2025-05-24, Šeštadienis
Tautos Forumas
Pradžia Dienoraštis Puslapis 1082

Andrius Švarplys. Australija tampa laisvės bastionu prieš globalistų informacinę vadžią

Redakcija
-
2

Facebookas atjungė Australiją.
Australija – tai 6-ta pasaulyje pagal teritoriją valstybė, 13-ta pasaulio ekonomika, 26 milijonai gyventojų, Vakarų pasaulio, o tai vis dar reiškia – konstitucijos, demokratijos, žmogaus teisių, laisvės – saugumo bastionas Ramiajame vandenyne.

Tai vat, Facebookas atjungė visas nuorodas (linkus, profilius) savo tinkle į Australijos žiniasklaidą ir vyriausybės puslapius.
Ir žinot, kas be to yra svarbu? Kad su šiuo veiksmu apsinuogina „progresyvaus“ pasaulio veidas:
JAV Demokratų partija – rasizmas/diskriminacija – LGBT – pasaulio seksualizacija – 70-100 lyčių – Konstitucinių teisių ir laisvių neigimas – saugumo ir tvarkos neigimas – žodžio laisvės neigimas – riaušių palaikymas – rinkimų sąžiningumo standartų neigimas ir pažeidimų dengimas – migracijos privilegijavimas prieš vietinius gyventojus – „atvira visuomenė“ – globalizmo privilegijavimas prieš vietinę demokratiją – galiausiai, cancel culture ir politinė cenzūra.

Facebookas įkūnijo visą šitą politinę programą. Buvo jos lyderis ir avangardas. Dabar vis labiau aiškėja, kas slypi už šio „progresyvaus“ pasaulio.

Kai konservatoriai pirmieji pradėjo sakyti, kad konstituciniai principai ir demokratija (vadinasi, visų mūsų laisvė) yra pavojuje dėl BigTech veiksmų, tai „miegantys“ žmonės sakė: „ai, čia kažkokios politinės kovos. Nesivelsiu, tegu sau jie kapojasi“.

Kai BigTech atjungė JAV Prezidentą ir pamažu trina visą konservatizmo pasaulėžiūrą, šitie žmonės toliau galvojo – „ai, čia nieko tokio. Pasėdėsiu, pažiūrėsiu, palauksiu“. Radikalūs leftistai netgi sakė: „taip jiems ir reikia; BigTech turi cenzūruoti dar labiau“.

Dabar kai Facebookas atjungia Australiją, susirūpinimas demokratija ir laisve pagilėjo ir praplatėjo. Aiškėja, kad konservatoriai buvo teisūs dėl BigTech.

„Progresyvus“ pasaulis vis labiau save diskredituoja, slenka link globalios galios monopolijos ir cenzūros. Iš pradžių Lenkija, dabar Australija tampa laisvės bastionu prieš nekontroliuojamą globalistų informacinę vadžią.
———————————-
Tačiau yra ir kita šio reikalo pusė. Covido pandemija, Kapitolijaus įvykiai, hate speech, fake news, dezinformacija, užsienio įtaka/kišimasis į vidinius šalies rinkimus – yra tas pretekstas, kuriuo remiantis valstybių vyriausybės gali siekti cenzūruoti laisvą internetą. Galime atsidurti tarp dviejų ugnių: cenzūruojančių globalių interneto kompanijų (BigTech) ir cenzūruojančių vyriausybių.

Jonas Grigas. Ką žada kosmoso tyrimai?

Redakcija
-
2
Jonas Grigas. Ką žada kosmoso tyrimai?

Žmonija turi savo matymą apie žmonių keliones į kosmosą, Marsą, mėnulius, galingus teleskopus ir asteroidus. Per pusę amžiaus, kai žmonės nužengė ant Mėnulio, vyksta valstybinių agentūrų ir privataus verslo lenktynės kolonizuoti kosmosą.

Marsas yra puotos karalienė, penkios šalys į jį nusiuntė savo robotus, Marse nusileido „Perseverance“ – didžiausias ir pažangiausias iš visų keturių anksčiau NASA iniciatyva Marse nuleistų mokslinių tyrimų aparatų. Marsaeigis turėtų pristatyti į Žemę uolienų pavyzdžių. Jie bus pirmieji iš kitos planetos parsigabenti tokio tipo mėginiai. Portugalijos leidinys „Expresso“ rašo apie artimiausius kosmoso tyrimus. Paminėsime kai kuriuos iš jų.

Bendrovė „Starship SpaceX“ kuria daugkartinio naudojimo erdvėlaivį, kuris pakels 100 tonų krovinį iš Žemės, kuru naudodamas atšaldytą skystus metaną ir deguonį. Erdvėlaivis neš jį į „Žemės orbitą, Mėnulį, Marsą ir toliau“ už 2 milijonus dolerių. Ilonas Maskas tikisi iki 2050 metų sukurti visą laivyną milijono žmonių perkėlimui į Marsą.

NASA marsaeigis „Perseverance“ ieško gyvybės ženklų Marse, renka uolų mėginius, tiria galimybes iš jų ir atmosferos CO2 gaminti deguonį žmonėms.

„The Asteroid Impact Deflection Assessment“ yra pirmoji tarptautinė planetinės gynybos misija, išbandanti gimstančias technologijas atremti į Žemę atskrendančius asteroidus. 2022 metais NASA sudaužys mažą asteroidą stebint palydovui. Eksperimentas suteiks duomenų, kaip išvengti pavojingų asteroidų.

Madų magnatas Yusaku Maezawa sumokėjo neišpasakytą sumą išnuomoti bendrovės „SpaceX“ dar kuriamą erdvėlaivį skrydžiui 2023 metais.

NASA dar 2019 metais paskelbė, kad Tarptautinę Kosminę Stotį atvers turizmui. Už 52 milijonus dolerių „privatūs astronautai“ galės praleisti mėnesį atostogų Tarptautinėje Stotyje. Tikimasi, kad kosmoso turizmas iki 2028 metų atneš 14 milijardų dolerių pelno.

NASA „Artemis“ programa planuoja iki 2024 metų į Mėnulį nuskraidinti pirmąją moterį. Ir iki 2028 metų padėti pamatus nuolatinei žmonių bazei Mėnulyje.

Beveik milijonas asteroidų sukasi apie Saulę, kai kurie grėsmingi žmonijai. Japonų „Hayabusa2“ zondas grįžo į Žemę su vertingais asteroido „Ryugu“ mėginiais. „OSIRIS“ misija paims mėginius vieno pavojingiausių asteroidų „Bennu“, kuris gali smogti Žemei 22-me amžiuje.

Vis labiau domimasi Marso palydovais Fobu ir Deimu. Japonijos Kosmoso Agentūra planuoja aplankyti Marso palydovus ir parskraidinti jų grunto mėginių, kurie atskleis jų išteklius ir informacijos apie Saulės sistemos susidarymą.

Naujos kartos teleskopai tirs visatą neturinčiu precedento tikslumu. 2022 metais pradėsiantis veikti „Large Synoptic Survey Telescope“, 2025 metais „Extremely Large Telescope“ ir „Thirty Meter Telescope“ 2026 metais bei „Giant Magellan Telescope“ 2028 metais sukurs didžiausią ir giliausią visatos vaizdą. Orbitoje NASA „James Webb Space Telescope“ šiais metais taps „Hubble“ tesėju, o „WFIRST“ 2025 metais medžios visatos tamsiąją medžiagą ir energiją.

Vienas didžiausių asteroido žiedo asteroidų „Psyche“ yra beveik visiškai metalinis. NASA 2022 metais ruošiasi paleisti erdvėlaivį ir išsiaiškinti, ar jis yra maža planeta, ar kažkas kita.

Būsimas skrydis į Jupiterio palydovą Europą jaudina astrobiologus. Apie pusę Žemės ekosistemos gyvena giliai po paviršiumi, o Europa po ledo paviršiumi turi vandenyną, kuriame gali klestėti nežemiškoji gyvybė. NASA „Clipper“ erdvėlaivis atliks kruopščius mėnulio tyrimus, naudodamas pro ledą prasiskverbiančias radaro mikrobangas skystam vandeniui aptikti. Šio mėnulio geizeriai išmeta vandens garus į erdvę, kuriuos taip pat analizuos „Clipper.“

Saturno mėnulis Titanas yra panašus į Žemę. Jame yra tanki azoto atmosfera, metano vandenynai, vulkanai, smėlio kopos, metų laikai ir galimai mikrobinė gyvybė. NASA tikisi, kad 2026 metų „Dragonfly“ erdvėlaivio skrydis į „šį paslaptingo vandenyno pasaulį pakeis mūsų požiūrį į tai, ką mes žinome apie gyvybę visatoje.“ „Dragonfly“ nusileis Titane 2034 metais ir tyrinės jį daugiau nei 2 metus.

