2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1091

Šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio

Redakcija
-
12

Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, Seimo narius ir Seimo frakcijas bei Lietuvos katalikų bažnyčią, prašydamos stabdyti pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves.

Kreipimosi autorių nuomone, šalyje yra plėtojama įvairiausių laisvių industrija. Nurodoma, kad visuomenei jau yra parengtos įstatymų pataisos ir dėl neapykantos kalbos, kurios bus teikiamos šio pavasario Seimo sesijai. Autorių įsitikinimu, visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Todėl, anot autorių, tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką – prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys).

Žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas,- sakoma kreipimesi.

Visas kreipimosi tekstas žemiau:

DĖL NEAPYKANTOS KALBOS IR ŽODŽIO LAISVĖS SUVARŽYMŲ
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams ir Seimo frakcijoms
Lietuvos katalikų Bažnyčiai
Žiniasklaidai

LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ
KREIPIMASIS
Į LIETUVOS VALDŽIĄ IR VISUOMENĘ
2020 m. vasario 4 d.

Atrodo, Lietuvos visuomenė jau susitaikė, kad mokesčių mokėtojų išlaikomas nacionalinis transliuotojas nepaiso žmonių įsitikinimų laisvės ir įvairovės, neleisdamas kitaminčiams išsakyti TV laidose savo nuomonės apie valdžią, kuri negerai elgiasi su mūsų šeimomis, valstybine lietuvių kalba, valstybės istorine atimtimi ir kitų pamatinių vertybių apsauga.

Susidaro įspūdis, kad paskutiniai pilietinės visuomenės likučiai subyrėjo pasibaigus Seimo rinkimams ir į valstybės valdžią sugrįžus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD), nes pastarajai perėmus valstybės valdymą, keli Laisvės partijos išsišokėliai sugebėjo primesti visuomenei asocialų gyvenimo būdą – tariamą laisvę tapti narkomanais (saikingai vartoti narkotikus). Daugelis įsitikinę, kad prie įstatymų leidybos pripuolę „išlaisvintojai“ sugebės priversti ilgametę krikščioniškųjų vertybių saugotoją TS-LKD priimti įstatymus, įteisinančius prievolę žudyti negimusius kūdikius, skambiai pavadindami abortus žmogaus teisę į kūną, o estetišką neįgaliųjų ir senelių naikinimą, teikiant jiems pagalbą nusižudyti, pastarųjų teise į eutanaziją, juolab, kai panašių patirčių esama jau kai kuriose ES valstybėse. Ir tai bus daroma prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.

Neabejojama, kad „išlaisvinimo“ emisarai privers TS-LKD frakciją galutinai atsikratyti tradicinių vertybių likučiais ir pritarti pornografijos, kontraceptikų vartojimo ir prostitucijos industrijai, kaip kad privertė pritarti „nekaltam“ „žolės“ vartojimai. Sprendžiant iš to, kad laisvių portale 15min.lt pastaruoju metu vis labiau yra propaguojama poliamorija (grupiniai žmonių intymūs santykiai su keliais skirtingos ir tos pačios lyties partneriais), o Seimo valdančioji dauguma nuduoda to nematanti, šių permainų Lietuvos visuomenė neturėtų ilgai laukti.

Šalyje įvairiausių laisvių industrija įgauna vis didėjantį pagreitį. Tai patvirtina, kad TS-LKD partija (šios partijos deleguota ministrė M.Navicikienė), galutinai pasiklydusi žmogaus teisių ir laisvių labirinte, su karštu užsidegimu kviečia ratifikuoti Stambulo konvenciją, nors to nesiryžo daryti net kelių kadencijų Seimai, suprasdami, jog prisidengiant tariama moterų apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, iš tikrųjų šia konvencija siekiama įtvirtinti šalies teisinėje sistemoje nebe dvi, o keliasdešimt žmogaus lyčių, kas absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių nėra įprasta ir priimtina. Minėta konvencija yra tiesiogiai susijusi su žmogaus sampratos ir konstitucinių vertybių keitimu, o jam yra reikalingas visuotinis šalies piliečių pritarimas, nes tai daryti valdžią įpareigoja Konstitucijos 9 straipsnis, kuris skelbia, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendumu.

Šalyje susidarė kritiškai įtempta teisinė situacija. Visuomenė nebuvo pasiruošusi Covid-19 pandemijai, tačiau ji akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi ir tokiai agresyviai neregėto masto įvairiausių nepagrįstų žmogaus teisių invazijai.

Dėl kelis dešimtmečius reformuojamos ir draskomos šalies švietimo sistemos, taip pat dėl nuomonių laisvės suvaržymų sisteminėje žiniasklaidoje vyresnioji karta prarado, o naujoji taip ir neįgijo imuniteto marksistinių-lenininių laisvių ir lygybių užkratui. Dėl to daugeliui piliečių tapo neatpažįstama tai, kas su absoliučiu atkartojimu grįžta iš mūsų skaudžios istorinės praeities į dabartį.

Laisvių „nešiotojai“ jau atvirai neslepia užgniaušiantys bet kokią kitaminčių kritiką LGBT atžvilgiu. Jie giriasi (T.Raskevičius ir E.Dobrovolska) parengę netgi įstatymų pataisas dėl tariamos neapykantos kalbos (pataisos paruoštos dar šio pavasario Seimo sesijai). Esą toks įstatymas būtinas, nes socialiniuose tinkluose padažnėjo patyčių ir išpuolių prieš LGBT aktyvistą T.Raskevičių.

Teigiama, kad dėl šių išpuolių pradėti netgi keli ikiteisminiai tyrimai, nors neaišku, ar tais išpuoliais nėra suinteresuoti patys puolamieji, kurie yra pajėgūs ir patys siuntinėti sau diskriminuojančias žinutes arba skelbti įžeidžiančius komentarus vieni kitų atžvilgiu iš užsienio šalyse registruotų šaltinių, sudarydami įspūdį, neva Lietuvoje neapykanta prieš LGBT liejasi per karštus, ir dėl to neva būtinas neapykantą suvaldantis įstatymas.

Taip manyti verčia faktas, kad šalies visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Tad nėra abejonės, kad tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai eliminuoti bet kokias kalbas apie „išlaisvintojų“ brukamą neokomunistinę genderizmo ideologiją, jos žalojantį poveikį vaikų psichinei bei fizinei sveikatai, uždrausti šeimų bendruomenėms skųstis dėl šeimos sampratos keitimo, tėvų laisvių suvaržymų ir kt.

Tokie žodžio laisvės užkardymai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką, nes prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys). Ir tai būtų daroma vėlgi prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.

Jei kam dėl to kyla abejonės, jas lengvai gali išsisklaidyti perskaitęs Stambulo konvencijos 3 str., kuriame nustatyta, kad smurtas dėl lyties apima ir psichologinę žalą. Konvencijos 40 straipsnis deklaruoja baudžiamąsias sankcijas už bet kokios formos žodinius, nežodinius veiksmus, kurių pasekmė yra asmens orumo pažeminimas.

Nors minėti veiksmai sietini tik su seksualiniu smurtavimu prieš moteris, Konvencijos 4 str.3 dalis paaiškina, kad bausmės gali būti taikomos už smurtavimą ir dėl asmens <…lytinės tapatybės...>. Tai reiškia, bet kokia seksualinių mažumų veiklos kritika (ypač jei šie asmenys yra valdžioje), bus vertinama, kaip psichologinis smurtas prieš šiuos asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės (ratifikavus konvenciją vyras galės būti moterimi arba atvirkščiai). Tad neabejotina, jog priėmus minėtas pataisas, kitaminčiai bus baudžiami pvz., ne už genderizmo idėjų ar pažiūrų kritiką, o už laisvės „nešiotojų“ orumo žeminimą, kad ir kokias pražūtingas pražangas pastarieji darytų būdami valdžioje.

Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad priėmus įstatymų pataisas dėl neapykantos kalbos, valstybės institucijos bus įpareigotos įgyvendinti priimto įstatymo reikalavimus, t.y. valstybės tarnybos bus įpareigotos vykdyti žiniasklaidos, internetinių portalų, socialinių tinklų ir komentarų stebėseną – stebėti, ar piliečių komentaruose, žinutėse nėra nepasitenkinimo žodžių, susierzinimo, priešiškumo ir socialinio protesto apraiškų, kurie gali būti suprantami kaip neapykantos kalba – emocinis, psichologinis smurtas, už kurį smurtaujantį asmenį galima bausti. Piliečių žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas.

Žmogaus teisių organizacijos taip pat pažymi, kad įstatymo pataisų autoriai nepagrįstai ramina visuomenę, neva jie šias pataisas derins su nevyriausybinėmis organizacijomis. Žinant, kad Lietuvos nevyriausybinių organizacijų branduolį sudaro LGBT (Lietuvos žmogaus teisių centras, Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija ir kt.), nekyla abejonių, kad pastarosios noriai pritars savo kolegų iniciuotiems pageidavimams. Tad belieka manyti, kad minėtas pataisas Seimas priims be didelio pasipriešinimo, o piliečiai visiems laikams praras teisę kritikuoti valdžioje esančius asmenis, ypač jei pastarieji yra susiję su seksualinėmis ir kitomis mažumomis, nes, kaip minėta, bet kokią minėtų mažumų kritika bus laikoma neapykantos kurstymu.

