2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1094

Kastytis Braziulis. Prieš Lietuvos prezidentą stojo visa Grybauskaitės ir už jos stovinti armija

Redakcija
-
3

Iš Lietuvos prezidento Nausėdos daro gaidį ir gaidį daro tie, kurie ne vieną sykį tai yra darę.

Jie darė gaidį iš Skardžiaus, kai norėjo jį pastatyti į vietą, kad nekištų nosies į SGD terminalą ir nebandytų narplioti korupcinio tinklo.

Jie daro gaidį iš Gražulio, nes jo atviri pasisakymai prieštarauja leftistinei ideologijai ir gadina orą Europoje, nes Lietuvos leftistai nori, kad Europoje visi manytų, kad Lietuva yra leftistų kraštas.

Jie darė gaidį iš Karbauskio, nes jo rankose buvo valdžios svertai ir bijojo jo kaip velnio.

Jie daro gaidį iš Lietuvos prezidento, nes nori jį kontroliuoti, nes nori savo rankose turėti prezidentinius įrankius ir jų dėka valdyti.

Kai buvo prezidente Grybauskaitė, tai jos kiekvienas sprendimas buvo sutiktas palankiai. Ir dabar politologai, jai palankūs naujienų portalai, politikų būrys trimituoja, kad į Europos vadovų tarybos susirinkimus turi važiuoti premjerė, o ne prezidentas. O kai prezidentė Grybauskaitė važiavo, tai buvo visai kiti dalykai: ji, mat, žinojo biurokratinius koridorius, ji turėjo patirtį, Kubilius neprieštaravo. Žodžiu, dvigubi standartai.

Jaučiasi, kaip yra įpūčiamas vėjas. Kuo toliau eis laikas, tuo labiau jis stiprės.

Prieš Lietuvos prezidentą Nausėdą stojo visa Grybauskaitės ir už jos stovinti armija. Kaip ten sakė E.Masiulis: Jūsų ekselencija. Liberalų kariuomenė išrikiuota. Laukiame Jūsų komandos.

Almantas Stankūnas. Didysis Perkrovimas ir Nauja Pasaulio tvarka. Ko tikėtis?

Redakcija
-
4

Autorius yra verslo konsultantas, Nacionalinio susivienijimo valdybos narys

Kai 2020 m. pavasarį kolektyvinės ES pastangos kovoti su COVID-19 akivaizdžiai patyrė fiasko, daugelis sakė, kad štai pamoka, kuri paskatins valstybes vėl susigrąžinti ES deleguotas galias, atkurti gyvybiškai būtinų prekių gamybą nacionaliniu mastu ir pasipriešinti planams federalizuoti bei apskritai stabdyti globalizmo plėtrą.

Tačiau tai buvo tik iliuzija. Juk siekis centralizuoti Pasaulio valdymą yra neoliberalizmo, susiliejančio su neokomunizmu, taigi dviejų šiuo metu pasaulyje įtakingiausių ideologijų, pagrindinis tikslas. Atsako neteko ilgai laukti.

Knyga

Pasaulio Ekonomikos (Davoso) Forumo vieno iš pagrindinių architektų Klauso Schwabo ir Thierry Malleret jau po poros mėnesių išleista knyga „COVID-19: Didysis Perkrovimas“ pranešė apie planus kuo greičiau įvesti naują tvarką pasaulyje.

Dėl jos autorių įtakos ir knygos pobūdžio bei turinio ją dera laikyti programine, o ne šiaip moksline pasaulio raidos tendencijų analize. Toliau aptariami knygoje paminėti daugiausia klausimų keliantys teiginiai.

Nepaisant palyginti su bet kokia kita pandemija nedidelio COVID-19 sukeltų mirčių skaičiaus, šiai epidemijai suteikiamas vos ne epochinės reikšmės įvykio rangas – skiriama era iki COVID ir po jo (BC – Before COVID ir AC – After COVID).

Teigiant, jog XIV a. maras Europoje paskatino Apšvietos ir modernaus žmogaus kūrimo pradžią, vedama prie minties, kad COVID-19 yra panašiai epochinis įvykis ir gali būti Naujo žmogaus tolesnio konstravimo prielaida. Be argumentų pranašaujama, kad COVID-19 pasekmės bus nepalyginamai didesnės negu Ispaniško gripo, Didžiosios depresijos JAV, kitų epidemijų ar 2008 m. finansinės krizės padariniai.

Knygą sudaro trys pagrindinės dalys – Makro perkrovimas, Mikro perkrovimas (verslas ir pramonė) ir žmonių perkrovimas. Jų išskyrimas ir pavadinimai yra savaiminės nuorodos, kad siekiama ir esmės perkeisti pasaulį.

Diktatūros grėsmė

Pirmojoje dalyje pabrėžiamas poreikis spartinti politikų atsaką į tokius įvykius kaip ši pandemija ir patariama to siekti atsisakant įprasto demokratinio valdymo. Siūloma sukurti kompleksinį pasaulinį panašių į COVID-19 susirgimų stebėjimo ir informavimo tinklą, bet nei žodžiu nepriekaištaujama Kinijai, jog ji slėpė informaciją apie COVID-19 pradžią, ir nesvarstoma, kaip bus užtikrinta, kad diktatūros neslėptų informacijos ateityje.

Pandemijos įtaka ekonomikai vertinama kaip didžiausia per 100 metų ir prognozuojama bedarbystė, prilygsianti Didžiosios Depresijos metams JAV. Teisingai pastebima, kad BVP šiuolaikinėje ekonomikoje nebėra tinkamas visuomenės gerovės matas, tačiau nesvarstomas alternatyvių rodiklių pagrįstumas. Minima būtinybė apriboti vartojimą, atsižvelgiant į ribotus planetos gamtinius išteklius, ir naujos vertybės, kaip pagarba aplinkai ar atsakingas valgymas, kurios turėtų taptų naujomis socialinėmis normomis. Jų diegimas – „švelnus“ per socialinį spaudimą arba „kietas“ prievartinis – knygoje neaptariamas. Keliamas klausimas dėl BVP augimo, tiesiogiai susieto su gamyba, sustabdymo ar net raginama siekti, kad jis mažėtų atitinkamai perorientavus veiklas. Tačiau nesvarstoma, kaip bus sprendžiama problema, kai stabdant gamybą, didžioji dalis Pasaulio gyventojų neturtingose šalyse taip ir liks menkai materialiai aprūpinti.

Knygoje įvardijamos jau ne kartą įvardytos problemos, nutylimi seniai žinomi klausimai, kurių sudėtingumas iki šiol ir sulaiko nuo permainų įgyvendinimo.

Pašalpų dalinimas žmonėms už nieko nedarymą

Pateikiama dėmesio verta schema, kaip turtingos šalys gali didinti savo skolas iš centrinių bankų ir vėliau jas nurašyti. Taip tų šalių rinkėjai įgyja lūkesčius, kad politikai, jeigu tik panorės, galės duoti papildomų pašalpų ir stimulų ekonomikai nedidindami mokesčių ir ribojami tik galimos infliacijos. Taip pat vis minima galimybė įvesti vadinamuosius „malūnsparnio pinigus“ – pašalpų dalinimą žmonėms už nieko nedarymą, tačiau ir vėl neminimos neigiamos tokių sprendimų socialinės pasekmės.

Taip pat akcentuojamos nelygios šalių galimybės pigiai ir praktiškai be apribojimų skolintis papildomas lėšas ir kritikuojamas demokratinio rinkimų proceso ydingumas, kai politikai gali tapti netvarių rinkėjų lūkesčių vykdytojais. Prognozuojama JAV dolerio kaip pagrindinės Pasaulio rezervinės valiutos pabaiga ir perspektyviausia alternatyva jam laikoma skaitmeninė valiuta. Taip pat yra pabrėžiama, kad D. Trumpo politika didina riziką JAV dolerio dominavimui, leidžiant suprasti, kad būtina keisti JAV Prezidentą.

Logiška tokio dėstymo išvada yra, kad reikia:

a) suvienodinti visų šalių galimybes skolintis;

b) eliminuoti visuomenės įtaką politikams dalijant pinigus;

c) pirmuosius tikslus realizuoti įvedus vienintelę pasaulinę valiutą ir globalų visos Planetos mastu tiesiogiai nerenkamą politinį lygmenį, kuris priimtų sprendimus dėl to, kiek, kada ir kam reikia padalinti papildomų pinigų bei kontroliuotų jų panaudojimą.

Būtini masiniai protestai

Visuomeninio perkrovimo skyriuje be svarių argumentų teigiama, kad nuo pandemijos labiausiai nukentėjo ryškiai neoliberalios anglosaksiškos šalys, o neokomunistinių šalių (kaip Ispanija) nesėkmės nutylimos. Viliamasi, nelygybė sumažės, nes visuomenės negalės pakęsti esamo neteisingo atlygio paskirstymo. Tam būtini masiniai protestai, ypač anglosaksiškose šalyse (JAV ir JK), kur nelygybė esą ryškiausia. Neapleidžia jausmas, jog tai neramumų kurstymas ir spaudimas valdžiai šiose šalyse.

Nurodoma, kad neišvengiamai augs mokesčiai ir didės valstybės kontroliuojamas sektorius. Pabrėžiami būtini pokyčiai, kaip kompanijų nacionalizavimas arba valstybės tapimas jų akcininkais, tačiau ne būtinybė užkardyti „mokesčių rojus“.

Įsidėmėtinas knygoje iškeltas siūlymas atnaujinti šalių socialinį kontraktą su visuomenėmis, įtraukti į jį visuotinį sekimą, kai to reikia kovai su pandemijomis, klimato kaitos stabdymą, lyčių lygybės didinimą ir LGBT reikalavimų įgyvendinimą. Nurodoma, kad jaunimo organizacijos bus šių pokyčių reikalaujantis avangardas

Autorių teigimu, būtina žymiai padidinti išlaidas socialiniai apsaugai, tačiau neminima kaip tą darant išlaikyti konkurencinį patrauklumą kapitalui tarptautiniu mastu. Logiškas tokios problemos sprendimas būtų viršnacionaliniu lygmeniu įvesti privalomas mokesčių grindis, tačiau be pigaus skolinimosi ir skaidraus viešųjų finansų naudojimo trečiojo pasaulio šalys socialinės apsaugos negalės sukurti. Turint omenyje korupcijos mastus daugelyje tokių šalių, tampa neišvengiama įvesti jose tiesioginį viršnacionalinių institucijų valdymą.

Toks kelias kol kas neakcentuojamas, bet minimas visuomeninių organizacijų vykdomas socialinis spaudimas – užuominos apie naujųjų komunistų chunveibinų susidorojimą su neoficialių reikalavimų nenorinčiais vykdyti privačiais verslais.

Viršvalstybinio valdymo struktūros ir visuotinis sekimas

Geopolitinio perkrovimo skyriuje konstatuojama, kad JAV praranda pasaulinio valdymo hegemoniją ir būtina sustiprinti viršvalstybinio valdymo struktūras ir kuo glaudžiau bendradarbiauti su Kinija, kurios grėsmė taip sumenkinama. Įspėjama, kad Europą vėl užplūs imigrantų banga.

Autoriai prognozuoja, kad pandemija smarkiai paspartins visų gamybos ir paslaugų sektorių robotizavimą, kuris trumpins tiekimo grandines ir mažins gamybos priklausomybę nuo tiekimo iš tolimų šalių. Nors tai prieštarauja bendrai knygos globalizacijos skatinimo tendencijai, šis niuansas nesvarstomas.

Ypatingo dėmesio vertas autorių teiginys, kad žmonių sekimas ir stebėjimas svarbus pandemijos suvaldymui, kad tuo efektyviai pasinaudojo pirmiausia Azijos šalys. Esą įvedus tokias priemones grėsmės akivaizdoje, vėliau jos gali tapti priimtinos visuomenei. „Kaip jau nutiko Kinijoje“ – galima pridurti.

Nors aptariami niūrūs visuotinio sekimo scenarijai, šios temos aptarimas baigiasi nuraminimu, kad po pandemijos žmonės labiau rūpinsis saugumu nuo pavojingų ligų ir todėl sekimas visą laiką bus aktualus. Kad tą darant nebūtų pažeidžiamos teisės, turės pasirūpinti valdžia. Jokia valdžia šių dalykų nėra suderinusi su visuomene, nes tai iš principo neįmanoma, nebent tiesiog paskelbiant, kad sekimas yra demokratiškas.

