Vytautas Sinica. Ar Bruveris ir rašo neblaivus?
Mąstau, galbūt Bruveris girtas ne tik vairuoja, bet ir tekstus rašo, ir laidose dalyvauja. Kodėl? Sudėkime į vieną vietą tris faktus:
Pirma. Šią savaitę Žinių radijo eteryje Bruveris aiškino, kad tik maži vaikai galėtų patikėti, kad naujoji Genocido ir rezistencijos tyrimų centro vadovybė iš tiesų užsitraukė kritiką mėgindama spręsti lėšų panaudojimo efektyvumo ir vadybos problemas (kaip visur teigia direktorius), kad tai neva yra sena dainelė, kurią visi kolektyvo kritiką užsitraukę vadovai užgieda pasiteisinimui. Iš tiesų problemos centre esą ideologinės, nes ten vadovybėje atsirado žmonės, kurie esą politizuoja centrą ir kurie (citata) su tokiomis pažiūromis negali eiti tokių pareigų. Diskusija Genocido centro šioje nuorodoje nuo 43 įrašo minutės.
Antra. Kitą dieną tas pats Bruveris paskelbė straipsnį skambiu pavadinimu („įtarimai dėl lėšų grobstymo“), kuriame kritikuoja, kad Genocido tyrimo centre neūkiškai ir galimai neskaidriai organizuojamas paminklų statymas, tam visada samdomas tas pats rangovas UAB „Sonetas ir Ko“, o šio vadovas kažkoks Motiejus Jakubauskas, suprask gal Centro direktoriaus giminaitis. Pateikiama tiek faktų, kad kristų įtarimas, jog tai esama vadovybė neskaidri.
Trečia. Publikacijoje sistemingai nutylimi faktai, kad a) Motiejus Jakubauskas yra tik bendrapavardis Centro direktoriui; b) abejotino skaidrumo ir efektyvumo sutartys su juo buvo pasirašomos 2018 m. ir 2020 m. kovą (gal ir anksčiau, bet ne vėliau); c) Adas Jakubauskas, ant kurio metamas neskaidrumo šešėlis, direktoriaus pareigas eiti pradėjo 2020 metų liepos 1 dieną. Visa tai būtų labai lengvai patikrinama, jeigu rašydamas publikaciją žurnalistas susisiektų su teksto objektu (Centru) ir pasitikslintų faktus. Ko niekada nedaro.
Sujunkime taškus. Vytautas Bruveris 1) sako, kad Genocido centro direktorius Adas Jakubauskas seka pasakas vaikams, kai sako, jog centre įtampos kilo dėl lėšų naudojimo efektyvumo ir vadybos klausimų; 2) dar sako, kad centre yra daug lėšų naudojimo neefektyvumo ir vadybos klausimų. Chronologiškai akivaizdu, kad esama Centro vadovybė atėjusi rado Bruverio keliamus ir kitus lėšų panaudojimo klausimus, o ne pati yra jų priežastis.
Norėdamas apjuodinti Centro vadovybę Bruveris užsipainioja ir pasakomis vaikams vadina faktus, kuriuos kitą dieną pats skelbia savo straipsniuose.
P.S. Įdomus faktas ir retorinis klausimas. 61 vienas Genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojas Seimui išsiuntė laišką, kuriame teigia, kad palaiko vadovybės darbą, o problemos centre gali ir turi būti išspręstos jo viduje be politikų kišimosi.
1) Ar šis laiškas bus skelbiamas žiniasklaidoje ir referuojamas žurnalistų taip pat plačiai, kaip buvo skelbiamas 17 darbuotojų laiškas, kritikavęs centro vadovybę?
2) Ar šiuo laišku dalinsis ir jo autorius gerbs, o ne niekins Indrė Makaraitytė?
Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl lietuvių tautos juodinimo ir melagingų teiginių apie Holokaustą
Stiprėjant atskirų asmenų puolimui prieš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, taip pat prieš pavienius asmenis, tariamai neigiančius holokaustą, partija „Nacionalinis susivienijimas išplatino tokio turinio pareiškimą:
J. E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo frakcijoms
Lietuvos Respublikos Seimo nariams
Lietuvos Respublikos Ministrei Pirmininkei
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui
Lietuvos visuomenei
2021-02-05
Vilnius
Nacionalinis susivienijimas gavo informaciją, kad JAV pilietis Grantas Arthuras Gochinas yra paruošęs ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl Lietuvos pilietės Virginijos Jurgilevičienės, kuri esą neigia Holokaustą, esą pastarosios tėvas Jonas Skrodenis Antrojo pasaulio karo metu yra dalyvavęs žydų žudynėse, nors, kaip nurodo pati V. Jurgilevičienė, pastarasis nėra netgi jos tėvas.
Politinė partija Nacionalinis susivienijimas visada siekė ir sieks teisingumo visose visuomenės gyvenimo srityse, ypač jeigu tai yra susiję su žydų genocido Lietuvoje vykdytojais. Teisingumo siekis pirmiausia siejamas su visokeriopa pagalba šalies teisėtvarkos ir tarptautinėms institucijoms renkant, analizuojant su Holokaustu susijusią medžiagą, apklausiant galimus liudytojus, padedant jų paieškai, visokeriopai remiant Lietuvos žydų bendruomenės pastangas istorinei tiesai nustatyti ir nusikaltėliams išaiškinti.
Tiesa ir teisingumas yra kertiniai Nacionalinio susivienijimo veiklos principai, kuriais turi būti vadovaujamasi nepaisant žmonių lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Vadovaudamasis šiais principais Nacionalinis susivienijimas vertina JAV piliečio G. A. Gochino galimą ieškinį Europos Žmogaus Teisių Teismui dėl Lietuvos pilietės Virginijos Jurgilevičienės Holokausto neigimo.
Atsižvelgdami į tai, kad Holokausto tema yra itin jautri Lietuvos žydų bendruomenei, gerbdami čia gyvenančių žydų tautybės piliečių jausmus ir jų jautrią reakciją į bet kokį prisilietimą prie šios skaudžios istorinės praeities, kartu pažymime, kad Nacionalinis susivienijimas nesitaikstys nei su G.A.Gochino, nei kitų asmenų, kur jie begyventų, veikla, jeigu šia veikla bus siekiama nepagrįstai kaltinti nekaltus asmenis, juodinti juos žiniasklaidoje arba persekioti teismuose, ypač, kai siekiama nepagrįstai apjuodinti arba apšmeižti visą lietuvių tautą.
JAV piliečio G. A. Gochino paskelbtuose kaltinimuose, kuriuos jis kelia Lietuvos piliečiams, nurodoma esą V. Jurgilevičienė neigė Holokaustą, netinkamai pakomentavusi viešojoje erdvėje išsakytus Felikso Puzemskio ir Denis Paraskevich-Kishinevsky teiginius, kad per 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose įvykdytas žudynes 200 žydų sušaudė lietuviai. Tokį teiginį 2021 m. sausio 26 d. išplatino Lietuvos pilietis Feliksas Puzemskis, o žurnalistas Denis Paraskevich-Kishinevsky straipsnyje „Holokaustas prasidėjo Gargžduose“ laikraštyje „Banga“ paskelbė, kad „Mažiausiai vienu atveju žudikas ir auka pažinojo vienas kitą: klaipėdiškius žydus čia šaudė uostamiesčio nacių policininkai.“
Pilietė V. Jurgilevičienė viešoje erdvėje paneigė melagingus Denis Paraskevich-Kishinevsky teiginius dėl Klaipėdos policininkų dalyvavimo minėtose žudynėse. Ji nurodė, kad Gargžduose iki 1941 m. birželio 22 d. buvo ne Lietuvos policija, o sovietų okupacinė milicija. Lietuvos policija iš Klaipėdos krašto pasitraukė dar 1939 m. kovo mėn. Minėta pilietė teigė, kad Denis Paraskevich-Kishinevsky akivaizdžiai klastoja istorinius faktus siekdamas neaiškių siaurų asmeninių ar grupinių tikslų. Istorinių aplinkybių esmė ta, kad 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose žiauriose žydų žudynėse dalyvavo vokiečiai, o Klaipėdos miesto policininkai žudynėse dalyvauti niekaip negalėjo, kadangi tokia policija neegzistavo.
