Šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, Seimo narius ir Seimo frakcijas bei Lietuvos katalikų bažnyčią, prašydamos stabdyti pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves.
Kreipimosi autorių nuomone, šalyje yra plėtojama įvairiausių laisvių industrija. Nurodoma, kad visuomenei jau yra parengtos įstatymų pataisos ir dėl neapykantos kalbos, kurios bus teikiamos šio pavasario Seimo sesijai. Autorių įsitikinimu, visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Todėl, anot autorių, tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką – prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys).
Žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas,- sakoma kreipimesi.
Visas kreipimosi tekstas žemiau:
DĖL NEAPYKANTOS KALBOS IR ŽODŽIO LAISVĖS SUVARŽYMŲ
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams ir Seimo frakcijoms
Lietuvos katalikų Bažnyčiai
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ
KREIPIMASIS
Į LIETUVOS VALDŽIĄ IR VISUOMENĘ
2020 m. vasario 4 d.
Atrodo, Lietuvos visuomenė jau susitaikė, kad mokesčių mokėtojų išlaikomas nacionalinis transliuotojas nepaiso žmonių įsitikinimų laisvės ir įvairovės, neleisdamas kitaminčiams išsakyti TV laidose savo nuomonės apie valdžią, kuri negerai elgiasi su mūsų šeimomis, valstybine lietuvių kalba, valstybės istorine atimtimi ir kitų pamatinių vertybių apsauga.
Susidaro įspūdis, kad paskutiniai pilietinės visuomenės likučiai subyrėjo pasibaigus Seimo rinkimams ir į valstybės valdžią sugrįžus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD), nes pastarajai perėmus valstybės valdymą, keli Laisvės partijos išsišokėliai sugebėjo primesti visuomenei asocialų gyvenimo būdą – tariamą laisvę tapti narkomanais (saikingai vartoti narkotikus). Daugelis įsitikinę, kad prie įstatymų leidybos pripuolę „išlaisvintojai“ sugebės priversti ilgametę krikščioniškųjų vertybių saugotoją TS-LKD priimti įstatymus, įteisinančius prievolę žudyti negimusius kūdikius, skambiai pavadindami abortus žmogaus teisę į kūną, o estetišką neįgaliųjų ir senelių naikinimą, teikiant jiems pagalbą nusižudyti, pastarųjų teise į eutanaziją, juolab, kai panašių patirčių esama jau kai kuriose ES valstybėse. Ir tai bus daroma prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.
Neabejojama, kad „išlaisvinimo“ emisarai privers TS-LKD frakciją galutinai atsikratyti tradicinių vertybių likučiais ir pritarti pornografijos, kontraceptikų vartojimo ir prostitucijos industrijai, kaip kad privertė pritarti „nekaltam“ „žolės“ vartojimai. Sprendžiant iš to, kad laisvių portale 15min.lt pastaruoju metu vis labiau yra propaguojama poliamorija (grupiniai žmonių intymūs santykiai su keliais skirtingos ir tos pačios lyties partneriais), o Seimo valdančioji dauguma nuduoda to nematanti, šių permainų Lietuvos visuomenė neturėtų ilgai laukti.
Šalyje įvairiausių laisvių industrija įgauna vis didėjantį pagreitį. Tai patvirtina, kad TS-LKD partija (šios partijos deleguota ministrė M.Navicikienė), galutinai pasiklydusi žmogaus teisių ir laisvių labirinte, su karštu užsidegimu kviečia ratifikuoti Stambulo konvenciją, nors to nesiryžo daryti net kelių kadencijų Seimai, suprasdami, jog prisidengiant tariama moterų apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, iš tikrųjų šia konvencija siekiama įtvirtinti šalies teisinėje sistemoje nebe dvi, o keliasdešimt žmogaus lyčių, kas absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių nėra įprasta ir priimtina. Minėta konvencija yra tiesiogiai susijusi su žmogaus sampratos ir konstitucinių vertybių keitimu, o jam yra reikalingas visuotinis šalies piliečių pritarimas, nes tai daryti valdžią įpareigoja Konstitucijos 9 straipsnis, kuris skelbia, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendumu.