Tikėtina, piliečiams bus palikta teisinė galimybė bylinėtis teismuose, įrodant savo nekaltumą. Tačiau ši aplinkybė nepašalina grėsmės visuomenei, didelė dalis kurios nepasitiki teismais ir savo elgesio nesieja su jais.

Atkreipiame dėmesį, kad neapykantos įstatymo pataisų ir Stambulo konvencijos derinys leidžia už valdžios kritiką prasižengusį asmenį (pražangą susiejus su psichologine ir kitokia žala asmeniui dėl lyties tapatybės) persekioti net jam pasitraukus iš Lietuvos į kitas valstybes (Konvencijos 44 straipsnis).

Todėl Žmogaus teisių organizacijos kreipiasi į J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kaip svarbiausią šalies Konstitucijos garantą, prašydami stabdyti seksualinių ir kitų mažumų teisių nepagrįstų pažeidimų eskalavimą, neleisti nekonstituciniu būdu atimti iš piliečių konstitucines žodžio minties ir saviraiškos laisves prisidengiant mažumų teisių apsauga nuo tariamos neapykantos kalbos.

Pažymime, kad ir dabar šalies įstatymuose pakanka priemonių neapykantos kurstymams visuomenėje užkardyti. Be atodairos įstatymais privilegijuojant vieną žmonių grupę kitų visuomenės grupių atžvilgiu, yra pažeidžiami demokratinės visuomenės pareigų ir laisvių vienovės principai, nes didinant vienų asmenų teises, neišvengiamai didinamos pareigos kitiems visuomenės nariams, kurie privalo pirmųjų teises užtikrinti.

Taip pat pažymime, kad Konstitucijos 9 str. imperatyviai nustato reikalavimą svarbiausius Tautos ir valstybės klausimus spręsti referendumu. Stambulo konvencijos ratifikavimas ir įstatymo pataisos dėl neapykantos kalbos patenka į nurodyto Konstitucijos straipsnio reguliavimo sritį. Šiuo atveju jei ir bus sprendžiama dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir dėl neapykantos įstatymo pataisų priėmimo, reikalaujame tai daryti laikantis Konstitucijos 9 str. reikalavimų, priešingu atveju priimti įstatymai nebus legitimūs, o tai reiškia, kad pasikeitus aplinkybėms, tiek neapykantos kalbos įstatymo pataisos, tiek Stambulo konvencijos nuostatos bus nedelsiant atšauktos.

Kreipiamės į sveikos nuovokos nepradusius Seimo TS-LKD frakcijos narius bei kitas Lietuvos Respublikos Seimo frakcijas prašydami stabdyti etiniu ir moraliniu požiūriu ydingus, o teisiniu vertinimu pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves.

Primename, kad apribodami piliečių teisę principingai kritikuoti asmenis, susijusius su seksualinėmis ir kitomis mažumomis (galima įžeisti jų orumą), šios teisės nebegalėsite sugrąžinti nebūdami Seimo nariais. Todėl kviečiame vykdyti Seimo nario priesaiką Konstitucijai ir ginti tai, kas buvo mūsų tėvų iškentėta kalėjimuose, tolimuose Sibiro lageriuose, kas buvo partizanų krauju aplaistyta pokario miškuose ir apginta kruvinąją 1991 m. sausio 13 -ąją.

Kreipiamės pagalbos į Lietuvos katalikų Bažnyčią, kuri sunkiausiu Lietuvai laiku visada išlikdavo patikimiausia ir didžiausia Tautos atrama. Tamsiausiomis Tautai valandomis bažnyčios kunigai, dvasininkai ir kiti šviesuoliai ėjo tremtin, pasitikdami mirtį, aukodamiesi vardan žmonių tikėjimo ir sąžinės laisvės. Kaip ir okupacijos laikmečiu šiuo metu Lietuvai vėl iškilo pavojus – šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio.

Kreipiamės į visus Lietuvos piliečius, kviesdami nebėgti ir nesislėpti nuo atsakomybės, nesidangstyti užimtumu ar reikalų svarbumu. Šiuo metu sprendžiasi ne tik jūsų pačių patogaus gyvenimo klausimas. Sprendžiasi mūsų vaikų ir ateities kartų teisė į orų žmogišką gyvenimą. Likdami pasyvūs griaunamos šimtmečiais nusistovėjusios vertybinės tvarkos liudytojais, leistume apiplėšti tuos, kurie dar nėra patys pajėgūs apginti savo būsimų teisių į laisvą gyvenimą. Todėl kviečiame pabusti ir, kaip kadaise, keltis vien dėl mūsų vaikų ir mūsų visų ateities.

Lietuvos žmogaus teisų koordinavimo centras:
Lietuvos Helsinkio grupė Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Nepartinis demokratinis judėjimas Krescencijus Stoškus
Piliečių gynybos paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis

Pastaba: Išplatinus kreipimąsi, buvo gautas prašymas prie pasirašiusiųjų grupės įtraukti ir „Mokslo Lietuvos” redakciją –  Jonas Jasaitis

Prof.Jonas Grigas. Apie sąmonės ir kūno ryšį

Redakcija
-
8
Prof.Jonas Grigas. Apie sąmonės ir kūno ryšį

Izraelyje buvo atliktas įdomus tyrimas. Iš tiriamojo paimtas kraujo lašas ir parodytas ekrane. Bakterijos nerūpestingai juda, o makrofagai – įgimto imuniteto ląstelės, galinčios pašalinti ligų sukėlėjus – miega.

Ir štai tiriamajam įjungiamas juokingas filmas, jo nuotaika pradeda gerėti. Makrofagai staiga pabunda, atsisuka į bakterijas ir ima jas ryti. Imuninės ląstelės labai reaguoja į mūsų nuotaiką.

Kraujo lašas buvo atskirtas nuo jo šeimininko. Tuo metu savininkas sėdėjo kitame kambaryje, o jo nuotaika kažkokiu nesuprantamu būdu paveikė kraujo lašą, buvusį kitame kambaryje. Tai gali reikšti, kad yra informacijos kanalai, kuriais sąmonės bangos paveikia objektą, esantį toli nuo paties sąmonės šaltinio.

Kai buvo parodyti siaubo filmo fragmentai, bakterijos suaktyvėjo! Jos staiga atgijo ir kažkaip staiga jų padaugėjo. Jos pradėjo tvarkytis, pradėjo atakuoti makrofagus. Šie pradėjo trauktis ir sklaidytis įvairiomis kryptimis. Kas tai padarė?

Sąmonė yra svarbiausias veiksnys, palaikantis mūsų vidinę ekologiją. Ir ne tik mūsų. Sąmonės bangos gali plisti aplinkoje ir veikti tolimas savo kraujo ląsteles.

Ir ne tik savo.

Juk mūsų vaikai ir artimieji yra mūsų kraujas. Tai reiškia, kad mūsų nuotaika gali daryti įtaką mūsų vaikų makrofagų būklei, kad ir kur jie bebūtų – šalia ar kitame žemyne. Tai reiškia, kad mūsų sąmonės būsena gali būti susijusi su „bendruoju imunitetu“. Žinoma, tai dar hipotezė.

Senoji formulė: „Tai yra mano gyvenimas, ką aš noriu su juo, tą darau“ yra pasenusi. Mūsų sąmonė gali būti atsakinga už mūsų vaikų, artimųjų ir artimųjų imuniteto būseną, – taip dabar reikėtų suprasti gyvenimą.Taigi būtina rasti būdą, kaip sukurti euforiją, džiaugsmą, laimę, ir pageidautina sukurti kuo daugiau.

P.S: Amerikos žurnalistas Normanas Cousinsas sirgo reta ir labai sunkia sąnarių uždegimo forma. 1976 m. jis paskelbė autobiografinę knygą „Ligos anatomija“. Remdamasis savo patirtimi, autorius parodė, kad teigiama emocinė būsena gali išgydyti net sunkią ligą. Jis juoko pagalba buvo išgydytas nuo neišgydomos mirtinos ligos.

Normanas Cousinsas suvokė akivaizdžią idėją: jei neigiamos emocijos, slegiančios endokrininę sistemą, yra ligų „provokatorės“, tai teigiamos emocijos, suaktyvindamos jos veiklą, gali tapti sveikimo stimuliatoriais. Kiekvienas žmogus turi labai paprastą ir prieinamą vaistą – juoką. Senas posakis „Juokas yra geriausias vaistas“ veikia fiziologiškai.

Normanas Cousinsas buvo žmogus, kuris prajuokino mirtį. Apie Normaną Cousinsą ir jo juoko terapiją jau ne kartą skelbta Lietuvos žiniasklaidoje.

Vytautas Sinica. Neutralizuoti Genocido tyrimo centrą – likviduoti Sukilimą

Redakcija
-
7

Prenumeruokite Pro Patria laidų kanalą

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Sausio pabaigoje nuvilnijo su istorinės atminties klausimais susiję skandalai. Holokausto aukų atminimo dieną Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkas istorikas prof. Valdas Rakutis parašė straipsnį, kuriame kėlė klausimus, kodėl įvairūs žmonės, įskaitant žydus, dalyvavo Holokauste. Kitą dieną jis buvo frakcijos vadovybės priverstas trauktis iš pareigų. Iškart po to viešumoje pasirodė 17 iš 150 Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojų raštas Seimui, kuriame reiškiamas nerimas dėl centro politizavimo ir konkrečiai patarėjo Vidmanto Valiušaičio įtakos. Iš pareigų pasitraukė ir Vidmantas Valiušaitis.

