Diktatūros linkusios iš tradicinių religijų ir kultūrų perimti kai kuriuos žmonių pasaulėžiūrai artimus motyvus, postulatus, simbolius ir per revoliucijas pritaikyti juos, išplėštus iš konteksto, prie naujos sistemos, kad lėčiau mąstančios ar šiaip nesusipratusios aukos nespėtų susigaudyti, kas prie ko, ir kuo mažiau keltų galvosopį valdžiai.
Talentingiausiai šią taktiką taikė Mao Dzedongo komanda. Pavyzdžiui, maoistai labai džiūgavo, kad komunizmo spalva – raudona, ir ją iškart sugretino su laime bei sėkme, ką Rytų Azijoje tai reiškė šimtmečius, ir iki šiol simbolizuoja tą patį – laimę ir sėkmę. Taip kad 1949 m. paskelbtos KLR vėliava gyventojams neturėjo kelti kažkokių baisių asociacijų ir iš pradžių kūrė imperinės tradicijos tęstinumo iliuziją.
O kai Laose tvirtinosi komunizmas bei socializmas, vietos vadukai vienu metu priėmė sprendimą, kad nereikia budistų prieš valdžią nuteikinėti, verčiau jiems skiepyti raudonąją ideologiją per gerai pažįstamą mokymą. Taigi, vienuoliams buvo plaunamos smegenys, kad naujoji politika – labai artima jų filosofijai, nes ir viena, ir kita doktrina kalba apie žmonių lygybę, nežiūri jų turtinės padėties ir socialinio statuso, kas, nors galvą su kūju daužyk, yra visiška tiesa.
Šiandien dažnas save pagauname pernelyg prisirišusius prie daiktų, komforto ir pinigų, o dar juk ir tas pats budizmas mokina prie nieko neprisirišti, būti laimingam ne turint daugiau, o tenkinantis tuo, ką turi. Svarbu būti vienuoliais, pardavusiais ferarius.
Ką visa tai reiškia, reikėtų atskiros paskaitos, bet paviršėlį supranta visi daugmaž vienodai tiesiogiai. Ir iš kelionių po Aziją parsiveždavome nuotraukas su įamžintomis bedantėmis lūšnynų senukų šypsenomis, gatvės murziais vaikais, kurių akys iš džiaugsmo spindi labiau nei smogo blukinama kaitri Rytų megapolių saulė. Va, žiūrėkite, sudvasingėję ir pasipūtę sakydavome vieni kitiems, jie nieko neturi, o tokie laimingi…
Ir štai, tadaaaamm! Garsiajame ekonomikos Davoso forume su dėde Švabu priešaky buvo iškelta visokių tikslų, kuriuos reikia pasaulyje įgyvendinti iki 2030 metų, ir vienas jų – kad paprastas Vakarų žmogus turės būti laimingas, nieko neturėdamas.
Ar vis dar yra tikinčių, kad smulkiuosius verslus, savarankišką, nuo valdžios nepriklausantį gyvenimą žlugdantys priverstiniai karantinai skirti jų sveikatai apsaugoti ir didesnei gerovei kurti?