Šalyje susidarė kritiškai įtempta teisinė situacija. Visuomenė nebuvo pasiruošusi Covid-19 pandemijai, tačiau ji akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi ir tokiai agresyviai neregėto masto įvairiausių nepagrįstų žmogaus teisių invazijai.
Dėl kelis dešimtmečius reformuojamos ir draskomos šalies švietimo sistemos, taip pat dėl nuomonių laisvės suvaržymų sisteminėje žiniasklaidoje vyresnioji karta prarado, o naujoji taip ir neįgijo imuniteto marksistinių-lenininių laisvių ir lygybių užkratui. Dėl to daugeliui piliečių tapo neatpažįstama tai, kas su absoliučiu atkartojimu grįžta iš mūsų skaudžios istorinės praeities į dabartį.
Laisvių „nešiotojai“ jau atvirai neslepia užgniaušiantys bet kokią kitaminčių kritiką LGBT atžvilgiu. Jie giriasi (T.Raskevičius ir E.Dobrovolska) parengę netgi įstatymų pataisas dėl tariamos neapykantos kalbos (pataisos paruoštos dar šio pavasario Seimo sesijai). Esą toks įstatymas būtinas, nes socialiniuose tinkluose padažnėjo patyčių ir išpuolių prieš LGBT aktyvistą T.Raskevičių.
Teigiama, kad dėl šių išpuolių pradėti netgi keli ikiteisminiai tyrimai, nors neaišku, ar tais išpuoliais nėra suinteresuoti patys puolamieji, kurie yra pajėgūs ir patys siuntinėti sau diskriminuojančias žinutes arba skelbti įžeidžiančius komentarus vieni kitų atžvilgiu iš užsienio šalyse registruotų šaltinių, sudarydami įspūdį, neva Lietuvoje neapykanta prieš LGBT liejasi per karštus, ir dėl to neva būtinas neapykantą suvaldantis įstatymas.
Taip manyti verčia faktas, kad šalies visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Tad nėra abejonės, kad tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai eliminuoti bet kokias kalbas apie „išlaisvintojų“ brukamą neokomunistinę genderizmo ideologiją, jos žalojantį poveikį vaikų psichinei bei fizinei sveikatai, uždrausti šeimų bendruomenėms skųstis dėl šeimos sampratos keitimo, tėvų laisvių suvaržymų ir kt.
Tokie žodžio laisvės užkardymai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką, nes prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys). Ir tai būtų daroma vėlgi prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.
Jei kam dėl to kyla abejonės, jas lengvai gali išsisklaidyti perskaitęs Stambulo konvencijos 3 str., kuriame nustatyta, kad smurtas dėl lyties apima ir psichologinę žalą. Konvencijos 40 straipsnis deklaruoja baudžiamąsias sankcijas už bet kokios formos žodinius, nežodinius veiksmus, kurių pasekmė yra asmens orumo pažeminimas.
Nors minėti veiksmai sietini tik su seksualiniu smurtavimu prieš moteris, Konvencijos 4 str.3 dalis paaiškina, kad bausmės gali būti taikomos už smurtavimą ir dėl asmens <…lytinės tapatybės...>. Tai reiškia, bet kokia seksualinių mažumų veiklos kritika (ypač jei šie asmenys yra valdžioje), bus vertinama, kaip psichologinis smurtas prieš šiuos asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės (ratifikavus konvenciją vyras galės būti moterimi arba atvirkščiai). Tad neabejotina, jog priėmus minėtas pataisas, kitaminčiai bus baudžiami pvz., ne už genderizmo idėjų ar pažiūrų kritiką, o už laisvės „nešiotojų“ orumo žeminimą, kad ir kokias pražūtingas pražangas pastarieji darytų būdami valdžioje.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad priėmus įstatymų pataisas dėl neapykantos kalbos, valstybės institucijos bus įpareigotos įgyvendinti priimto įstatymo reikalavimus, t.y. valstybės tarnybos bus įpareigotos vykdyti žiniasklaidos, internetinių portalų, socialinių tinklų ir komentarų stebėseną – stebėti, ar piliečių komentaruose, žinutėse nėra nepasitenkinimo žodžių, susierzinimo, priešiškumo ir socialinio protesto apraiškų, kurie gali būti suprantami kaip neapykantos kalba – emocinis, psichologinis smurtas, už kurį smurtaujantį asmenį galima bausti. Piliečių žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas.