Privataus sektoriaus nacionalizavimas

Jei tikėsime autoriais, stiprės privataus sektoriaus valstybinis reguliavimas, vyks dalinis jo nacionalizavimas dėl išaugusios valstybės paramos. Prognozuojami apribojimai atleisti darbuotojus, išpirkti akcijas, išmokėti premijas vadovams ir dividendus akcininkams, didesnis verslo apmokestinimas, svarbiausių prekių tiekimo perdavimas valstybei, politikų spaudimas didinti atlyginimus ir darbuotojų garantijas. Kaip minėta anksčiau, nėra aptarta, kaip bus suderintas verslo kaštų didinimas su konkurencija globalioje ekonomikoje dėl kapitalo.

Knygoje įdomiai teigiama, kad jau niekas neprieštarauja, jog įmonių tikslas turėtų būti ne vien tik pelnas ir akcininkų interesai, bet visų susijusių šalių interesai. Toliau paaiškinama, kad įmonės negalės mokėti didelių dividendų, premijų vadovams, ignoruoti aplinkosaugą, socialines garantijas, GENDER politiką ir t. t., nes kitaip jas spaus įvairios rūšies aktyvistai.

Tokį neokomunistinį verslo reguliavimą autoriai laiko savaime suprantamu, įprastų mokestinių reguliavimo būdų net nesvarsto. Įdomu, kad jų siūlomo verslo reguliavimo apraiškų gausu Kinijoje, kuri knygoje nekritikuojama, tad gali būti sektinas pavyzdys kitoms šalims.

Didysis Perkrovimas nemalonus, bet yra absoliučiai būtinas

Knygos išvadose skiriamas ikipandeminis ir popandeminis pasaulis. Pirmojo iššūkiai buvo didėjanti nelygybė, stiprėjantis neteisybės jausmas, geopolitinių priešpriešų gilėjimas, politinė poliarizacija, didėjantys valstybių finansų deficitai ir augančios skolos, perteklinė finansializacija, neefektyvus ar neegzistuojantis globalus/pasaulinis valdymas, blogėjanti aplinkosauginė situacija. Toliau svarstoma, kad COVID-19 dar labiau visa tai užaštrino ir, pasak knygos autorių, ši pandemija gali būti įspėjimo signalas prieš didelę audrą, kad skubiai imtume veikti, kol Pasaulis nepatyrė didelių sukrėtimų. Todėl teigiama, kad yra reikalingas Didysis Perkrovimas. Nors jis gali būti nemalonus, bet yra absoliučiai būtinas.

Pripažįstama, kad COVID-19 tikrai yra nepalyginamai mažiau grėsminga negu bet kuri kita pandemija per pastaruosius 2000 metų, tačiau teigiama, jog jos poveikio efektas yra labai didelis dėl knygoje paminėto kompleksinio poveikio kitoms sritims. Iš čia kylanti būtinybė peržiūrėti socialinius kontraktus su visuomene, atšildyti atlyginimų kėlimą, saugoti aplinką ir tinkamai panaudoti visuomenės gerovei sparčiai vystomas technologijas.

Kaip absoliučiai būtina sąlyga Didžiajam Perkrovimui nurodomas daug didesnis bendradarbiavimas tarptautiniu lygmeniu. Taip pat būtina peržiūrėti ir iš esmės keisti nepasiteisinusius procesus, taisykles, idėjas ir institucijas. Pokyčiams įgyvendinti kviečiama pasitelkti visuomeninius judėjimus, tačiau neminima, kokius, ir kaip jie turi būti pasitelkti.

Kaip pagrindinės grėsmės pasauliui įvardijami branduolinis karas, klimato kaita, resursų išeikvojimas ir socialinė atskirtis.

Taip pat rašoma, kad tarptautiniai judėjimai (autoriai neįvardija, kokie) vis garsiau reikalauja geresnės ateities ir kad BVP augimą galima sumažinti dėl didesnės bendros gerovės.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad išvadų skyriuje yra nutylėta dalis pagrindinėje knygos dalyje paminėtų kontraversiškų idėjų, todėl tinkamam knygos įvertinimui būtina skaityti visą tekstą.

Didelę knygos dalį sudaro svarstymas apie iš tiesų aktualias problemas: socialinę nelygybę, visuomenės nuskurdinimą, aplinkosauginius ir resursų iššūkius, tarpvalstybinių ir šalių viduje kylančių konfliktų grėsmę, sveikatos/pandemijų ir kitas problemas. Taip yra formuojamas kuo geriausių knygos autorių intencijų įspūdis, auga pasitikėjimas. Tačiau tikrosios intencijos pradeda skleistis tik įsigilinus į siūlomus sprendimus:

1. Viršnacionalinių institucijų pertvarkymas ir sustiprinimas;

2. Nacionalinių interesų gynybos ir klasikinių verslo valdymo priemonių siekiančių politikų pakeitimas kitais (D. Trump JAV ir kt.)

3. Kolektyvinio visuomenės elgesio išaukštinimas prieš individualistinį, tačiau ne laisvu visuomenės narių pasirinkimu, bet prievartiniu elgesio primetimu. Demokratinio valdymo siaurinimas, sukuriant galimybes be didelių kliūčių įvesti diktatūrinį valdymą.

4. Tolimesnis neokomunistinės ideologijos įtvirtinimas – GENDER ideologija, mažumų teisės ir pan.

5. Verslo elgesio (mokesčiai, socialinių garantijų suteikimas darbuotojams, investicijos į žaliąją politiką ir pan.) motyvavimas pasitelkiant neaiškių užkulisinių jėgų valdomus visuomeninius judėjimus. Tų judėjimų pobūdį galima nuspėti pagal teigiamą požiūrį į BLM ir Antifa veiklą 2020 m. JAV

6. Visuotinio žmonių sekimo ir stebėjimo įgyvendinimas;

7. Tolimesnėje perspektyvoje naujos vienintelės Pasaulio valiutos įvedimas ir galimybė vykdyti jos emisiją neribojant įsiskolinimo dydžio, bet tik atsižvelgiant į infliacijos lygį. Šios valiutos skolinimasis viršnacionalinių institucijų sprendimu turėtų būti prieinamas visoms šalims, o jos emisija ir skolinimu turėtų rūpintis tiesiogiai nerenkami viršnacionalinių institucijų atstovai. Tai kartu galėtų reikšti ir ketinimą finansinių instrumentų pagalba parklupdyti ant kelių viršnacionalinių institucijų politikai nepritariančias šalis ir/arba įvesti daugelyje šalių, kurios negeba tinkamai tvarkyti viešųjų finansų, tiesioginį valdymą.

Nutylėjimai

Didžiojo Perkrovimo gilesniam supratimui svarbu pažymėti ir tai, kas nėra minima bei siūloma:

1. Aplinkybė, kad robotizacija ir gamybos saugumo didinimas, mažina globalaus ekonominio bendradarbiavimo mastą;

2. Užkardyti turtingiausiems žmonėms galimybes vengti mokesčių per lengvatinio apmokestinimo šalis ir šitaip išspręsti lėšų socialinėms reikmėms trūkumo dėl per mažai surenkamų mokesčių problemą;

3. Nėra jokių užuominų į žmogaus prigimtį ir ja grindžiamą Bendrojo Gėrio apibrėžimą;

4. Nėra minimos augančios problemos dėl prigimtinės šeimos ardymo, lytiškumo sutrikimų didėjimo, kritinio gimstamumo sumažėjimo dalyje šalių;

5. Nutylimos migracijos sukeltos problemos;

6. Neaptariamos problemos, kurias kelia iš esmės diktatoriški Kinijos ir kiti panašūs režimai;

7. Nėra jokių užuominų apie religijų, ypač krikščionybės indėlį gerinant psichinę sveikatą ir didinant visuomenės narių solidarumą pandemijos ar kitų iššūkių akivaizdoje. Vyriausybių, visuomeninių organizacijų santykis su religinėmis bendruomenėmis taip pat neaptariamas. Tai rodo, kad šio klausimo nagrinėjimas nėra parankus šiuo metu, nes religinių bendruomenių laikysena neatitinka Didžiojo Perkrovimo dienotvarkės. Tikėtina, kad šis klausimas, pasiūlant kitą naujos epochos dvasingumo modelį, bus keliamas vėliau, kai visuomenė bus labiau tam parengta.

COVID-19 pandemija pasirinkta kaip pretekstas

Sudėjus šiuos dalykus greta, galima apibendrinant teigti, kad:

1. COVID-19 pandemija pasirinkta kaip pretekstas spartinti Didįjį Perkrovimą dirbtinai išpučiant epidemijos sukeltas neigiamas pasekmes.

2. Perkrovimo tikslas – naujo žmogaus sukūrimas ir nauja globali tvarka, besiremianti neokomunistine ideologija, kuri numato nedidelės elito grupės vykdomą nužmogintų masių valdymą ir privataus, tačiau nuo valstybės visiškai priklausomo, verslo bei turtingo elito buvimą.

3. Naujos tvarkos pirminiu modeliu gali būti pasirinktas Kinijos režimas.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, ir ypač į knygos autorių ir Davoso forumo vaidmenį pasaulyje, yra svarbu atlikti išsamias ir įvairiapuses šios knygos studijas, sekti, ką jau pasiūlė po knygos publikavimo ir toliau siūlys Davoso forumo remiami veikėjai ir kaip į tai bus reaguojama pasaulyje.

Apskritai skaitant šią aktualią ir įdomią knygą neįmanoma atsikratyti įspūdžio, kad jos autorius įkvėpimo ir idėjų sėmėsi iš jau egzistuojančių jo siūlomos Naujosios pasaulio tvarkos prototipų. Šie realūs prototipai – pirmiausia yra šių dienų Kinija ir Rusija.

Pasaulinė pandemija neabejotinai yra didelė grėsmė, su kuria būtina rimtai kovoti. Tačiau K. Schwabo knygą derėtų atidžiai skaityti ir vertinti kaip savalaikį įspėjimą, kad ištrūkusi iš piliečių vykdomos demokratinės kontrolės, ta kova gali virsti kova su pačia žmonija ir žmogaus laisve bei tiesti kelią į totalitarinį globalaus elito viešpatavimą ir į pasaulio istorijoje dar neregėtą didžiosios žmonijos dalies vergovę.

Po 2020 m. sausio 6 d. JAV ir palaipsniui kitose Vakarų šalyse nematytą mastą įgaunantys žodžio laisvės ribojimai ir konservatyvių pažiūrų politinių oponentų persekiojimai akivaizdžiai patvirtina, kad Didysis Perkrovimas yra skubiai įgyvendinamas.

Vytautas Sinica. 5 punktai apie Rakutį, Tapiną ir Holokaustą

Redakcija
-
9

1) Holokausto aukų atminimo dieną Seimo istorinės atminties komisijos pirmininkas istorikas profesorius Valdas Rakutis parašė tiek dalykiniu, tiek pilietiniu požiūriu aukšto lygio straipsnį, ne tik apmąstantį Holokausto atminties problemą Lietuvoje, bet ir kviečiantį ieškoti jo priežasčių supratimo. Ir prasidėjo.

2) Ideologinė Lietuvos sąžinė – Andrius Tapinas – parašė pasibaisėjimą-pasmerkimą Rakučio straipsniu, nes tokią dieną, trumpai tariant, reikia ne galvoti ir jau tikrai ne leistis į niuansus, o tiesiog atgailauti. Užsiminimas apie tai, kad Holokauste dalyvavo ir patys žydai (judenratai – plačiai žinomas faktas), o lietuvius į jį įtraukti labai padėjo dalies žydų kolaboravimo su SSRS patirtis (ką mini iš esmės visi amžininkai) Tapino ir pasekėjų suprastas kaip Holokausto menkinimas.