Todėl pagrįstas yra pilietės V. Jurgilevičienės teiginys, kad 1941 m. birželio 24 d. Gargžduose nei vienas lietuvis, nei vienas Lietuvos policininkas nenušovė nei vieno žydo. Tai darė nacistinės Vokietijos atstovai iš užgrobtos Lietuvos teritorijos, iš Klaipėdos krašto.
Dėl šių teiginių negali kilti jokių ginčų, nes 1939 m. kovo 22 d. Lietuva buvo priversta priimti nacistinės Vokietijos ultimatumą. Dar neįsigaliojus ultimatumui, į Klaipėdą įžengė Vermachto daliniai. Lietuvos Respublika prarado 5 proc. teritorijos, 6 proc. gyventojų, buvo suvaržyta galimybė naudotis uostu, atsirado apie 18 000 pabėgėlių, panaikinta krašto autonomija. Taigi Lietuvai atidavus Klaipėdos kraštą nacistinei Vokietijai, jokių Lietuvos valdžios institucijų, įskaitant policiją, Klaipėdoje būti negalėjo. O 1941 metais prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, įsteigti Klaipėdoje savarankišką Lietuvos policiją okupuota Lietuvos šalis juo labiau negalėjo.
Todėl Nacionalinis susivienijimas laiko priimtinu V. Jurgilevičienės teiginį, kad G. A. Gochinas ir jo bendraminčiai vykdo kampaniją, kurios tikslas – perrašyti Lietuvos istoriją.
Pažymėtina, kad šis JAV pilietis (G. A. Gochinas) jau ne kartą yra šmeižęs Lietuvą ir lietuvių tautą, neva atsakingą už Lietuvoje vykdytą Holokaustą. Jis kaltino Lietuvos laisvei nusipelniusius asmenis, neva šie yra Holokausto dalyviai, pateikdamas neaiškiu būdu surinktus tariamus įrodymus. Tačiau teismai šiuos kaltinimus yra atmetę kaip nepagrįstus.
Pvz., G. A. Gochinas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (toliau – Genocido centras) 2018 m. liepos 18 d. raštą Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ ir įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal G. A. Gochino pateiktą 2018 m. birželio 15 d. užklausą ir jos prieduose esančius dokumentus – atlikti tyrimą, pakeisti istorinę išvadą dėl Jono Noreikos veiklos II pasaulinio karo metais, o pakeistą išvadą paviešinti interneto svetainėje www.genocid.lt.
G. A. Gochinas tvirtino, kad Genocido centro išvados apie Jono Noreikos veiklą yra klaidinančios, neva jam nėra aišku, kuo remiantis tokios išvados padarytos. G. A. Gochinas buvo pateikęs savo dokumentus, prašydamas pakeisti istorinę išvadą apie Joną Noreiką, tačiau Genocido centras dėl jo pateiktų įrodymų nepasisakė.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 27 d. 2 sprendime (administracinė byla Nr. eI-534-281/2019) G. A. Gochino skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad Genocido centro 2018-07-18 raštas Nr. 14R-52 atitinka teisės aktų reikalavimus. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir G. A. Gochino reikalavimas įpareigoti atlikti administracinę procedūrą pagal jo pateiktą 2018-06-15 užklausą bei jos prieduose esančius dokumentus.
G. A. Gochinas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. sprendimą, tvirtindamas, kad teismas išklausė jo paaiškinimus dėl istorinių bylos aspektų, teikė klausimus šalims, prijungė papildomus G. A. Gochino pateiktus tariamus istorinius dokumentus, tačiau sprendime dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą.
Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje (byla eA-1768-624/2020) atmetė G. A. Gochino apeliacinį skundą, iš dalies pakeisdamas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir nutraukdamas administracinės bylos dalį pagal G. A. Gochino skundą Genocido centrui dėl 2018 m. liepos 18 d. rašto Nr. 14R-52 „Dėl informacijos pateikimo“ panaikinimo, kartu pažymėdamas, kad G. A. Gochino skundas nėra susijęs su Genocido centro veikla ir dėl to pirmosios instancijos teismo atmestas pagrįstai.
Nacionalinis susivienijimas yra pasiruošęs viešinti visus Holokausto Lietuvoje istorijos klastojimo faktus ir garsinti su šiais klastojimais susijusius suinteresuotus asmenis, taip pat pasiruošęs ginti tiek nacionaliniuose, tiek ir tarptautiniuose teismuose nepagrįstai persekiojamus ir šmeižiamus Lietuvos piliečius, įskaitant V. Jurgilevičienę už jos viešą pasisakymą dėl Holokausto faktų Gargžduose klastojimo, nuo persekiotojų, kurie, prisidegdami skausmingais Holokausto įvykiais, siekia savo siaurų grupinių (tikėtina, materialinių) interesų.
Nacionalinis susivienijimas pritaria V. Jurgilevičienės teiginiui dėl visuotinės kampanijos būtinumo ir mano, kad tuo atveju, jeigu Lietuvos valstybės vadovai ir valdžios institucijos nesiims ryžtingų priemonių nesiliaujančiam lietuvių tautos judinimui viešoje erdvėje (vadinimui „žydšaudžių tauta“) stabdyti, t. y. jeigu analogiškai kaip Lenkijos Respublikoje nebus priimtos įstatymo pataisos, pagal kurių nuostatas kaltinimai Lietuvai dalyvavimu Holokauste Antrojo pasaulinio karo metais laikytini nusikalstamais, kvies visuomenines organizacijas ir judėjimus rinkti parašus dėl kreipimosi lietuvių tautos vardu į JAV Kongresą dėl G. A. Gochino ir kitų užsienyje arba Lietuvoje gyvenančių asmenų atsakomybės dėl nuolat skleidžiamų melagingų teiginių apie lietuvių tautos atsakomybę už Antrojo pasaulinio karo metu okupuotoje Lietuvos teritorijoje vykdytas sovietinių komunistų civilių gyventojų žudynes ir Vokietijos nacistų vykdytą žydų tautos Holokaustą.
Nacionalinio susivienijimo valdyba
Patriotinės organizacijos ir partizanai užsistojo prof. V. Rakutį, V. Valiušaitį ir LGGRTC
Vasario 3 d. Lietuvos patriotinės visuomeninės organizacijos raštu kreipėsi į Seimo ir Lietuvos Nacionalinio saugumo ir valstybės gynybos komiteto pirmininkus, Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos narius dėl plačiai viešojoje erdvėje nuskambėjusių kaltinimų nukreiptų prieš Seimo nario, istoriko Valdo Rakučio ir Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktoriaus prof. Ado Jakubausko ir jo patarėjo Vidmanto Valiušaičio asmenis.
14-os visuomeninių patriotinių organizacijų vardu ir 4-ių Lietuvos partizanų vardu kreipimąsi pasirašęs J. Burokas reiškia susirūpinimą dėl politinio spaudimo Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininkui, Seimo nariui profesoriui Valdui Rakučiui už jo pasisakymus žydų genocido tema.
„Po viešų smerkiančių puolimų dėl pasisakymų Holokausto tema aukštą kvalifikaciją turintis profesionalas Valdas Rakutis atsistatydino iš Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties komisijos pirmininko pareigų. Dėl to tenka labai apgailestauti, nes, /… / jo pasisakyme nebuvo jokių faktų, dėl kurių teisingumo tie veikėjai, pretenduojantys į viešus cenzorius, būtų galėję bent ginčytis (kaip antai, nėra kaip paneigti ir faktų dėl dalies žydų tautybės asmenų aktyvaus dalyvavimo okupacinio sovietinio režimo represijose prieš Lietuvos piliečius, o taip pat ir dalies žydų bendradarbiavimo su nacistiniu režimu, naikinant savo tautiečius),“ – rašoma kreipimesi.
„Mes nepritariame tokiai agresyviai polemikai, kai nė nediskutuojama dėl pačių oponento pateikiamų faktų, o jis iš karto grūdamas į inkvizicinę Prokrusto lovą. Pastebime, kad šitoks negarbingos polemikos stilius Lietuvos žiniasklaidos erdvėje, deja, tampa dažnesniu tada, kai oponentas išpažįsta patriotines pažiūras, savo darbais siekia stiprinti valstybę, ugdyti pilietinę sąmonę“, – dėstoma kreipimesi.