Dujinių planetų milžinų gausu visatoje, tačiau jos slepia daugybę paslapčių. Europos Kosmoso Agentūros erdvėlaivis „JUICE“ daugiau nei 3 metus tirs Jupiterį ir jo tris didžiausius mėnulius Ganimedą, Europą ir Calisto, kuriuose tikėtinai yra požeminio vandens. Didžiausias palydovas Saulės sistemoje Ganimeda turi ir magnetinį lauką, kaip ir Žemė.

NASA „Parker Solar Probe“ jau pradėjo suktis apie Saulę. Per sekančius 5 metus jis apsisuks 24 kartus, galiausiai įskrisdamas į Saulės vainiką (koroną). Erdvėlaivio anglies kompozitų skydas sukurtas atlaikyti 1 377 C laipsnius. Erdvėlaivis pakeis mūsų supratimą apie Saulės vainiką, atmosferą, Saulės vėją ir jų poveikį Žemei.

Kuriama robotinė važiuoklė „Shapeshifters“ klastingų tolimų Saulės sistemos vietų tyrimui, kuri turi važiuoti, skristi ir plaukti ir galėtų pati susirinkti įvairių konfigūracijų pagal poreikį, kuri turės įvairius mokslinius instrumentus ir energijos šaltinį.

Kai rusų kosminė stotis „Mir“ nukrito į Ramųjį vandenyną, 20 metų Žemės orbitoje veikia Tarptautinė Kosminė Stotis. 2022 metais Kinijos Kosminė Stotis „Tiangong“ (Dangaus rūmai) turės mokslines laboratorijas Jungtinių Tautų narėms ir gyvenamuosius kambarius trims žmonėms. Rusai kosmoso tyrimuose beviltiškai atsiliko.

Indijos Kosmoso Tyrimų Organizacija šiais metais pasiųs į kosmosą žmogiškąjį robotą „Vyommitra“ pamėgdžioti įgulos veiklą prieš pirmąjį indų skrydį „Gaganyaan“ erdvėlaiviu sekančiais metais. Indija puoselėja ambicijas tirti Saulę, Venerą ir nusiųsti erdvėlaivį į Marsą.

Parlamentaras A. Žukauskas visuomenininkus, nepritariančius Stambulo konvencijai, išvadino „žviegiančiais“ ir „plokščiažemininkais“

Redakcija
-
11

Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas šeimos instituciją ginančių organizacijų veiklą apibūdino kaip žviegimą, o jų poziciją prilygino plokščios Žemės teorijų šalininkams.

Vasario 17 d. Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio metu jo pirmininkas prof. Artūras Žukauskas (Laisvės frakcijos narys) leido sau pašiepti visuomenines organizacijas. Svarstant darbotvarkės klausimus Valstiečių ir žaliųjų frakcijos narė Asta Kubilienė pasiūlė į sveikatos, lytiškumo ugdymo ir rengimo šeimai programos įgyvendinimo svarstymus pakviesti visuomenininkus, kurie kreipėsi raštiškai į Seimo komitetą su paklausimais.

Jos pasiūlymas susilaukė griežtos pirmininko A. Žukausko reakcijos. Jis pareiškė: „Aš nežadu kviesti (į posėdį) žmonių, kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos“. Tam pasipriešino A. Kubilienė, priminusi, kad tai yra vertybinis klausimas. Tuomet A. Žukauskas prieštaraujančius Stambulo konvencijos ratifikavimui prilygino plokščiažemininkams (JAV paplitusi sąmokslo teorija, teigianti, kad nėra jokių įrodymų, jog Žemė yra apvali – „Laikmečio“ past.).

Tik pakartotinai A. Kubilienei paprieštaravus ir pareiškus, kad ji pati nepritaria Stambulo konvencijai, pirmininkas nusileido ir sutiko į posėdį pakviesti šeimų interesus ginančias organizacijas.

Primename, kad Artūras Žukauskas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius, praėjusiais metais pasuko į politiką tapo Laisvės partijos kandidatu į Seimą. Po rinkimų buvo įvardijamas kaip kandidatas užimti Švietimo, mokslo ir sporto ministro pareigas. Šiuo metu jis deleguotas Laisvės frakcijos vadovauja Švietimo ir mokslo komitetui.

Dalius Rakutis. Partnerystės instituto siurprizai arba diena, kai Lietuva nubus kitokia

Redakcija
-
4

delfi.lt

Tomas Vytautas Raskevičius, Seimo žmogaus teisių komiteto pirmininkas ir vienas Laisvės partijos narių, sausio 13-osios minėjimui skirtame renginyje mosuodamas vaivorykštine vėliavėle ir kalbinamas žurnalistų apie jo partijos siūlomą partnerystės įstatymą, numatantį galimybę tos pačios lyties asmenims kurti šeimos santykius, sakė, kad jį priėmus niekas iš esmės nepasikeis – tiesiog viena rytą Lietuva nubus kitokia.

Ir tai yra visiška tiesa. Tik kokia ta kitokia? Štai kur klausimas, kaip pasakytų Hamletas.  Tad pabandykime įsivaizduoti, kaip atrodys ta nubudusi kitokia Lietuva. Kas iš tiesų pasikeis? Gal – iš tiesų, kaip sako „laisviečiai“ – nieko ypatingo neįvyks, tik nedidelė dalis Lietuvos piliečių pasijus geriau? Atsiras daugiau laisvės, tolerancijos. Ir prieš kitas Vakarų šalis lyg ir gražiau atrodysime – ne kaip kokie mūsų žiniasklaidoje nuolat rodomi puslaukiniai lenkai ar vengrai.

Galų gale, jei kažkam – kad ir tai mažai daliai mūsų bendrapiliečių (paskutinės apklausos rodo, kad partnerystę besąlygiškai palaiko apie 8 procentai Lietuvos gyventojų) nuo to bus geriau – tai kodėl gi ne? Apie tai ir pakalbėkime.

Partnerystės įteisinimas lems dviejų rūšių šeimų atsiradimą

Pirmas dalykas, kas tikrai nutiks, jeigu bus priimtas toks sprendimas ir ką iškart pamatysime, – tai atsiras de facto dviejų rūšių šeimos. Vienos bus pilnateisės, sudarytos įprastai pagal konstitucinę sampratą, t.y. tarp vyro ir moters ar paremtos iš to atsirandančiais tėvų-vaikų santykiais, galinčios gimdyti ir auginti vaikus. Kitos – antrarūšės, iš esmės nenumatančios tokios galimybės, lengvai sudaromos ir nutraukiamos (nuo šeimos termino, kalbėdamas apie partnerystės institutą žurnalistams, viešai atsižegnojo net pats jų iniciatorius T. V. Raskevičius).

Pirmas dalykas, kas tikrai nutiks, jeigu bus priimtas toks sprendimas ir ką iškart pamatysime, – tai atsiras de facto dviejų rūšių šeimos.

Bet kas iš mūsų norėtų būti antrarūšiu valstybėje? Turbūt niekas. Panašu, kad nenori nė mūsų mažumos, privačiuose pokalbiuose neslepiančios, jog siekia, kad jų ryšys būtų pripažįstamas lygiaverčiu prigimtinei vyro ir moters šeimai su visomis pareigomis.

Galų gale Europos žmogaus teisių teismas senokai yra pasakęs, kad negali būti kažkokių dvigubų standartų šiuo klausimu – jeigu jau yra pripažįstami šeimos santykiai, tai turi būti suvienodintos ir jų teisės bei pareigos.

Perspektyvoje partnerystės institutas pasitarnauja kaip mažiau emocijų keliantis tramplinas į tos pačios lyties santuokos įteisinimą – vidutiniškai šis procesas užsienio šalyse trukdavo apie 7-8 metus. Matyt, šiuo keliu einama ir mūsų atveju.