3) Rakučio partiečiai jau pradėjo viešus atsiprašymus ir atsižadėjimus, nors objektyviai žiūrint, Rakučio tekste nėra visiškai nieko, nuo ko sąžiningas istorikas (ar tiesiog pilietis) turėtų atsižadėti. Tikrai nenustebčiau, jeigu būtų nusirista ir iki kokių nuobaudų profesoriui svarstymo, spaudimo patraukti jį iš pareigų. Veikėjai kaip Haroldas Mackevičius ar Paulius Gritėnas tą jau viešai siūlo. Gabrielius Landsbergis skelbia atgailas ir Rakutį vadina neadekvačiu. O Zingeris net pasitraukia iš Seimo istorinės atminties komisijos (kur šiaip skleidė intrigas ir sąmokslo teorijas prieš partizanus Vanagą, Daumantą ir kitus, tad ne praradimas). Matom, kaip vienas Tapinas Lietuvoje sukuria didesnį spaudimą bestuburiams politikams negu 700 kultūros atstovų. Nors ne tik jis – peržengdamas visus diplomatinius įgaliojimus, pasmerkimus politikui išsako ir JAV ambasadorius Lietuvoje.

4) Valdas Rakutis, nors yra suliberalėjusioje partijoje, yra vienas sąžiningiausių ir solidžiausių karą ir rezistenciją tyrinėjančių istorikų Lietuvoje. Maža jam lygių šioje srityje specialistų, jau nekalbant apie Seimo narius. O tuo įsitikinti labai gerai galite pasižiūrėję šią puikią ir išsamią vos mėnesio senumo laidą apie istorinę atmintį, propagandines grėsmes ir visus susijusius iššūkius su Valdu Rakučiu.

5) kai tokie pasisakymai kaip Rakučio tampa neva Holokausto neigimu ar net antisemitizmu, supranti, kad šie žodžiai praradę bet kokią reikšmę ir vertę. O tai savaime praradimas tiesos ieškančiai visuomenei.

Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė: „Svarbiausia – laisvė“

Redakcija
-
7

Skelbiame Seimo TS-LKD frakcijos seniūnės ir partijos pirmininko pavaduotojos Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės interviu su Edvinu Jusiu tinklalaidėje „Neredaguota“ (laidos įrašas). Interviu aptariamos pačios politikės ir TS-LKD partijos vertybinės pozicijos įvairiais politikos klausimais.

– Komentatoriai jus kategorizuoja kaip TS-LKD krikščionių demokratų sparno atstovę. Kaip jūs save pati charakterizuojat, o gal išvis to nedarote?

– Na pirmiausia tai aš atėjau į šią partiją 2001 metais. Tuo metu krikščionių demokratų mūsų partijos gretose kaip partijos nebuvo. Bendradarbiavimas Seime ar kažkur būdavo, šitos partijos turėjo kažkiek bendros istorijos, lokaliai savivaldybėse įvairiai klostėsi, galbūt priklausomai nuo asmenybių, bet aš pati atėjau į tą partiją kurios steigėjai yra mano tėvai, t.y. konservatorių Tėvynės sąjunga. Partija, kilusi iš Sąjūdžio, ir man tiek pavadinimas, tiek visi žmonės, kurie joje yra… Nebūčiau linkusi skirstyti jų į blokus, man [partijoje] viskas yra apie tai, kad Tėvynės Sąjungoje – kad ir kaip banaliai ar naiviai tai gali kartais skambėti – turėdami skirtingas nuomones, kas yra labai normalu, bet ir turėdami labai aiškų matymą, kad stipri valstybė, valstybingumas, demokratiniais pagrindais sutvarkyta valstybė, teisės viršenybė ir visi kiti klausimai, ir aiškus pasisakymas agresyvių valstybių atžvilgiu, visa tai yra mūsų esmė ir man tas labai priimtina, aš tuo didžiuojuosi ir aš manau, kad tai yra pagrindinis mūsų visų bendras vardiklis.

– Tik patikslinu, pradžioje, kai jūs atėjote į partiją, partija turėjo kelis plėtros etapus, pradžioje tai buvo krikščionių demokratų integravimas į partiją, vėliau ir kitos mažesnės partijos buvo prijungtos tautininkai, tremtiniai. Iš to, ką Jūs sakote, reiktų suprasti, kad tos organizacijos jau yra populiariai pasakius, „suvalgytos“, pilnai asimiliuotos ir nėra jokių ideologinių skirtumų tarp to, kas anksčiau vadinosi konservatorių partija ir to, kas prisijungę, nes ir pavadinime yra likęs dar vienas dėmuo, kuris turėtų kažką savito suponuoti?

– Taip, dėl to mes ilgą laiką diskutuojame. Kadangi 1993 metais partija buvo įkurta, vėliau prisijungė tremtiniai ir buvo skliausteliuose prirašyta „politiniai kaliniai ir tremtiniai”. Šis segmentas irgi visada sakydavo, kad norėtų būti kažkaip įvardinti [pavadinime], bet mes esame bendrame reikale po vienu skėčiu ir aš manau, tas „Tėvynės Sąjunga” labiausiai, geriausiai ir atskleidžia, kad tai apjungia daug žmonių, kurie panašiai mato valstybės kryptį ir raidą. O dėl kažkokių skirtumų, tai yra politikų, kurie galbūt save labiau identifikuoja su krikdemiška dalimi, tai natūralu, kad tie žmonės dažnu atveju yra politinė jėga ir prisijungia, bet lygiai taip pat iš jų pačių yra žmonės, kurie iš pradžių stojo į krikščionių demokratų partija, o vėliau neteko girdėti, kad jie save labai išgrynintų, kad mes šitoje bendruomenėje esame kaip krikdemai, bet ne, mes esame šitoje bendruomenėje ir šitos bendruomenės dalis.

– Na, aš nebūčiau toks tikras, kad L. Kasčiūnas ar P. Saudargas nė kiek saves neindefikuotų su ta jėga ir krikščioniškomis pažiūromis. Tai šiek tiek skiriasi.

– Ne tai sakau, kad yra dalis, kuri atėjo su ta politine jėga. Tai tas pats P. Saudargas. L. Kasčiūnas įstojo, mano žiniomis, jau į jungtinę partiją. Bet yra tokių politikų kaip Aistė Gedvilienė arba Mindaugas Lingė, nors nenoriu už juos kalbėti, bet Mindaugas buvo ir krikdemų valdyboje kažkada, o Aistė Gedvilienė, kaip suprantu, pirmiau stojo į krikdemų partiją, ar jos jaunimo sekciją, bet aš nesu girdėjusi tokio skirstymosi, kad jie muštųsi į krūtinę, jog aš esu krikdemas. Žmonės turi savo nuomones, jie jas išsako už jas stovi ir… tiesiog, matyt tai pasirinkimo dalykas.

– Tradicinėje politikoje visada buvo tokie trys gravitacijos centrai arba idealai tai tvarka, laisvė arba lygybė. Tai kurie iš tų tradicinių traukos centrų yra labiausiai asocijuotina su Tėvynės Sąjunga? Aš gal būt pasufleruosiu nes vienas iš tų dalykų sietinas su socialdemokratais, vienas su liberalais, vienas su konservatoriais. Ir ne paslaptis, kad viešojoje nuomonėje tvyro klausimas ar Tėvynės Sąjunga yra konservatyvi partija. Tad galbūt šis gravitacijos taškas šiek tiek padėtų partiją patupdyti kažkuriame politinio žemėlapio taške?

– Aš jau suprantu, kad jei aš atsirinksiu tai, kas man asmeniškai atrodo svarbu iš tų trijų dalykų, tai yra laisvė. Nors nesakau, kad man su tuo identifikuojasi pati partija. Jūs iš karto turbūt pasakysite, kokią išvadą jūs pasidarote, bet man laisvė yra labai daug apimantis dalykas. Galbūt mano per paprastas požiūris, bet kai kurie dalykai man iš karto suponuoja, pavyzdžiui, išgirdus žodį tvarka man, nepaisant to, kad visi norime ir tvarkingos sistemos ir grįstos bendromis taisyklėmis ir kad jų būtų laikomasi ir būtų aiškus mūsų gyvenimas, bet man tai iš karto suponuoja kitokias politines jėgas, kurios tikrai nemanau, kad ką nors bendro su tais idealais turėtų, ir kartais būna, kad žodžiai pagadinami vienokių ar kitokių ryškiau vykstančių procesų visuomenėje. Tai man atrodo, kad pradžių pradžia yra laisvė, laisvas apsisprendimas, valstybės laisvė, laisvė pasirinkti ir turėti tuo pačiu atsakomybę už valstybės ateitį. Kad mes kažkaip eitume į priekį, kas man yra svarbu. Man yra svarbu girdėti žmones ir skirtingas jų nuomones. Nėra taip, kad aš galvoju, kad aš atstovauju tam tikrą kažkokią grupę žmonių arba žmonių, kurie manimi pasitiki. Svarbiausia, kad aš niekada nesiimčiau ir nemanyčiau, kad kažkas yra gražu, išmintinga ar visaip kaip kitaip primesti savo nuomonę kažkam kitam. Tad laisvė yra labai gerai, mes galime išreikšti save. Saviraiška ir kaip partijos, ir kaip kokių kitų darinių. Bet aš esu labai už tai, kad girdėtume visas puses ir jeigu aš noriu pasiekti vieną ar kitą rezultatą, aš negaliu kaip kirviu nukirsti tam tikrų dalykų.

– Vienas iš jūsų buvusių lyderių yra kažkuriuo metu M. Riomerio universitete per paskaitą pasakęs, kad Lietuva galėtų daugiau galių atiduoti ES ypač, tose srityse kur tvarkosi prasčiau. Ar TS-LKD, ar jūs įsivaizduojate, kad reiktų eiti link glaudesnės Europos integracijos, kur neišvengiamai būtų mažiau tautinės valstybės ir daugiau koncentruoto politikos derinimo iš centro? Koks jūsų požiūris? Suprantu, kad partijos požiūris matyt yra sudėtingas klausimas, bet jūs kaip viena iš partijos lyderių, matyt, turite nuomonę?

– Ačiū už klausimą. Aš esu ES mylėtoja todėl, kad tai matau kaip tam tikrą būtinybę, jei mes kalbame apie savo saugumą ir gerbūvį, taip pat ir visus kitus dalykus. Niekada nesutikdavau ir mane erzina požiūris dėl tapatybės galimo praradimo ir labai dažnai aš manau, kad žmonės yra tiesiog paklaidinami ir norima dirbtinai iškelti [skandalus]. Pavyzdžiui, Europos Parlamentas nuėmė nacionalines vėliavas. Bet ar iš tikrųjų jas nuėmė, kuriose vietose jas nuėmė? Bet jau eina tokia žinia, kad jau viskas baigta, čia nori suniveliuoti. Tai man atrodo, kad esmė tai, kiek mes patys save laikome tuo, kuo mes esame, kiek mums svarbu, kas mes tokie esame. Tai yra pagrindinis dalykas. O jei apie partiją kalbant, tai mes turime priėmę viename iš paskutinių savo suvažiavimų, atrodo, gal tai buvo 2017 metais, dokumentą apie Europos reikalus, kur mes būtent akcentuojame, kad norime daugiau Europos.

Ir aišku, tada ateina kiti klausimai. Kaip tik svarstėme minimalaus darbo užmokesčio direktyvą. Nežinau ar jums teko sekti šį klausimą, jis gana jautrus. Aš pati asmeniškai manau, kad iš tikrųjų, tose srityse, kur ES reguliavimas buvo didesnis, ypač prieš stojant į ES, kur mes turėjome atitikti tam tikrus kriterijus, mes tikrai padarėme didesnę pažangą. Ir tos sritys, kur nėra reguliuojamos, švietimas, socialiniai reikalai, sveikata – mes matome jose daug problemų. Ar gilesnė integracija padėtų jas išspręsti, na, irgi klausimas. Aš puikiai suprantu, kad yra skirtingos valstybės ir kiekviena pagal savo tradiciją ir istoriją žino, kaip geriau su istorija, menais ir kitais klausimais tvarkytis. Viena vertus norėtųsi, kad tos lygybės būtų daugiau visoje ES, iš kitos pusės mes suprantame, kad tai atsiliepia ir šalies ekonomikai ir tada tu negali visko suniveliuoti, nes tada mažesnės šalys tokios, kaip mes, praranda konkurencingumą didžiųjų naudai. Tai yra tie niuansai tokie, kad mes turime atsakyti sau iš principo, ar tikrai mes pasiruošę eiti [integruotis] daugiau. Aš manau, kad kai kuriose srityse galima, aš esu už, bet tikrai manau, kad įstoję į Europos Sąjungą priėmėme tam tikras taisykles ir į tai negali būti žiūrima, kad narystė yra tik nuolat absoliučios naudos gavimas tik sau.