Kreipimesi primenama, kad „beatodairiškas spaudimas“ paremtas tik „vienpusiška istorijos interpretacija, ignoruojančia sovietų įvykdyto genocido pasekmes, prieštarauja Europos Parlamento 2009 m. balandžio 2 d. rezoliucijai dėl Europos sąžinės ir totalitarizmo“. Pasak kreipimosi autorių, minėtoje rezoliucijoje aiškiai pasakyta, kad „istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai“ ir kad „visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“. Tad, esą, niekas negali prisiskirti sau teisingumo monopolio.
Kreipimosi autoriai taip pat išreiškė susirūpinimą ir pareikalavo nutraukti, jų nuomone, nepagrįstą puolimą prieš LGGRTC direktorių profesorių. A. Jakubauską, atsistatydinusį jo patarėją V. Valiušaitį, buvusį Laisvės kovos ir istorinė atminties komisijos pirmininką profesorių. V. Rakutį ir kitus LGGRTC puolamus istorikus ir kitų pareigybių asmenis.
„Norėtume priminti, kad LGGRTC nėra vien mokslinių tyrimų centras, tai daugiabriaunė, unikali institucija su specifinių istorinių įvykių įamžinimu, su savo muziejais, partizanų palaikų paieškomis, garbingai žuvusių už Lietuvos laisvę nuo užsienio ir savų kolaborantų bei pravokatorių gynyba – žuvusius tenka ginti net teismuose. Todėl mums kelia nusistebėjimą aukštųjų mokyklų vadovų pozicija, kurie neišsiaiškinę, neištyrę tikslios padėties, remdamiesi kelių nepatenkintų darbuotojų protestu ar skundu, neišklausę Centro daugumos darbuotojų antros pusės, paskelbė visai Respublikai radikalias išvadas prieš dabartinę vadovybę ir jos direktorių prof. A. Jakubauską“, – rašoma kreipimesi.
Seimo pirmininkės Viktorijos Čmilytės-Nielsen prašoma Seime surengti atvirą diskusiją „dėl profesoriaus V. Rakučio pasisakymų, LGGRTC staigiai iškilusių visai neprognozuotų Holokausto ir sovietinių nusikaltimų problemų ir pačio LGGRTC tarnautojų sukiršinimo“, pakviečiant į ją LGGRTC darbuotojus bei visuomeninių, patriotinių organizacijų ir partizanų atstovus.
Kreipimąsi pasirašė: Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir istorinės atminties Visuomeninės tarybos pirmininko pavaduotojas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos garbės pirmininkas Jonas Burokas įgaliotas šių patriotinių visuomeninių organizacijų: Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos, Krašto apsaugos bičiulių klubo, Lietuvai pagražinti draugijos, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos, Lietuvos rezervo karių asociacijos, Generolo Plechavičiaus karių sąjungos Vilniaus rinktinės, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“, V. Petkaus labdaros ir paramos fondo, Vilniaus zarasiečių klubo „Ežerėnai“, Gervėčių klubo, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos „Kolyma“, Lietuvos bajorų kraštų susivienijimo; bei partizanų: Jono Kadžionio-Bėdos, Juozo Jakavonio-Tigro, Jono Abukausko-Siaubo, Juozo Mociaus-Šviedrio, Stasio Dovidaičio-Vaidilos, Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus.
Algimantas Matulevičius. KAM TARNAUJA VALDŽIA?
Ir mažas ir didelis žino, kad pasaulyje siaučia pandemija.Kada ji baigsis tik ponas Dievas žino. Valstybės institucijos, kaip sugeba, taip su ja kovoja.
Deja pastaruoju metu ta kova jau darosi panaši į priedangą. Jei būti sąžiningiems, daugumoje atvejų visos valdžios, nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, stengėsi pataikauti didesniems verslo rykliams.
Suprantama jie ir turtingesni, jų įtaka visuomenėje didesnė. Tačiau jeigu mes skelbiame, kad XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje akla ir negailestinga rinka yra švelninama socialinio teisingumo priemonėmis tai gal taip ir elkimės. Deja tai tik gražūs lozungai.
Stebint didžiūjų prekybos tinklų veiklą per visą atkurtos nepriklausomybės periodą jie Lietuvoje gyvena kaip inkstas taukuose. Pirmiausie valdžios tiek centrinė, tiek vietinės jiems leido įsikurti pačiuose miestų centruose, ką vakarų valstybėse retai pamatysi. Tai be didžiulių transporto spūsties problemų, sukėlė net viešai niekada neaptartą problemą. Tokiu valdžios veiksmu buvo suduotas mirtinas smūgis mažiems šeimos verslams.
Šiandien Vilniuje su žiburiu nerasi arti namų gyvenamame rajone mažyčių, šeimos parduotuvėlių, kur galėtai nusipirkti šviežiai iškeptų duonos gaminių, pieno produktų ir pan. Visus išstūmė didieji prekybos tinklai, kuriems ne tiek svarbu pirkėjo pageidavimai, ar švieži bei skanesni produktai. Jiems svarbu tik kuo didesnis pelnas, bet kokia kaina.
Didieji prekybininkai taip praturtėjo, kad mūsų valdžios vyrai, net skaitė garbe su jais vienoje tribūnoje sporto varžybas stebėti. Ir net neaišku už ką kai kuriuos iš jų apdovanojo valstybės ordinais ir medaliais. Ši mada kaip virusas labai greitai, vienos valdingos vadovės, buvo panaudota prisijaukinant sau palankius žurnalistus. Kurie net jai išėjus į pensiją taip nuoširdžiai tarnauja lyg ji ir toliau darbuotųsi. Tiesa neapsieita ir be akibrokštų, kai iš savęs neklystančiu laikančiu plunksnos brolio prisiėjo tą garbingą apdovanojimą atimti, už amoralų poelgį.
Tačiau manau, kad amoralumo viršūnė pasiekta dabar. Prisidengiant pandemija mūsų valdžia taip įsijautė į kovą su ja, kad net nesuprato, kad jau perlenkė lazdą. Suprantama tokia situacija manau labai patinka didiesiems prekybos tinklams, kurių apyvartos ir pelnai auga, kaip ant mielių. Vien susipažinus su jų plėtros planais, kiek dešimčių naujų parduotuvių, vien šiais metais, jie ruošiasi atidaryti, darosi aišku, jie ir nesitiki, kad situacija gali pablogėti. Jie jau toli paliko tuos mažiukus, kurie pas juos už aukso kainą nuomodamiesi kelis kvadratinius metrus dirbo nuo aušros iki sutemų, kad pramaitinti šeimą.
Negana to, kad pridengiant pandemija mažieji yra žlugdomi. Didiesiems dar valstybė ir paramą suteikia. Už ką? Už tai, kad valdžia jiems konkurentų sumažino. Suprantama dabartinė valdančioji dauguma yra grynai dešiniųjų, o tai reiškia turtingųjų atstovė. Ir keista kaip naiviai tikisi mažieji iš šios valdžios sau kokios nors realios pagalbos.
Neapsigaukite ponai. Skaudžiai nudegsite, jei dar nenudegėte.Kai ekonomikos ir inovacijų ministrė, Laisvės partijos pirmininkė Aušrinė Armonaitė kalba apie palengvinimą verslui ji pirmiausia turi mintyse tuos didžiuosius. Nes jei ji norėtų nuoširdžiai padėti mažiesiems, šeimos verslams. Tai jau galėjo seniai padaryti. Atvirkščiai jie net nekompensuos dalies nuomos pinigų, ką darė buvusi valdžia, kuriuos jie net nedirbdami, privalo mokėti didiesiems. Ar dar reikia kokių nors komentarų???
Net keista, kad Seime nei viena, save socialiai orientuota vadinanti, partija, išskyrus neaiškias replikas valdančiųjų atžvilgiu, nieko konkretaus nepasiūlė.