Ar nebūtų sąžiningiau, jeigu jau norime vienos lyties šeimų, organizuoti referendumą, keisti Konstituciją ir jei tik piliečiai palaikys – tai pakeisti? Kam verta tai slėpti?

Bet, deja, visgi šiandien siūlomas būtent toks teisinis darinys, kuris iš karto nebus nei gyvybingas, nei naudingas tiems, kuriems jis lyg ir būtų skirtas. Sakysit – gal jo reikia tam, kad galėtume spręsti praktines tos pačios lyties porų problemas?

Nejuokinkit – puikiausia jas galima spręsti ir nesiverčiant per galvą bei neapeidinėjant Konstitucijos, o veikiant per susitarimą dėl bendro gyvenimo. Tokio įstatymo projektas jau kurį laiką renka dulkes kažkur Seimo kanceliarijos stalčiuose, praėjęs pateikimo etapą ir laukiantis seimūnų dėmesio. Juo labiau, kad būtent toks variantas būtų naudingas ne tik tos pačios lyties poroms, bet ir visiems kitiems, vedantiems bendrą ūkį – giminaičiams, draugams, kurių tikriausia yra kur kas daugiau, nei tos pačios lyties porų, norinčių įteisinti santykius.

Galų gale tinkantis ne tik dviem, bet ir trims, o gal ir keturiems ir daugiau žmonių, turintiem bendrų turtinių reikalų. Kaip sakoma, vienu šūviu iškart krūvą zuikių nušautume.

Valstybė ketina perimti vaikų auklėjimą šeimos klausimais ir užčiaupti tėvus

Antra šio sprendimo pasekmė – netektume galimybės apsaugoti savo vaikus, nuo, galbūt, mūsų nuomone, žalingos informacijos. Sakot, kuo tai susiję? Neskubėkite spręsti. Kaip žinia, partnerystės įstatymo priėmimas suteiks galimybę apeinant Konstituciją sukurti naują šeimos sampratą, kuri remiasi vien emociniu prieraišumu, o ne lyčių papildomumu ir iš jo kylančia galimybe pradėti ir gimdyti vaikus – įprastai šeimai būdingais bruožais. O tai automatiškai reiškia, jog teks keisti ir apie tai kalbančias mokyklos programas, nustos galioti arba galimai bus transformuojami visa krūva įstatymų, tarp kurių ir Nepilnamečių apsaugos nuo žalingos informacijos.

Kaip žinia, partnerystės įstatymo priėmimas suteiks galimybę apeinant Konstituciją sukurti naują šeimos sampratą, kuri remiasi vien emociniu prieraišumu, o ne lyčių papildomumu ir iš jo kylančia galimybe pradėti ir gimdyti vaikus – įprastai šeimai būdingais bruožais.

Kitaip tariant, jei dabar žmogaus teisių „sulyginimo“ aktyvistai sugalvoja ateiti į mokyklą vykdyti kokios gražiai įpakuotas lytinio švietimo programos, pasakoti mūsų vaikams apie savo kūno pažinimo galimybes, masturbacijos naudą, lytinio tapatumo savyje pažinimo principus ar lyties keitimo galimybes – susiorganizavę tėvai šiandien gali tokius veikėjus iš mokyklos labai mandagiai išprašyti lauk. Įteisinus partnerystę, to padaryti negalėsime, nes nauja šeimos samprata pateks į privalomas mokyklų programas.

Judame tolyn. Trečia pasekmė yra Konstitucijoje numatytos tėvų teisės ir pareigos auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus galimybės apribojimas. Ypač jei tėvų dorovės suvokimas nesutampa su vyraujančios ideologijos „tiesomis“.

Sakysit – na, čia tai jau tikrai perlenkei. Nieko panašaus. Su partnerystės įteisinimu, pasikeitus šeimos sampratai, žmonės, galvojantys, kad šeima gali būti tik tarp vyro ir moters ir tą garsiai išreiškiantys, o juo labiau teigiantys tai viešai, galimai taps geriausiu atveju marginalais, blogiausiu – už įstatymo ribų esančiais asmenimis, kalbančiais neapykantos kalba. Tokioje teisinėje terpėje gyvendamas vaikas, pasiskundęs mokykloje, jog, sakykim, tėtis ar mama sakė, jog šeima yra tik tarp vyro ir moters, homoseksualūs santykiai yra negerai, lyties keitimo operacijos yra žmogaus žalojimas – taps potencialiu neapykantos kalbos skleidėju.

Ne veltui teisingumo ministrė, tos pačios Laisvės partijos narė, Evelina Dobrovolska š.m. sausio 21 d. duotame interviu teigė, kad būtinas naujas požiūris į neapykantos kalbą ir ji inicijuos „baudžiamojo kodekso pataisas, kuriomis neapykantos kalbos teisinis reglamentavimas bus priskiriamas ne tik baudžiamajai, bet ir administracinei atsakomybei“.

Taigi už tokių pažiūrų viešą skleidimą galbūt pradžioje užteks susimokėti ir baudelę, o ateityje – sulaukti ir rimtesnių sankcijų. Kitaip tariant, vaikų auklėjimą šiuo klausimu ketina perimti valstybė, na, o tėvams liks nesikišti arba slėpti savo nuomonę nuo vaikų.

Panašiai, kaip būdavo sakomi antitarybiniai anekdotai ar aptariamos kitos realijos senais laikais – prie keturių akių vakare, kai vaikai jau miega. Vyresni skaitytojai turbūt dar atsimena tuos laikus.

Vaikų auklėjimą šiuo klausimu ketina perimti valstybė, na, o tėvams liks nesikišti arba slėpti savo nuomonę nuo vaikų

Gender ideologijos zombis, pakilęs iš Markso kapo ateina naikinti „atgyvenusios šeimos“

Turbūt daug kam teko skaityti, kad ministrė E. Dobrovolska dievina filmus apie zombius. Visi žinome, kad zombiai neegzistuoja. Tačiau geriau įsižiūrėjus į mums brukamą Gender ideologiją, pamatysime ne ką kitą, kaip zombį, pakilusį iš Markso kapo ir sugrįžusi vėl griauti visuomenės pamatų – kovoti su „atgyvenusia šeima“.

Manau, kad daug kas apie tai nepagalvoja arba tiesiog nenori tuo tikėti, užliūliuoti gražių kalbų ir vaizdų apie žmogaus teises ir tariamą gėrį. Pavyzdžiui, šiai dienai Škotijoje yra registruota įstatymo pataisa, numatanti atsakomybę už neapykantos kalbą namie, įskaitant ir nepritarimą homoseksualiems santykiams bei tos pačios lyties „šeimoms“.

Australijoje iš tėvų teismo sprendimu buvo atimta 12-metė dukra, kurią tėvai, sužinoję, kad ji galvoja, jog yra berniukas, nuvedė pas psichologą. Tokių faktų yra daugybė šalyse, kurios nuėjo šiuo keliu.

Marksizmu paremta ir kraštutinio feminizmo išvystyta gender ideologija, ne ką prasčiau, nei XX amžiaus įvairių modelių komunizmas, prisidengusi nuostabiais lozungais iš tiesų bando perkonstruoti visuomenę ir Lietuva čia nėra jokia išimtis. Guodžia nebent tai, jog turime sovietų laikais gautą „įskiepį“ žiūrėti kritiškai į visokias ideologijas ir senos tvarkos griovimus vardan naujo rojaus ir galbūt jis mus šįkart išgelbės nuo dalyvavimo eiliniame utopiniame marksizmo eksperimente, į kurį savo noru iki ausų sulindo nemaža, savo akimis komunizmo nemačiusių valstybių dalis.

Ar lipsime ant šio grėblio ir mes – sužinosime tikriausiai jau šį pavasarį. Rinkdamiesi išgirtąją moderniąją partnerystę ar visgi likdami prie kai kam naftalinu atsiduodančios, prigimtinės šeimos sampratos. O mūsų bendrapiliečiams siūlydami gal revoliucijų ir nekeliantį, bet jų problemas iš esmės sprendžiantį susitarimą dėl bendro gyvenimo.