Žmogaus teisių organizacijos taip pat pažymi, kad įstatymo pataisų autoriai nepagrįstai ramina visuomenę, neva jie šias pataisas derins su nevyriausybinėmis organizacijomis. Žinant, kad Lietuvos nevyriausybinių organizacijų branduolį sudaro LGBT (Lietuvos žmogaus teisių centras, Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija ir kt.), nekyla abejonių, kad pastarosios noriai pritars savo kolegų iniciuotiems pageidavimams. Tad belieka manyti, kad minėtas pataisas Seimas priims be didelio pasipriešinimo, o piliečiai visiems laikams praras teisę kritikuoti valdžioje esančius asmenis, ypač jei pastarieji yra susiję su seksualinėmis ir kitomis mažumomis, nes, kaip minėta, bet kokią minėtų mažumų kritika bus laikoma neapykantos kurstymu.
Tikėtina, piliečiams bus palikta teisinė galimybė bylinėtis teismuose, įrodant savo nekaltumą. Tačiau ši aplinkybė nepašalina grėsmės visuomenei, didelė dalis kurios nepasitiki teismais ir savo elgesio nesieja su jais.
Atkreipiame dėmesį, kad neapykantos įstatymo pataisų ir Stambulo konvencijos derinys leidžia už valdžios kritiką prasižengusį asmenį (pražangą susiejus su psichologine ir kitokia žala asmeniui dėl lyties tapatybės) persekioti net jam pasitraukus iš Lietuvos į kitas valstybes (Konvencijos 44 straipsnis).
Todėl Žmogaus teisių organizacijos kreipiasi į J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kaip svarbiausią šalies Konstitucijos garantą, prašydami stabdyti seksualinių ir kitų mažumų teisių nepagrįstų pažeidimų eskalavimą, neleisti nekonstituciniu būdu atimti iš piliečių konstitucines žodžio minties ir saviraiškos laisves prisidengiant mažumų teisių apsauga nuo tariamos neapykantos kalbos.
Pažymime, kad ir dabar šalies įstatymuose pakanka priemonių neapykantos kurstymams visuomenėje užkardyti. Be atodairos įstatymais privilegijuojant vieną žmonių grupę kitų visuomenės grupių atžvilgiu, yra pažeidžiami demokratinės visuomenės pareigų ir laisvių vienovės principai, nes didinant vienų asmenų teises, neišvengiamai didinamos pareigos kitiems visuomenės nariams, kurie privalo pirmųjų teises užtikrinti.
Taip pat pažymime, kad Konstitucijos 9 str. imperatyviai nustato reikalavimą svarbiausius Tautos ir valstybės klausimus spręsti referendumu. Stambulo konvencijos ratifikavimas ir įstatymo pataisos dėl neapykantos kalbos patenka į nurodyto Konstitucijos straipsnio reguliavimo sritį. Šiuo atveju jei ir bus sprendžiama dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir dėl neapykantos įstatymo pataisų priėmimo, reikalaujame tai daryti laikantis Konstitucijos 9 str. reikalavimų, priešingu atveju priimti įstatymai nebus legitimūs, o tai reiškia, kad pasikeitus aplinkybėms, tiek neapykantos kalbos įstatymo pataisos, tiek Stambulo konvencijos nuostatos bus nedelsiant atšauktos.
Kreipiamės į sveikos nuovokos nepradusius Seimo TS-LKD frakcijos narius bei kitas Lietuvos Respublikos Seimo frakcijas prašydami stabdyti etiniu ir moraliniu požiūriu ydingus, o teisiniu vertinimu pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves.