Atsistatydinimai nieko neišspręs. Genocido centro darbuotojų raštas, nors tapo paskutiniu lašu, lėmusiu Valiušaičio pasitraukimą, tikrai nėra esminis ir greičiau pasipainiojo gerokai platesnėje ideologinėje kovoje. Nesutarimas tarp Centro darbuotojų ir vadovybės buvo daugiau apie darbuotojų autonomiją, darbo planus ir krūvius, pareigų pasikeitimus, o ne ideologinius klausimus. Jame buvo abiejų pusių klaidų ir jis galėjo būti išspręstas Centro viduje. Tačiau pasirodęs viešai šis raštas pasitarnavo ir bus plačiai tiražuojamas Genocido centro kaip institucijos priešininkams, norintiems jį neutralizuoti nuolatinio rezistencijos juodinimo kontekste. Nes nuolatiniams Genocido centro kritikams problema yra pats Centras ir jo laikysena antisovietinio pasipriešinimo, ypač 1941 metų Birželio sukilimo klausimu.

Kas tai per kritika? Mažiausiai dešimtmetį Lietuvos laisvės kovotojai yra vietos ir užsienio veikėjų mėginami pavaizduoti nacių kolaborantais, Holokausto vykdytojais ar tiesiog banditais. „Banditų“ naratyvas pats grubiausias ir dažniausiai tiesmukai skleidžiamas Rusijos, todėl turi mažiausią įtaką. Kaltinimai kolaboravimu su naciais dažniausiai ateina iš vietos inteligentijos arba žydų bendruomenės, todėl veikia daug subtiliau ir efektyviau. Su jais susidūrė 2012 metais Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, vėliau 2015 metais Jonas Noreika, dar po metų – Kazys Škirpa. 2017-ųjų pabaigoje Zurofas su Vanagaite, beje, privačiai ir Zingeris, mėgino žydų žudymu apkaltinti ir Ramanauską-Vanagą. Po šio „perlenkimo“ išpuoliai kiek atslūgo, tačiau netrukus prasidėjo vėl. Šiame informaciniame kare Genocido centras buvo ir yra institucija, kuri visada nuosekliai gynė istorinę tiesą ir 1941 m. Sukilimo dalyvių garbingą atminimą. Už tai centras buvo puolamas iki Valiušaičio įdarbinimo ir bus puolamas po to.

Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl puolama lietuvių rezistencija ir ją iki šiol ginantis Genocido centras. Pirmiausiai tai žydų bendruomenės vykdoma „nacių medžioklė“. Su SSRS struktūrų pagalba visame pasaulyje vykusi ir Šaltojo karo metais, dabar ji pratęsta nauja forma. Izraelio principinė pozicija, jog Holokaustas yra lygių neturintis nusikaltimas žmonijos istorijoje, kertasi su Lietuvos ir visų regiono šalių pozicija, jog nacių ir sovietų nusikaltimai yra lygiaverčiai. Pats Lietuvos ir konkrečiai Genocido centro požiūris, jog Lietuva išgyveno dvi lygiai nusikalstamas okupacijas, joms abiems teisėtai priešinosi ir abi jos vykdė Lietuvos piliečių genocidą, yra „istorijos perrašinėjimas“ žydų bendruomenės akimis. Jiems būtinas 1941 metų Birželio sukilimo, jį rengusio LAF`o ir jo įsteigtos Laikinosios Vyriausybės pasmerkimas. Tuo tarpu Lietuvai absoliučiai būtina apginti būtent 1941 metų rezistencijos garbę ir tautos teisę sukilti.

Antra, rezistentai ir juos ginantis Centras taip pat puolami dėl visur Vakaruose ir Lietuvoje įsivyravusios neokomunistinės nuostatos ginti ir privilegijuoti visas įmanomas mažumas – ne tik seksualines, religines, bet ir tautines. „Teisingoje istorijos pusėje“ norintys jaustis ir globaliems galios centrams įtikti vietos intelektualai ir politikai skuba demonstruoti parodomąsias dorybes (virtue signaling). Būtent todėl iš pažiūros labai antirusiški politikai mielai skuba išsakyti Rusijos propagandai naudingas pozicijas, kad tik nepasirodytų „nacionalistai“ ir kad tik neužgautų jokios mažumos.

Trečia, ne motyvacijai, bet pasekmėms svarbiausias rezistentų ir Centro puolimo veiksnys yra Rusijos vykdomas informacinis karas prieš Lietuvą. Rusija iki šiol pasauliui skelbia savo sovietinės istoriografijos melą, esą Lietuvos rezistentai buvo banditai, fašistai ir nacių kolaborantai. Pagal jį, Sovietų Sąjunga ne naikino laisvės kovotojus, o gaudė kriminalinius nusikaltėlius. Šį sovietinį melą šiandien kartoja ne tik Rusijos lyderiai, bet ir ne vienas Lietuvos istorikas. Faktiškai visi kaltinimai 1941 metų rezistentams jau girdėti sovietmečiu, dar daugiau, šiandien jį dažniausiai keliami remiantis KGB ir kitais sovietiniais šaltiniais, nekritiškai vertinant klastotėmis garsėjusių institucijų paliktus dokumentus.

Birželio sukilimas neatsitiktinai yra svarbiausias prieš Lietuvą nukreiptos istorinės propagandos taikinys. Sovietų Sąjungai buvo esmingai svarbu skelbti pasauliui, kad Baltijos šalys pačios pasiprašė į jos sudėtį. Sukilimas nuplovė 1940 metų gėdą ir paneigė pasauliui savanoriško įstojimo į SSRS mitą. Jį organizavo nuosaikių pažiūrų, daugumoje anksčiau valstybės valdyme nedalyvavę, juo labiau niekaip naciams nesimpatizavę žmonės. Nuo jo prasideda Lietuvos antisovietinis pasipriešinimas. Jeigu jis būtų pripažintas pronacistiniu, jeigu jo įsteigta Laikinoji Vyriausybė – nacių kolaborantai, tai ir antroji sovietinė okupacija, ir prieš lietuvius vykdytos represijos yra ne tik pateisinamos, bet ir reikalingos – nusikaltimų žmogiškumui baudimas. Pasmerkdama Sukilimo organizatorius, kaip siekia puolantieji Centrą, Lietuva pasmerktų patį Sukilimą, o su juo ir Lietuvos nepriklausomybės pretenzijas.

Genocido centro puolimai nesiliaus nei pasitraukus Valiušaičiui, nei direktoriui nei tyrimų departamento vadovui ar visam kolektyvui. Metų metus jį puolantiems Bruveriui, Valatkai, Makaraitytei, Miliūtei, Gritėnui, Vinokurui, Venclovai, Zingeriui, Šepečiui ir politikams Genocido centras įtiks ne kai pasikeis ten dirbančios asmenybės, o kai pasikeis centro pozicija Birželio sukilimo ir jo dalyvių klausimu. Tas pats galioja istorijos politikos formuotojams Seime. Rakutis ar Valiušaitis tiktų visiems jų kritikams, jei tik pradėtų smerkti Sukilimą ir jo dalyvius. Kai išorės kritikai kaltina centrą „politizacija“, tikroji kaltinimo esmė yra pradėjusio vyrauti atgailos naratyvo atmetimas. Kad būtų geras, Genocido centras turi kaltinti ir atgailauti. Genocido centrui tad tėra du pasirinkimai – Lenkijos pavyzdžiu labai aiškiai parodyti, kad jokio spaudimo poveikio nebus, arba anksčiau ar vėliau kapituliuoti. Tačiau kapituliavęs ir išdavęs istorinę tiesą jis paradoksaliai nebebus reikalingas arba atliks butaforines funkcijas.

Prasidėję atsistatydinimai iš pareigų istorijos politikos srityje siunčia aiškią žinią, kad bus priversti trauktis visi, kas ne pagal vieną teisingą Kremliaus liniją pasisakys istorinės atminties klausimais. Spaudimas tik didės ir atstovėti jį įmanoma ne atsistatydinimais, o tik kategoriškai principinga laikysena. Nepaprastai sunku tokią laikyseną parodyti, kai aukščiausia šalies valdžia stoja puolančiųjų, o ne istorinės tiesos pusėn. Dabartinė valdžia kaip tik tokia, todėl tiek Genocido Centras, tiek Sukilimą ginantys istorikai priversti kol kas sėdėti apkasuose.

Prof. dr. Jonas Jasaitis. Iš kur atsiranda šaudantys į savus?

Redakcija
-
12
Prof. dr. Jonas Jasaitis. Iš kur atsiranda šaudantys į savus?

Kas leidžiama „Jupiteriui“?

Pastarosios dienos sukėlė labai daug nerimo ir net gana slogios sumaišties. Ne kartą jau norėjosi klausti:
– Ar Lietuva vis dar yra savarankiška nepriklausoma valstybė, pati tvarkanti savo ekonomiką, kultūrą, gyventojų gerbūvį?

– Ar pilietinė Lietuvos tauta turi teisę žinoti objektyvią, o ne svetimųjų primetamą valstybės istoriją ir apie tai pasakoti pasauliui?