Bundestage kritika A. Merkel dėl pandemijos suvaržymų

Redakcija
-
0
Bundestage kritika A. Merkel dėl pandemijos suvaržymų

Vidmantas Valiušaitis. K. Škirpos atsakymas į šmeižtus prieš jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą komunistų laikraštį

Redakcija
-
8
Vidmantas Valiušaitis. K. Škirpos atsakymas į šmeižtus prieš jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą komunistų laikraštį

Vakar buvo Kazio Škirpos 126-asis gimtadienis. Praėjusiais metais 125-tasis buvo pažymėtas deramai – leidykla „Žara” išleido jo svarbiausią veikalą „Sukilimas„

126-ąjį tariausi pažymėjęs keliomis dienomis anksčiau šiek tiek ironišku straipsniu apie K. Škirpą ir L. Girą. Bet pastebėjęs kaip pagarbiai Sakalas Gorodeckis parašė apie K. Škirpos gimtadienį, truputį susigėdau ir nutariau, kad ir dieną vėluodamas, parašyti apie tai rimtai ir aš.

Rimčiausiai apie rimtus dalykus kalba dokumentai. Gal dėl to ne visi istorijos tyrinėtojai dokumentus ir faktus mėgsta. Kadangi jeigu faktai neatitinka jų išankstinei nuomonei – „juo blogiau faktams”. Apie juos tylima ar jie neigiami.

Vienas istorikas Vasario 16-osios proga retoriškai klausė: „Kiek bus verta tiesa, jei ji nebebus tiesa?” Ir tas retorinis klausimas iliustruotas ant lazdos iškelta Škirpos ir Noreikos nuotrauka.

Pats klausimas yra visiškai teisingas. „Tiesa” iš tiesų nieko verta, jeigu ji nėra tiesa. Ir tas straipsnis yra puikus pavyzdys, kaip politiniais štampais, vienpusiška ideologine interpretacija orkestruotas moralas, bandomas pristatyti kaip „istorinės tiesos”, „objektyvaus įvykių traktavimo”, „profesionalaus žvilgsnio į istoriją” standartas.

Toks supratimas ir vertinimas gali būti. Čia jau tyrinėtojo profesinės reputacijos dalykas – jeigu jis ryžtasi kažką skelbti, nebandymas gilintis į detales ir aiškintis subtilesnių dalykų – jo reikalas. Tačiau pretenzija pozicionuoti tokią nuomonę kaip savotišką „tiesos balsą” ar „profesionalo” poziciją, atrodo kaip tik mėgėjiškai.

Ne kartą esu rašęs, kad politinės pretenzijos, kurios dabar reiškiamos Kaziui Škirpai, niekuo nesiskiria nuo tų, kurias jam suformulavo dar Stalino politiniai komisarai, ir kurios komunistinės propagandos buvo pradėtos platinti išsyk po Antrojo pasaulinio karo, taip keršijant jų nesučiuptam ir neįveiktam priešui, padariusiam jiems tiek daug politinės žalos.
Į tuos šmeižtus K. Škirpa ne vienu atveju konkrečiai ir dalykiškai atsakė pats, dar esant gyvam Stalinui. Todėl ano meto K. Škirpos ir komunistų „diskusija” yra žymiai įdomesnė ir istoriografiškai kur kas vertingesnė, negu dabartinių ideologų išvedžiojimai, mėginant žūtbūt nuvertinti pulkininko ir diplomato istorinį vaidmenį bei suniekinti jo atminimą.

Štai K. Škirpos 1947 m. atsakymas į šmeižtus prieš jį, paskleistus per Maskvos išlaikomą Amerikos lietuvių komunistų laikraštį „Vilnis” (1920-1990) ir išplatintus angliakalbėje amerikiečių žiniasklaidoje.

Ką naujo pasako dabartiniai K. Škirpos kritikai, ko nepasakė Stalino laikų bolševikai?
Skirtingai negu Jurga Lago, kuri rašo „ne spaudai, ne portalams”, aš elgiuosi priešingai – kviečiu spaudą, portalus imti šitą K. Škirpos paaiškinimą ir jį platinti – dalintis juo, skelbti, ateiti į talką tyrinėtojams, kurie kalba apie K. Škirpą, bet daug ko apie jį nežino. Gal, pavyzdžiui, tas pats LRT portalas (Mindaugas Jackevičius ) įsidėtų ir suteiktų tribūną „kitai nuomonei”? Ar visuomeninis transliuotojas yra tik „grupės draugų” tribūna?

Kviečiu ir kitas žiniasklaidos platformas pasinaudoti šia galimybe – honoraro nežadu prašyti, mokėti nereikės, bet pasitarnausite tiesai, prie kurios kviečia istorijos žinovas profesionalas.

K. ŠKIRPOS PAAIŠKINIMAS

Buvusio Lietuvos Ministro Berlyne. Pareiškimas dėl šmeižto, tilpusio Amerikos spaudoje
Sąryšyje su tilpusia š.m. [1947] birželio 19 d. dienraštyje Chicago Daily News klaidinančia informacija, paliečiančia mano asmenį, kurią liepos 29 d. ten pat viešai atitaisiau, „Vilnis“ griebėsi piktos akcijos prieš mano buvusią veiklą karo metu ir prirašė savo birželio 20, 21 27 ir liepos 31 dienos numeriuose nebūtų dalykų, kurie apteršia ne tik mano asmens vardą, bet paliečia Lietuvos ir lietuvių tautos garbę, nes tada veikiau ne kaip privatus asmuo, bet kaip Lietuvos Pasiuntinys, gindamas teisę į valstybinę nepriklausomybę.

Kadangi vienu iš pagrindinių kiekvieno patrioto uždavinių yra gynimas savo tautos ir savo krašto garbės, tai skaitau savo pareiga pateikti per spaudą sekančių duomenų atitaisymu „Vilnies“ paskleistų Šiaurės Amerikos lietuvių tarpe neteisingų žinių ir piktų užsipuolimų.

1. Priekaištas būk esu bendradarbiavęs su Vokiečių Gestapo griežtai atmetu kaip piktą insinuaciją. Niekad su sakyta buvusia Vokiečių institucija nesu bendradarbiavęs. Priešingai, visą laiką buvau jos įžūliai persekiojamas: iki 1941 m. birželio 23 d. mūsų tautos sukilimo – už tai, kad gyniau Lietuvos teisę į nepriklausomybę ir davinėjau slaptų nurodymų mūsų veikėjams Sovietų okupuotoje Lietuvoje tą nepriklausomybę paskelbti prieš III-jo Reicho valią; gi po sakyto sukilimo – už reikalavimus, kad Reicho vyriausybė skaitytųsi su Lietuvos atstatymo faktu ir už pasipriešinimą prieš nacių piktas užmačias į mūsų kraštą. Man ne tik nebuvo leista nuvykti į Lietuvą perimti ministerio pirmininko pareigas, kurioms buvau pašauktas sukilusios mūsų tautos, bet net buvau birželio 25 d. izoliuotas naminiu areštu, o spalio 8 d. priverstas pasitraukti iš Berlyno toli į Pietų Vokietiją ir ten išbūti ištisus 10 mėnesių.

2. Prie jokios „5-osios kolonos“ sudarymo Pabaltijo kraštuose, taigi ir Lietuvoje, ne tik nebuvau prisidėjęs, bet man nei nežinoma, kad tokią koloną naciams būtų pavykę ten sudaryti. Lietuvoje tatai buvo jiems visai neįmanomas dalykas, nes mūsų krašte nuo 1941 m. pradžios nebebuvo nei vieno vokiečio. Hitleris juos visus, kaip žinoma, buvo pasiėmęs į III-ji Reichą pagal šio pastarojo susitarimą su Sov. Rusija apie taip vadinamą tautinių mažumų repatriaciją.

Kai dėl Lietuvių pogrindžio organizacijos, kuri buvo susidariusi ir veikė laike pirmosios sovietų okupacijos Lietuvoje, tai jos palyginimas „5-jai kolonai“ būtų gryniausias šmeižtas. Šios organizacijos susidarymą iššaukė bolševikų teroras mūsų krašte, ji veikė ne pagal nacių, bet pagal savo lietuviškos vadovybės nurodymus ir siekė tikslo visai priešingo III-jo Reicho politikai, kaip tatai vaizdžiai parodo 1941 m. birželio 23 d. mūsų tautos sukilimas ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymas, kurį naciai iš naujo sužlugdė.