Bet jei matome, kad yra problemų kitoms ES valstybėms, solidarumas turi būti. Aišku, čia yra ilgas kelias – jei kokia Portugalija pirmininkauja Lietuvai, kur kol kas labiau teoriškai supranta mūsų problemas, lygiai kaip ir mes suprantame jų problemas, bet jos nėra taip giliai širdyje. Tai yra ilgas ir labiau kalbėjimusi grįstas procesas ir supratimas yra įmanomas, tik darbas labai varginantis. Trumpai pakartojant, jei jūs klausiat, ar aš manau, kad galėtų būti daugiau Europos, tai aš manau, kad galėtų būti daugiau Europos. Aš nekalbu apie bendras gynybos pajėgas ar kažkokius kitus dalykus, bet gal būt būtų protinga ir išmintinga kai kuriose ir socialinėse srityse siekti didesnės integracijos, kad tie rezultatai mūsų žmonėms būtų geresni ir suvokiami, ir apčiuopiami.

– Kiekviena partija, matyt, turi apsibrėžusi, kaip ir versle savo pirkėją, tai politikoje savo elektorato vaizdą. Tad norisi paklausti, kaip jums atrodo, koks yra tas tipinis jūsų elektoratas. Galbūt jo yra keletas skirtingų rūšių, tada trumpai apie tas kelias, jeigu jos yra.

– Manau, kad ką sako sociologinės apklausos ir sociologai, atlikdami tuos tyrimus, patikima. Aišku, kiekvienos partijos lūkestis yra turėti kuo platesnį palaikytojų ratą ir įvairiuose tiek socialiniuose sluoksniuose, tiek pagal kitus parametrus matuojant, rasti atgarsį kuo platesniame rate žmonių. Bet tai, ką sako sociologai, kad mūsų rinkėjas yra jaunas, miesto rinkėjas, aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus, vidutinių ir aukštesnių pajamų žmogus, o kitas [mūsų rinkėjų] segmentas yra vyresnieji, senjorai, irgi su aukštuoju išsilavinimu, buvę tremtiniai, politkaliniai. Tai tam tikri mūsų istoriniai niuansai. Ir galbūt imtis, kuri mums yra mažiausiai palanki, tai žmonės, kurie gimę pokariu ir kuriems prieš 30 metų per virsmą, kai atgavome Nepriklausomybę, buvo kokių 40-50 metų, tai tos perturbacijos turbūt lėmė tam tikrus ir nusivylimus, ir galbūt sudėtingumą prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Tai, matyt, daro įtaką ir lemia požiūrį, juolab, kad mūsų pirmasis lyderis yra labai aiški asmenybė ir labai išreikštas ir mes, mūsų politinė partija būtent su tais pokyčiais ir esame tapatinami.

– Viena iš jūsų paminėtų grupių, kalbu apie senjorus, kurie savo laiku, matyt, buvo labai aktyvūs profesoriaus Landsbergio fanai, o profesorius jiems buvo tas žmogus, kuris vedė Lietuvą į nepriklausomybę. Tarkime 2020 ar 2016 metų rinkimuose, ypač 2020 metų, ar jie nėra šiek tiek apgauti? Nes jie matyt yra labai konservatyvūs, jie yra tomis smetoniškomis vertybėmis pasižymintys žmonės. Čia kalba eina apie politinius kalinius, tremtinius tą vyresniąją, kaip sakėte, išsilavinusią tautos dalį, kuri siejo Sąjūdžio procesus su tam tikru tarpukario laikotarpio atkūrimu. Ar jie nėra apgauti, kai partija yra liberali, o jiems TS-LKD veikla yra vis tiek pristatoma kaip tam tikras Sąjūdžio tęstinumas?

– Na matote, aš nežinau, ką jūs laikote liberalumu. Ne tai, kad aš kratyčiausi ar nesikratyčiau vienokių ar kitokių…

– Aš galiu pateikti tokį pavyzdį, jei norite.

– Pateikite.

– Pavyzdžiui, tas vyresnei kartai tikrai nesuprantamas klausimas buvo visai neseniai ne jūsų partijos stumiama iniciatyva, bet palaikoma, apie narkotinių medžiagų dekriminalizavimo procesą, kur jų sąrašas buvo apribotas pradžioje lengvomis narkotinėmis medžiagomis, o po to pateko visos narkotinės medžiagos, tik pagal kiekį skirstomos. Arba tai, kas dabar vyksta su siūlymais įvesti bendrus Seimo tualetus. Čia, aišku, daugiau šaržuoju, bet, matyt, suprantate, apie ką klausiu.

– Taip, galbūt yra šaržavimo. Bet aš nesu ekspertė niuansų dėl narkotinių medžiagų, mes kalbame apie mažus kiekius ir apie tas pačias kanapes.

– Bet ten nėra tik kanapės. Ten yra ir kokainas, ir kitos narkotinės medžiagos?

– Žinau, bet aš nebūsiu kompetentinga atsakyti apie jų kiekius, nes nesu vartojanti tas medžiagas. Aš tik suprantu, kad [projekte įrašyta] tiesiog mažas jų kiekis, kad nelabai galima būtų ką su tuo nuveikti. Bet sakau, čia tegu kalba tie, kurie ir iš mokslinės pusės, galbūt ir praktinės pusės norėtų pakalbėti. Čia esmė turbūt yra kalbėti apie bausmių proporcingumą. Mes savo tarpe turime žmogų (aišku, aš nežinau, kaip jis pats tą komentuotų viešumoje), kurį galbūt kažkas netgi priskiria ir krikdemiškajam sparnui, tai yra Stasys Šedbaras, žymus teisininkas, kuris pripažįsta, kad šios bausmės nėra proporcingos. Tai mes turėtume kalbėti iš kitos pusės: švietimas ir visi kiti dalykai. Dabar tie patys teismai ar pati sistema pastatomi į poziciją, kai už kažkokią suktinę bandoma „išsukti“, surasti kūrybišką sprendimą, kad prasižengimas nevirstų griežčiausia bausme. Tiesiog su įstatymo pataisom tai, kas vyksta realybėje, tu parašai juodu ant balto [pataisose]. Tai čia ne apie skatinimus kažkokius, kad na štai dabar imkit visi ir gyvenkite tam tikrą gyvenimo būdą, bet apie bausmių neproporcingumą.

Kiti dalykai, kurie gali sietis su žmogaus teisėmis ir kitais su tuo išplaukiančiais reikalais. Aš pati laikausi pozicijos, kad mes visi prieš Kūrėją esame lygūs ir tikrai ne man nustatyti, sureguliuoti jausmais grįstus santykius. Tai yra mano asmeninė pozicija. Aš suprantu, iš to išplaukia daug socialinių dalykų, apibrėžimai, kas yra traktuojama kas, kam kas priklauso, kaip reguliuojama. Bet aš manau, kad partijos, kuri galvoja apie stiprią valstybę ir apie tai, kad visi žmonės joje gerai jaustųsi ir nebūtų atstumti, man atrodo, yra labai konservatyvu laikyti, kad tai, kas veikia gerai, to nereikia keisti, bet jei matai būtinybę, kad visuomenėje vyksta pokyčiai, tu jų negali ignoruoti. Gal atsirastų ir yra kas su tuo ginčytųsi, bet tai yra mano požiūris ir aš nematau prieštaros, kad konservatoriai kalba tokius dalykus.

– Čia keletą dalykų paminėjote. Žodžiu, nemanote, kad senjorai yra apgauti, kad tos vertybės…

– Nemanau. Aš galvoju, kad pavyzdys yra, kurį jūs matėte prieš rinkimus pakankamai dar likus laiko, kai susikūrė nauja partija Krikščionių sąjunga, mano buvusio kolegos, kur šalia Seime sėdėjome, Rimanto Dagio vedama partija. Ji turėjo šūkius „liberalizmas išeina, kažkas ten kitas ateina“ ir dabar negaliu pasakyti, kokie ten tie procentai buvo surinkti, man atrodo, ar 0,7 procento.

– Aš pritariu, kad ta partija, apie kurią jūs kalbate, surinko labai nedaug, bet yra tas argumentas, kad partijų, kurios yra labiau kultūriškai dešiniosios ir labiau konservatyvios, yra ne viena ir jeigu sudėjus jas visas, tai, matyt, tų balsų yra visai apčiuopiamas 7-8 procentų kiekis, bet taip, tas konkrečiai politikas, apie kurį jūs kalbate ...

– Taip, galbūt. Supraskite teisingai, aš nenoriu nuvertinti. Aš manau, kad kuo didesnis pasirinkimas tokiems žmonėms, tuo geriau, ir kiekvienas turi teisę ir burtis, ir būti atstovaujamas, ir pasirinkti. Bet aš galvoju, kad žmonės žiūri net ir mūsų partijoje skirtingai. Iš kitos pusės, kai skamba kritika, kad „žiūrėkite, jūsų partijoje yra tam tikrų politikų“, na, tų kritikuojančių žmonių akimis, jie su žmogaus teisėmis nieko bendro neturi, bet žmonės turi didžiulį įdirbį valstybingumo stiprinimo klausimuose. Lygiai taip pat galima pažiūrėti iš kitos pusės, į kritiką, tarkime, kad kažkas pernelyg žmogaus teisėmis rūpinasi. Taip, bet pažiūrėkime į to politiko visumą, neiškarpykim po gabaliuką. Jeigu mes norime, kad valstybėje įvyktų kažkokie pokyčiai plačiąja prasme, ir žiūrime ne po vieną, ne po du klausimus, tai aš manau, kad apgavystės tikrai nėra. Žmonės tikrai seka, mato, supranta ir jie atsirenka, kas jiems yra svarbiausia, ir jie pamatuoja kaip jų jausmas, mintys ir jų idėjos būtų geriausiai atstovaujamos.

– Paminėjote Kūrėją ir, aišku, nesinori leistis į teologinius pasvarstymus, bet Kūrėjas sukūrė skirtingas lytis su pakankamai apibrėžtomis funkcijomis. Bet iš tiesų gal čia nesiplėskime. Kitas raktažodis, apie kurį norėčiau paklausti – švietimas. Labai daug kas iki rinkimų kalbėjo apie švietimą, bet vėlgi suprantama, kad pandemija yra viso ko epicentras. Bet, tarkime, tas pats narkotikų dekriminalizavimas rado laiko pirmoje sesijoje, o kažkokie švietimo prioritetai nebuvo nuo pat kadencijos starto pradėti vykdyti. Ko galima laukti švietimo srityje iš jūsų partijos ir iš valdančiosios daugumos ir kaip jūs manote, ar užteks laiko, jeigu viena sesija jau nuplaukė?

– Šiuo klausimu negalima padaryti staigaus judesio, nėra vieno kokio nišinio dalyko. Situacijos išsprendimas reikalauja matyti, kas yra visuma – švietimo sistema – ir ką daro mūsų deleguota švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė. Švietimo komitete pirmiausia, aišku, pradeda nuo inventorizacijos. Apskritai kokia sistema žmogui reikia pradėti naujai dirbti. Pandemija gerokai sujaukia planus, tenka spręsti mokslo metų ilginimo, trumpinimo, nuotolinio mokymo, vaikų aprūpinimo technologijomis klausimus, lygiagrečiai galvojant ir apie tėvus, kas su tais vaikais, ypatingai pradinių klasių, būna namuose. Galybė iššūkių.

Bet ką dabar švietimo ministrė ir mes švietimo komitete jau svarstėme ir kas man asmeniškai yra labai svarbu, tai švietimo pagalbos specialistai – žmonės, dirbantys su vaikais, kurie turi tam tikrų, pavadinkim, iššūkių. Ar tai būtų logopedai, ar psichologai, ar kažkokios kitokios pagalbos kam reikia, to poreikis yra didžiulis, atlygis tų žmonių yra akivaizdžiai nepakankamas, mažesnis negu mokytojų dalykininkų. Nenoriu daryti kažkokios priešpriešos, kad vieni svarbesni už kitus, bet nesutvarkius šitos dalies, man atrodo, mes sunkiai judėtume į priekį. Į priekį bendrąja prasme, nes ką girdime mokyklose, tai kad vaikai skirtingi, vieni super gabūs, kiti apskritai beveik nemotyvuoti, turi kažkokių gal ir fiziologinių dalykų, kurie jiems trukdo pilnavertiškai dalyvauti mokymosi procese. Ir nepakankamai gera atmosfera, „darbo klimatas“ mokyklos bendruomenėje irgi tiesiogiai atsiliepia rezultatams.