– Ar ne per dažnai mūsų tautos istorijos faktus bando savaip interpretuoti svetimieji, neretai net bandantys įteigti, kad esame labai maži ir nereikšmingi, nieko nedominantys, todėl tik privalome klausyti, ką kiti apie mus sako, elgtis taip, kaip mums liepiama ir t. t.?

Neseniai naujojo Seimo pranešimuose skaitėme vienos laikinosios parlamentinės grupės atstovo aiškinimą, kaip mums svarbu mokytis iš Nyderlandų. Kitas autorius įrodinėjo, kad būtina sekti Šveicarijos, Suomijos ar Švedijos modeliu. Trečiasis piktai gąsdino, kaip mes pasielgėme neapdairiai, sukeldami Lietuvoje reziduojančio kitos valstybės atstovo – ambasadoriaus įniršį ir kokiu tonu privalome kalbėti apie skaudžiausius tautai tekusius istorijos smūgius, net prisiimdami kolektyvinę atsakomybę už mūsų žemėje vykdytus nusikaltimus.

Šiomis dienomis tokių grasinančių pamokymų ir net reikalavimų atsisakyti teisės patiems kurti savo ateitį girdėjome ne tik iš tironų valdomų valstybių sostinių, bet ir iš tų, kurie sakosi pasauliui diktuojantys demokratinės politikos gaires.

Bet įdomiausia tai, kad tie, mus jau ne pirmą kartą mokantys veikėjai net nebuvo susipažinę su pirminiais šaltiniais Jie net nepasivargino išsiaiškinti, kas iš tikrųjų sukėlė prieštaringą reakciją, bet rėmėsi antriniais ir tretiniais kitų asmenų įspūdžiais bei komentarais, kurie su tikrove neturėjo nieko bendro.

Siūlau gerai pagalvoti, kaip būtų reagavusios tų valstybių atsakingos institucijos, jei panašiu „mokytojo“ arba „viršininko“ tonu būtų prabilęs Lietuvos arba Latvijos ambasadorius Vašingtone, Briuselyje ar Jeruzalėje. Sakysite, ne ta „svorio kategorija“. O nuo kada tarptautinė teisė skirstoma ne pagal JT patvirtintus tarptautinius dokumentus, o pagal „svorio“ (finansinės įtakos arba karinės galios, valstybės teritorijos dydžio, gyventojų skaičiaus ar pan.) kriterijus?

Kai kartą studentams pasiūliau įvardinti ES valstybes, mažesnes už Lietuvą, pasigirdo tik Estijos ir Latvijos pavadinimai. Kokio dydžio yra Slovėnija arba Nyderlandai, net nesusimąstyta. Apie tai, kad net dešimt ES valstybių yra mažesnės už Lietuvą, jiems buvo sunku patikėti. Taip giliai mūsų sąmonėje yra įsitvirtinusi „mažybiškumo“ nuostata.

Pavojingiausias – namų vagis

Vienos iš sudėtingiausių, visuomenę skaldančių problemų – socialinė nelygybė ir regionų atskirtis, labai skirtingas jų investicinis patrauklumas, lemiantis netolygią net greta esančių vietovių raidą.

Nėra ir didelės paslapties, kas visa tai sąlygojo ir iki šiol lemia. Atkurdami Lietuvą, kiekviename bent kiek didesniame mieste turėjome gamyklas, teikusias darbą vietiniams gyventojams. Didžiosios tų gamyklų dalies nebeliko net pamatų. Dešimtys ir net šimtai tūkstančių žmonių neteko darbo – pragyvenimo šaltinio. Tokio valstybės ūkio griovimo mąstai daugeliui gerai žinomi, tik jų priežastys interpretuojamos labai skirtingai. Todėl ir šiandien išgirstame, kad neva Sąjūdis sugriovė ne tik kolchozus, bet ir pramonės bei paslaugų įmones, nors iš tikrųjų visas pramonės naikinimas prasidėjo tada, kai po dviejų nepriklausomybė metų, praėjusių milžiniškos karinės įtampos ir tiesioginio smurto prieš Lietuvą sąlygomis, į valdžią sugrįžo „buvusieji“.

Kai kas turėtų gerai prisiminti, kaip buvo daužomi tarptautinio pripažinimo dar nesulaukusios valstybės sienų gynėjai. Kiek jų buvo suluošinti ir tapo invalidais? Kas šį smurtą organizavo? Kas už tai yra nuteistas ir dabar atlieka ilgametes laisvės atėmimo bausmes – tiek kaip tarptautiniai nusikaltėliai, tiek kaip savos tautos išdavikai? Ar pažįstate tokių?

Kur monografijos, kuriose įamžinti pirmieji valstybės sienų gynėjai – muitininkai, pasieniečiai ir juos turėję aptarnauti asmenys? Jūs matėte tokias monografijas Lietuvos mokyklų ir savivaldybių bibliotekose? Ar jos reklamuojamos? Ar apie jas kalbama Lietuvos televizijos laidose ir radijo pasakojimuose? Ar didvyrių – tuometinių valstybės sienų sargybinių vardai žinomi šių dienų abiturientams?

Išskyrus Medininkų ir dar kelis atskirus epizodus šiandien apie tai niekas nebekalba. Viskas gramzdinama į užmarštį, lyg nieko reikšmingo nebūtų buvę, lyg šiandieninės valstybės sienos būtų atsiradusios savaime – ir žemėlapiuose, ir žemėje.

O tuo metu, kai vieni tyčiojosi iš mūsų pasieniečių ir juos daužė, kiti griovė ką tik dar veikusius fabrikus, dalinosi mūsų tautos turtą, atvirai lėbaudami dar išlikusiuose, bet jau iš rankų į rankas einančiuose restoranuose.

Hienos ir usūriniai šunpalaikiai neretai susivaidydavo tarpusavyje, nebepasidalinę būsimu grobiu. Iš kur tada atsirado visokios „brigados“ ir „daktarai“, „tulpiniai“, „agurkiniai ir „šmikiniai“ – paprasčiausi patvorių valkatos, staiga pasijutę Kauno ar Panevėžio, Šiaulių ar Tauragės viešpačiais?

Ką tuo metu veikė besikurianti policija, Lietuvos prokuratūra ir teismai? Kodėl iš ilgos ir baisios tremties grįžę laisvės kovotojai būdavo verčiami metų metais minti teismų slenksčius, kad įrodytų teisę grįžti į savo namus? Kas buvo tie „tardytojai“, „prokurorai“ ir „teisėjai“, lyg ant gruoblėto ledo slydinėjantys vaikigaliai, niekaip negalėję rasti nei dokumentų, nei kaltųjų?

Ar dar kas nors ir šiandien tebeįrodinėja, kad patvorių valkatos buvo tapę faktiniais valdytojais, o ne žemutinės grandies svetimos valios vykdytojais? Ar tikrai koks nors vos septynmetės slenkstį peržergęs chuliganėlis pats sukūrė vienas sukūrė savo įsivaizduojamą „imperiją“, o jo bijodavo visi tardytojai, prokurorai ir teisėjai?

Kas mokėdavo pasakiškus honorarus tuose teismuose nusikaltėlius ginantiems advokatams? Daugeliui gerai žinoma sąvoka „stogas“. Kiek to „stogo“ ir šiandien dar likę tose struktūrose, kurios turi apsaugoti mus, mūsų Konstituciją?

Per kiek savaičių tos banditėlių gaujos butų buvusios demaskuotos, jei nebūtų turėjusios „stogo“. Iš kur atsirado dalis šiuolaikinių milijonierių, niekada nepasižymėjusių nei verslininko intuicija, nei gabumais, bet ir šiandien garsėjančių tokia dar gana neseniai įvardinta veikla, kaip „nepotizmas“ ir „mobingas“?

Kuo jie persidažė? Kodėl jie ir jų vaikai – ir šiandien tik viršininkai?

Neseniai gavau gana įdomų straipsnį apie garsų dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės publicistą. Inžinierių, Lietuvos valstybės pramonės kūrėją. Straipsnio autorius, kaip ir pridera, jo pabaigoje išvardijo šaltinius, kuriais rėmėsi. Ir tai natūralu, nes autorius jo gyvo niekada nematė (ir negalėjo matyti), tačiau apstulbo, sužinojęs apie šio tautos patrioto darbus ir panoro apie jį papasakoti ne tik savo studentams.

Straipsnis parengtas labai kruopščiai. Tačiau labai nustebino pirmoje pozicijoje įvardintos monografijos autorius. Tas žmogus niekada nebuvo istorikas. Tai buvęs „mokslinio ateizmo“ dėstytojas ir aršus jo propaguotojas, marksizmo-leninizmo katedros vedėjas, buvęs LKP CK įtakingo skyriaus vadovas, anų laikų studentų siaubas. Kai per jo dalyko egzaminą studentė netyčia ištarė: „O, Dieve, užmiršau…“, šis užbliovė taip, kad nuskambėjo net koridoriuje: „Nesikeik!“. Po egzamino dar drebanti studentė bendrakursių būrelyje kartojo: „Bet juk aš nesikeikiau. Nuo kada šis žodis yra keiksmažodis?“

Bet praėjo visai nedaug laiko ir ateizmo dėstytoją išvydome ką tik grąžintoje Vilniaus katedroje. Kita jo idėjinė bendražygė labai greitai buvo išrinkta Lietuvos katalikų mokslo akademijos akademike. Buvusi instituto pirminės partinės organizacijos sekretorė, komunistinio auklėjimo teoretikė ir štai staiga tokie posūkiai. Pasiaiškinimas: „O jūs mane tada ne taip supratote..“

Savi į savus nešaudo. Taip daro tik išdavikai. Ir darys. Šių dienų klastingi šūviai į Genocido centrą – tų pačių purvinų rankų darbas.

