Prof.Jonas Grigas. Apie sąmonės ir kūno ryšį
Izraelyje buvo atliktas įdomus tyrimas. Iš tiriamojo paimtas kraujo lašas ir parodytas ekrane. Bakterijos nerūpestingai juda, o makrofagai – įgimto imuniteto ląstelės, galinčios pašalinti ligų sukėlėjus – miega.
Ir štai tiriamajam įjungiamas juokingas filmas, jo nuotaika pradeda gerėti. Makrofagai staiga pabunda, atsisuka į bakterijas ir ima jas ryti. Imuninės ląstelės labai reaguoja į mūsų nuotaiką.
Kraujo lašas buvo atskirtas nuo jo šeimininko. Tuo metu savininkas sėdėjo kitame kambaryje, o jo nuotaika kažkokiu nesuprantamu būdu paveikė kraujo lašą, buvusį kitame kambaryje. Tai gali reikšti, kad yra informacijos kanalai, kuriais sąmonės bangos paveikia objektą, esantį toli nuo paties sąmonės šaltinio.
Kai buvo parodyti siaubo filmo fragmentai, bakterijos suaktyvėjo! Jos staiga atgijo ir kažkaip staiga jų padaugėjo. Jos pradėjo tvarkytis, pradėjo atakuoti makrofagus. Šie pradėjo trauktis ir sklaidytis įvairiomis kryptimis. Kas tai padarė?
Sąmonė yra svarbiausias veiksnys, palaikantis mūsų vidinę ekologiją. Ir ne tik mūsų. Sąmonės bangos gali plisti aplinkoje ir veikti tolimas savo kraujo ląsteles.
Ir ne tik savo.
Juk mūsų vaikai ir artimieji yra mūsų kraujas. Tai reiškia, kad mūsų nuotaika gali daryti įtaką mūsų vaikų makrofagų būklei, kad ir kur jie bebūtų – šalia ar kitame žemyne. Tai reiškia, kad mūsų sąmonės būsena gali būti susijusi su „bendruoju imunitetu“. Žinoma, tai dar hipotezė.
Senoji formulė: „Tai yra mano gyvenimas, ką aš noriu su juo, tą darau“ yra pasenusi. Mūsų sąmonė gali būti atsakinga už mūsų vaikų, artimųjų ir artimųjų imuniteto būseną, – taip dabar reikėtų suprasti gyvenimą.Taigi būtina rasti būdą, kaip sukurti euforiją, džiaugsmą, laimę, ir pageidautina sukurti kuo daugiau.
P.S: Amerikos žurnalistas Normanas Cousinsas sirgo reta ir labai sunkia sąnarių uždegimo forma. 1976 m. jis paskelbė autobiografinę knygą „Ligos anatomija“. Remdamasis savo patirtimi, autorius parodė, kad teigiama emocinė būsena gali išgydyti net sunkią ligą. Jis juoko pagalba buvo išgydytas nuo neišgydomos mirtinos ligos.
Normanas Cousinsas suvokė akivaizdžią idėją: jei neigiamos emocijos, slegiančios endokrininę sistemą, yra ligų „provokatorės“, tai teigiamos emocijos, suaktyvindamos jos veiklą, gali tapti sveikimo stimuliatoriais. Kiekvienas žmogus turi labai paprastą ir prieinamą vaistą – juoką. Senas posakis „Juokas yra geriausias vaistas“ veikia fiziologiškai.
Normanas Cousinsas buvo žmogus, kuris prajuokino mirtį. Apie Normaną Cousinsą ir jo juoko terapiją jau ne kartą skelbta Lietuvos žiniasklaidoje.
Ačiū gerb. Autoriui už visiems naudingą straipsnį. Peršasi mintis, kad mintys apie savižudybę arba ir pati savižudybė pražūtingai tempia artimuosius atlikti tą patį žingsnį. Juk yra ištisos šeimos ir giminės, kur nuolat žudomasi.