3. Kalbamas sukilimas įvyko ne Demokratiškųjų sąjungininkų užfrontėje, kaip „Vilnis“ bando tvirtinti, ir ne prieš šiuos pastaruosius, bet užnugaryje Rusų raudonosios armijos ir tik vien prieš Sov. Rusiją, kaip Lietuvos nepriklausomybės paglemžėją ir 1940 m. agresorių prieš mūsų kraštą. Kada sukilimas jau buvo įvykęs, Lietuva vėl buvo pavergta, šį kartą iš nacių pusės, kaip buv. Maskvos-Berlyno ašies antrojo galo.

Iš esmės, Lietuvių sukilimas pilnai atitiko Dem. Sąjungininkų paskelbtam tautų laisvės principui ir ėjo jiems tik į naudą, nes prisidėjo prie Maskvos-Berlyno pakto susprogdinimo. To siekė Sąjungininkų diplomatija visomis priemonėmis, tik neįstengė, kol Hitleris jai tame nepagelbėjo, užpuldamas Sov. Rusiją.

Lietuvių sukilimo paruošimo vadovybė ir Lietuviu pogrindžio organizacija Lietuvoje per visa savo veikimo laikotarpį 1940-41 metais nėra padariusi nei vieno akto, ar ką paplatinusi slapta, ką būtų galima paskaityti nedraugingu veiksmu Dem. Sąjungininkams, kurie yra pažadėję gražinti mažosioms tautoms, taigi ir mūsų kraštui, valstybinę nepriklausomybę.

4. Jokių Škirpos būrelių prie Vokiečių kariuomenės dalinių, žygiavusių į Lietuvą prieš raudonąją armiją, nebuvo priduota, nes jokių Lietuviškų kovos padalinių Vokietijoje prieš Rusų-Vokiečių karą nebuvo suorganizuota: naciai to jokiam Lietuviui neleido padaryti, žinodami, kad Lietuviai siekia Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, kas naciams buvo nepriimtina.

Kai dėl Lietuviškų kovos padalinių, kurie pasireiškė pačioje Lietuvoje laike sukilimo ir kurie nušlavė Sovietiškąją santvarką mūsų krašte, tai galiu dabar konkrečiai atskleisti, jog tatai buvo ne kažkokie būreliai, bet stipri Lietuvių patriotų pogrindžio organizacija, kuri vadinosi Lietuvių Aktyvistų Frontas. Jis buvo apjungęs visus ryžtingesniuosius mūsų tautos elementus, seniau priklausiusius prie įvairių politinių partijų, ir turėjo apie 85,000 narių.

Paskelbus sukilimą, šis Lietuvių laisvės kovotojų branduolys ūmai išaugo į stiprią sukilėlių armiją iš 130,000 vyrų. Griebėsi ginklo visi, kas tik pajėgė jį valdyti ir parodė drąsos, dažnai net plikomis rankomis, jį nuplėšti nuo Rusų raudonarmiečio ar enkavedisto pečių, nes visa Lietuvių tauta buvo vieningai pasiryžusi greičiau nusikratyti Sovietiškojo jungo ir atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, kol naciai dar nebuvo suspėję užplūsti mūsų kraštą.

Tai buvo efektingas ir niekad nebeatšaukiamas ir niekieno nebepaneigiamas Lietuvių tautos heroiškas atsakymas į Maskvos melą apie neva laisvą Lietuvos įsijungimą į Sov. Rusijos sąstatą, 1940 m. padiktuota Rusų raud. armijos durtuvų prieš tikrąją Lietuvių tautos valią.

Jokių Lietuvių parašiutininkų, apie kuriuos kalba „Vilnis“, iš Vokiečių lėktuvų nebuvo nusodinta; tebuvo ta prasme Lietuvoje tik plačiai paskleista gandų iš Lietuvių sukilėlių pusės, kad tuo būdu paskatinus Sovietiškuosius okupantus mesti ginklus ir greičiau išsinešdinti iš mūsų krašto.

5. „Vilnis“ pasakymą neva esu vadovavęs pogromams prieš žydus laike Vokiečių okupacijos skaitau piktu šmeižtu. Ne tik laike sakytos okupacijos, bet ir bendrai niekad savo gyvenyme jokiems pogromams nesu vadovavęs ar juose dalyvavęs, nes panašiems brutalumams esu priešingas iš principo. Visiems gerai žinoma, jog Lietuvoje žydus išnaikino naciai, vykdydami savo antisemitinę ideologiją. Be to, jie siekė pagrobti turtus mūsų krašte, ypač žydų namus ir įmones miestuose, kad tuos turtus perleisti Vokiečiams kolonistams, kuriuos masiniai gabeno į Lietuvą, pirmo je eilėje suvokietinimui mūsų miestų.

Kada naciški okupantai vykdė suminėtas žydų skerdynes jie jau buvo nušalinę sukiliminę Lietuvos vyriausybę ir likvidavę Lietuvių Aktyvistų Frontą, o aš asmeniškai ne tik tada nebuvau Lietuvoje, bet skaičiausi ištremtas iš Berlyno ir gyvenau toli Pietų Vokietijoje, izoliuotas nuo savo krašto. Apie nacių išnaikinimą žydų Lietuvoje tepatyriau pirmą kartą tik 1942 metų pradžioje, kada dauguma Lietuvos žydų bene jau buvo nacių išnaikinta.

6. Apie pogromus prieš „pažangiuosius Lietuvius“ girdžiu pirmą kartą tik dabar, iš „Vilnies“. Lietuvoje laike sovietų okupacijos, kaip žinoma, nebebuvo nei „pažangiųjų“, nei „nepažangiųjų“, nes sovietiškasis okupantas buvo visas Lietuvių partijas likvidavęs, išskyrus komunistų partiją, kurią okupantas pats buvo suorganizavęs sau į pagalbą mūsų tautos laisvei slopinti.

Birželio 23 sukilimas buvo organizuojamas ne kokiam politiniam kerštui ar žmonių laisvės suvaržymui, bet, priešingai, atstatyti Lietuvos nepriklausomybę, grąžinti gyventojams politinę laisvę, prikelti teisėtumą ir išvystyti nauja ūkinę ir kultūrinę kūrybą.

Tačiau, numatant, kad sukilimo metu gali įvykti pasikarščiavimų, kurių pasitaiko laike kiekvienos revoliucijos, buvau iš anksto davęs aiškių ir formalių nurodymų LAF veikėjams sovietų okupuotoje Lietuvoje, kad be teismo sprendimo niekas nebūtų baudžiamas ir kad su areštuotaisiais bei paimtais belaisvėn būtų elgiamasi humaniškai.

Jei po žodžiais „pažangiųjų Lietuvių“ reikia suprasti komunistus, tai ši partija buvo okupanto sukurta daugumoje (90 %) ne iš lietuvių, bet kitų tautybių žmonių. Lietuviškų nuklydėlių joje tebuvo vos keli šimtai. Jie dar prieš sukilimą išsislapstė arba pasitraukė su Rusų raudonosios armijos daliniais, prisibijodami tautos keršto.

Svarbesniaisiais iš jų, kaip pav. Kompartijos Centro Komiteto nariais, Vyriausybės Komisarais ir šiaip aukštesniais sovietinio režimo ekzekutoriais pasirūpino pats sovietų Rusijos atstovas Lietuvoje Pozdniakovas. Jis juos visus, dieną prieš sukilimą, supakavo į ilgą automobilių koloną ir, po stipria ginkluota NKVD apsauga, asmeniškai palydėjo iš Lietuvos į Maskvą, tolesnei Stalino nuožiūrai.

Taigi Lietuviai sukilėliai šios rūšies „pažangiesiems“ negalėjo nurauti nuo galvos nei vieno plauko, nors, aišku, to nebūtų pasigailėję. Todėl jie, 1944 m., Stalino galėjo būti grąžinti į Lietuvą, kad toliau „pažangiai“ bernautų sovietiškam okupantui, pasiremiant Rusų raudonosios armijos durtuvais.