Ruslanas Baranauskas. Lietuvos švietimo sistema dirba va bank metodu.

Redakcija
-
1

Reformų neužbaigimas, vienašališki sprendimai, atvirų diskusijų nebuvimas yra mūsų valstybės Achilo kulnas ir problema. Neturime metodinės periodikos, radio, tv laidų, merdinčiu tiražu kultūros leidiniai pavirto paramos prašytojais, bet ne turinio skleidėjais.
Šios koalicijos veiklos prioritetas per 3 valdymo mėnesius atsiskleidė savo gražume. Kompetencija, istorinės atminties saugojimas, betvarkės medicinos sektoriuje sureguliavimas deja yra terra incognito.

Ministerijos puikiai suvokia, kad profsąjungos silpnos, lyderiai kažkur pasislėpė sniego kopose, todėl ir persigalvoja tvirtindami potvarkius po 12 kartų per parą.

ŠMM vadovė Žiugždinienė susirūpino iš kokių rezervų remti Aukštąjį mokslą, programas, krepšelius. Būtina prašyti vyriausybės dotavimo, surasti optimaliausias lėšas.

Ir tai yra logiška, sukauptas rezervas, valstybės turto fondas, kiek mes žinome kur panaudoti pinigai už nepagrįstas baudas dėl tariamo karantino pažeidimo?

Kur tau? Pasukta lengviausiu populistiniu keliu, užkrauti mokestinę naštą, įkainius eiliniui studentėliui. Ir tėvai, patys absolventai vis drąsiau polemizuoja apie galimybę išvykti į užsienio universitetus.

Socialiniuose tinkluose bėdavojama, kad emigracijos srautai yra Europoje didžiausi, netenkame perspektyviausius protus, intelektualinį branduolį, tačiau šiuo klausimu konceptualūs potvarkiai nepriimti, netgi nesudaryta koordinacinė taryba kuruoti, koordinuoti švietimo, mokslo politiką.

Fb platformoje savaitėmis mokytojai svarsto, kas yra brandos užduotis ir negeba išreikalauti netgi bendrojo lavinimo naujų programų, nors patys turi teisę rašyti etninės kultūros, pilietinės visuomenės standartus. Leidyklos skelbiasi esančios nepriklausomos, tačiau įsikibusios ministerijos botago ir laukia sutarčių.

ŠMM per tiek metų net nesiteikė sumodeliuoti naujos istorijos programos bendrojo lavinimo įstaigoms, kur dirba šimtai biurokratų, ekspertų, metodininkų, išsikerojo UPC, Nacionalinės Švietimo agentūros administravimas.

Atlikti poreikio vertinimo kaštai, sustojo vadovėlių leidimas ir kodėl patys pedagogai neturi entuziazmo kurti padalomąją medžiagą, rašyti knygeles?

Mokykloms yra privalomi tik egzaminai, netgi konkursai, olimpiados yra taikomi gabiems moksleiviams.

Kodėl neieškoma šaltinių švietimą remti iš mecenatų, sponsorių, išeivių? Seniai siūliau pasiekti kompromisą dėl patalpų nuomos, kad mokyklose vyktų konferencijos iš kurių uždirbtas pinigėlis atitektų ir savivaldybei ir ugdymo proceso efektyvinimui.

Šaunu, kad VDU Švietimo akademijos kanclerė Lina Kaminskienė deklaruoja tėvų įtraukimą į bendruomenę, jos stiprinimą, pasiūlymų paketų teikimą, kokias atžalas parengsime praktinei veiklai.

Autorius yra  Lietuvos Mokslininkų sąjungos narys, humanitaras

PASAULIO GALINGIEJI: „MORALINIS PROTAVIMAS“ IR ŽODŽIO LAISVĖ PRIKLAUSO TIK MUMS

Redakcija
-
1

Prof. Gediminas Merkys

„Tūkstantį kartų nesutinku su tavo nuomone, bet esu pasiruošęs atiduoti savo gyvybę už tai, kad turėtum teisę ją išsakyti.“ Tai – prancūzų filosofo Voltero, beje, mirusio 1778 m., sentencija. Šitaip buvo mąstoma prieš 250-240 metų. Šiandien JAV – demokratijos lopšyje – mąstoma ir veikiama kitaip.

Socialinių tinklų savininkams nepatiko veikiančio JAV prezidento D. Trumpo mintys apie rinkimų eigą, todėl jį akimirksniu atjungė. Visam laikui. Kitame gyvenime, po reinkarnacijos, jei tik Donaldas persiauklės, nebekalbės, ko nereikia, gali būti, kad TWITTER savininkai, jų paveldėtojai susimylės. Ims ir prijungs bėdžių prie socialinių tinklų atgal, o gal ne. Juk jie yra socialinių tinklų savininkai. Nuosavybė neliečiama todėl, ką nori, tą daro.

Čečėnijos prezidento, R. Kadyrovo nuo socialinių tinklų niekas neatjungė. Ramzanas tinkluose nuolat įžeidinėja politinius oponentus, grasina mirtimi. Teismo dar nebuvo, visgi nemažai apžvalgininkų daro prielaidą – dalis grasinimų įgyvendinama.

Venesuelos politinio sukčiaus N. Maduro irgi neatjungė, kaip ir Saudo Arabijos princo M. bin Salmano niekas nuo socialinių tinklų neatjungė. Jo pavaldiniai nužudė princą kritikavusį žurnalistą J. Khashoggi. Aukos kūną išmėsinėjo, ištirpdė rūgštyje ir supylė į savo ambasados Turkijoje unitazą.

Na, supylė tai supylė, prie ko čia socialinių tinklų savininkai? Apskritai, jei esi JAV elitui geopolitiškai naudingas, tirpink ir pilstyk ką tik nori…

Užtat didieji savininkai nuo visų socialinių tinklų akimirksniu atjungė ne tik Trumpą, bet ir visus „politinius nesusipratėlius“, kurie bandė padiskutuoti apie Prezidento rinkimų JAV skaidrumą bei teisėtumą. Atjungė ir žinomus viešus veikėjus, ir paprastus žmogelius, visus abejojančius, „neteisingai“ mąstančius, „durnus“ klausimus užduodančius.

Cenzūra savininkų nurodymu socialiniuose tinkluose buvo vykdoma seniai, tik ne taip demonstratyviai ir įžūliai. Demokratinės santvarkos sąlygomis cenzūra yra draudžiama, maža to, atitinkamas draudimas visur yra įtvirtintas konstitucinės justicijos ir tarptautinių konvencijų lygmeniu.

Žodžio laisvė – atributinis demokratinės santvarkos bruožas. Tarptautinės teisės doktrina, kurios prisilaiko EŽTT, iškalbinga: žodžio ir saviraiškos laisvė gali įgauti ir nemalonių bruožų, gali provokuoti ir erzinti dalį visuomenės, būti labai nepatogi. Kol nėra tiesioginių raginimų smurtauti, žudyti, atvirai diskriminuoti, kol nėra atviro niekinimo iš šmeižimo, žodžio ir saviraiškos laisvė yra fundamentali vertybė.

Tai – Vakarų civilizacijos moralinis-egzistencinis pagrindas. Prireikus, demokratinė valstybė šią vertybę ir laisvę privalo laiduoti, netgi panaudodama teisinę prievartą. Esant konfliktui, teisiniam ginčui, buvo ar nebuvo peržengtos žodžio bei saviraiškos laisvės ribos, sprendžia ne savininkas, o teismas.

Atlikime mintinį eksperimentą. Nusipirks socialinių tinklų platformą Kinija. Užsimanys žmogeliai padiskutuoti apie Tibetą, uigūrus, Taivanio ir Honkongo reiklaus etc., ir bus naujojo savininko atjungti. Visam laikui.

Sveikas protas ir JAV nacionalinio saugumo interesai, turėkime vilties, neleis tokio pragaištingo medijų perleidimo sandorio. Deja, koks nors užsislaptinęs Putino oligarchas arba jų slapta susitelkęs konsorciumas laisvai gali tokį sandorį prasukti. Pasaulyje brutaliausiai siautėjančiai Rusijai rimtų sankcijų Vakarai iki šiol neįveda tik dėl vienos priežasties.

Pačiose JAV, jų ekonomikoje, seniai sukasi klaikiai daug juodų pinigų iš Rusijos, o dalis lėšų ir aktyvų jau seniai atplauti. Niekam nesinori rizikingai traukti kortą iš kaladės. Niekas neatseks, kas stovi už tinklų platformos sandorio, viskas atrodys teisėta, saugu, amerikoniška.