Nesu vykdomojoje valdžioje, kad pasakyčiau, kokie būtų sekantys žingsniai, bet iš to, ką mes jau apkalbėjome, šitie dalykai [svarbiausi]. Taip pat mes kalbėjome apie sustiprintas mokyklas apskrityse. Kiek jų galėtų būti, irgi yra apsisprendimo dalykas. Juolab jeigu kalbame apie kaimiškųjų skyrių uždarymą, nes, deja, yra tokia realybė. Sunkiai įsivaizduojama, kad mokosi tose jungtinėse klasėse net ne dviejų, o trijų skirtingų klasių moksleiviai. Tai mokykla kaip bendruomenės centras yra svarbu, galbūt tik kaip bendruomenės centras be mokyklos funkcijų ir gali išlikti, bet vaikai visi turi gauti vienodai kokybišką išsilavinimą, galiausiai būti tarp bendraamžių, tarp skirtingų vaikų iš skirtingų šeimų įvairiomis prasmėmis, kad ta įvairovė matytųsi, kad nebūtų, jog vieni koncentruojami vienose aplinkybėse, o kiti kitose. Tai toks matymas, galbūt jis ne visiems patinka, kurie galvoja, kad kažkoks kitas modelis galėtų būti sėkmingesnis, bet mes manome, remdamiesi pasauline praktika, kad link to turėtumėme eiti. Tai yra ilgas kelias. Galima kalbėti ir apie aukštąjį mokslą, bet tikrai nepretenduoju į specialisto nuomonę, tai apsiribosiu tuo, kad man atrodo čia svarbu ikimokyklinis ir bendrasis ugdymas.

– Daug kas kalba apie švietimo sistemos reformą, bet retai kada yra prieinama iki turinio klausimų. Kiek švietimo sistema, mokykla turėtų kištis į vertybinių nuostatų formavimą? Nes dabar Konstitucijoje dorybės yra paliktos ugdyti šeimai, bet kaip jūs minėjote liberalizmas, laikai nestovi vietoje. Tad ar reikėtų kažkokių vertybinių nuostatų formavimo per mokyklą ar visgi viskas yra gerai su tuo formavimu, koks jis yra dabar?

– Sunkus klausimas. Manau, kad labai priklauso nuo šeimos, apie ką ir kiek šeimoje yra kalbamasi, kiek kreipiama dėmesio, koks pasaulis apskritai yra. Nebūtinai kalbant apie žmogaus teise, galima kalbėti ir apie valstybės, pilietiškumo, patriotiškumo dalykus. Apie vienus dalykus galima kalbėti, apie kitus galbūt negalima. Aišku, aš būčiau linkusi į tai, kad šeimoje vaikas gautų pakankamai žinių, pakankamai informacijos. Štai mes, pavyzdžiui, diskutuojame apie tai, ar reikia, kad Sausio 13-oji būtų nedarbo diena. Sudėtingas klausimas, kur jaunas žmogus daugiau gautų žinių ir tinkamai paminėtų tą dieną: ar mokykloje per pamokas minėjime, ar namuose? Ir čia labai priklauso, jūs pats puikiai suprantate, nuo mokyklos ir nuo šeimos. Vienais atvejais gali būti nuostabus mokytojas, kurio nuostabiai bus paminėtos tos datos ir vaikams liks atmintyje, susiformuos tam tikri svarbūs dalykai, kas bus jų pagrindas ateityje. Kitas formaliai pasižiūrės ir sakys „nieko nereikia“. Tai sunku atsakyti į šitą klausimą, kiek ir ko turėtų būti, nes man atrodo, čia personalizuotas dalykas, priklausantis nuo konkrečių žmonių, nuo konkrečių pedagogų ir taip pat nuo konkrečios šeimos. Svarbu, kad vaikai gautų informacijos, kokiame pasaulyje jie gyvena, su kuo jie gali susidurti, kaip tai gali įtakoti jų gyvenimą, kad jie nebūtų atėjus tam tikram laikui nustebę, išėję iš kažkokio informacinio vakuumo ir staiga nustebtų, kad štai pasaulyje ir gyvenime vyksta vienokie ir kitokie dalykai.

– Yra tautinės mažumos Lietuvoje ir yra nemažai neišspręstų klausimų, kuriais TS-LKD turėjo tam tikrą poziciją anksčiau, kuri buvo tokia galbūt mažiau integracinė. Ar kas nors keisis, tarkime, lenkų mažumos klausimu? Turiu omenyje tuos klausimus, kurie jiems yra aktualūs – rašymas pasuose ir panašiai.

– Mano asmenine nuomone, tai nėra vienos ar kitos tautinės mažumos klausimas. Žmogaus vardas ir pavardė – klausimas, ar tai yra kalbos dalis, ar tapatybės dalis. Norėčiau, kad mano vardą ir pavardę rašytų nepaisant to, kad, tarkime, yra tik vienas diakritinis ženklas ir mes čia apie diakritinius ženklus nekalbam, bet kad aš visur pasaulyje turėčiau būti identifikuojama pagal [tą vardą], tai aš tikrai nenorėčiau kalbėti apie tai, kad mano prigimtinis vardas ir pavardė turėtų būti rašomi taip, kaip yra susiklostę pagal tradiciją, jeigu taip galima išsireikšti.

– Dėkui labai, kad skyrėte laiko ir manau, kad galima kažkokią nuomonę susidaryti apie frakcijos seniūnę ir kur link ji ves frakcijos laivą. Norime nuo „Neredaguota“ kolektyvo palinkėti stiprybės ir tikiuosi, kad bendraujam ne paskutinį kartą.

Goda Juocevičiūtė. Vakarų žmogus turės būti laimingas, nieko neturėdamas

Redakcija
-
0

Diktatūros linkusios iš tradicinių religijų ir kultūrų perimti kai kuriuos žmonių pasaulėžiūrai artimus motyvus, postulatus, simbolius ir per revoliucijas pritaikyti juos, išplėštus iš konteksto, prie naujos sistemos, kad lėčiau mąstančios ar šiaip nesusipratusios aukos nespėtų susigaudyti, kas prie ko, ir kuo mažiau keltų galvosopį valdžiai.

Talentingiausiai šią taktiką taikė Mao Dzedongo komanda. Pavyzdžiui, maoistai labai džiūgavo, kad komunizmo spalva – raudona, ir ją iškart sugretino su laime bei sėkme, ką Rytų Azijoje tai reiškė šimtmečius, ir iki šiol simbolizuoja tą patį – laimę ir sėkmę. Taip kad 1949 m. paskelbtos KLR vėliava gyventojams neturėjo kelti kažkokių baisių asociacijų ir iš pradžių kūrė imperinės tradicijos tęstinumo iliuziją.

O kai Laose tvirtinosi komunizmas bei socializmas, vietos vadukai vienu metu priėmė sprendimą, kad nereikia budistų prieš valdžią nuteikinėti, verčiau jiems skiepyti raudonąją ideologiją per gerai pažįstamą mokymą. Taigi, vienuoliams buvo plaunamos smegenys, kad naujoji politika – labai artima jų filosofijai, nes ir viena, ir kita doktrina kalba apie žmonių lygybę, nežiūri jų turtinės padėties ir socialinio statuso, kas, nors galvą su kūju daužyk, yra visiška tiesa.

Šiandien dažnas save pagauname pernelyg prisirišusius prie daiktų, komforto ir pinigų, o dar juk ir tas pats budizmas mokina prie nieko neprisirišti, būti laimingam ne turint daugiau, o tenkinantis tuo, ką turi. Svarbu būti vienuoliais, pardavusiais ferarius.

Ką visa tai reiškia, reikėtų atskiros paskaitos, bet paviršėlį supranta visi daugmaž vienodai tiesiogiai. Ir iš kelionių po Aziją parsiveždavome nuotraukas su įamžintomis bedantėmis lūšnynų senukų šypsenomis, gatvės murziais vaikais, kurių akys iš džiaugsmo spindi labiau nei smogo blukinama kaitri Rytų megapolių saulė. Va, žiūrėkite, sudvasingėję ir pasipūtę sakydavome vieni kitiems, jie nieko neturi, o tokie laimingi…

Ir štai, tadaaaamm! Garsiajame ekonomikos Davoso forume su dėde Švabu priešaky buvo iškelta visokių tikslų, kuriuos reikia pasaulyje įgyvendinti iki 2030 metų, ir vienas jų – kad paprastas Vakarų žmogus turės būti laimingas, nieko neturėdamas.

Ar vis dar yra tikinčių, kad smulkiuosius verslus, savarankišką, nuo valdžios nepriklausantį gyvenimą žlugdantys priverstiniai karantinai skirti jų sveikatai apsaugoti ir didesnei gerovei kurti?

Pokalbis su Valdu Rakučiu. Kas puola Lietuvos istoriją ir koks bus mūsų atsakymas?

Redakcija
-
3
Pokalbis su Valdu Rakučiu. Kas puola Lietuvos istoriją ir koks bus mūsų atsakymas?

Didysis nutildymas socialiniuose tinkluose

Redakcija
-
2
Didysis nutildymas socialiniuose tinkluose

Praėjusią savaitę Silicio slėnis nutildė prezidentą. Socialinės žiniasklaidos priemonių milžinai padedami „Amazon“ ir „Apple“ sutartinai pašalino patį populiariausią savo konservatorių varžovą ir paskelbė, kad jų pačių nuosaiki politika išplečiama kitoms įmonėms.

Tuo tarpu CNN atvirai reikalavo, kad „Fox News“ būtų uždrausta būti kabelinės televizijos tinkle, kai tuo tarpu svarbiausias pokalbių radijo tinklas išleido naujas kalbėjimo taisykles laidų vedėjams, praplėsdamas technikos pasaulio nuosaikią politiką neinternetiniame pasaulyje. Be viso šito, Kongresas ir Europos Sąjunga išleido naujus internetinės kalbos reikalavimus.

Kol saujelė neišrinktų milijardierių skelbia, kad valdo skaitmeninę kalbą, kur mus nuves ateinantys mėnesiai?

„Twitter“ kažkada smarkiai gyrėsi, kad yra „laisvos kalbos partijos laisvosios kalbos sparnas“ ir prieštaravo Kongreso reikalavimams uždrausti teroristus, skelbdamas, kad „naudotojų gebėjimas laisvai dalintis savo mintimis, netgi tomis, su kuriomis daug žmonių nesutinka arba laiko bjauriomis“ yra jų misija. Iš tikrųjų dauguma ankstyvųjų socialinių tinklų nevaržomą kalbą išskyrė kaip labiausiai atsižvelgtiną dalyką. Bėgant metams utopinė svajonė sunyko iki tokios, kurioje pabrėžiami „sveikas pokalbis“ ir vis besikeičiantys reikalavimai.

Visgi didžiąją laiko dalį, kurią egzistuoja, socialinės žiniasklaidos tinklai vengė cenzūruoti išrinktus valdžios atstovus JAV, nors jie ir yra ištrynę užsienio vadovų vartotojus. Visa tai pasikeitė praėjusiais metais, kai Silicio slėnis prezidento Trumpo „Twitter“ žinutėms pridėjo etiketes „abejotinos“ ir „klaidingos“. Progresyviosioms viešosioms grupėms tapus naujos cenzūros šalininkėmis, šie žiniasklaidos tinklai perėjo nuo paprasčiausio faktų tikrinimo iki visiško jų ištrynimo ir grasinimo paskelbti už įstatymo ribų kai kuriuos įstatymų leidėjus.

Teismai kelis kartus nusprendė, kad Trumpo vartotojas „Twitter“ tinkle yra oficialus valdžios žiniasklaidos šaltinis, todėl jam draudžiama blokuoti vartotojus, su kuriais jis nesutaria. Tai kaipgi ši privati įmonė gali sukurti „priimtinos kalbos“ taisykles valdžios leidiniams ar visiškai juos nutildyti?