7. Tvirtinimas neva esu pagelbėjęs leisti Berlyne pronaciškus Lietuvių laikraščius yra „Vilnies“ paimtas iš oro. Jokio lietuviško laikraščio Berlyne iš viso nėra buvę, nei prieš Lietuvių sukilimą, nei po to. Prie tų, kurie ėjo pačioje Lietuvoje laike Vokiečių okupacijos aš ne tik nebuvau prisidėjęs, bet net nebuvau jų išsirašęs, kaip nacių propagandos įrankių prieš Lietuvos nepriklausomybę ir žmonių klaidinimui.

Vienintelis leidinys, kurį esu paruošęs ir 1940 metų gruodžio pradžioje paplatinęs Lietuvoje, tai buvo brošiūrėlė užvardinta „Iš Bolševistinės Vergijos į Naują Lietuvą“. Ten nėra nei vieno sakinio nukreipto prieš Demokratinius Sąjungininkus. Joje įvertinamos aplinkybės privedusios prie nepriklausomybės netekimo, paduodami Lietuvos Pasiuntinių protestų tekstai prieš Sovietų Rusijos agresiją ir nurodomos gairės kaip pasiruošti prie Lietuvos nepriklausomybės naujo atstatymo.

8. Taip pat „Vilnies“ yra iš piršto išlaužtas tvirtinimas neva aš esu siūlęs naciams suorganizuoti kažkokius sabotažo aktus Rusų raudonosios armijos užnugaryje, kada Vokietijai ėmė nesisekti Rytų Fronte. Buvo visai priešingai. 1943 metų pradžioje, kada naciai, padėčiai Rytų Fronte pablogėjus, buvo užsigeidę sumobilizuoti lietuvius į SS legionus, šiam jų sumanymui ne tik nepritariau, bet jam pasipriešinau ir patariau mūsų veikėjams Lietuvoje sakytos mobilizacijos pravedimą sukliudyti.

Tų pačių metų rudenį asmeniškai pasistengiau paveikti Lietuvių partijas ir požemio organizacijas, kad greičiau susitartų dėl bendros politinės vadovybės (VLIK-o) sudarymo planingesniam Lietuvių pasipriešinimo pravedimui prieš nacius.

Pagaliau, 1944 metų pradžioje, kada Lietuvoje buvo pasireiškęs pasiryžimas pas pačius Lietuvius už savo kariuomenės sudarymą, nelaukiant Lietuvos suverenumo atstatymo, aš griežtai tam pasipriešinau, o Vokiečiams pastačiau Berlyne formalinį reikalavimą, kad atšauktų krašto okupaciją, perleistų krašto valdymą patiems lietuviams, ir atpažintų Lietuvos nepriklausomybę. Skaičiau, jog tik po to būtų įmanoma lietuviams organizuoti savo ginkluotas pajėgas ginti Lietuvos sienas nuo naujo bolševikinio pavojaus.

Už visa tai buvau 1944 metų birželio 10 d. nacių areštuotas antrą kartą ir internuotas už spygliuotų vielų, iš kur tebuvau Amerikiečių išlaisvintas tik 1945 m. gegužės 9 d., kai Hitlerinė Vokietija jau buvo sutriuškinta.

Atgavęs laisvę patyriau, jog naciams buvo pavykę sumedžioti prieš mane visokios medžiagos, sudaryti man visą bylą ir kad buvau jų paskaitytas pagrindiniu Lietuvių pasipriešinimo inspiratorium ir vadovu, nors formaliai šio judėjimo priešakyje, kai žinoma, stovėjo VLIK-as.

9. Yra gryniausia netiesa, kad po išsilaisvinimo būčiau slapstęsis nuo sąjungininkų. Buvo visai atbulai. Pirma, apie birželio 23 sukilimą, kurio paruošime teko man svarbus vaidmuo, esu smulkiai, netrukus po sakyto įvykio, t.y. dar 1941 metais, painformavęs U.S. ambasadą, kuri tada dar tebeveikė Berlyne, ir patiekęs jai svarbių dokumentų, objektyviam orientavimui U.S.A. Vyriausybės apie įvykius mūsų krašte.

Antra, po išlaisvinimo ir išvykimo 1945 metais į Paryžių, buvau suėjęs į kontaktą su Eisenhowerio štabu, U.S.A. ir Britų ambasadomis, o Prancūzų įstaigos parodė man ne tik didelio svetingumo, bet net suteikė materialinės pagalbos, kaip nukentėjusiam kovoje prieš bendrą priešą.

Kai dėl stojimo į Teismą prieš karo kriminalistus tai, tiesa, stoti neteko. Mielai būčiau tai padaręs, jei kas būtų mane pakvietęs. Tai būtų suteikę man geros progos nušviesti sakytam Aukštam Teismui ne tik nacių, bet ir Sovietų piktas užmačias į Lietuvą, kaip ir jų kriminalinius nusikaltimus mūsų krašte, ir bendrai, prieš žmoniją, nes jie niekuo nesiskiria nuo nacių nusikaltimų.

10. Yra taip pat netiesa, kad būčiau kada nors atsisakęs grįžti į savo kraštą. Atbulai, netrukus po 1940 m. birželio 15 d. Sov. Rusijos smurto prieš Lietuva, pats buvau surizikavęs nuvykti į Kauną, kad asmeniškai vietoje persitikrinti kaip sovietiškas okupantas ruošėsi baigti užsmaugti Lietuvos nepriklausomybę.

Kada jis tatai įvykdė ir aš, atlikdamas savo, kaip teisėto Lietuvos atstovo pareigą, pareiškiau prieš šią Sov. Rusijos agresiją formalų protestą, man pati „Liaudies vyriausybė“, vykdydama sovietiško okupanto valią, uždraudė visiems laikams grįžti į Lietuvą, net atėmė man Lietuvos pilietybę ir, iš politinio keršto, konfiskavo visą mano ir mano žmonos privatinę nuosavybę Lietuvoje.

Kada visa tai buvo padaryta pasiremiant ne teise, bet plikais Rusų raudonosios armijos durtuvais ir sovietų tankais tai, kol sovietiškas okupantas iš Lietuvos nebus pašalintas, aišku savaime, grįžti į savo kraštą negaliu, nors ir labai norėčiau.

11. Į generolus, juo labiau į fašistinius, niekad nesu buvęs pakeltas ir tesiskaitau paprastu atsargos pulkininku. Visiems žinoma, jog po 1926 metų gruodžio 17 d. karininkų perversmo, kam aš pasipriešinau, buvau ano meto Lietuvos Vyriausybės išsiųstas tarnybai į užsienį, kur buvau išlaikytas 10 metų, kol 1937 metais nebuvau paleistas iš kariuomenės. Paleidžiant į atsarga, net nebuvo suteiktas man sekantis mano ištarnautas laipsnis, kadangi buvau skaitomas opozicionierium.

12. Kai dėl pravardžiavimo manęs kvislingu, į tai tegaliu čia pastebėti tik tiek, kad jokių kvislingiškų įsipareigojimų pas Hitlerį niekad nebuvau prisiėmęs; naciai nei neišdrįso man pasiūlyti jokios vietos laike jų okupacijos Lietuvoje, žinodami mano nusistatymą už Lietuvos nepriklausomybę.

Manau kad kvislingų titulas daugiau tiktų patiems „Vilnies“ redaktoriams, prirašiusiems tiek daug šmeižtų prieš mane ir mano buvusią veiklą, kaip Lietuvos Pasiuntinio Berlyne. Tuo jie pasitarnavo Maskvai ir todėl galėtų save vadinti „raudonaisiais kvislingais“, juo labiau kad tokia spalva, atrodo, yra jų mėgiama.

K. Škirpa
Dublin, Eire
1947 m. rugsėjo 1 d.

Jurga Lago. Kažkaip turime rodyti, kad dirbam ir “kovojam už Lietuvą”

Redakcija
-
5
Jurga Lago. Kažkaip turime rodyti, kad dirbam ir “kovojam už Lietuvą”

“Kokia tau iš to rašymo nauda? Tau už tai nemoka”.

Kad jūs žinotumėte, kiek kartų man buvo pasiūlyta mokėti už rašymą, o kartą – ir už tylėjimą. Nauda? Nesijaudinkite, šioje mano kelionėje nauda yra – beprasmių ir laiką ėdančių darbų nedirbu.