Primename, kad apribodami piliečių teisę principingai kritikuoti asmenis, susijusius su seksualinėmis ir kitomis mažumomis (galima įžeisti jų orumą), šios teisės nebegalėsite sugrąžinti nebūdami Seimo nariais. Todėl kviečiame vykdyti Seimo nario priesaiką Konstitucijai ir ginti tai, kas buvo mūsų tėvų iškentėta kalėjimuose, tolimuose Sibiro lageriuose, kas buvo partizanų krauju aplaistyta pokario miškuose ir apginta kruvinąją 1991 m. sausio 13 -ąją.
Kreipiamės pagalbos į Lietuvos katalikų Bažnyčią, kuri sunkiausiu Lietuvai laiku visada išlikdavo patikimiausia ir didžiausia Tautos atrama. Tamsiausiomis Tautai valandomis bažnyčios kunigai, dvasininkai ir kiti šviesuoliai ėjo tremtin, pasitikdami mirtį, aukodamiesi vardan žmonių tikėjimo ir sąžinės laisvės. Kaip ir okupacijos laikmečiu šiuo metu Lietuvai vėl iškilo pavojus – šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio.
Kreipiamės į visus Lietuvos piliečius, kviesdami nebėgti ir nesislėpti nuo atsakomybės, nesidangstyti užimtumu ar reikalų svarbumu. Šiuo metu sprendžiasi ne tik jūsų pačių patogaus gyvenimo klausimas. Sprendžiasi mūsų vaikų ir ateities kartų teisė į orų žmogišką gyvenimą. Likdami pasyvūs griaunamos šimtmečiais nusistovėjusios vertybinės tvarkos liudytojais, leistume apiplėšti tuos, kurie dar nėra patys pajėgūs apginti savo būsimų teisių į laisvą gyvenimą. Todėl kviečiame pabusti ir, kaip kadaise, keltis vien dėl mūsų vaikų ir mūsų visų ateities.
Lietuvos žmogaus teisų koordinavimo centras:
Lietuvos Helsinkio grupė Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Nepartinis demokratinis judėjimas Krescencijus Stoškus
Piliečių gynybos paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis
Pastaba: Išplatinus kreipimąsi, buvo gautas prašymas prie pasirašiusiųjų grupės įtraukti ir “Mokslo Lietuvos” redakciją – Jonas Jasaitis
Kreipiamsi į tuo kas visą šį reikalą ir stumia,tai tas pats kai avys kreiptusi į vilkus
Kodėl žodis “pyd__ras” arba “subin__as” nekorektiškas ir žeminantis kieno tai orumą? Mes visi šį išsireiškimą puikiai suprantame ir žinome apie ką eina kalba. Pvz. Susitinksim “pud__rų” vakaronėje, ten ir ten. Abiejų pakraipų individams aišku, kokios socialinės pakraipos individų vakaronė vyks ir maždaug aišku, ko ten galima tikėtis. Kas gali būti užgaulaus abiem pusėm, puikiai suprantamame išsireiškime? Aš nieko prieš, kad mane vadintų tradicininku, tradicionalu, tradicionastu, normalistu, ar panašiai. Pirmyn, su ryškiaspalve vėliavėle, vadinkite, aš neužsigausiu kaip darželinukė, nepulsiu skųstis ir verkšlenti prieš visą tautą. Todėl, kad aš gerokai tolerantiškesnis už jūsų, skausmingai net į žodžius reaguojančią bendruomenę. Sąvokos, kurios visiems puikiai suprantamos ir pastoviai naudojamos, kai kuriais atvejais norint net emocijas išreikšti, negali būti žeidžiančios, jos trumpai ir aiškiai apibūdinančios mintį bei esmę.
Yra dvi lytys, mums jų užtenka. Stambulo konvencija mums netinka dėl to ,kad įneša į mūsų visuomenę susiskaldymą, pyktį ir neapykantą. Mažuma (religinė, seksualinė ir t.t) negali valdyti daugumos, nes viskas baigiasi pilietiniais karais !
Pritariu dėl referendumo, Stambulo konvencijos ratifikavimui
Kur garantija, kad tie, kas pirma k apie ja girdi, nepaspaus-pritariu is nezinojimo ir nesigilinimo?? Kiek zmoniu girdeje apie sia konvencija?? Kai reikes ja priimti, bus plaunamos smegenys. Atsargiai su referendumu. Nevyriausybines org gali padaryti savo darba itakodamos asocialius, skurdzius intelektualiai ir paramos stokojancius lenkiant i savo puse.