Vieną gražią dieną „neteisingai“ prašnekęs JAV prezidentas, koks nors mums šiandien dar nežinomas Klinton-Buš-Niksonas, bus akimirksniu atjungtas nuo visų socialinių tinklų. Neribotam laikui. Klysti žmogiška, tad maža kur gali „suklysti“ JAV Prezidentas. Ims ir netyčia viešai suabejos, kad Stalinas buvo iškiliausias visų laikų menedžeris. Gal apie GULAG-ą arba golodomorą ką nors ne TAIP pasakys? Gal suabejos tuo, jog Pasaulyje liko tik vienas „tikrojo dvasingumo civilizacinis židinys – Rusija“, o visi kiti, ypač Vakarai, senai išsigimė…

Susiaurinkime mintinio eksperimento ribas, neikime taip toli. Įsivaizduokime, pagal visus privatinės teisės kanonus socialinių medijų platformą JAV paveldi visai realus puskvailis. Gimdytojai dar normalūs buvo, o šitas… Apie tokius sakoma: „gamta antroje kartoje ilsisi“.

Susisuks paveldėtojo galvelėje, pavyzdžiui, kad pedofilai yra ne nusikaltėliai, o asmenys, turintys specialių seksualinių poreikių. Esą, jie klaikiai ir nepelnytai diskriminuojami, seniai laikas keisti sulaukėjusios visuomenės požiūrį, panaikinti sankcijas, atverti vargšeliams galimybes…. Apskritai, atėjo laikas nebevartoti sąvokų „tėvas“ ir „motina“, o sakyti „gimdytojas-I“ ir „gimdytojas-II“. Gal paveldėtojas užsimanys uždrausti jautieną, nes stambieji galvijai nuolat bezda, nesvietišką kiekį CO2 išskiria, šitaip mūsų žaliąją planetą darko…

VISI, kurie šizoidiniams paveldėtojo įsivaizdavimams nepritars, akimirksniu bus atjungti nuo socialinių tinklų. Neribotam laikui. Žinoma, jei atjungtasis padarys viešą atgailą, papasakos kuo nuoširdžiausiai visiems apie išganingą savo pažiūrų atsivertimą, gal bus prijungtas vėl? Trumpam. Jei sėkmingai praeis bandomąjį laikotarpį ir daugiau nešnekės nesąmonių, gal tokiam atstatys prisijungimo teisę pilnai?

Istoriškai panašios procedūros ir ritualai sykį jau buvo įdiegti. Mes – Rytų Europiečiai – tai gerai žinome. Kadaise, žmonos turėjo atsižadėti trockisto sutuoktinio, studentai privalėjo atsižadėti tėvų – buržuazinių nacionalistų… Sovietų mokslininkai-genetikai turėjo viešai atgailauti, kad prarado pasaulėžiūrinį budrumą, susižavėjo melagingu buržuaziniu mokslu, neapdairiai patapo prakeiktais „veismanistais“ ir „morganistais“..

Amerikonai pastaruosius 150 m. tiesiog per gerai gyveno, nepatyrė pilietinio karo, bolševizmo prievartos, religijos draudimo, o nuo 1974 m. spausdina ir dalinasi tarpusavyje rezervinę pasaulio valiutą. Tad dauguma jų nelabai supranta, kas yra dvasinė ir pasaulėžiūrinė prievarta, koks klastingas gali būti jos veidas.

Paradoksas, šiandien dvasinės-pasaulėžiūrinės prievartos židiniu tampa JAV, jose susitelkę ir galios pozicijas perėmę leftistai, nors šalis pelnytai laikoma laisvės ir demokratijos lopšiu visos civilizacijos masteliu. Taip buvo, bet ar šitaip bus ir toliau, neaišku. Gal gerasis demokratijos duonos raugas išsisaugos Šveicarijoje ar Skandinavijoje?

Veikiančio prezidento, žymių politikų, eilinių žmogelių masinis atjungimas nuo socialinių tinklų, cenzūravimas vien tik dėl to, kad bandoma diskutuoti apie JAV 2020 rinkimų skaidrumą, yra tolygus knygų deginimui. Panaši politiškai motyvuoto vandalizmo akcija įvyko nacistinėje Vokietijoje 1933 m. gegužę. Spėkite, kas degino knygas? Ogi šėtoniška nacistine ideologija apsikvailinę anuometiniai studentai ir profesūra, tikrai ne darbininkai, ne dešrų darytojai ar aludariai.

Pasklidus bravūriškai Twitter savininkų žiniai apie Trumpo atjungimą „visam laikui“, netrukus savininkas viešai liejo krokodilo ašaras: „pasielgėme moraliai, visiškai teisingai, bet gavosi negerai…“. Akimirksniu TWITTER akcijų vertė krito dešimtimis milijardų.

Šmaikštus rusiškas posakis: „neilgai muzika grojo, neilgai frajeris šoko“ (=недолго музыка играла, недолго фраер танцевал…). Sutikite, originalo kalba skamba nepakartojamai ir joks vertėjas šito neišvers.

Graudžios savininkų savininko ašaros ne vien dėl klaikaus aktyvų nevertėjimo. Įvyko žyminis įvykis. Įtakingi privatininkai, socialinių medijų monopolistai, pasidavę politiniam azartui, netyčia apsinuogino. Pasirodo, moralinis protavimas ir pasaulėžiūrinė tiesa jau seniai yra savininkų ir tik jų rankose. Nesvarbu, kad šį kartą pamatinė civilizacinė vertybė – žodžio laisvė – sutrypta politiškai teisingai. Visi suprato: apie tai, kas šioje planetoje gėris, o kas blogis, sprendžia nebe piliečiai ir net ne jų rinkta valdžia, o didieji savininkai…

Vakaruose tradiciškai gyvuoja pagarba nuosavybei, verslo laisvei, deja, taip pat ir saviraiškos bei žodžio laisvei. Egzistuoja drakoniški antimonopoliniai įstatymai. Netgi privatūs kalėjimai egzistuoja, bet nėra taip, kad su savo nuosavybe gali daryti ką nori.

Kadaise „Microsoft“ kompanija JAV valdžios buvo apkaltinta karteliu, rinkos monopolizavimu. Galingiausia kompanija kurį laiką kabojo ant mirties plauko, ją ketinta suskaidyti, nubausti milijardinėmis baudomis… Korporacija vos ne vos išraitė uodegą, gavusi sąlyginai nedideles sankcijas.

Jei privatininkas turi nuosavą autostradą, elektros liniją, gėlo vandens gręžinį pusdykumėje etc, jis negali pasakyti vartotojams: „…nuo balandžio 1 d. nutraukiu paslaugas, darykite, ką norite, siųskite derybininkus, bet kaina kils mažiausiai 300 proc.“.

Kai kurios paslaugos dėl savo išskirtinės svarbos visuomenei, jos saugumui ir gerovei įgauna viešos paslaugos statusą. Vakaruose viešas paslaugas dažnai teikia privatininkas, bet valstybė tokį verslą ir visą paslaugos teikimo procesą vedasi už trumpo pavadžio, nelyginant bandšunį. Kontroliuoja kainodarą, užimamą rinkos dalį, paslaugos standartus ir pan.

Socialiniai tinklai yra ypatinga paslauga, kadangi ji kontroliuoja ne tik komunikaciją ir bendravimą tarp žmonių, bet ji kontroliuoja mūsų moralinį protavimą, pasaulėžiūros diskursą ir pasaulėžiūrines tiesas. Čia egzistenciniai dalykai, ant kurių laikosi mūsų civilizacija, jos kolektyvinis protas, moralinė tapatybė ir ateitis. Tarkime, ar turi tradiciniai „tėvas“ ir „motina“ virsti gimdytoju Nr.1 ir Nr.2? Ar reikia pedofilus laikyti ne nusikaltėliais, bet specialių poreikių asmenimis? Ramiai, už jus VISKĄ nuspręs privatininkas.

Visiems, kurie turi smegenyse bent du vingius, patapo aišku, jog socialinių medijų paslaugos seniausiai privalėjo būti griežtai sunormintos tarptautiniu mastu. Vėlavimas yra civilizacinės reikšmės klaida ir pavojingiausias akligatvis. Iki šiol didieji savininkai sau tyliai cenzūravo mūsų visų moralinį protavimą, kreipė jį sau geidžiamos globalistinės-leftistinės pasaulėžiūros linkme.

Šitaip jie socializavo ir reprodukavo sau būsimų skaitmeninių kumečių masinę populiaciją. Tokią, kuri „teisingai“ indoktrinuota, nesugeba spręsti elementarių moralinio protavimo uždavinių. Pasidavę azartui, Trumpo atveju didieji savininkai panaudojo giljotiną ir netyčia apsinuogino.

Susiklostė dėkinga geopolitinio lygmens diagnostinė situacija. Kantrybės, dabar tėra tik du scenarijai: A) Vakarų valstybėse ir pirmiausiai JAV netrukus prasidės fundamentali diskusija dėl socialinių medijų verslo bei atitinkamų paslaugų tarptautinio teisinio reglamentavimo; B) tokia diskusija neprasidės arba bus imituojama ir vilkinama.

Jei pasireikš scenarijus A, tai Vakarų civilizacija dar turi šansą išsikapanoti ir save evoliuciškai pratęsti. Jei bus scenarijus B, tai ruoškimės visi įdomiems dalykams. Už kokių 8-12 metų, neapdairiai pavartoję sąvokas „motina“ , „tėvas“, gausime drūčią baudą.