Vakar kalbėjau su puikiu jaunu žmogumi, kuriam neaišku, kam grįžti į Lietuvą:
1. Mane paėmė “į armiją”. Iš vienos pusės šalis klykia: nacionalizmas blogai, atverkim duris pabėgėliams (Stambulo konvencija), mes-pasaulio piliečiai! Bet kariuomenė juk yra tam, kad SAVO šalį gintume, ne svetimą ir aš turėčiau mirti už Lietuvą! MIRTI, supranti?

Kai gatvėje išsižioti, jog “Lietuva – lietuviams” negalima? Neprogresas!

Ar suvoki, kad mirštama tik dėl meilės – už vaikus, tėvus ir Tėvynę, o ne už teritoriją ir kažkieno turtą?

Kalbu ne apie armijas, o apie visą valstybės komunikaciją jaunimui. Tai apsispręskit, po galais, ir išdrįskit – be patriotizmo nėra kariuomenės! 9 mano mėnesiai ten patriotizmu kvepėjo vos porą minučių!

2. Visokie vaikų neturintys politikai skatina jų ir kitus neturėti. Argumentas? Progresas! Ir nekalba, kad mūsų tauta nyksta. NYKSTA, supranti? Ar jūs suvedate galus, kad mes negalim elgtis, kaip didelės tautos ir vaidinti šitame hipokritiškame spektaklyje?

3. Arba taip ir pasakyti – “gaudau nurodymus ir madas iš ES, nedirbu Lietuvai, nes #laisvė ir #smagu, o Lietuvos tuoj neliks, tik nedrįstame taip garsiai sakyti, nes o kieno tada prezidentai, premjerai ir politikai būsim? Juk kitos šalys turi savo.” Ir kas jums pensijas mokės po kelių metų? Šveicarai, Singapūras ir Japonija? Ne. Šiandienos vaikai. O jų NĖRA.

3. Tikėti į Dievą šiandien yra praktiškiau, nei tikėti į Sodrą.

4. Genderizmas ir “netradicinė šeima”? Kaip jums liežuviai apsiverčia? Tai kaip maro metu vaikščioti po namus, parduodant netikrus vaistus. Istorija ištrins šitą politikų kartą. Valstybė turi apsispręsti, ko nori – negali vienu metu šaudyti sau į koją ir maldauti daktaro padėti.

5. Mokyklose moko “būti savimi ir sakyti tiesą”? Kai Lietuva stačia galva neria į “hate speech” įteisinimą – teisinį persekiojimą dėl nuomonės (Stambulo konvencija). Kai kiekvieną siauraprotį gali įskaudinti filosofas, jautriašiknį – stipresnis žodis (armijoje siūloma mirti), o prisitaikėlį – turintis stuburą. Tai apsispręskit – taip ir mokykit: tylėk, meluok, išsisukinėk, tiesos nėra, nekovok. Ir kaip tada su 1 punktu? (Duok kyšį daktarui ir žinok – kyšiai neegzistuoja).

5. Būk verslus! Steik verslą! Tapsi unicornu! O mes kelsim mokesčius, kad 7 mėnesius artum valstybei: steigsim tūkstančius niekam nereikalingų organizacijų, sudarbinsim draugus ir gimines, skirstysim ir vogsim tavo pinigus. Dalinsim pažįstamiems, neatsakydami už savo klaidas nei laisve, nei finansais. Bet iš tavęs reikalausim skaidrumo! Tave kontroliuos 200 inspekcijų.

6. Kai sakysi, jog taip negerai – mes ištrauksim gaisrininkus, daktarus, mokytojus ir policininkus. Pastariesiems nemokėsim, nes politikus saugo apsauga ir policijos jiems nereikia, daktarai bėgs į užsienius, gaisrininkai šiaip linkę aukotis, o mokykla. – 4 punkte. Iš esmės turim gerą vogimo ugniasienę.

7. Bet mes kažkaip turim rodyti, kad dirbam ir “kovojam už Lietuvą”. Nes kitaip kam mūsų reikia? Tai tam reikalui turim “moterų teises” (atstovaujam kokias 5 moteris, nes tikrai bėdai ištikus, jos sudega bagažinėse ir išskrenda Klaipėdos viešbutyje per balkonus. Bet mums px – ES apie bagažines nekalba.) Dar valdiškos 6 klases baigusios bobos moko Lietuvos tėvus pozityvios tėvystės.

8. Teismai faktiškai yra. Praktiškai neveikia – žiūrėti 7 punktą.

9. Rusas puola, o Merkel su NordStrymu nematom. Nematom, ko nereikia. Šiandien mums norodyta nematyti Lietuvos.

Tai va. Jaunuolis kovą išvyksta į Singapūrą. Diktatūra ten sakysit? Bet nors sėkminga – labiausiai auganti šalis pasaulyje, jei unicornais matuosim sėkmę. Draudžiami narkotikai ir Sodrai lietuviškai nekels priklausomybės. “Mane sulaikyti gali tik patriotizmas, bet Lietuva vaikosi griaunančių gyvenimą madų.” Neturiu laiko madoms – aš ne dizaineris – maža šalis turi turėti didelę galvą!

O jūs ir toliau pasiduokit tendencijoms – piešti žmones mažomis galvomis. Kažkas iš kolegų parodė šį piešinuką iš viešosios erdvės ir internetų. Nežinau autoriaus, bet tokių dabar pilna visa euroeuropa. Maža galva – didelė širdis, ar koja. Tebūnie tai meno kritika – jis visada atspindi laikmetį.

Beje, ne tik iš LT žmonės jauni išvyksta – nesiskaudinkite be reikalo, nes čia, matyt, sensta ir traukiasi visa ES.

Būtinai atsiras kas nors įsiskaudinęs dėl kariuomenės – skaitykit iš naujo 1 punktą – vaikinas joje tarnavo. Kariuomenė reikalinga ir yra puikus dalykas, bet politika šalyje sėja kognityvinį disonansą.

Būtinai atsiras įsiskaudinęs ir dėl seksų, ir dėl progreso – vaikinas absolutelly updated ir yra biseksualus.

Lidžita Kolosauskaitė. Skaičiai nesvarbu – priemonės bus tos pačios

Redakcija
-
2

Šis įrašas mano mintyse dėliojosi lyg iš smėlio laikrodžio byrančių smiltelių. Iš mano, draugų patirčių ir iš absurdiškai skambių antraščių.

„Tai tu jau 4 mėn. nematei savo tėvo?“ – apstulbusi teiraujuosi draugės.

„Taip, leidžia nebent jei jau būtų visai prie mirties,“ – patvirtina.

Jos tėčiui 78 m., jam amputavo abi kojas, guli slaugos ligoninėje ir nuo pat amputacijos spalį dar nematė nei vieno iš savo artimųjų. Kaip ir jie – jo. Žmoniška? Adekvatu? Suprantama?

Jį kasdien prižiūri eilė svetimų žmonių, bet nei dukros, nei kiti artimieji negali užsukti net 1 min. Tik lauknešėlius perduoti.

Kadangi nevairuoju, asmeniškai patyriau karantininę viešojo transporto reformą – autobusai ir troleibusai važiuoja labai retai, nuvykti į kitus miestus beveik neįmanoma, autobusų stotys užrakintos. Kaip ir visos kitos įmonės bei įstaigos.

Ką daryti žmogui, kuris turi kelias valandas ar ilgiau laukti autobuso? Kai lauke minus 18, o niekur įeiti negalima, net prekybos centre ant suoliuko prisėsti draudžiama?

Periferijose daug žmonių, kurie, gyvendami nuošaliuose kaimuose, priversti bent kas kuris laikas nuvykti į didesnį miestą įsigyti maisto ar sutvarkyti kitus reikalus, tarp jų daug senyvo amžiaus. Ar valdžia, reikalaudama iš savo piliečių po kelias valandas stovėti lauke esant itin žvarbiai žiemai, dirbtinai nekuria tos covid statistikos? Kiek iš šių žmonių gaus plaučių uždegimą? Kiek nušals galūnes ar net mirs kur pakelyje, praradę nuo šalčio sąmonę? Tokiu oru geri šeimininkai šunis įleidžia į namus. Lietuvos piliečiai išvaryti laukti lauke.

Poliklinikos koridoriuje temperatūra beveik kaip lauke, o pro atvirą langą kiaurai pūčia skersvėjis. „Vėdina“. Po tokio „vėdinimo“ daug ne tik pacientų, bet ir gydytojų turės aukštą temperatūrą bei kitus simptomus, kuriems esant jau ir šeimos gydytojas, be jokio testo, gali diagnozuoti tą egzotišką ligą, nuo kurios mus „saugo“.