Logika?
.
“Pritariu dėl referendumo, Stambulo konvencijos ratifikavimui”.
.
Du sakinukai, o skamba tarsi – Pritariu Stambulo konvencijos ratifikavimui.
.
Štai šitaip nugrybaujame į pievas.
.
O gal tikrai komentatorius UŽ …
Yra klaida dėl kreipimosi metų (datos). O gal buvo kreiptasi pernai, prieš metus?
Daugeliui žmonių politkorekcija – tai kažkas juokinga ir linksma. Tačiau taip nėra, politinis korektiškumas – mirtinai pavojingas. Šis reiškinys kelia mirtiną pavojų mąstymui, protui, o be jų žmogus pavirsta „daržove“.
Viskas, prie ko prisiliečia politkorekcija – vysta ir vėliau žūsta. Amerikos studentų miesteliuose susiaurėjo žodžio laisvė, iškraipyti mokymo kursai, politizuotas klasifikavimas intelektualinį padorumą pakeitė bespalviais lozungais. Iš auditorijos į auditoriją profesoriai platina ideologinę tuščiažodystę ir lozungus, kurie verčia studentus visa tai vartoti nesusimąstant. Ir šios vietos – o jų daug – jau nebe universitetai, o nedidukės, pliušu išmuštos Šiaurės Korėjos.
Kas gi yra toji politkorekcija? „Politiškai korektiški“ žmonės mūsų studentų miesteliuose iš esmės nepageidauja, kad jūs sužinotumėte atsakymą į šį klausimą. Kodėl? Ogi todėl, kad politinis korektiškumas yra ne kas kita, kaip ir marksizmas, iš ekonominės sferos įdiegtas į kultūrinę terminologiją.
Paralelės akivaizdžios. Pirma – abi klasikinės teorijos – ir ekonominis, ir kultūrinis marksizmas yra totalitarinės ideologijos. Abi pretenduoja į „tiesą“, kuri prieštarauja žmogaus prigimčiai ir patirčiai. Priešingai nei ekonominiame marksizme, politkorekcijoje nėra tokio dalyko kaip „beklasė visuomenė“, nėra ir ekonominio stimuliavimo. Politiniam korektiškumui neturi reikšmės tai, kad vyras ir moteris skiriasi vienas nuo kito, kaip ir jų prigimtiniai vaidmenys visuomenėje. Rasės ir etninės grupės turi specifines charakteristikas, o homoseksualizmas – nėra norma.
Antra paralelė – ir klasikinis, ir kultūrinis marksizmas aiškina istoriją tik pagal vieną faktorių. Klasikinis marksizmas tvirtina, kad visą istoriją lemia gamybos priemonių nuosavybė. Politiškai korektiškas kultūrinis marksizmas kalba, kad istorija aiškinama pagal tai, kokia grupė – seksualinė, rasinė ir seksualiai normali ar nenormali – turi valdžią kitoms grupėms.
Trečia paralelė – abi marksizmo rūšys skelbia, kad tam tikros grupės a priori yra gėris, o kitos – kenksmingos, čia nekreipiamas dėmesys į aktualų individo elgesį. Ekonominis marksizmas gėriu laiko darbininkus ir valstiečius, o vidutinė klasė jam kenksminga. Kultūrinis marksizmas gėriu laiko juodaodžius, lotynus, feministes, homoseksualus ir kitas mažumas, o baltasis žmogus jam – blogis. Politinis korektiškumas nepageidauja pripažinti moterų ne feminisčių ir laiko juodaodžius, kurie atmetė šią ideologiją, baltaisiais.
Ketvirta paralelė – ekspropriacija. Ekonominis marksizmas eksproprijuoja vidutinės ir aukštesniosios klasės turtą ir atiduoda jį valstybei. Kultūrinis marksizmas ir studentų miesteliuose, ir vyriausybėje uždeda baltajam žmogui apribojimus ir perduoda privilegijas grupėms, kurios laikomos „gėriu“.
