latvija. Aišku, ir visos normalios šalys. Juk dabar, jeigu kas, tai tuoj remiasi dabartiniu švietimo įstatymu, kur mokymo turinį esą lemia pačios mokyklos, savivaldybės…
Švietimo ministerijos funkcijos pasibaigia inspekcine kontrole, ir tai neišeinant iš ministerijos. Nėra politinės valios. Reikia kelti klausimą dėl naujos švietimo strategijos, įtvirtintos įstatymais, sukūrimo ir įteisinimo Seime, nes dabartinėmis sąlygomis ir bus stumdymas nuo Eimošiaus pas Keipošių. Tamošiūnienė aiškiausiai atskleidė, kaip dabar yra: esą tėvai viską lemia, ko jie pageidaus, taip ir bus. O valstybės interesai? O švietimo strategija?
Kai kurių pasisakymai tiesiog puikūs. Be jų būtų vykęs iš anksto surežisuotos ,,diskusijos” į vienerius vartus spektaklis. Visiškai akivaizdu, kad siekta pademonstruoti visuomenės pritarimą kitakalbių mokyklų tinklo išsaugojimui. Kai kurie kalbėtojai parodė, kaip meistriškai galima išnaudoti nenoromis suteiktas kalbėti minutes ir keliais dalykiškais ir tiksliais argumentais ne tik sužlugdyti scenarijų, bet ir atskleisti tikrąjį naujųjų jedinstveninkų veidą.
Tie jedinstveninkai yra ,,europeizavęsi” sorosiniai burokevičininkai, šiandien ginantys rusų pasaulio interesus. Kuolys mėgino atlikti smogiamosios jėgos ir – tai reikia pabrėžti — priedangos vaidmenį. Šis vaidmuo — nuolatinis. Neatsitiktinai jis šoko ginti ir sovietinių karių kapų išvadindamas lietuvius ,,šakalais, kovojančiais su kaulais”:
Dėl sovietinių paminklų kilusį vajų pavadino gėdingu: pasislėpę už ukrainiečių nugarų kovojame su kaulais
Tarsi nesuprasdamas dviejų akivaizdžių dalykų. Pirma, kad civilzuotas kapinių iškėlimas iš miestų ir miestelių centrų yra barbariško okupantų elgesio padarinių įveikimo ir pagarbos mūsų tautos tradicijoms bei patiems žuvusiems aktas. Antra, tie nederamose vietose besiilsintys kaulai atgyja ir virsta Putino ,,numirėlių armija”, nes į tokias kapines miniomis plūstantys okupantų ir kolaborantų palikuonys ten renkasi ne pagerbti savo tėvų ir senelių, o triukšmingai atšvęsti savo triumfą bei prisiminti savo ,,išvaduojamąją” misiją.
Kuolys seniai yra tapęs Lietuvos duobkasiu ir atlieka labai konkretų vaidmenį. Dažnai prolietuviškų, bet politiškai ne itin išprususių inteligentų kultūrininkų ideologinio prievaizdo ir vedlio į niekur vaidmenį. Lietuvos sąrašas buvo būtent tokių jo apgaudinėtų ir suklaidintų asmenų sambūris. Lengva klaidinti naudojantis dviejų sąvokų- lietuvių politinė tauta ir Lietuvos politinė tauta painiojimu ir sąmoningai didinant šią painiavą. Lietuvių politinė tauta yra lietuvių tauta ir jos sukurtai valstybei lojalūs kitataučiai. Lietuvos politinė tauta – betautė skirtingais etniniais ir kalbiniais požymiai ,,įvairių” individų mechaninė ,,multikultūrinė” mišrainė. Jos regima manifestacija yra kiekvienais metais vasario 16-ąją Kuolio organizuojama ir asmeniškai vedama mokinukų eisena ,,Valstybės keliu”, kurios paskirtis – trinti tautinę ir valstybinę sąmonę ir net jauseną.
Šie jedinstveninkai nuolatos naudoja ,,kultūros” kortą piršdami mitą-iliuziją, kad Rusijos ,,kultūra” anksčiau ar vėliau leis sudemokratinti šalį. Jis pats nuolat valkioja Kurbskio kaip ,,laisvės gynėjo” istoriją, nors šis Ivano žiauriojo draugelis spruko į LDK pagrįstai bijodamas, kad ir jis gali tapti psicho užsiundytų opričnikų auka, kokia tapo caro su užmoju skersta Rusijos diduomenė. Aišku, jam reikėjo pateisinti išdavystę, todėl rašinėjo laiškus carui apie laisvę. Iš tikrųjų Kuolio prasimanyti ,,demokratai” geriausiu atveju buvo – išskyrus rečiausias išimtis – ,,liberalūs” imperininkai ir šovinistai.
Dart viena verta dėmesio aplinkybė yra ta, kad Kuolio. Venclovos ir šioje diskusijoje ,,sublizgėjusio” Žukausko, abiejų motinos buvo ne lietuvės, todėl vaikai buvo auklėjami griežtai antilietuviška dvasia. Žukausko motinos, griežtai atsisakiusios kalbėti ,,na ptičjem jezyke” įtaka laidžia suprasti, kodėl tapęs VU rektoriumi jis geležine šluota šlavė visas lietuvybės apraiškas.
Migracijos departamento direktorės kalbą gal net transkribuoti verta.