Ir dar baudos – už viską: už tai, kad be kaukės, kad ne savo savivaldybėje, kad bandai duonai užsidirbti.

Rekordinis bedarbių skaičius, tūkstančiai sustabdytų veiklų, dešimtys tūkstančių žmonių, dirbtinai privestų prie skurdo.

Ir kodėl gi? Nes… skaičiai. Skaičiai. Skaičiai. Išpūsti ne 5 ar 10 proc., o… 6 kartus.

Visos šios beprecedentės, žmogaus teises paminančios priemonės įvestos remiantis skaičiais, kurie, pasirodo, neturėjo absoliučiai nieko bendro su realybe. Ir net po to vadinamoji Ministrė Pirmininkė tvirtina esą viskas gerai, nes nustatant ribojimus atsižvelgta tik į 2 kriterijus – dienos susirgimų skaičių ir procentinę teigiamų testų dalį.

Mielieji, ar Jums neskamba taip lyg teisėjas sakytų, kad bausmė bus tokia pat, nepriklausomai nuo to, ar kaltinamasis pavogė 50, ar 5000 Eur, nes svarbu – tik banknotų skaičius?

Ar jums neatrodo, kad jau atvirai juokiamasi į veidą – analizuokite skaičius, kniskitės po sufalsifikuotą statistiką, bet niekas nesikeis – gyvensite lyg kaliniai, be teisės keliauti, dirbti ir mėgautis gyvenimu?

Bausmė už žodį TIESA

Redakcija
-
4
Bausmė už žodį TIESA

Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl E. Zingerio vadovavimo totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimų komisijai

Redakcija
-
15
Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl E. Zingerio vadovavimo totalitarinių režimų nusikaltimų tyrimų komisijai

2021 m. vasario 16 d.

J. E. Lietuvos Respublikos prezidentui Gitanui Nausėdai

Seimo narys ir prezidento Valdo Adamkaus įsteigtos Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininkas Emanuelis Zingeris vasario 12 dieną socialiniuose tinkluose paskelbė įrašą, kuriame paskleidė provokacinę informaciją apie tariamą jaunimo sambūrio „Pro Patria“ paramą kariniam perversmui Mianmare. Šiame įraše LR Seimo narys melagingai teigė, kad ,,propatria.lt gina Mianmaro perversmą, vadina jį būtinu demokratijai išsaugoti, esą Mianmaro kariuomenės veiksmai šalyje vieneriems metams įvedant nepaprastąją ir karo padėtį bei nušalinant politinius lyderius yra tikslingi, siekiant užtikrinti valstybės stabilumą, teisės viršenybę ir apsaugoti demokratinę sistemą. […] Šiandien kariuomenė yra vienintelis Mianmaro stabilumo garantas“. Toliau E. Zingeris teigė, kad „bet koks nacionalizmas yra demokratijos priešas, stabdantis valstybės vystymąsi“, taip pat, kad „XXI amžiuje turime labai atsakingai saugoti demokratijos pasiekimus ir nacionalizmui tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek Vengrijoje, tiek bet kurioje kitoje šalyje pasakyti griežtą „ne“. Turime suprasti, kad visokie nacionalistiniai judėjimai tik poliarizuoja visuomenę ir stabdo valstybės pažangą“.

Skelbdamas suklastotas neegzistuojančios ir niekada neegzistavusios publikacijos nuotraukas E. Zingeris ne tik šmeižtu pakenkė jaunimo sambūrio „Pro Patria“ reputacijai, bet ir vietoje atsiprašymo paskelbė abstraktų paneigimą, nenurodydamas, nei kokia informacija paneigiama, nei kieno reputacijai ja buvo padaryta žala. Tačiau greta to egzistuoja ir daug svarbesnis politinis aspektas. Ir informacinės atakos taikinys – tautinę ir valstybinę sąmonę savo veikla ugdantis „Pro Patria“ sambūris, ir jos laikas – Valstybės atkūrimo dienos išvakarės – pasirinkti ne atsitiktinai. Jie simboliškai pabrėžia pagrindinę E. Zingerio pasisakymo ideologinę nuostatą, jog nacionalizmas yra demokratijos ir valstybės priešas.

Nei istorijos, nei politikos, nei tarptautinės teisės moksluose nėra ir negali būti abejojama, kad Vasario 16-oji yra būtent lietuviškojo nacionalizmo, su kuriuo kovoti kviečia E. Zingeris, pergalės šventė. Sukurti nepriklausomą Lietuvos valstybę buvo lietuvių nacionalizmo siekis, jos paskelbimas – nacionalizmo pergalė. Šios šventės išvakarėse kviesti kovoti su nacionalizmu reiškia raginti atvirai paneigti idėjinį ir politinį modernios nacionalinės Lietuvos valstybės kūrimo pagrindą ir jos teisę egzistuoti kaip nepriklausomai ir suvereniai tarptautinės valstybių bendrijos narei. Taigi Seimo nario šmeižikiškas įrašas yra faktinis išpuolis prieš Lietuvos valstybę, nelojalumo jai aktas, menkai pridengtas iš sovietinės propagandos arsenalo perimto „kovos su nacionalizmu“ žodyno širma.

Suvokiant, kad nacionalinė valstybė yra faktiškai vienintelė modernios suverenios valstybės politinio egzistavimo ir raiškos istorijoje forma ir kad nacionalizmas yra vienintelis tokią valstybę kuriantis ir išlaikantis idėjinis pagrindas, kvietimas kovoti su nacionalizmu ir jo paskelbimas „demokratijos priešu“ ir „valstybės stabdžiu“ de facto reiškia kvietimą likviduoti Lietuvos valstybę. E. Zingerio raginimas kovoti su nacionalizmu yra nukreiptas ir prieš 1990 m. kovo 11-ąją atkurtą Lietuvos Respubliką, nes tai padaręs Sąjūdis, prie kurio LR Seimo narys, pats balsavęs už Nepriklausomybės atkūrimo aktą, prisišliejo tik iš akivaizdžiai trumpalaikių konjunktūrinių paskatų, buvo nacionalizmo ideologija nuosekliai besivadovavęs lietuvių tautinio ir valstybinio išsivadavimo judėjimas.

Neatsitiktinai kovos su nacionalizmu žodynas identiškai, tik atsisakęs kai kurių pasenusių epitetų, atkartoja sovietinę ideologinę retoriką. Kovai su „buržuaziniu nacionalizmu“ ir juo pagrįstam nacionaliniam Lietuvos valstybingumui griauti TSKP/LKP rinkosi tas pačias retorines ir ideologines priemones.

Itin atsakingas ir įtakingas pareigas formuojant Lietuvos istorijos politiką ir tautos atmintį užimantis E. Zingeris atvirai griauna valstybingumo pagrindus. Tai ypač stebėtina žinant, kad parlamentaro tėvas Mykolas Zingeris aktyviai kovojo prieš nepriklausomą Lietuvos Respubliką iki sovietinės okupacijos ir uoliai prisidėjo prie okupacinės valdžios vykdomų represijų. Jas vykdę teroro režimo kūrėjai savo nusikalstamus veiksmus taip pat teisino kovos su buržuaziniu nacionalizmu šūkiais. E. Zingeris ne tik sistemingai nutyli šiuos savo biografijos puslapius, bet ir toliau vadovaujasi tomis pačiomis antivalstybinėmis nuostatomis. Tokia nuosekli ir daugiametė šio Seimo nario veikla iškraipant, klastojant ir juodinant Lietuvos Laisvės kovų ir pasipriešinimo istoriją verčia manyti, kad ji kyla iš jo giliai įsišaknijusių antilietuviškų politinių įsitikinimų.

Akivaizdu, kad tokiomis nuostatomis besivadovaujantis asmuo negali objektyviai ir nešališkai vertinti Lietuvos istorijos ir todėl privalo atsistatydinti arba būti atstatydintas iš politiškai labai svarbių ir atsakingų Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti pirmininko pareigų.

Politinės partijos Nacionalinis susivienijimas valdyba

1...1 0811 0821 083...1 718Nuo 1 718 1 082 puslapis