Kas gali pagrįstai teigti, kad pablogės epidemiologinė situacija jeigu bus leista dirbti, su visomis saugos priemonėmis, kaip ir didiesiems taip pat ir mažoms parduotuvėlėms. Kas pasikeis jeigu į kirpyklą ateisime vienu metu po pora asmenų, juk pas odontologus vaikštome ir t.t. ir pan.
Jeigu valdantieji nesirūpina mažaisiais, kurie užsidirba tik savo pragyvenimui ir nesiekia, kad didėtų skurstančių bei bedarbių, tai lai jais pasirūpina opozicinės Seimo frakcijos. Tai būtų ženkliai prasmingiau nei, kad beveik pusmetį plepėti, kas bus opozicijos lyderis. Paimkite ir sukurkite dokumentą įpareigojantį vyriausybę ne pažadais mažuosius maitinti, kol jiems jau jokia reanimacija nebepadės, o lai imasi konkrečių veiksmų.
Manau visi, kuriems ne tiek svarbu Lietuvos turtuolių pelnai, turėtų prieš save matyti keletą man skausmingų skaičių: 1 milijoną priverstinai emigravusių tautiečių iš Tėvynės, 485 milijonierius ir 600 000 gyvenančių ant skurdo ribos. Jeigu nieko nedarysime šie skaičiai tik didės.
Ir pabaigai negaliu nutylėti. Negi šiandien svarbiausia Lietuvoje pastatyti naują kalėjimą, legalizuoti narkotikų prekybą ir prisidengiant žmogaus teisėmis spręsti bendrų Seimo tualetų problemą.
Ignas Kęstutis Skrupskelis. Apie Valdą Rakutį
Autorius yra JAV Pietų Karolinos universiteto profesorius, VDU garbės daktaras, filosofas.
Visiems norintiems Valdo Rakučio žodžius suprasti ir įvertinti, pradžiai, siūlau du žingsnius. Pirmasis: atidžiai skaityti Herman Kruk, Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos, Vilniaus geto dienoraščio lietuvišką vertimą, išleistą genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Antrasis: atidžiai perskaityti Rakučio pasisakymą, kreipiant ypatingą dėmesį į jo žodžius, „kartais priežasčių suvokimas leidžia suprasti ir pasekmes, nors ir nepateisina poelgių.“
Kruko puslapiuose, visų tautybių, visų ideologijų gretose, matosi žmonės, vieni suprantantys kas darosi, kiti ne, vieni drąsesni, kiti bailesni, vieni susitaikę su likimu, kiti kovojantys.
Matosi ir kolaborantų, tokių, kurie save gelbėja kitų sąskaita. Būtent, padėtis tokia kokia randasi visur, didesnį būrį ištikus krizei. Krukas pasakoja, pavyzdžiui, kaip geto policininkai, juodoje rinkoje pardavę iš geto gyventojų pavogtus daiktus, su esesmanais baliavoja. Jis pasakoja, kaip lietuvis policininkas, iš į Panerius varomos žydų kolonos, vieną išstūmė ir taip jį išgelbėjo, bent kuriam laikui. Ir kas dabar, iš mūsų ramiai gyvenančiųjų, pasakys kas ir kiek kaltas?
Imkim kokį policininką. Jis dirba, tramdo girtuoklius, gaudo vagis. Policininkai būtini ir okupuotame krašte. Ir okupuotame krašte reikia valgyti. Jis pragyvena, išlaiko žmoną, vaikus. Jam liepia saugoti mirtininkų koloną. Jeigu jis nepaklus, jis ir jo šeima nukentės. Ar jis priešinsis ar ne, pasmerktiesiems skirtumo nesudarys. Tai kodėl jam rizikuoti? Ar teisėta reikalauti, kad jis aukotų šeimą ir save vien tam, kad po ilgų dešimtmečių, jo neįtrauktų į nusikaltėlių sąrašą?
Netoli jo išstatytas kitas policininkas. Tarkim, šio tėvą tardė ir mušė saugumietis, komunistas, žydas, Eusiejus Rozauskas, Kauno kalėjimo tardytojų viršininkas. Ar šis policininkas gali, stebėdamas koloną, nepagalvoti apie kerštą?
Vieniems užjausti nekaltus, į mirtį varomus, žmones, bus sunkiau, kitiems lengviau. Policijos gretose galėjo atsirasti ir anti-semitų, tačiau, su pasibaisėjimu stebinčių kas darosi. Per dažnai, antisemitizmą tapatiname su žydų žudymu, nors ne visi anti-semitai žudymui pritarė. Bet galėjo atsirasti ir besidžiaugiančiu, kad galų gale bus žydų atsikratyta. Svarbu, Kruko puslapiuose matosi, visur randame žmonės, pilną žmogiškų dorybių, silpnybių, niekšybių skalę.
Minėjau Rozauską. Tikimybė, kad mano gyvenime jis suvaidino lemiamą vaidmenį. Savo tėvo nepažinojau. Jis mirė badu, vergas, statantis geležinkelį. Jo tardymų byloje matosi Rozausko parašas. Kaip žinia, po karo, Rozauskas prisidėjo prie Documents accuse, propagandinio leidinio anglų kalba, kartais cituojamo net ir rimtoje Holokausto literatūroje. Ir todėl klausiu, ką Lietuvos žydai yra padarę, kad Amerikos istorikai būtų apie šį žmogžudį informuoti, kad ir po mirties jis netęstų po karo pradėto istorijos klastojimo darbo?
Pridėsiu, kad mano tėvo žudikų tarpe matosi žydė Judita Komodaitė, po karo, kaip ir Rozauskas, užsiiminėjusi istorija. O Rakučio kritikai tvirtina, kad istorikams tirti Rozausko ir panašių veiklą yra nedora.
Negalima ginčyti, kad chaotiškose pirmomis karo dienomis nukentėjo nekaltų žmonių, jų tarpe ir daug žydų. Deja, Rozauskai pabėgo pirmomis karo valandomis ir beveik visi išsigelbėjo. Neorganizuotas smurtavimas kilo dėl daugelio priežasčių. Be abejo, prisidėjo ir perdėtos lietuvių kalbos apie žydus sovietų teroro aparate. Buvo nusikaltusių lietuvių.
Bet svarbu atsiminti, kad mūsų laikais, neprimestiniame grupėm kolektyvinės kaltės, kaip mėgdavo nacionalsocialistai ir marksistai komunistai. Dabartiniu supratimu, nusikalsta ne grupės, bet individai. Ir, kaltę reikia įrodyti. Kelių bendrybių nepakanka. O kaltę įrodyti galima tik tyrinėjant, būtent, darant tai ką Rakutis skatina daryti. Kartais, tiesa, įvykį išsiaiškinę, suprasdami priežastis kodėl jis pasielgė taip o ne kitaip, rasime lengvinančių aplinkybių. Bet kitais atvejais, rasime sunkinančių.
Žinios, kurias tegali atskleisti istoriniai tyrinėjimai, svarbios silpninant pas mus dažnai pastebimą polinkį pasitenkinti rasimu dvelkiančiomis, miglotomis bendrybėmis: Holokaustas vyko nes lietuviai blogi žmonės. Bendrybės patogios: smagu svaidytis moraliniais žaibais.
Privalome tyrinėti visą Holokaustą, būtent, organizuotą žydų naikinimą, žudymui telkiant žmones, skiriant resursus: tai Lietuvą okupavusių vokiečių politikos vaisius, kurį vykdant prisidėjo ir lietuvių. Kodėl ir kiek jų prisidėjo? Į klausimą atsakyti gali tik istorikai.
Rakutis siūlo tirti ir žydų kolaborantų vaidmenį. Be abejo, tokių buvo. Nežinome, kaip jie kolaboravo ir kiek jų buvo. Tikriausiai, atsirado ir sunkių nusikaltėlių. Klausimas išskirtinai sudėtingas: savo laiku jį narpliojo Izraelio teismai.
Apžvalginis straipsnis apie Izraelio teismus būtų naudingas. Sutinku su Rakučiu, kad priežasčių suvokimas nėra tas pats kaip pateisinimas. Man, žydų kolaborantų buvimas būtų sunkinanti aplinkybė: nusikaltimas versti žmones save gelbėti kitus žudant.