Ir, pagaliau, abi marksizmo rūšys naudojasi analizės metodu, kuris demonstruoja jų ideologijos teisingumą bet kurioje situacijoje. Klasikiniame marksizme toks metodas yra ekonomika. Kultūriniam marksistui – tai lingvistika: dekonstrukcija. Dekonstrukcija iš pradžių pašalina iš teksto visas prasmes, o vietoje jų įstato naujas reikšmes. Bet kokiu atveju tekstai privalo iliustruoti moterų, juodaodžių, homoseksualistų ir kitų mažumų engimą, kurį vykdo baltaodis žmogus ir Vakarų kultūra. Pradiniai autoriaus ketinimai neturi jokios reikšmės.
Šitos paralelės nėra atsitiktiniai sutapimai. Kultūrinio marksizmo politinis korektiškumas faktiškai yra pagimdytas ekonominio marksizmo ir tai padarė Frankfurto mokykla. I pasaulinio karo metu marksistams iškilo sudėtinga problema: kodėl Europos proletariatas nekelia revoliucijos ir nekuria naujos, marksistinės santvarkos, kaip pranašavo jų ideologija. Du žymūs marksizmo mąstytojai – Antonio Gramši Italijoje ir Djėrdis Lukačas Vengrijoje – rado atsakymą į šį klausimą – kalta vakarietiška kultūra. Ji apakino darbininkus, ir jie nemato tiesos, „klasinių interesų“. Kad socializmas paimtų valdžią, iš pradžių turi būti sunaikinta vakarietiška kultūra. Lukačas 1919 metais iškėlė klausimą: „Kas gali mus išgelbėti nuo Vakarų civilizacijos?“ Bolševikas, kultūros reikalų komisaras Vengrijos sovietinėje Bela Kuno vyriausybėje, Lukačas pirma, ką padarė – įvedė seksualinį “švietimą” vengrų mokyklose.
1923 metais Lukačas ir grupė vokiečių marksistų įkūrė „smegenų centrą“ kurio tikslas buvo išversti marksizmą iš ekonominių terminų srities į kultūrinę terminologiją. Tai Socialinių Tyrimų institutas prie Frankfurto Universiteto. Institutas greitai tapo žinomas kaip Frankfurto mokykla. 1933 metais, kai nacionalsocialistai atėjo į valdžią Vokietijoje, Frankfurto mokykla persikraustė į Niujorką.
Čionai trys pagrindinės figūros – Teodoras Adorno, Erichas Fromas ir Vilhelmas Raichas – sukūrė „kritinę teoriją“, sukryžminę Marksą su Froidu ir paskelbė pagrindinius vakarų kultūros elementus „prietarais“ ir „psichikos sutrikimais“. „Kritiški teoretikai“ įtikinėjo, kad tokie „prietarai“ kaip krikščionybė, kapitalizmas ir tradicinė patriarchalinė šeima turi būti sunaikinti.
Ryšys tarp Frankfurto mokyklos ir 7 dešimtmečio studentų neramumais atsekamas per šios mokyklos svarbiausią figūrą – Herbertą Markuzę. Tai žmogus, kuris sugalvojo frazę „Užsiimkim meile, o ne karu“. Markuzė savo knygose „Erosas“ ir „Civilizacija“ įtikinėja, kad efektyvūs vakarų civilizacijos griovimo įrankiai yra seksas, narkotikai ir rokenrolas. Frankfurto mokyklos idėjos per radikalius studentų veikėjus ir sukūrė tai, ką mes dabar žinome „politkorekcijos“ pavadinimu.
Purvina politinio korektiškumo paslaptis – tai marksizmas. Marksizmas, iš ekonomikos perkeltas į kultūrą. Mes žinome, kuo marksizmas pavertė Rusiją. O dabar mes turime leisti kultūriniam marksizmui padaryti tą patį su Amerika?