Greičiausiai labiau neramina tai, kad kalbos taisyklės jau daro įtaką ne tik viešosioms erdvėms. „Uber“,„Lyft“ ir „Airbnb“ uždraudė naudotis savo paslaugomis tiems, kurių politiniai pareiškimai prisijungus prie interneto ir nuo jo atsijungus yra vertinami kaip nepriimtini. Praėjusiais metais „Facebook“ išplėtė savo įtakos sferą iki neinternetinio pasaulio, uždrausdamas tam tikrus skambučius ir suteikdamas leidimą kitiems.

Nuostabu buvo stebėti, kaip demokratų įstatymų leidėjai ir spauda dejavo, kad Kongresas neturi galios nutildyti balsus, su kuriais jis nesutinka, ir vietoj to reikalavo Silicio slėnį panaudoti galią, kurią turi tik jis: gebėjimą nutildyti bet kokį balsą iš skaitmeninio pasaulio. Ir šis prašymas yra iš pačių įstatymų leidėjų, kurie kažkada pasmerkė socialinius tinklus kaip pavojingus monopolius.

Be to, įmonių teiginiai, kad jos ilgam nušalina prezidentą, kilo ne dėl galimos nelegalios veiklos, kurią draustų įstatymas, bet greičiau dėl įmonių sprendimo, kad leisti jam toliau komunikuoti su šalimi kelia per didelę riziką demokratijai.

Pačios įmonės neturėjo kito pasirinkimo kaip tik pašalinti Trumpą arba susidurti su dar didesne rūstybe iš demokratų daugumos Kongrese. Net Amerikos pilietinių laisvių sąjunga (angl. ACLU) pasmerkusi Trumpo nušalinimą „Twitter“ tinkle pripažino ateinančių valdančiųjų „politinę tikrovę“. Aktyvistų grupės skubinosi pasakyti, kad jiems pasisekė nutildyti Trumpą smarkiai girdamos oficialias diskusijas, kurias turėjo su „Twitter“ lyderiais.

Plačiai skelbiant paramą Silicio slėnio veiksmams, Vokietijos kanclerė Angela Merkel perspėjo apie pavojus, kai nutildomas demokratiškai išrinktas valstybės vadovas. Be to, kol demokratai yra siaurai susitelkę ties dabartimi, pasauliu, kuriame įstatymų leidėjai ir aktyvistų grupės rankose turi socialinių medijų galios monopolį nutildyti nepritariančius balsus, kas sustabdys ateities respublikonų kongresą nuo tų pačių galių naudojimo, tam kad nutildytų demokratus? Toks yra slidus šlaitas, ant kurio stovime.

O ką kalbėti apie alternatyvas Silicio slėnio tinklams? Socialinių tinklų kompanijos ilgai ginčijosi, kad jos nėra monopoliai, nes jų varžovai gali joms mesti iššūkį.

„Twitter“ klonas „Parler“ pasirodė būtent kaip toks varžovas. Jis pasiekė pirmąją vietą „Apple“ programėlių parduotuvėje ir konservatoriai spietėsi šiame mažai ribojamame tinkle. Visgi vos per keletą dienų „Apple“ ir „Google“ uždraudė jo pardavimą iš savo parduotuvių bei panaikino jį iš mobiliųjų įrenginių. „Parler“ debesijos prieglobos tiekėjas „Amazon Web Services“ iškeldino jį į neinternetinę erdvę, kol konservatyvus debesijos tiekėjas sutiko, kad šis būtų jo serveryje. Nors jį kažkokiu būdu ir galima atstatyti, visgi be išmaniojo telefono programėlės ir įtrauktas į daugelio paslaugų tiekėjų juodąjį sąrašą, „Parler“ bus tik savo ankstesniojo aš šešėlis.

Žengdamas šiuos žingsnius, Silicio slėnis paminėjo, kad „Parler“ buvo pašalintas dėl to, kad jo turinyje labai trūko nuosaikumo. Įmonės savo laiškuose „Parler“ reikalavo, kad jis prisiimtų tinkamos kalbos strategijas, identiškas toms, kuriomis vadovaujasi jie.

Netgi neinternetinės žiniasklaidos priemonės nėra apsaugotos. Televizijos kanalai turi pasirašyti sutartis su kabelinės tiekėjais, kad transliuotų juos namams, spaudos agentūroms, superkančioms informaciją, priklausančios radijo laidos privalo būti priimtos radijo stočių ir netgi nepriklausomi laikraščiai privalo turėti internetines svetaines ir išmaniąsias programėles. Vietinių žinių šaltiniams mažėjant, svarbu pažymėti, kad nesvarbu, kad ir kokie nepriklausomi jų redaktoriai būtų, visi jie vis tiek priklauso nuo debesijos tiekėjų, programėlių parduotuvių, interneto paslaugos tiekėjų ir kt. Sekdama trečiadienio įvykiais Kapitolijuje „CNN“ atvirai reikalavo kabelinės tiekėjų išmesti „Fox News“ iš kabelinės tinklo, kai tuo tarpu „Cumulus Media“ išleido naujas priimtinos kalbos taisykles savo konservatyviems radijo pokalbių laidų vedėjams.

Tai kokia gi dabar situacija?

Tautos įkūrėjai pasirinko Kongresui neduoti galios nutildyti netgi beprotį Ovaliajame kabinete (angl. Oval Office), be to, kad nušalino jį apkaltos būdu. Ši savaitė mus išmokė, kad keletas milijardierių Kalifornijoje tikrai turi tą galią. Beveik visiškas Trumpo dingimas iš skaitmeninio pasaulio nuo jo uždraudimo yra tarsi to priminimas.

Ši beveik vienbalsė parama iš naujosios demokratų daugumos tokiam draudimui reiškia, kad Silicio slėnis dabar yra drąsinamas pašalinti bet kokį balsą, nesvarbu kokį galingą. Tai sukuria pavojingą tapimą norma to, kad nutildomas tas, kuris išreiškia nesutikimą su bendrąja nuomone.

„Uber“,„Lyft“ ir „Airbnb“ noras uždrausti kai kuriuos savo vartotojus dėl politinių pareiškimų rodo, kad technologijos kompanijų čiuptuvai pasiekia ir kitas industrijas, atsiranda nauja ilgalaikės visuomeninės atskirties era tikrai panaši į Kinijos „socialinio kredito“ programą.

Kai kuriems naujai atsiradęs kovos su „dezinformacija“ išryškinimas, kur privačios įmonės yra tos, kurios prižiūri leidžiamą kalbą ir apibrėžia „tiesą“ gali atrodyti kaip pozityvus įvykis. Šiaip ar taip, smurto grėsmė, rasizmas, seksizmas, kibernetinis smurtas prieš moteris ir mergaites, kurstymas maištauti, žalingi medicininiai patarimai ir panašūs dalykai yra žalingi mūsų visuomenei. Visgi milijardieriai, kurie gali nutildyti prezidentus, Kongresas, kuris gali nutildyti nesutikimą su bendrąja nuomone, ir privačios įmonės, kurios nusprendžia kas „geriausia“ šaliai ir kas sudaro „tiesą“, kelia egzistencinę grėsmę demokratijai. Galiausiai pati mūsų bendrai besidalinamos visuomenės ateitis kybo ant Silicio slėnio gebėjimo išlaikyti pusiausvyrą tarp rūpestingo nuosaikumo kartu su žodžio laisve. Galbūt atsakymas yra tai, kad technologijų įmonės pačios taptų demokratiškomis ir leistų visuomenei nuspręsti, kas geriausia.

„RealClear“ žiniasklaidos tinklo bendradarbis Kalev Leetaru yra vyresnysis mokslinis bendradarbis Džordžo Vašingtono universitete (angl. George Washington University) Kibernetiniame ir tėvynės saugumo centre (angl. Center for Cyber & Homeland Security). Jis anksčiau buvo bendradarbis gyvenantis universiteto patalpose Džordžo Vašingtono universiteto Edmund A. Walsh užsienio tarnybos mokykloje (angl. Edmund A. Walsh School of Foreign Service) ir Pasaulinio ekonomikos forumo (angl. World Economic Forum) Pasaulinės darbotvarkės taryboje dėl valdžios ateities (angl. Global Agenda Council on the Future of Government).

Šaltinis: The Great Social Silencing

Ant Lietuvos vėl pilnatis, palatoje Nr.6 vėl eilinis paūmėjimas

Redakcija
-
6
Ant Lietuvos vėl pilnatis, palatoje Nr.6 vėl eilinis paūmėjimas

Algimantas Rusteika

Ant Lietuvos vėl pilnatis, palatoje Nr.6 vėl eilinis paūmėjimas. Konservatorių politinio verslo planas Nr.2 „Astravą rusai pastatė tam, kad susisprogdintų”, nuleipo, fanfaros ir karo būgnai tykiai tykiai nutilo, Astravo sąjūdžio aktyvistai aktyvizmus baigė – marškinėlius į spintą, jodo užsivežėm ir perkam slavų energiją kaip dideli. O jei pavyktų Batką nuversti, tai netikėtai pasirodytų, ir kad Astravas saugus, čia jau kaip mūsų prezidento kaimynams paskirta prezidentė Svetka pasakys arba kaip jai finansuojanti vyresnybė švelniai patars.

Nugalėjusio komservatizmo šalyje vėl aktyvuojamas senas, jau kelis penkmečius zulinamas verslo planas Nr.2 – „Rusai puola vis smarkiau”. Didysis krymnašistas ir Gruzijos karo šlovintojas Navalnas staiga patapo mūsų profesionalių, etatinių patriotų šventuoju gelbėtoju. Tai kas, kad net kaimo bobutei aišku, jog detalios filmo apie prezidento rūmus informacijos ir vaizdo įrašų pats vienas neturėjo absoliučiai jokios galimybės gauti ir yra tik Rusijos grupuočių tarpusavio pjautynių įrankis.

Šioje kovoje, skirtoje destabilizuoti kaimynus ir sukurti labai pavojingą Lietuvai situaciją, šauniai dalyvauja mūsų politinio karantino asai, kuriems karantinas niekada negalioja. Vadovaujami didelio Lietuvos gelbėtojo Lauryno Kaščiūno konservatoriai, kurie taip mėgsta puldinėti savo šalies patriotus, kaltindami juos nacizmu ir nusistatymu prieš šventąją Europos sąjungą. Nors ne taip seniai pats L.Kasčiūnas buvo „naciukas”, t.y. taip niekinamų nacionaldemokratų pirmininko M.Murzos pavaduotojas ir aktyviai dalyvavo judėjime prieš stojimą į ES.
O, kad nors dešimtadalį energijos, kovojant už kaimynus ir su kaimynais, skirtų savo šalies žmonių teisėms ir laisvėms! Bet kam to reikia, jie sako, kad niekada taip gerai negyvenom! O ir tauta, uždaryta ir užkaukinta, vaikoma nuo kalnelių ir gaudoma miškuose, patylės. Viskas mūsų labui ir gerovei, brangūs Lietuvos žmonės.
Ruoškitės, jie jau atėjo, šią savaitę suderins ir tuoj skelbs visaliaudiniam svarstymui delfiuose ir LRT įstatymo projektą apie partnerystes ir įsivaikinimus, nes tai juk šaliai svarbiausia, ar ne? Stojo mūru prieš draudimus ir suvaržymus – įvedė dar didesnius, žadėjo nedidinti mokesčių, bet juos taip optimizuos, kad cypsit.
Tam, kad planetos neterštų ubagėliai savo senom mašinėlėm už tūkstantį, nes kitokių neįstengia nusipirkti, apkraus juos dar mokesčiais, o iš surinktų euriukų vardan tos žalios Lietuvos skatins ir atleis nuo mokesčių barygas, perkančius elektromobilius už šimtą tūkstančių. Viskas ir vėl jūsų gerovei, nesijaudinkit, gerovės prezidentas tikrai pasirašys.
Buhalterė ir bukalaurai jau čia, trauks milijardus iš šešėlio, kioskeliai, turgūs ir kaimo krautuvėlės, ruoškitės švonderių reidams! O stambieji prekybcentriai, pasididinę ir taip beribes apyvartas ir išauginę iki debesų pelnus, jau visiškai teisėtai įtraukti į nukentėjusių nuo pandemijos sąrašą – gaus subsidijas ir planuoja dešimčių naujų prekybos tvartų statybas. Visa ta isterija dėl rusų ir virusų baisiai patogi šimtų milijonų dalyboms ir machinacijoms, todėl tęsis metų metais, banga keis bangą.
Sakot, bokšto akmuo paplautas nuvirs? Kada nors tai baigsis? Gal tik tada, kai žmonės to nebeleis, bet kol kas nepanašu, todėl toliau dūmų uždanga ir lojimas per tvorą, nes mes nieko daugiau nemokam. Šventasis Gabrielius, nykštukinės provincijos kolonijinės administracijos „užsienio reikalų” ministras išdidžiai pareiškė, kad netoleruos pažeidimų nei Rusijoj, nei Baltarusijoj, nei Honkonge. Va taip.
Pasaulis išsigandęs net susigūžė! Tik kažkaip Europos ministrai tokio drąsumo užpavydėjo, nelabai palaikė ir net tarsi pašaipiai pakalbėjo. Tai tada senasis, faktinis ir tikrinis Lietuvos vadovas kad užsirūstins, kad trenks jiems atgal eilėraščiu!:
______________
PRIVISO
Iš viso
visokių priviso.
Nežino jie ko nori.
Turbūt nedori.
Mes nustatysime, ko reikia
norėti, ko nereikia,
vaike. Bus paprasčiau.
Todėl tau čiau.
______________
Va taip – jis nustatys, ko mums, vaikučiai, norėti. Ir pusseptinto šimto patiktukų! Neužmirštukams patinka, viskas gerai, garbės pirmininke. Absurdo tragikomedija tęsiasi, pilnatis gilėja, isterija smarkėja – nusiraminkim, sniegas užpustys visus ir tankai kol kas nepraeis.
O jeigu kas, komservatoriai ir bukalaurai mūsų vienų nepaliks tai tikrai, jie juk visada šalia ir gyvena mūsų televizoriuose. Tiesiog užsisakykit iš Barboros alaus ir spragėsių, kad ji dar labiau suklestėtų ir sėskit prie dėžių. Tikrai pamatysit, kokie šie personažai apgailėtini, godūs, beviltiški ir baisiai juokingi.