Šiaip ar taip, kolaborantų buvimas nepateisintų nei okupantų politikos nei lietuvių prisidėjimo. Net vaizduotėje nerandu aplinkybės pateisinančios Vilniaus Ypatingojo būrio narius. Tačiau, ir jų atveju galima ieškoti priežasčių, daugiau paaiškinančių negu miglota bendrybė, kad lietuviai blogi žmonės.
Nesenai, Lietuvos žydų bendruomenės aplinkoje, tvirtinta, kad lietuviai nusikalto ir todėl, kad nepadarė to ką galėjo padaryti. Paliekama nepasakyta, ką buvo galima padaryti. Šį reikalą tyrinėjant, gali išryškėti žydų kolaborantų vaidmuo. Žydus gelbėti buvo pavojinga, ir dar pavojingiau, jeigu žydų tarpe radosi su naciais dirbančių informatorių.
Dabartinė padėtis nėra sveika, nepasitarnauja nei istorijai nei visuomenei. Holokausto aktyvistai svaidosi kaltinimais, bendrybėmis. Bet kada istorikai atsako: gerai, tyrinėkime, aiškinkimės kas ką padarė, kas kaltas ir kas nekaltas, taikykim įprastines teisines normas, jiems atsakoma, kaip baisu, koks Holokausto neigimas. Prie triukšmo prisideda ir besipuikuojančių, esą jie gina istoriją.
Nors nedora, baigsiu trumpa pastaba. Vis labiau man Rozauskas ryškėja ir kaip verslininkas, vergų prekybą besiverčiantis ir iš šio verslo patogiai gyvenantis. Vergų darbas sudarė svarią sovietų ekonomikos dalį. Vienas iš Rozausko ir į jį panašių uždavinių buvo sovietus aprūpinti pigia darbo jėga.
Advokatas Jonas Ivoška: Mūsų Seimas renkamas neteisėtai
Danas NAGELĖ
Seimo Peticijų komisija pritarė teisininko, advokato Jono Ivoškos pateiktai peticijai, kuria raginama iš esmės pertvarkyti rinkimų į Seimą tvarką, nes ji esą prieštarauja konstitucinėms normoms. Pilietinės visuomenės kūrėjų paramos fondo vardu peticiją surašęs J.Ivoška atkreipė dėmesį į kelis dalykus, kurių bene pagrindinis – pagal Konstituciją Seimas turi būti sudarytas iš Tautos atstovų, tačiau taip nėra. Be to, kai kuriems kandidatams sudaromos daug geresnės sąlygos nei likusiems.
– Sakote, kad Seimo rinkimų tvarka yra keistina. Kokios problemos labiausiai užkliuvo? – „Vakaro žinios” teiravosi Jono IVOŠKOS.
– Pagrindinė problema yra Seimo legitimumas. Mes 70 Seimo narių renkame neteisėtai. Bet koks mūsų šalies nedraugas visada gali kelti problemą, kad įstatymai priimti neligitimaus Seimo.
– Turite mintyje 70 Seimo narių, renkamų daugiamandatėje apygardoje?
– Taip, taip. Yra ir kitų šalių, kur egzistuoja mišri rinkimų sistema, tačiau mūsų Konstitucijos atžvilgiu rinkimai daugiamandatėje apygardoje prieštarauja konstitucinėms normoms.
– Kaip?
– Mes nesiūlome, kad Seimas būtų renkamas tik regioniniu lygmeniu – vienmandatėse apygardose, tačiau siūlome sureguliuoti, kad rinkimai daugiamandatėje apygardoje nepažeistų konstitucinių normų. Konstitucija nurodo, kad Seimą sudaro Tautos atstovai. Kitaip tariant, pilietis Seimo nario statusą turi įgyti ne partijos ar kokios kitos interesų grupės, o tik Tautos valia. Asmens atsiradimas Seime Tautos atstovo teisėmis be jam tiesiogiai pareikšto rinkėjų pasitikėjimo yra antikonstitucinis. Dėl to už finansinę paramą ar kitaip įtikęs partijos vadovybei asmuo ir gavęs vietą partijos sąrašo pradžioje, bet rinkimų metu sulaukęs, pavyzdžiui, tik savo šeimos narių palaikymo, negali vadintis Tautos atstovu.
– Peticijoje akcentuojama, kad kai kuriems asmenims suteikiama daugiau galimybių būti išrinktiems į Seimą ir taip pažeidžiamas Konstitucijoje numatytas lygiateisiškumo principas. Ką turite mintyje?
– Pagal dabartinę konstitucinę tvarką rinkėjas už tą patį kandidatą gali balsuoti tik vieną kartą. Tačiau iš tikrųjų – tik vieną kartą galima balsuoti tik už tą kandidatą, kurio nėra partijų sąrašuose, o už tą, kuris kandidatuoja ir sąraše, ir vienmandatėje apygardoje, galima balsuoti du kartus. Tai pažeidžia dar ir konstitucinę nuostatą, kad „žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų (…) pažiūrų pagrindu”. O dabar mes matome, kad už tuos, kurie yra partijų šalininkai, galima balsuoti du kartus. Todėl rinkimai nėra lygūs. Turėtų būti leidžiama kandidatuoti arba tik per sąrašą, arba tik vienmandatėje apygardoje. Ir rinkimai nėra tiesioginiai, nes partijos sudaro sąrašus ir lemia, kas turi būti sąrašo viršuje. Todėl kandidatai yra partijų, o ne Tautos atstovai.
– Tačiau yra galimybė reitinguoti.
– Taip, tačiau reitinguoja toli gražu ne visi, todėl tie, kurie yra sąrašo viršuje, savaime turi daugiau šansų būti išrinkti.
– Kokia išeitis?
– Sąrašus sudaryti ne sprendžiant partijos vadovybei, o pagal abėcėlę. Be to, siūlome, kad būtų galima rinktis kandidatus ne iš vieno sąrašo, nes, priešingu atveju, žmogus neturi galimybės išsirinkti sau labiausiai patinkančių personalijų. Remiantis tokia tvarka, išrinktais į Seimą būtų laikomi 70 daugiamandatininkų, surinkusių daugiausiai rinkėjų balsų. Tokia rinkimų tvarka nekeltų abejonių, ar visi Seimo nariai tikrai išrinkti Tautos ir ar išrinkti tie asmenys, kurie turi didžiausią Tautos pasitikėjimą.
– Viename interviu esate sakęs, kad turi būti numatyta ir neigiamo reitingavimo galimybė, nes jos nesant iš rinkėjo atimta galimybė išeliminuoti Tautos atstovybei visiškai netinkamus asmenis, todėl kai kurie politikai, net ir sėdintys reitingų lentelės dugne, nuolat patenka į Seimą.
– Neigiamo reitingavimo galimybė reikalinga, jei tvarka nebūtų keičiama, nes dabar dažniausiai galimybę patekti į Seimą nulemia partijų lyderiai arba pinigai – kas duoda daugiau rinkimams, tą ir įrašo į priekį. Tačiau jei tvarka būtų patobulinta pagal mūsų siūlymus, tai jau nebebūtų aktualu. Nes į Seimą patektų daugiausiai balsų surinkę asmenys. Jei kas nors išrinktas pereitų į kitą darbą, jį pakeistų pirmutinis tarp nepatekusiųjų, nesvarbu, jei jis buvo kitame sąraše nei pasitraukusysis. Nes Seimo nariai ne dėl partijų turi dirbti, o dėl Tautos.
– Peticijoje užsimenama apie parlamentaro pareigų dubliavimo su kitomis pareigomis neatitiktį konstitucinėms nuostatoms…
– Konstitucija nurodo, kad Seimo darbas nesuderinamas su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ar organizacijose. Turi būti valdžių atskyrimo principas – kad įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia nebūtų viena nuo kitos priklausomos. Todėl akivaizdu, kad Seimo narys negali kartu būti ir premjeras ar ministras. Pavyzdžiui, Konstitucijos 61 str. 1 dalis nurodo, kad Seimo narys turi teisę pateikti paklausimą ministrui pirmininkui ar ministrui. Tai negi jis, būdamas ir Seimo nariu, ir ministru, klaus pats savęs?