Originalas: PC Marxist Roots Unearthed
http://www.blueagle.com/editorials/Lind_982.htm
Ameriką pražudys tolerancija. Šitai išvadai pritaria daugybė analitikų ir sociologų. Kilnus iš pirmo žvilgsnio sumanymas būti pakantiems įgauna pasibaisėtinas formas ir jau laikas pripažinti – Amerika kraustosi iš proto. Tarp kitko – drauge su senute Europa, kuri irgi pavirto beprotišku pasauliu, kurio pavadinimas – „politinio korektiškumo triumfas“.
Terminas „politinis korektiškumas“ atsirado palyginus senokai, dar 1975 metais, kai kažkokia Karina de Krau, Amerikos moterų gynimo nacionalinės organizacijos prezidentė, paragino visuomenę kalbėti ir elgtis taip, kad būtų maksimaliai vengiama bet kurių visuomenės grupių diskriminavimo. Diskriminavimo pagal lytinius, rasinius, socialinius, profesionalius ir kitus požymius.
Dabar, tarkime, nebegalima vadinti žmogaus benamiu, tai nepolitkorektiška ir žemina jo žmogišką orumą. O štai asmeniu, kuris patiria gyvenamojo ploto trūkumą – maloniai prašome. Badaujantys nuo šiol – tai asmenys, patiriantys kulinarinius nesklandumus. Girtas žmogus – erdviškai nuskriausta būtybė. Storuliai – horizontaliai orientuoti. Srgantys Dauno liga – alternatyviai gabūs. Ir taip toliau, tokių „pervadinimų“ pavyzdžių yra dešimtys, jeigu ne šimtai.
Labiausiai politkorekcija išplitusi rasiniuose santykiuose. Dauguma įprastų žodžių apie negrus, bent netiesiogiai turinčių ryšį su odos spalva, buvo išstumti į keiksmažodžių sferą. Už viešą žodžio „nigger“ ar „black“ pavartojimą galima susilaukti šaukimo į teismą, o ten bus uždėta solidi bauda. Tiktai „afroamerikietis“ ir niekaip kitaip. O ir Harlemas dabar – anaiptol ne vargingas negrų getas, o etniškai homogeninė teritorija. Rasinės tolerancijos sargai argumentuoja tai tuo, jog baltieji atseit turi išpirkti savo kaltę dėl ilgą laiką trukusios juodųjų eksploatacijos.
Perlenkimai šioje srityje pasiekė jau tokį lygį, kad daug sociologų pradėjo rimtai kalbėti apie atvirkštinio rasizmo išplitimą, kai būtent baltieji tampa diskriminuojamais, kadangi juodųjų teisės šiandien praktiškai neribojamos ir bet koks pasikėsinimas į jas ar bent jau užuomina į nepolitkorektiškumą sukelia galingą atsakomąją agresiją.
Negalima tiesiogiai įvardinti žmonių, turinčių fizinių trūkumų. Negalima minėti žmogaus tautybės. Negalima „skriausti“ homoseksualistų. Dėl to sąvoka „vyras ir žmona“ irgi nevartotina – o gal tai tos pačios lyties žmonės? Marazmo viršūnę amerikietiška politkorekcija pasiekė Kalifornijoje. Ten vietinė valdžia priėmė įstatymą, pagal kurį mokyklose bus pasakojama mokiniams apie istorinius homoseksualistų pasiekimus.
Dar klaikesnes formas hipertrofuotas pakantumas įgavo JAV švietimo sistemoje. Daugelis kongresmenų reguliariai siūlo uždrausti mokyklose evoliucijos teoriją ir “nepolitkorektiškus” klasikos kūrinius, tokius kaip „Tomas Sojeris“ ar Bernardo Šou pjesės. Džoana Rait, Arizonos gubernatoriaus patarėja kultūros klausimais reikalauja išmesti iš mokyklinių programų Tolkino kūrinius vien dėl to, kad rašytojo kūryboje nė karto teigiamai nepaminėtos tamsiosios jėgos. Be to, Tolkinas akivaizdžiai diskriminuoja moteris, jo knygose jos sudaro tik 10% visų personažų. O tai jau vertinama vos ne kaip genderinis smurtas. Į politkorekcijos taikinį pateko ir rusų klasikai. „Arkliukas kupriukas“ pavirto „stebuklingu poniu“, kad vaikai nebūtų traumuojami stuburo problemomis, o iš Čechovo ir Tolstojaus kūrybos buvo pašalinti visi paminėjimai apie herojų nacionalinę ir religinę priklausomybę.