Tokį straipsnį, linkę į tai, turėtų išmokti atmintinai. Jeigu tėvas sūnui sako: “Myliu tave, sūnau”, o paskui silpnumo akimirką kilpa ant kaklo, tai rodo, kad jis ne tik nemyli sūnaus, bet jį ir kitus artimuosius pasiunčia į tylią kančią, kuri juos irgi prives prie kilpos. Mums visiems būtina kasdien nupūsti dulkes nuo savo sąmonės, ją blizginti gerais darbais, doromis mintimis, gera nuotaika ir pasiaukojimu dėl kito. Kas sakė, kad šioje žemėje gyvena laimingi žmonės? Nėra nė vieno. Visus puola jeigu ne tos, tai kitos bėdos, bet svarbiausia, kaip į jas pažiūrėsim. Visada verta palaukti sau nuolat kartojant- tai irgi praeis.
Ačiū gerb, Profesoriui už įdomų straipsnelį. Nors daug kas man jau buvo žinoma, tačiau informacija apie kraujo lašą nustebino. Išvada paprasta – gyventi reikia dorai, vadovaujantis Dekalogu. Tuomet gyvenimas bus džiaugsmas, o ne kančia.
Ne veltui sakoma, kad kūnas, kuriame tūno ligotos mintys, negali būti sveikas.
Geras posakis, labai tinkantis šios dienos daugumai Seime ir Lietuvos ministrų!
Nuostabus straipsnis, rekomenduoju!
Pirmą kartą perskaičiau tokį įdomų straipsnį, nes tokių teiginių apie bakterijų ir įgimto imuniteto lastelių sąveiką man neteko girdėti…Labai įdomu. .Dabar stengsiuosi būti geresnės nuotaikos, stengsiuosi neįsileisti blogų emocijų…Ačiū už įdomų straipsnį…
Mielas Akademike, ačiū Jums už tai, kad priminėte seną tiesą, tik dabar visokių apsišaukėlių aršiai neigiamą. Mūsų dvasinio gyvenimo būklė veikia mūsų savijautą ir sveikatą. Kai koks nors apie tai nieko negirdėję ar tuo netikintys asmenys bando aiškinti, kad turi teisę kolioti, mušti, apgaudinėti, tai dauguma jų įsivaizduoja, kad bijoti reikia tik teisėsaugos. Apie tai, kad savo sugedusiomis emocijomis tokie individai teršią žemę, gadina daugelio aplinkinių gyvenimą ne tik savo kumščiais ar keiksmais, bet ir savo įniršiu, piktdžiūga ar pavydu, jie dažniausiai niekada nesusimąsto. Beje, jie gadina ne aplinkinių, bet ir savo bei artimųjų gyvenimą. Iš kur pasaulyje tiek daug žiaurumo, fizinio ir dvasinio smurto? Pavyzdžiui, žiūrite “veiksmo filmą”, kurio veikėjai reklamuojasi, kaip nebaudžiami nusikaltėliai ar paprasčiausi chamai. Kokius nuodus tokios produkcijos kūrėjai siunčia į mūsų planetą, į žmoniją? Ar kada nors pagalvojote, kodėl verdantys nuolatinio pykčio katile taip trumpai gyvena? Nors varto milijardus, antro gyvenimo niekas iš jų nenusiperka. Kodėl gerumu spindinti močiute pergyvena šimtus niekšų, nors jos pačios gyvenimo sąlygos neretai būdavo neįsivaizduojamai sunkios. Kada asmeninė atsakomybė taps didžiausiu žmogaus turtu?
Ačiū už puikų komentarą. Žmogaus elgesys – tai veidrodis, kuriame rodome savo sielą. Prieš kalbant, reiktų praleisti savo žodžius pro trejus vartus: Ar tai tiesa? Ar tai būtina sakyti? Ar tai malonu?