– Kitaip tariant, kadangi Seimas vykdo Vyriausybės parlamentinę kontrolę, esant dabartinei sistemai, susidaro paradoksas: vieni seimūnai kontroliuoja patys save kaip ministrus?
– Būtent. Čia tas pats, kas teisėjas kartu dar būtų ir prokuroras arba advokatas. Kita vertus, atsakingų pareigų sudvejinimas sudaro sąlygas nekokybiškam abiejų pareigų atlikimui arba kurių nors patikėtų pareigų nevykdymui. Nes nėra fizinės galimybės žmogui tuo pačiu metu būti dviejose vietose arba, kaip sako liaudies išmintis, „devyni amatai – dešimtas badas”. Tai rodo arba neracionalų Seimo narių skaičių (jų perviršį), arba pareiginių funkcijų netinkamą atlikimą.
– Ar tikite, kad sisteminės partijos pritars jūsų siūlymams dėl Seimo rinkimų tvarkos, nes tokiu atveju jų lyderiams kelias į Seimą būtų gerokai sunkesnis?
– Sunku spėlioti, tačiau tokios nuostatos labai reikalingos, nes dabar daug Seimo narių sėdi Seime daugybę kadencijų iš eilės. Mes, be to, siūlome, kad tam pačiam asmeniui negalima būtų būti renkamam daugiau nei dvi kadencijas iš eilės. Nes kai užsisėdi, iš jų laukti intelektinio naujumo yra naivu, jie tik kėdžių laikosi.
– Tokia idėja ne nauja, tačiau oponentai vis atkirsdavo, kad toks draudimas pažeistų asmens teisę būti renkamam ir rinkėjo teisę rinkti norimą asmenį.
– Jei mes Konstitucijoje tai įrašytume, jokia teisė nebūtų pažeista. Juk prezidento nerenkame tris kadencijas iš eilės. Tai ką, irgi pažeidžiamos teisės? Čia – ne argumentas. Reikia padaryti taip, kad asmenys, tvarkantys viešuosius išteklius, nesijaustų esantys amžini. Jie turi prisidėti prie biudžeto kaupimo, kad paskui atsakingiau su juo elgtųsi, žinotų, kaip sunkiai jis uždirbamas. O kai amžinai tvarkomi svetimi pinigai, tai ir atsakomybės nėra jokios.
– Ar net ir įtvirtinant visas jūsų siūlomas nuostatas įmanoma užtikrinti lygius rinkimus, kai vieniems politikams visus ketverius metus net nacionalinis transliuotojas suteikia tribūną, o kitiems – ne?
– Aišku, kol žiniasklaida nebus sąžininga, visiškos lygybės nebus. Net rinkimų kampanijos metu kandidatai negalėjo išdėstyti savo pozicijos, nes nacionalinio transliuotojo žurnalistai klausdavo neesminių smulkmenų – vos ne, ką daryti, kad pievose būtų mažiau erkių. Esminiais klausimais pasisakyti nebuvo suteikta galimybė.
– Tai irgi suteikė mažiau šansų politikos naujokams, nes jie negalėjo prisistatyti?
– Būtent.
Situaciją komentuoja Seimo Peticijų komisijos pirmininkas Edmundas PUPINIS:
Pirmosioms dviem jūsų minimos peticijos dalims, kurios susijusios su Seimo rinkimų tvarka, komisija pritarė, pripažino peticija ir dabar imsis jas nagrinėti iš esmės. O trečiosios dalies, dėl siūlymo neleisti Seimo nariams eiti ministro ar premjero pareigų, mes nenagrinėsime, nes tai susiję su Konstitucijos pakeitimais. Peticijų komisija neturi teisės svarstyti Konstitucijos pakeitimų.
Dėl pirmų dviejų dalių dabar rinksime informaciją. Kai kas nėra nauja, anksčiau buvo panašių siūlymų. Dabar užklausėme kompetentingų institucijų dėl to, ar galima drausti tam pačiam asmeniui kandidatuoti ir daugiamandatėje, ir vienmandatėje apygardoje. Naujas siūlymas – sąrašų sudarymas pagal abėcėlę, tačiau nežinau, ar galime įpareigoti partijas sąrašus sudaryti ne taip, kaip jos nori. O dėl siūlymo, kad rinkėjas kandidatus galėtų rinktis iš kelių sąrašų – tokia praktika kai kuriose šalyse egzistuoja.
Šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio
Lietuvos žmogaus teisių organizacijos kreipėsi į Lietuvos Prezidentą, Seimo narius ir Seimo frakcijas bei Lietuvos katalikų bažnyčią, prašydamos stabdyti pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves.
Kreipimosi autorių nuomone, šalyje yra plėtojama įvairiausių laisvių industrija. Nurodoma, kad visuomenei jau yra parengtos įstatymų pataisos ir dėl neapykantos kalbos, kurios bus teikiamos šio pavasario Seimo sesijai. Autorių įsitikinimu, visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Todėl, anot autorių, tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką – prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys).
Žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas,- sakoma kreipimesi.
Visas kreipimosi tekstas žemiau:
DĖL NEAPYKANTOS KALBOS IR ŽODŽIO LAISVĖS SUVARŽYMŲ
J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentui Gitanui Nausėdai
Lietuvos Respublikos Seimo nariams ir Seimo frakcijoms
Lietuvos katalikų Bažnyčiai
Žiniasklaidai
LIETUVOS ŽMOGAUS TEISIŲ ORGANIZACIJŲ
KREIPIMASIS
Į LIETUVOS VALDŽIĄ IR VISUOMENĘ
2020 m. vasario 4 d.
Atrodo, Lietuvos visuomenė jau susitaikė, kad mokesčių mokėtojų išlaikomas nacionalinis transliuotojas nepaiso žmonių įsitikinimų laisvės ir įvairovės, neleisdamas kitaminčiams išsakyti TV laidose savo nuomonės apie valdžią, kuri negerai elgiasi su mūsų šeimomis, valstybine lietuvių kalba, valstybės istorine atimtimi ir kitų pamatinių vertybių apsauga.
Susidaro įspūdis, kad paskutiniai pilietinės visuomenės likučiai subyrėjo pasibaigus Seimo rinkimams ir į valstybės valdžią sugrįžus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai (TS-LKD), nes pastarajai perėmus valstybės valdymą, keli Laisvės partijos išsišokėliai sugebėjo primesti visuomenei asocialų gyvenimo būdą – tariamą laisvę tapti narkomanais (saikingai vartoti narkotikus). Daugelis įsitikinę, kad prie įstatymų leidybos pripuolę „išlaisvintojai“ sugebės priversti ilgametę krikščioniškųjų vertybių saugotoją TS-LKD priimti įstatymus, įteisinančius prievolę žudyti negimusius kūdikius, skambiai pavadindami abortus žmogaus teisę į kūną, o estetišką neįgaliųjų ir senelių naikinimą, teikiant jiems pagalbą nusižudyti, pastarųjų teise į eutanaziją, juolab, kai panašių patirčių esama jau kai kuriose ES valstybėse. Ir tai bus daroma prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.
Neabejojama, kad „išlaisvinimo“ emisarai privers TS-LKD frakciją galutinai atsikratyti tradicinių vertybių likučiais ir pritarti pornografijos, kontraceptikų vartojimo ir prostitucijos industrijai, kaip kad privertė pritarti „nekaltam“ „žolės“ vartojimai. Sprendžiant iš to, kad laisvių portale 15min.lt pastaruoju metu vis labiau yra propaguojama poliamorija (grupiniai žmonių intymūs santykiai su keliais skirtingos ir tos pačios lyties partneriais), o Seimo valdančioji dauguma nuduoda to nematanti, šių permainų Lietuvos visuomenė neturėtų ilgai laukti.