 

Vytautas Radžvilas. Kultūros „darbo žmonės“ piktinasi ir smerkia

Redakcija
-
5
Vytautas Radžvilas. Kultūros „darbo žmonės“ piktinasi ir smerkia

lrt.lt

Vytautas Radžvilas, VU profesorius, filosofas , Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Perskaičius kultūros atstovų kreipimąsi dėl Petro Gražulio darbo Seimo Kultūros komitete atmintis tarsi laiko mašina akimirksniu nunešė į, atrodytų, prieš tris dešimtmečius turėjusią visiems laikams išnykti praeitį. Savaime toje atmintyje atgijo prieš daug metų Vilniaus Darbo raudonosios vėliavos ir Tautų draugystės ordinų valstybiniame Vinco Kapsuko universitete priverstinai studijuojant KPSS istoriją ir „mokslinį komunizmą“ reikalauto skaityti „Komunistų partijos manifesto“ pirmieji žodžiai: „šmėkla klaidžioja po Europą – komunizmo šmėkla“.

Tai ne paprasta, o daugiausiai pasaulio istorijoje – dešimtis, o gal ir šimtus milijonų (nurodyti tikslų skaičių ir šiandien sunku, nes nusikaltimų pėdsakai tebėra kruopščiai slapstomi, o žudynių mastai sąmoningai menkinami) nekaltų gyvybių nusinešusi politinė ir ideologinė šmėkla.

Kreipimasis – tik dar vienas ženklas, kad kartą tarsi jau išvyta, ši šmėkla nepastebimai, žingsnis po žingsnio, mėgina sugrįžti.

Kad nebūtų vietos nei menkiausiai dviprasmybei, tenka kalbėti be užuolankų: ši istorija verta dėmesio tik dėl politinės jos reikšmės. P. Gražulis nuoširdžiai pasistengė, kad prarastų daugybės žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Taip pat vargu ar kas nors labiau padėjo sukompromituoti pasipriešinimą iš tiesų neokomunistinės ir totalitarinės genderizmo ideologijos sklaidai ir stiprėjimui Lietuvoje nei primityvi ir teatrališka, primenanti pigų cirką, šio veikėjo „kova“ su šios ideologijos apraiškomis. Šio „kovotojo“ poelgiuose ne kartą buvo įžvelgiami net sąmoningo provokatoriaus veikimo stiliaus bruožai. Vien šito pakaktų, kad norėtųsi tik tylėti.

Bet tylėti neišeina matant, kad net 700 (!) niekieno neįgaliotų ir niekam neatstovaujančių „kultūros atstovų“ kolektyviniu laišku pareikalauja pašalinti P. Gražulį iš Seimo Kultūros komiteto. Būtent kolektyviniu, bet visai nesusitarę, niekieno nepamokyti ir nepaliepti? Tarsi kažkokia aukštesnė dvasia tą pačią akimirką būtų apšvietusi visų jų protus.

Atidžiai įsiskaitykime į jų pareiškimą, ir iš karto atsiskleis jo esmė ir tikrasis tikslas. Šis pareiškimas – miglotomis frazėmis menkai pridengtas politinis kaltinimas, kad smerkiamas asmuo vadovaujasi „neteisingomis“ vertybėmis.

Labai pažįstama – ar ne? Juk lygiai taip pat Sibiro naftininkai, Tolimųjų Rytų medkirčiai, Donbaso šachtininkai, Kazachstano avių ir kupranugarių augintojai, Uzbekistano medvilnės rinkėjai, Pabaltijo kolūkiečiai siuntė kupinus pasipiktinimo laiškus SSKP CK, „Pravdos“ ir „Krasnaja Zvezda“, „Tiesos“ ir „Komjaunimo tiesos“ redakcijoms. Reikalavo griežtai pasmerkti idėjinius atskalūnus ir nevykusius rašeivas B. Pasternaką, M. Zoščnką, A. Solženyciną ir daugelį daugelį kitų.

Nesvarbu, kad dauguma nebuvo jų ne tik skaitę, bet net negirdėję ir vardų. Bet staiga juos sužinojo ir didžiai pasipiktino stebuklingu būdu išgirdę „atsakingų partinių ir tarybinių darbuotojų“ aukštuose kabinetuose ar pasitarimuose dažnai tartą frazę: „YRA NUOMONĖ…“

Bet juk P. Gražuliui iki šių kūrėjų – kaip iki Andromedos ūko? Tikrai toloka. Bet reikalo esmė glūdi visai kitur: tas pats „kolektyvinio pasipiktinimo ir smerkimo“ mechanizmas vienodai traiškė tiek genijų, tiek paprastų, bet „neteisingai“ ką nors pagalvojusių ir neatsargiai leptelėjusių apie gyvenimą komunistiniame „laisvės ir lygybės“ rojuje „tarybinių žmonių“ likimus. O kalbant dar tiksliau – „organizuotai spontaniškas“ kolektyvinis ujimas ir pjudymas dažnai tapdavo fizinio susidorojimo įžanga.

Tai štai – visas šis sovietinis brudas sugrįžta į Lietuvą. Trisdešimtaisiais tarsi atgautos laisvės metais. Iš pažiūros nekaltų kultūros „darbo žmonių“ kolektyvinių laiškų pavidalu. Sąjūdis ir Kovo 11–osios Lietuvos valstybė, už kurią – o ne kažkokią abstrakčią „laisvę“ – buvo kovojama ir net mirštama, buvo ir tebėra tam, kad niekas net nedrįstų pamėginti vėl šio brudo sugrąžinti.

Gyvenusieji okupacijos laikus ir kovojusieji už demokratišką ir laisvą Lietuvą puikiai prisimena ir supranta: tokie „kolektyviniai darbo žmonių laiškai“ buvo ir visada bus vienas svarbiausių susidorojimo su „neteisingai mąstančiais“ įrankių ir neatskiriamas totalitarinio valdymo elementas. Nesvarbu, kaip vadinsis santvarka, kurioje klesti ir yra sąmoningai puoselėjamas „apačių pasipiktinimą“ imituojančių ir kurstančių laiškų gamybos menas. Štai kodėl, užuot šypsojusis prisimenant visas P. Gražulio išdaigas ir kvailiojimus, atėjo metas pažvelgti tikrovei į akis ir išdrįsti pasakyti sau ir kitiems: tai šliaužiantis ir nepastebimai sugrįžtantis totalitarizmas.

Nesunku įsivaizduoti, kad paskutinis sakinys įžiebs daug atlaidžių šypsenų arba ne vieną veidą iškreips nevaldomo pykčio grimasa. Kaip galima šitaip bjauriai juodinti ir šmeižti liberalią demokratinę laisvos Lietuvos politinę santvarką? Tuo stebėtis neverta – kitaip negali ir būti politiškai neraštingoje visuomenėje. Todėl reikia pasakyti: laikas permąstyti ir iš esmės keisti viešųjų diskusijų erdvėje veikiančias žaidimo taisykles. Mat visas ne tik sveiko proto, bet ir paprasčiausios valstybės savisaugos ribas peržengęs ir tapęs nevaldomas bei savo mastais sovietmetį pranokstantis ideologinis propagandinis šalies piliečių smegenų plovimas ir mulkinimas darosi egzistencine Lietuvos išlikimo problema.

Šio nuolatinio ir masinio „apdorojimo“ iniciatoriai, įkvėpėjai ir vykdytojai nesupranta to paties, ko niekaip neįstengė suvokti jų sovietiniai pirmtakai ir mokytojai. Jie pasiekė daug. Baigiantis okupacijai didžiulė dalis Lietuvos gyventojų jau buvo įtikinti, kad Molotovo–Ribentropo paktas buvo SSRS saugumo poreikių padiktuota būtinybė, kad nebuvo jokių teritorinių dalybų, kad 1940 m. įvyko ne okupacija, o „taiki socialistinė revoliucija“, kad miškuose kovojo ne partizanai, o banditai ir marodieriai, o galiausiai – „nors būta perlenkimų tremiant, bet į Sibirą be reikalo neveždavo“.

Tačiau ne be pagrindo puikuodamiesi savo laimėjimais šie „ideologinio propagandinio fronto kariai“ neįvertino vienos aplinkybės. Jiems taip ir nepavyko apmulkinti ir „perauklėti“ visų. Nepaisant titaniškų pastangų, pavergtoje šalyje liko žmonių, kurie nieko nepamiršo, įvairiais būdais palaikė trinamą tautos istorinę atmintį ir valstybinę jauseną. Jų buvo nedaug – negausi mažuma. Bet jų pakako rastis Sąjūdžiui. O šis paskelbė: mes nebenorime ir nesutinkame toliau gyventi mele. Ir ilgai ręstas ideologinio propagandinio smegenų plovimo rūmas per kelis mėnesius subyrėjo it kortų namelis.

Istorija kartojasi. O tai reiškia, kad ir šių dienų Lietuvoje esama ir vis daugėja žmonių, kuriems uoliai klijuojamos net iš sovietinės pjudamosios propagandos arsenalo nesigėdinant perimtos „marginalų“, „populistų“, „nacionalistų“, „radikalų“ ir kitos „liaudies priešus“ turinčios padėti lengviau atpažinti šmeižikiškos ir niekinamos, ideologiškai smerkiančios etiketės. Pamirštant, kad daugelis tų žmonių, kaip ir anos okupacijos laikų nepuolusi padlaižiauti santvarkai visuomenės dalis, savo išsilavinimu, istorinio, kultūrinio ir politinio akiračio platumu keliomis galvomis pranoksta ideologiškai ir politiškai „pažangius“ bei „teisingai mąstančius“, o iš tikrųjų, išskyrus retas išimtis, mažaraščius propagandininkus.

Būtų gerai, o ir pats metas atsigręžti į realybę ir suprasti, kad nors kiek politinę filosofiją, socialinių ir politinių idėjų ir politikos istoriją išmanančiam žmogui seniai nedaro įspūdžio šabloniškai propagandos kartojami ritualiniai burtažodžiai „demokratija“, „laisvė“, „tolerancija“, „įvairovė“, „žmogaus teisės“ ir kiti šamanų ištarmes primenantys ideologiniai užkeikimai. Ir ne todėl, kad išsilavinęs žmogus tų dalykų nevertina ar juos neigia. Jis tiesiog žino, kad užuot bukai kartojus šiuos žodžius, derėtų paaiškinti, ką jie iš tiesų reiškia.