Esant pražangos ir nekorektiško elgesio recidyvams, patirsime apribojimus profesijoje bei karjeroje. Pasitaupykime dėl visa ko pinigų baudoms, o kad iš nevilties nenuvažiuotų stogas, laiku užsirašykime į jogos kursus, pradėkime maudytis eketėje… Ruoškimės, idant nebūtumėte užklupti netikėtai.

Dabarties JAV prasidėjo procesai, verti istoriosofinės studijos. JAV vyksta atvirkštinis makartizmas. Tai – 1950-1956 m. JAV kilusi ydinga, isteriška politinė ir teisinė praktika, kuri pavadinta jos įkvėpėjo senatoriaus J. R. Makarčio (McCarthy) vardu.

Pokario JAV iš tiesų veikė sovietiniai agentai, būtent jie ir atominės bombos brėžinius pavogė. Bėda ta, kad kiekvienas amerikietis, mažumėle nukrypstantis nuo radikalios ir konservatyvios politinės dešinės, anuomet buvo apšaukiamas slaptu komunistų agentu, išdaviku. Pasekmės labai konkrečios: karjeros laužymas, bylos, profesiniai apribojimai…

Politinio idiotizmo estafetę iš vargšo Makarčio šiandien perėmė JAV leftistai. Respublikonų partija ir elektoratas dabar sparčiai aižėja. Vieni nuoširdžiai bjaurisi plėbėjumi D. Trumpu, nori respektabilaus ir civilizuoto lyderio. Kiti, pajutę, kur pasislinko galios centras, desperatiškai bando taisyti savo reputaciją, bando gelbėti ar bent jau stabilizuoti karjerą, skuba išsibraukti iš juodojo sąrašo.

Iš dalies tai primena 1936-1938 m. metų stalininius procesus. Parodomųjų Maskvos procesų metu buvo teisiami buvusio bolševikų vado V. Lenino bendražygiai. Partiniai bičiuliai, kurių į teisiamųjų suolą dar nespėjo pasodinti, apsiputoję desperatiškai bandė atsiriboti nuo trockistų…

Dabar tiesiog stebėkime, kiek metų kalėjimo gaus Kapitolijaus šturmo durneliai, kuriuos apsauga provokacijos tikslais be didesnių kliūčių suleido į JAV pastatą NR 1. Jeigu jie gaus administracinę baudą ar lygtinai, tai bus viena. Jei gaus 12-18 metų įkalinimo, tai bus aišku, kad 21 a. JAV šiandien kartoja 1933 m. Berlyno arba 1937 m. Maskvos kelią. Gaila amerikiečių, kad nesidomi Europos istorija.

Beje, pagal politines pažiūras – konservatyvias ar leftistines – JAV gyventojų ir rinkėjų populiacija skyla maždaug pusiau. Deja, į visas bent kiek reikšmingesnes socialines profesines pozicijas – valstybės tarnybą, teisėsaugą, universitetus etc. santykiu 1 : 10 arba net 1: 20 (kaip kokioje valstijoje) yra sulindę būtent leftistinių pažiūrų demokratai.

Galios ir įtakos svertai šiandien būtent jų rankose. Įdomu bus pasižiūrėti, kaip buvusių JAV kaubojų, fermerių, šachtininkų, puritoniškų ir religingų miestelėnų palikuonims įkals į galvą, jog vietoje „motina“ privalu sakyti „gimdytojas Nr. 1“.

Nuoširdžiai neramu, ar jie supras, už ką jiems skyrė baudą, o dar ginklų arsenalas bemaž kiekviename namų ūkyje… Tie žmonės įpratę dirbti ir užsidirbti. Programuoti, spekuliuoti ipotekomis jie nemoka.

Deja, dirbti jiems nebėra kur. Didieji savininkai išpumpavo kapitalus ir gamybą į Kiniją, kurios dabar patys bijo. Bent penkis metus galėtume nepirkti bilietų į teatrą, tiesiog, žiūrėkime, kas dėsis Amerikoje.

Vilniaus sąjūdžio taryba: VISUOMENĖ NORI ŽINOTI TIESĄ

Redakcija
-
4

Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus taryba išplatino pareiškimą, adresuotą šalies Prezidentui, Seimo pirmininkei, Premjerei ir Lietuvos žmonėms „DĖL PROFESORIAUS VALDO RAKUČIO NIEKINIMO”, kuriame demaskuojamas dvigubų tiesos standartų Seimo nario E. Zingerio  elgesys.

Mat vienu atveju (2000-06-12 Vilniuje vykusiame ANTIKOMUNISTINIAME KONGRESE IR TRIBUNOLO PROCESE) E.Zingeris pakvietė „broliškai atkurti Praeities įvertinimą”, kitu atveju po  šių metų sausio 27 dieną Valdo Rakučio pasisakymo minint tarptautinę Holokausto atminimo dieną, jis užsipuolė bendrapartietį V.Rakutį, kai šis savo kalboje būtent pakvietė geriau išsiaiškinti Praeitį.

Sąjūdžio tarybos teigimu, Seimo narys, žinomiausias 20 amžiaus istorijos tyrinėtojas, prof. V. Rakutis parašė aukšto lygio straipsnį, kuriuo kviečia apmąstyti Holokausto atminties problemą, ieškoti jo priežasčių. Tiek istorikai, tiek visuomenė žino daug faktų, apie dalies žydų bendradarbiavimą su sovietų valdžia, taip pat su nacių režimu.

Apmaudu, kad profesoriaus V. Rakučio partiečiai atsižadėjo jo žodžių, nors Rakučio tekste parašyta tiesa ir nėra nieko naujo, ko nežinotų sąžiningi istorikai. V. Rakutis yra žinomiausias istorikas Lietuvoje, kuris yra gerai įsigilinęs į karo ir rezistencijos laikotarpį, sakoma pareiškime.

Stebina bendrapartiečio E. Zingerio puolimas, nors pats Zingeris ne kartą skleidė sąmokslo teorijas prieš partizanus Vanagą, Daumantą, Joną Noreiką – Generolą Vėtrą, Kazį Škirpą ir kitus. Ar šiandien politikoje vyrauja dvigubi standartai? Ar grįžtame prie vienos tiesos? – Panašu, kad E. Zingerio, F. Kukliansky tiesa yra „šventesnė“ už tautos atmintį ir istorinius faktus, jei TS-LKD pirmininkas G. Landsbergis jais tiki labiau. Pasirodo, kad kai kam tiesos sakymas tampa politiniu nusikaltimu ir įžeidimu,- teigiama pareiškime.

Pareiškimo auttiai smerkia Fainos Kukliansky išpuolį prieš garbingą istoriką. Žydų bendruomenės pirmininkė ne kartą yra sukėlusi visuomenės pasipiktinimą neatsakingais pareiškimais prieš lietuvių tautą, – teigia jie.

Visuomenė nori žinoti tiesą, kodėl visame pasaulyje skleidžiamas šmeižtas, kad Lietuva yra žydšaudžių valstybė. Ji palaiko sąžiningą, garbingą istoriką V. Rakutį, kuirs yra pats tinkamiausias Seimo narys Laisvės kovų ir valstybinės istorinės atminties komisijos pirmininko pareigoms. Apmaudu, kad dėl neadekvataus šio pasisakymo vertinimo, V. Rakutis pasitraukė iš minėtos komisijos pirmininko pareigų. Tai didelis praradimas Lietuvos istorinės atminties formavimui ir šios komisijos darbu, -rašoma pareikšime.

Autoriai pažymi, kad Izraelio vyriausybė Lietuvai neatidavė teisti ir pati neteisė genocido vykdytojo Lietuvoje N. Dušanskio.

Lietuva, gynusi savo žemes ir padėjusi daug aukų, pasaulio akivaizdoje atliko daug žygdarbių ir pasitarnavo demokratiniam pasauliui. Tačiau Lietuva ir jos garbingi istorikai turi teisę savo šalyje pasakyti istorinę tiesą ir kviesti diskusijai, kokios idėjos paskatino dalį žydų bendradarbiauti su sovietų valdžia ir nacių režimu. Tai normali istorinė diskusija. Tik Lietuvai priešiškos jėgos galėjo šias mintis panaudoti taip, kad sukeltų tarptautinį ažiotažą.

Lietuvos sąjūdžio Vilniaus skyriaus tarybos nariai prašo Lietuvos vadovus:

NELEISTI NIEKINTI IR SMERKTI PROFESORIAUS V. RAKUČIO. VISUOMENĖ NORI ŽINOTI TIESĄ.

Redakcija
-
3

Česlovas Iškauskas. „Savų marškinių“ principas

Redakcija
-
2
Česlovas Iškauskas. „Savų marškinių“ principas

Žmonės sako: savi marškiniai arčiau kūno. Šis posakis vartojamas ir teigiama, ir neigiama prasme. Antai, vieni pateisina, kad Šilalės rajono ligoninėje penki vilniečiai be eilės buvo paskiepyti medikams skirta vakcina, kiti savivaldybę ir ligoninę vadina korupcijos židiniu.

Vieniems atrodo, kad represijos Baltarusijoje ir Rusijoje svarbiau už mūsų provincijos problemas, kiti gi sako, kad pirmiausiai reikia apsikuopti savo kieme. Iš tiesų tas posakis galioja ir koronaviruso atžvilgiu.