Šalyje įvairiausių laisvių industrija įgauna vis didėjantį pagreitį. Tai patvirtina, kad TS-LKD partija (šios partijos deleguota ministrė M.Navicikienė), galutinai pasiklydusi žmogaus teisių ir laisvių labirinte, su karštu užsidegimu kviečia ratifikuoti Stambulo konvenciją, nors to nesiryžo daryti net kelių kadencijų Seimai, suprasdami, jog prisidengiant tariama moterų apsauga nuo smurto artimoje aplinkoje, iš tikrųjų šia konvencija siekiama įtvirtinti šalies teisinėje sistemoje nebe dvi, o keliasdešimt žmogaus lyčių, kas absoliučiai daugumai Lietuvos piliečių nėra įprasta ir priimtina. Minėta konvencija yra tiesiogiai susijusi su žmogaus sampratos ir konstitucinių vertybių keitimu, o jam yra reikalingas visuotinis šalies piliečių pritarimas, nes tai daryti valdžią įpareigoja Konstitucijos 9 straipsnis, kuris skelbia, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai yra sprendžiami referendumu.
Šalyje susidarė kritiškai įtempta teisinė situacija. Visuomenė nebuvo pasiruošusi Covid-19 pandemijai, tačiau ji akivaizdžiai nebuvo pasiruošusi ir tokiai agresyviai neregėto masto įvairiausių nepagrįstų žmogaus teisių invazijai.
Dėl kelis dešimtmečius reformuojamos ir draskomos šalies švietimo sistemos, taip pat dėl nuomonių laisvės suvaržymų sisteminėje žiniasklaidoje vyresnioji karta prarado, o naujoji taip ir neįgijo imuniteto marksistinių-lenininių laisvių ir lygybių užkratui. Dėl to daugeliui piliečių tapo neatpažįstama tai, kas su absoliučiu atkartojimu grįžta iš mūsų skaudžios istorinės praeities į dabartį.
Laisvių „nešiotojai“ jau atvirai neslepia užgniaušiantys bet kokią kitaminčių kritiką LGBT atžvilgiu. Jie giriasi (T.Raskevičius ir E.Dobrovolska) parengę netgi įstatymų pataisas dėl tariamos neapykantos kalbos (pataisos paruoštos dar šio pavasario Seimo sesijai). Esą toks įstatymas būtinas, nes socialiniuose tinkluose padažnėjo patyčių ir išpuolių prieš LGBT aktyvistą T.Raskevičių.
Teigiama, kad dėl šių išpuolių pradėti netgi keli ikiteisminiai tyrimai, nors neaišku, ar tais išpuoliais nėra suinteresuoti patys puolamieji, kurie yra pajėgūs ir patys siuntinėti sau diskriminuojančias žinutes arba skelbti įžeidžiančius komentarus vieni kitų atžvilgiu iš užsienio šalyse registruotų šaltinių, sudarydami įspūdį, neva Lietuvoje neapykanta prieš LGBT liejasi per karštus, ir dėl to neva būtinas neapykantą suvaldantis įstatymas.
Taip manyti verčia faktas, kad šalies visuomenė apskritai yra abejinga dirbtinai aktualizuojamoms tiek mažumų, tiek visuomenės daugumos seksualinėms reikmėms, o teisėtvarka per pastaruosius metus nėra pagarsinusi nė vieno bent kiek žymesnio atvejo dėl neapykantos prieš LGBT kurstymo. Tad nėra abejonės, kad tariamos neapykantos kalbos užkardymu labiausiai yra suinteresuota valdžia, nes tai leistų jai eliminuoti bet kokias kalbas apie „išlaisvintojų“ brukamą neokomunistinę genderizmo ideologiją, jos žalojantį poveikį vaikų psichinei bei fizinei sveikatai, uždrausti šeimų bendruomenėms skųstis dėl šeimos sampratos keitimo, tėvų laisvių suvaržymų ir kt.
Tokie žodžio laisvės užkardymai leistų jai užgniaužti bet kokią valdžios kritiką, nes prisidengiant neapykantos kalba, bet kokį viešą nepasitenkinimą valdžia, galima būtų laikyti neapykantos kurstymu, tuo būdu apsisaugant netgi nuo kritikos dėl piktnaudžiavimo valdžia (ypač jei valdžioje yra seksualinėms ir kitoms mažumoms priklausantys asmenys). Ir tai būtų daroma vėlgi prisidengiant šventu žmogaus teisių vardu.
Jei kam dėl to kyla abejonės, jas lengvai gali išsisklaidyti perskaitęs Stambulo konvencijos 3 str., kuriame nustatyta, kad smurtas dėl lyties apima ir psichologinę žalą. Konvencijos 40 straipsnis deklaruoja baudžiamąsias sankcijas už bet kokios formos žodinius, nežodinius veiksmus, kurių pasekmė yra asmens orumo pažeminimas.
Nors minėti veiksmai sietini tik su seksualiniu smurtavimu prieš moteris, Konvencijos 4 str.3 dalis paaiškina, kad bausmės gali būti taikomos už smurtavimą ir dėl asmens <…lytinės tapatybės...>. Tai reiškia, bet kokia seksualinių mažumų veiklos kritika (ypač jei šie asmenys yra valdžioje), bus vertinama, kaip psichologinis smurtas prieš šiuos asmenis vien dėl jų lytinės tapatybės (ratifikavus konvenciją vyras galės būti moterimi arba atvirkščiai). Tad neabejotina, jog priėmus minėtas pataisas, kitaminčiai bus baudžiami pvz., ne už genderizmo idėjų ar pažiūrų kritiką, o už laisvės „nešiotojų“ orumo žeminimą, kad ir kokias pražūtingas pražangas pastarieji darytų būdami valdžioje.
Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad priėmus įstatymų pataisas dėl neapykantos kalbos, valstybės institucijos bus įpareigotos įgyvendinti priimto įstatymo reikalavimus, t.y. valstybės tarnybos bus įpareigotos vykdyti žiniasklaidos, internetinių portalų, socialinių tinklų ir komentarų stebėseną – stebėti, ar piliečių komentaruose, žinutėse nėra nepasitenkinimo žodžių, susierzinimo, priešiškumo ir socialinio protesto apraiškų, kurie gali būti suprantami kaip neapykantos kalba – emocinis, psichologinis smurtas, už kurį smurtaujantį asmenį galima bausti. Piliečių žodžio ir įsitikinimų laisvės suvaržymai taps neskundžiami, kadangi visuomenei nepriimtinus sprendimus galės inicijuoti seksualinių ir kitų mažumų vardu prisidengę asmenys, kuriuos šiuo metu ir taip yra draudžiama diskriminuoti, o viešą valdžios kritiką paversti šių mažumų orumo žeminimu, tebus teisinės technikos reikalas.
Žmogaus teisių organizacijos taip pat pažymi, kad įstatymo pataisų autoriai nepagrįstai ramina visuomenę, neva jie šias pataisas derins su nevyriausybinėmis organizacijomis. Žinant, kad Lietuvos nevyriausybinių organizacijų branduolį sudaro LGBT (Lietuvos žmogaus teisių centras, Nacionalinė nevyriausybinių organizacijų koalicija ir kt.), nekyla abejonių, kad pastarosios noriai pritars savo kolegų iniciuotiems pageidavimams. Tad belieka manyti, kad minėtas pataisas Seimas priims be didelio pasipriešinimo, o piliečiai visiems laikams praras teisę kritikuoti valdžioje esančius asmenis, ypač jei pastarieji yra susiję su seksualinėmis ir kitomis mažumomis, nes, kaip minėta, bet kokią minėtų mažumų kritika bus laikoma neapykantos kurstymu.
Tikėtina, piliečiams bus palikta teisinė galimybė bylinėtis teismuose, įrodant savo nekaltumą. Tačiau ši aplinkybė nepašalina grėsmės visuomenei, didelė dalis kurios nepasitiki teismais ir savo elgesio nesieja su jais.
Atkreipiame dėmesį, kad neapykantos įstatymo pataisų ir Stambulo konvencijos derinys leidžia už valdžios kritiką prasižengusį asmenį (pražangą susiejus su psichologine ir kitokia žala asmeniui dėl lyties tapatybės) persekioti net jam pasitraukus iš Lietuvos į kitas valstybes (Konvencijos 44 straipsnis).