Buvusi Bušo Vyresniojo administracijos patarėja švietimo klausimais ir Klintono konsultantė Diana Ravič, tuo pat metu būdama dar ir Niujorko universiteto profesore, išleido knygą „Kalbos policija“, kurioje įvardijo maždaug 1000 žodžių, kurie turėtų būti uždrausti, išmesti iš vadovėlių arba pakeisti naujomis sąvokomis. Pavyzdžiui, jos nuomone, amerikietiškuose vadovėliuose neturi likti tokių žodžių kaip „Dievas“. Tai pernelyg religinga. Uždrausti „mažylė“ ir „berniukiška figūra“ – tai gali užgauti moteris. Dar siūloma pašalinti žodžius „velnias“, „indų plovėja“, įgimtas defektas“, „aklasis“, „knygų žiurkė“ ir šimtai kitų.
Atsižvelgiant į naujas normas šiandien filmuojami filmai, rašomos knygos. Literatūros ir kino kritikų požiūriu, optimalus siužetas šiandien turėtų atrodyti taip: invalidų homoseksualistų pora įsivaikina negrą vaiką, geriausia – aklą ar nutukusį vegetarą. Kad tolerantiška auditorija būtų galutinai išversta iš koto, galima užkrėsti vieną iš personažų AIDS. Ir viskas – sėkmė garantuota.
Daugybė naujovių ir religijoje. Dievo lytis daugiau nebenurodoma kaip vyriška, niekur nenaudojamas įvardis „Jis“. Kas ten žino, o gal Dievas yra moteris? Jėzus Kristus kol kas vis dar vyras, tačiau tik tuo metu, kai gyveno žemėje žmogaus pavidalu. Po nukryžiavimo Jis, kaip ir Dievas Tėvas – nebeaiškios lyties padarai. „Naujasis Testamentas“, kurį politkorektiškai paredagavo specialistai, leidžiamas milžiniškais tiražais ir platinamas mokyklose.
Beje, negalima žmogaus vadinti gražiu, nes būsite apkaltintas išvaizdų lygybės pažeidimu. Yra dar viena siaubinga nuodėmė, kai kas nors pasako, kad jaunystė yra geriau už senatvę. Senukai Amerikoje vadinami brandžiomis asmenybėmis, o senatvė – tai „auksiniai metai“. Kita nuodėmė – kai lyginamos žmonių figūros. Tik pabandykite nepriimti storulio į darbą – negyvai po teismus užtampys. Amerikoje yra dešimtys komitetų, kovojančių už storulių teises. Šiuo metu Amerikoje sunkiausia įsidarbinti jaunam baltajam vyriškiui su normalia orientacija. Pats geriausias variantas, jei esate negras, invalidas ar homoseksualistas.
Nepaliko ramybėje net gyvūnų, požiūrį į kuriuos kai kurie politkorekcijos korifėjai pavadino „petocidu“ (nuo žodžio „pets“). Jie pareikalavo pašalinti išsireiškimus, pažeidžiančius, jų nuomone, augintinių teises, tokius kaip „namuose turiu katę“. Mainais siūloma: „Katė, sutikusi drauge su manimi gyventi“.
Ir, pagaliau, politkorekcijos marazmo finalinis taškas. Prieš septynis metus 12 valstijų, įskaitant Kaliforniją, įstatymų leidimo organai išleido įstatymą, kuris kvalifikuoja „grubumą vaisių ir daržovių atžvilgiu, o taip pat jų deformaciją ir šmeižtą prieš juos“ kaip rimtą teisėtvarkos pažeidimą, baudžiamą teisminiu persekiojimu.
Puikus ir savalaikis kreipimasis. Išgirskime ir palaikykime jį.
Atsiprašau, bet kreipimosi metai 2020?
Taip technines klaidas reikia taisyti, nes tokie dalykai taps pajuokos objektu!!!