Štai britai „išdūrė“ visą Europos Sąjungą. Kol Jungtinė Karalystė dar nebuvo pasitraukusi iš ES, ji per Briuselį užsisakė didelius kiekius „AstraZeneca“ skiepų, gaminamų čia pat Britanijoje. Dabar, kai Londonas jau nebe bendrijos narys, anglų – švedų bendrovė britams tiekia visą pažadėtą skiepų dozių kiekį, o europiečiams – tik ketvirtadalį. Ji atsisakė nukreipti vakcinų atsargas iš savo gamyklų Jungtinėje Karalystėje į ES šalis. „Brexit“ sutartis esą draudžia jas neribotai eksportuoti į kitas valstybes.

„Savų marškinių“ principas gali skaudžiai smogti ES šalims. Ispanija ir Prancūzija pranešė, kad jau atideda antrą gyventojų skiepijimą. Taip 27 šalys įsukamos į konflikto verpetą. Kol kas pristačiusi vos 2,2 dozės šimtui žmonių, ES gerokai atsilieka nuo JAV ir JK. Europos Komisija, kuri koordinuoja visą dozių paskirstymą (pernai ji iš viso užsakė 2,33 mlrd. dozių), dabar tik skėsčioja rankomis. Savaitgalį savo ruožtu Europos Komisija patvirtino skubią vakcinų eksporto į kitas šalis, pavyzdžiui, į Rytų partnerystės ar Vakarų Balkanų valstybes, tvarką.

Lietuva taip pat pateko į tą akivarą. Prezidento Gitano Nausėdos pažadai, kad iki Valstybės dienos bus paskiepyta apie 70 proc. visų gyventojų, atrodo, ir teliks pažadais. Europarlamentaras Petras Auštrevičius bando švelninti situaciją, sakydamas, kad EK tiesiog nori kontroliuoti, kad vakcinų gamintojos nepardavinėtų savo produkcijos už ES ribų.

Nepasitikėjimą Europos Sąjungos veiksmais didina ir tai, kad, stringant skiepų pristatymui, Europos vaistų agentūra skelbia, jog leidžia juos naudoti visiems suaugusiems žmonėms. Anksčiau buvo paskelbtos rekomendacijos pirmoje eilėje skiepyti vyresnius žmones, o dabar gi – iki 65 metų amžiaus. Šį patarimą pirmoji pasigriebė Vokietija, kuri pareiškė rekomenduojanti „AstraZeneca“ vakcina nuo COVID-19 skiepyti tik jaunesnius nei 65 metų amžiaus žmones.

Lietuvos sveikatos viceministrė Živilė Simonaitytė penktadienį BNS sakė, kad, jos žiniomis, ES agentūros rekomendacija yra nenaudoti vakcinos vyresniems žmonėms, todėl Lietuvoje bus skiepijami jaunesni žmonės. Vėliau ji pasitaisė, aptakiai pareiškusi, kad sprendimas Lietuvoje bus priimtas detaliai išanalizavus informaciją.

Žmonės klausia: ar vyresnieji bus palikti likimo valiai? Kodėl keičiami gyvybiškai svarbūs sprendimai? Kodėl skatinamas nepasitikėjimas tiek visa ES politika, tiek mūsų valdžia? Ar nepakanka nerimui kelti vien neaiškių kovos su virusu planų? Ko vertos tos Vyriausybės patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro Arūno Dulkio 130 priemonių iš keturių A, B, C, D scenarijų?

Tuo metu, kai auga nepasitikėjimas valdančiaisiais, ministras visuomenę maitina „popieriniais“ pažadais. „467 – toks keturiolikos dienų sergamumas 100 tūkst. gyventojų yra šiandien. Štai įrodymas, ką galime kartu! Žmonių pastangomis mes įžengėme į scenarijų C. Tai reiškia, kad atsiveria galimybės, nors ir ne pačios plačiausios, bet galimybės peržiūrėti mūsų tolimesnius veiksmus, suteikti mūsų gyvenimui naujų spalvų. Ačiū visiems, kurie prisidedate prie viruso įveikimo!“, – savo „Facebook“ paskyroje pompastiškai rašė ministras. Jo nuomone, greitai pasieksime ir 200 sergančių ribą, kuri jau reikš karantino atsisakymą.

Žmonės turi kitą lakų posakį: neperšokęs upelio nesakyk – op. Jis tinka ir Prezidentui, kuris nesiliauja žadėti šviesią skiepijimo ateitį (nors Europoje vyrauja tikras pasimetimas), ir Vyriausybei, kuri džiūgauja santykinai kasdien mažėjančiais sergamumo rodikliais (nors jie nesugretinami su perpus mažiau atliekamais tyrimais) ir nutyli labai lėtus skiepijimo tempus (praėjusią savaitę vieną dieną skiepus gavo…36 žmonės).

Briuselis išrado naują terminą: „vakcinų nacionalizavimas“. Jis ES nepageidautinas. Tai reiškia, kad mes ir toliau turime laukti Briuselio malonės. Gyventi pagal „savų marškinių“ principą mes pradėsime dar negreitai.

iskauskas.lt

Lietuva vėl puolama: Grant A. Gochin „Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos

Redakcija
-
7

Dalijamės Granto A. Gochino komentaru, pateiktu Simono Gurevičiaus sienoje po vaizdo įrašu iš Tarptautinės Holokausto dienos minėjimo Paneriuose.

„He [Rakutis – red. past.] needs to be removed from Seimas, the Genocide Center needs to be closed down.
Lithuania cannot be trusted with their own history.
Foreigners need to be brought in to research and write Lithuanian history.
Nauseda needs to offer a national apology.
But, just stand back and watch, USA is not going to stand back any longer, this has gone on too long. Now the consequences begin.“

„Jis turi būti pašalintas iš Seimo, Genocido centras turi būti uždarytas.

Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos.

Lietuvos istorijai tyrinėti ir parašyti reikia pritraukti užsieniečius.

Nausėda turi išsakyti nacionalinį atsiprašymą.

Bet tiesiog atsitraukite ir stebėkite – JAV neketina ilgiau trauktis, tai ir taip tęsėsi per ilgai. Dabar prasideda pasekmės.“

Prof. Rasa Čepaitienė, savo „Facebook“ paskyroje atkreipusi į šią žinutę dėmesį, G.A. Gochiną pristato kaip „Silvios Foti „įkvėpėją“, prieš keletą metų pažadėjusį parklupdyti Lietuvą“.

2018–2020 m. G.A. Gochin Lietuvoje pagarsėjo dėl savo nesėkmingų bandymų per teismus priversti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) pakeisti 2015 metų išvadą dėl Jono Noreikos (generolo Vėtros) veiklos Antrojo pasaulinio karo metais*.

Siūlome prisiminti ir 2019 m. kovo 28 d. LGGRTC paaiškinimą dėl J. Noreikos (generolo Vėtros) bei jame pateiktus argumentus, kodėl G.A. Gochino atliktas tyrimas negali būti laikomas nei objektyviu, nei moksliniu (ČIA).

Su Lietuva G.A. Gochinas bylinėjosi ir anksčiau. Pasak 2010 m. leidiniui „Langas“ duoto interviu (ČIA), 2004 m., remdamasis tuometiniais įstatymais, pagal kuriuos buvo galima pretenduoti į protėvių šalies pilietybę, Grantas A. Gochinas padavė prašymą grąžinti „jo manymu jam teisėtai priklausiusią Lietuvos pilietybę“ – mat čia „gimė, augo ir armijoje tarnavo jo senelis“, „Lietuvoje praleistus jaunystės metus“ vadinęs, kaip liudija pats anūkas, „auksiniais“. Jo prašymą Migracijos departamentas atmetė „pritrūkus įrodymų, kad S. Gochinas tikrai buvo G. Gochino senelis“, rašoma interviu. Daugiau nei 5 metus trukę mėginimai įrodyti savo teisumą baigėsi nesėkme – dėl jos minėtame interviu G. Gochinas kaltina, jo žodžiais tariant, ksenofobiškus LR pilietybės įstatymus. „Akivaizdu, kad dabartinėje Lietuvoje būti žydu ir Lietuvos piliečiu tuo pat metu yra neįmanoma“, – 2010 m. buvo įsitikinęs G.A. Gochinas.

* Prisiminti JAV gyvenančio Granto A. Gochino bylinėjimosi su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru (LGGRTC) istoriją galima perskaičius Lietuvos Respublikos teismų priimtus sprendimus ir jų paskelbtus pranešimus žiniasklaidai.
– 2019 m. kovo 27 d. paskelbtas Vilniaus apygardos administracino teismo (VAAT) sprendimas: (ČIA);
– tą pačią dieną išplatintas šio teismo pranešimas žiniasklaidai:
„Teismas: Centro atsakymas dėl Jono Noreikos – pagrįstas ir teisėtas“
– 2020 m. liepos 20 d. paskelbta žinutė, kad „Teismas atsisakė priimti ieškinį dėl Noreikos-Generolo Vėtros veiklos vertinimo“;
– 2020 m. balandžio 6 d. išplatintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pranešimas žiniasklaidai: „Galutine ir neskundžiama nutartimi išspręstas ginčas dėl Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro rašto panaikinimo“.

1...1 0901 0911 092...1 718Nuo 1 718 1 091 puslapis