Todėl Žmogaus teisių organizacijos kreipiasi į J.E. Lietuvos Respublikos Prezidentą Gitaną Nausėdą, kaip svarbiausią šalies Konstitucijos garantą, prašydami stabdyti seksualinių ir kitų mažumų teisių nepagrįstų pažeidimų eskalavimą, neleisti nekonstituciniu būdu atimti iš piliečių konstitucines žodžio minties ir saviraiškos laisves prisidengiant mažumų teisių apsauga nuo tariamos neapykantos kalbos.
Pažymime, kad ir dabar šalies įstatymuose pakanka priemonių neapykantos kurstymams visuomenėje užkardyti. Be atodairos įstatymais privilegijuojant vieną žmonių grupę kitų visuomenės grupių atžvilgiu, yra pažeidžiami demokratinės visuomenės pareigų ir laisvių vienovės principai, nes didinant vienų asmenų teises, neišvengiamai didinamos pareigos kitiems visuomenės nariams, kurie privalo pirmųjų teises užtikrinti.
Taip pat pažymime, kad Konstitucijos 9 str. imperatyviai nustato reikalavimą svarbiausius Tautos ir valstybės klausimus spręsti referendumu. Stambulo konvencijos ratifikavimas ir įstatymo pataisos dėl neapykantos kalbos patenka į nurodyto Konstitucijos straipsnio reguliavimo sritį. Šiuo atveju jei ir bus sprendžiama dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir dėl neapykantos įstatymo pataisų priėmimo, reikalaujame tai daryti laikantis Konstitucijos 9 str. reikalavimų, priešingu atveju priimti įstatymai nebus legitimūs, o tai reiškia, kad pasikeitus aplinkybėms, tiek neapykantos kalbos įstatymo pataisos, tiek Stambulo konvencijos nuostatos bus nedelsiant atšauktos.
Kreipiamės į sveikos nuovokos nepradusius Seimo TS-LKD frakcijos narius bei kitas Lietuvos Respublikos Seimo frakcijas prašydami stabdyti etiniu ir moraliniu požiūriu ydingus, o teisiniu vertinimu pavojingus Laisvės partijos ir LGBT išpuolius prieš piliečių konstitucines žodžio, įsitikinimų, minties ir kitas laisves.
Primename, kad apribodami piliečių teisę principingai kritikuoti asmenis, susijusius su seksualinėmis ir kitomis mažumomis (galima įžeisti jų orumą), šios teisės nebegalėsite sugrąžinti nebūdami Seimo nariais. Todėl kviečiame vykdyti Seimo nario priesaiką Konstitucijai ir ginti tai, kas buvo mūsų tėvų iškentėta kalėjimuose, tolimuose Sibiro lageriuose, kas buvo partizanų krauju aplaistyta pokario miškuose ir apginta kruvinąją 1991 m. sausio 13 -ąją.
Kreipiamės pagalbos į Lietuvos katalikų Bažnyčią, kuri sunkiausiu Lietuvai laiku visada išlikdavo patikimiausia ir didžiausia Tautos atrama. Tamsiausiomis Tautai valandomis bažnyčios kunigai, dvasininkai ir kiti šviesuoliai ėjo tremtin, pasitikdami mirtį, aukodamiesi vardan žmonių tikėjimo ir sąžinės laisvės. Kaip ir okupacijos laikmečiu šiuo metu Lietuvai vėl iškilo pavojus – šalies žmonės atsidūrė prie sąžinės ir tikėjimo pavergimo slenksčio.
Kreipiamės į visus Lietuvos piliečius, kviesdami nebėgti ir nesislėpti nuo atsakomybės, nesidangstyti užimtumu ar reikalų svarbumu. Šiuo metu sprendžiasi ne tik jūsų pačių patogaus gyvenimo klausimas. Sprendžiasi mūsų vaikų ir ateities kartų teisė į orų žmogišką gyvenimą. Likdami pasyvūs griaunamos šimtmečiais nusistovėjusios vertybinės tvarkos liudytojais, leistume apiplėšti tuos, kurie dar nėra patys pajėgūs apginti savo būsimų teisių į laisvą gyvenimą. Todėl kviečiame pabusti ir, kaip kadaise, keltis vien dėl mūsų vaikų ir mūsų visų ateities.
Lietuvos žmogaus teisų koordinavimo centras:
Lietuvos Helsinkio grupė Aurelija Kuzmaitė
Lietuvos žmogaus teisių asociacija Vytautas Budnikas
Nepartinis demokratinis judėjimas Krescencijus Stoškus
Piliečių gynybos paramos fondas Stasys Kaušinis
Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacija Romualdas Povilaitis
Pastaba: Išplatinus kreipimąsi, buvo gautas prašymas prie pasirašiusiųjų grupės įtraukti ir „Mokslo Lietuvos” redakciją – Jonas Jasaitis
Prof.Jonas Grigas. Apie sąmonės ir kūno ryšį
Izraelyje buvo atliktas įdomus tyrimas. Iš tiriamojo paimtas kraujo lašas ir parodytas ekrane. Bakterijos nerūpestingai juda, o makrofagai – įgimto imuniteto ląstelės, galinčios pašalinti ligų sukėlėjus – miega.
Ir štai tiriamajam įjungiamas juokingas filmas, jo nuotaika pradeda gerėti. Makrofagai staiga pabunda, atsisuka į bakterijas ir ima jas ryti. Imuninės ląstelės labai reaguoja į mūsų nuotaiką.
Kraujo lašas buvo atskirtas nuo jo šeimininko. Tuo metu savininkas sėdėjo kitame kambaryje, o jo nuotaika kažkokiu nesuprantamu būdu paveikė kraujo lašą, buvusį kitame kambaryje. Tai gali reikšti, kad yra informacijos kanalai, kuriais sąmonės bangos paveikia objektą, esantį toli nuo paties sąmonės šaltinio.
Kai buvo parodyti siaubo filmo fragmentai, bakterijos suaktyvėjo! Jos staiga atgijo ir kažkaip staiga jų padaugėjo. Jos pradėjo tvarkytis, pradėjo atakuoti makrofagus. Šie pradėjo trauktis ir sklaidytis įvairiomis kryptimis. Kas tai padarė?
Sąmonė yra svarbiausias veiksnys, palaikantis mūsų vidinę ekologiją. Ir ne tik mūsų. Sąmonės bangos gali plisti aplinkoje ir veikti tolimas savo kraujo ląsteles.
Ir ne tik savo.
Juk mūsų vaikai ir artimieji yra mūsų kraujas. Tai reiškia, kad mūsų nuotaika gali daryti įtaką mūsų vaikų makrofagų būklei, kad ir kur jie bebūtų – šalia ar kitame žemyne. Tai reiškia, kad mūsų sąmonės būsena gali būti susijusi su „bendruoju imunitetu“. Žinoma, tai dar hipotezė.
Senoji formulė: „Tai yra mano gyvenimas, ką aš noriu su juo, tą darau“ yra pasenusi. Mūsų sąmonė gali būti atsakinga už mūsų vaikų, artimųjų ir artimųjų imuniteto būseną, – taip dabar reikėtų suprasti gyvenimą.Taigi būtina rasti būdą, kaip sukurti euforiją, džiaugsmą, laimę, ir pageidautina sukurti kuo daugiau.
P.S: Amerikos žurnalistas Normanas Cousinsas sirgo reta ir labai sunkia sąnarių uždegimo forma. 1976 m. jis paskelbė autobiografinę knygą „Ligos anatomija“. Remdamasis savo patirtimi, autorius parodė, kad teigiama emocinė būsena gali išgydyti net sunkią ligą. Jis juoko pagalba buvo išgydytas nuo neišgydomos mirtinos ligos.
Normanas Cousinsas suvokė akivaizdžią idėją: jei neigiamos emocijos, slegiančios endokrininę sistemą, yra ligų „provokatorės“, tai teigiamos emocijos, suaktyvindamos jos veiklą, gali tapti sveikimo stimuliatoriais. Kiekvienas žmogus turi labai paprastą ir prieinamą vaistą – juoką. Senas posakis „Juokas yra geriausias vaistas“ veikia fiziologiškai.
Normanas Cousinsas buvo žmogus, kuris prajuokino mirtį. Apie Normaną Cousinsą ir jo juoko terapiją jau ne kartą skelbta Lietuvos žiniasklaidoje.