Laisvė, Lygybė, Brolybė – kaip gražiai skamba. Bet ar ne šiais šūkiais buvo įkvėptas ir teisinamas pirmasis pasaulio istorijoje sisteminis ir masinis politinis teroras, kai per Prancūzijos revoliuciją šiems idealams įgyvendinti prireikė pasitelkti net tokį nuostabų išradimą kaip giljotina, o paprasčiau – galvų kapojimo mašina? Mat įprastais kirviais mosavę budeliai nebespėjo atlikti savo darbo. O komunistų žadėtasis sovietinis iš kapitalistų vergijos išvaduotų laisvų, lygių ir laimingų darbo žmonių rojus stebuklingai virto didžiausiu kada nors Žemėje gyvavusiu kalėjimu.

Trumpas ekskursas į politinę istoriją turėtų būti suprastas kaip įspėjimas pernelyg nesistebėti išgirdus apie Lietuvoje atgyjančias totalitarines praktikas. Kultūros atstovų kolektyvinis raštas Seimui – tik viena iš jų. Prieš dešimtmetį paskelbtas šių eilučių autoriaus tekstas apie šliaužiantį totalitarizmą buvo sutiktas nepatikliai, bet dabar blaivios nuovokos nepraradusiems skaitytojams jis turėtų nebekelti šypsenos. Ypač po didžiųjų socialinių tinklų atviro mėginimo įvesti neregėto masto, faktiškai pasaulinę (turint omenyje šių tinklų aprėptį) ideologinę ir politinę visų „politiškai nekorektiškų“ pažiūrų cenzūrą.

Trumpai apibūdinant šią tendenciją galima pasakyti, kad naudojant šliaužiančią „žingsnis po žingsnio“ taktiką, iki šiol buvusiame gana laisvame Vakarų pasaulyje nuosekliai ir kryptingai diegiamas totalitarinis valdymas. Po įvykusių rinkimų prie tokio valdymo slenksčio pavojingai priartėjo ir JAV, kadaise laikytos ir iš inercijos vis dar vadinamos pasaulinės demokratijos tvirtove.

Neigti šias realijas, toliau žaidžiant nuvalkiota skirtimi „demokratija vs totalitarizmas“, yra beviltiška ir juokinga. Juk seniausiai žinoma, kad esama įvairių demokratijos formų, tarp jų – totalitarinė demokratija, teoriškai pagrįsta jau J.–J. Rousseau veikaluose. Niekada apie ją negirdėjusiems arba klausiantiems, ar tokia demokratija nėra tik karščiuojančios vaizduotės pramanas, patartina paskaityti monumentalų ir pranašišką 1952 m. paskelbtą J. L. Talmono veikalą „Totalitarinės demokratijos ištakos“ (The Origins of Totalitarian Democracy), kuris akimirksniu išsklaido visas galinčias kilti abejones.

Be abejo, tai nėra senasis, mums gerai pažįstamas sovietinis komunistinis totalitarizmas. Tai nauja, specifiškai vakarietiška horizontaliojo totalitarizmo forma. Čia trumpai galima pasakyti tik tiek, kad iš principo galimos dvi – vertikaliojo ir horizontaliojo – totalitarizmo formos.

Pirmoji teoriškai pagrįsta Th. Hobbeso, antroji – liberalizmo „tėvo“ J. Locke’o politinėje filosofijoje. Ji kur kas pavojingesnė, nes sunkiau atpažįstama. Tai ypač stebina, nes ši Vakaruose įsivyraujanti „visuotinės laimės“ totalitarizmo forma aprašyta seniai – 1932 m. išleista A. Huxley knyga „Puikus naujas pasaulis“ yra ne kas kita, o literatūrinis tada dar tik būsimų, o dabar jau esančių tik „norinčių džiaugtis“ nužmogintų vergų biomasės paveikslas. Norint atremti kylančią tokio demokratinio totalitarizmo bangą ir stabdyti jo pergalingą žygį, būtina sąlyga yra atpažinti, o tiksliau – perprasti jo viešąją politinę kalbą ir veikimo būdą grindžiančią mąstymo struktūrą.

Jos branduolį sudaro kai kurios pamatinės idėjos, kurių tiesioginės ištakos – K. Marxo komunistinės revoliucijos doktrina. Keblumas čia tas, kad tos pačios komunistinės idėjos gali būti įvelkamos į vis naujas, besikeičiančioms sąlygoms pritaikytas ir todėl patrauklias formas. O pasakant trumpai – šiek tiek modifikuojamos pagal „laiko dvasią“ ir „supakuojamos“ į vis atnaujinamą ideologinį ir politinį žodyną taip, kad esmę paslėptų „demokratinių vertybių“ retorika, sąsajos su antihumaniška ir žudikiška komunizmo doktrina taptų sunkiai atsekamos, o tikroji kilmė keltų kuo mažiau įtarimų ir būtų pamiršta.

Atidžiai perskaičius „kultūros darbo žmonių“ raštą dėl P. Gražulio, nesunku tiksliai rekonstruoti jį sukurpusio asmens ar asmenų mąstymo struktūrą ir būdą. Tai – tobulas „tarybinio žmogaus“ mentaliteto gyvybingumo ir tvarumo pavyzdys. Kreipimosi esmė ir paskirtis – ideologinis ir politinis kaltinimas nukrypimu nuo teisingų pažiūrų. Įprastas sovietmečiu kaltinimas, bet ir šiek tiek kitoks – ne visai atviras, o mėginamas pridengti kilnaus susirūpinimo Lietuvos kultūros plėtra ir šviesia ateitimi šydu. Tačiau šydas nukrenta, atverdamas žvilgsniui tipišką sovietiniams laikams politinio susidorojimo braižą.

Iš kreipimosi sužinome, kad Seimo narys yra apdovanotas viršžmogiškomis galiomis. Mat jo veiklos mastas ir įtaka tokie, kad „užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei“. Jaudinamai pažįstama. Juk lygiai taip pat sovietmečiu budriam kokios nors socialistinio lenktyniavimo planų nevykdančios gamyklėlės kolektyvui demaskavus slaptą liaudies priešą ir diversantą – kokį nors inžinierių ar cecho viršininką – netrukdavo paaiškėti, kad sabotuotojo kenkėjiška veikla iš tikrųjų griovė visos šalies ūkį ir padarė neišmatuojamą žalą pasaulinio proletariato ir komunistinės revoliucijos reikalui.

Galbūt paprasčiausias būdas įsitikinti, kokiu mastu kultūros atstovų kreipimasis persmelktas neblėstančios homo sovieticus dvasios – rekonstruoti šį dokumentą grindžiančią mąstymo struktūrą ir persakyti jo prasminę šerdį sudarančios svarbiausios pastraipos teiginius, išverčiant juos į sovietmečio „kolektyvinių darbo žmonių smerkiamųjų laiškų“ atitikmenis. Tai padarius išryškėja ir tampa akivaizdžios konkrečios mąstymo ir kalbėjimo struktūrinės ir prasminės analogijos (citatos tekste išskiriamos kursyvu): „Jo veikla, pasisakymai, vieši konfliktai su policijos pareigūnais, [aklos ideologinės neapykanta tarybinei santvarkai išraiška tapo net atvirai asocialus elgesys, prasiveržęs smulkaus chuliganizmo pavidalu – nevaldomu priešiškumu ir nepagarba ramų tarybinių piliečių gyvenimą ir darbą saugantiems mūsų šauniosios milicijos pareigūnams] nepagarba prigimtiniam kiekvieno asmens orumui ir saviraiškai, [neslepiamas priešiškumas naują ir šviesų rytojų kuriančių tarybinių žmonių gyvenimo būdui ir idealams] deklaruojamos vertybės ne tik neturi nieko bendro su kultūros sąvoka [atgyvenusios klerikalinės, nacionalistinės ir reakcingos šios mūsų visuomenės atplaišos pažiūros yra visiškai nesuderinamos su humanistine absoliučios daugumos tarybinių žmonių išpažįstama komunistine pasaulėžiūra ir pažangiąja socialistine kultūra]. Bet priešingai – skaldo visuomenę, didina atskirtį ir užkerta kelią bet kokiai tolimesnei kultūros plėtotei. [kurstytojiškos ir ardomosiosi šio atskalūno veiklos tikslas – sėti tarybinių žmonių protuose ir širdyse abejones milžiniškais socialistinės visuomenės kūrimo laimėjimais, kurstyti priešiškumą kilniems komunizmo statybos idealams, pakirsti naują gyvenimą entuziastingai kuriančios tarybinės liaudies tikėjimą išmintinga komunistų partijos ir tarybinės vyriausybės politika ir šviesia didžiosios tarybų šalies ateitimi]. Mūsų, menininkų, nuomone, šio Seimo nario idėjos neatitinka mūsų idėjų bei vizijos apie kultūrą. [Mūsų darnus kolektyvas pareiškiame, kad šio tarybinės tikrovės nekentėjo ir juodintojo šmeižikiškos kalbos ir ekstremistiniai išpuoliai yra svetimi mūsų, tarybinių žmonių, komunistinei pasaulėžiūrai ir giliausiems įsitikinimams, griežtai smerkiame šio atskalūno ir pašlemėko ilgametę antitarybinę veiklą ir manome, kad jam ne vieta ne tik mūsų kultūroje – šio garbingą tarybinio žmogaus vardą šlykščiais išpuoliais žeminančio ir teršiančio retrogrado ir reakcionieriaus ardomoji veikla turi būti ryžtingai užkardyta, o jis pats privalo būti patikimai izoliuotas nuo visuomenės].

Štai kodėl skaitant šį kultūros atstovų kreipimąsi į Seimą taip lengva pajausti grįžtančių postmodernių NKVD ir Gulago vėjų stiprėjantį dvelksmą. O šių vėjų išsiilgusiems ir skubantiems gaivinti net nespėtus dorai primiršti kolektyvinio „nukrypusių nuo teisingos linijos“ asmenų ujimo ir susidorojimo su jais įgūdžius lietuviškosios kultūros korifėjams belieka priminti: kas sėja vėją – pjaus audrą. Paversti didžiule kaina Laisvę išsikovojusios Lietuvos neokomunistiniu kalėjimu nebus leista ir nepavyks.

Diana Nausėdienė minint Marijos Gimbutienės šimtmetį: ji žvelgė į savo tapatybę atvirai ir giliai

Redakcija
-
2

Antradienį Prezidentūroje vyko Marijos Gimbutienės šimtmečiui skirta konferencija „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“, inicijuota ir globojama ponios Dianos Nausėdienės.

2021-ieji Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu paskelbti M. Gimbutienės metais. Ši sukaktis minima ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – 2021-uosius šios iškilios mokslininkės metais taip pat paskelbė ir UNESCO.

„Išskirtinis M. Gimbutienės bruožas – gebėjimas žvelgti į savo tapatybę atvirai ir giliai, rodyti pasauliui savosios kultūros stiprybę ir unikalumą, visomis išgalėmis įveikiant sunkiausius likimo išbandymus: karą, emigraciją, nepriteklius. Tai istorija moters, nebijojusios imtis nei sunkaus fizinio darbo, nei giliausių intelektualinių paieškų vardan lietuvybės išsaugojimo tuomet, kai Lietuvos valstybė egzistavo tik kaip nereali svajonė“, – sveikindama konferencijos dalyvius sakė Diana Nausėdienė.

Konferencijos dalyvius taip pat sveikino švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė, sveikinimo žodį perdavė JAV gyvenanti M. Gimbutienės dukra Živilė Gimbutaitė.

Visa konferencijos programa čia:

Virtuali konferencija su vertimu į gestų kalbą tiesiogiai transliuojama portale LRT.lt.Konferencijos partneriai: Lietuvos istorijos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių gestų kalbos vertimo centras.

Informacinis partneris: LRT.lt.

Prisidėdamas prie žymios mokslininkės ir lietuvės pagerbimo bei atminimo, Valstybės pažinimo centras skelbia konkursą I–IV gimnazijos klasių mokiniams „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“.

Konkurso užduotis – parašyti laisvos formos rašinį (esė) arba refleksiją ir savo darbe atspindėti asmeninį santykį su lietuviškąja tapatybe, Tėvyne, baltų kultūra. Galima laisva temos „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“ interpretacija arba rašymas per požiūrį į M. Gimbutienės asmenybę, darbus, jos idėjas, pasaulėžiūrą.

Konkurso sąlygos čia:

1...1 0931 0941 095...1 718Nuo 1 718 1 094 puslapis