Blog - Page 1061 of 1716

Lietuvos mokslininkai susirūpino Genocido centro likimu

Valdžia ir visuomenė

Redakcija

-

2021-03-25

Lietuvos mokslininkų sąjunga (LMS) kreipėsi į Seimo pirmininkę dėl ketinimo nušalinti prof. Adą Jakubauską nuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Genocido centro) direktoriaus pareigų.

LMS aukštai vertina atliekamą darbą, kuris remiasi ten atliekamais moksliniais tyrimais, o savo užduotimis ir jų svarba valstybei net negali būti lyginamas su kitomis tik akademine veikla užsiimančiomis institucijomis.

Genocido centro pavaldumas Seimui turi užtikrinti nuolatinį jo ryšį su Lietuvos visuomene, jai atstovaujančiomis politinėmis partijomis ir politikais, kitomis pilietinėmis organizacijomis. Jam keliamus tikslus Centras gali pasiekti tik savo veiklos pastovumu, turėdamas politikų ir visuomenės palaikymą,- sakome kreipimesi.

LMS konstatuoja, kad tam tikros politikų grupės pastangos pakeisti Genocido centro vadovą prof. dr. Adą Jakubauską, kai jis dar tik neseniai pradėjo vykdyti savo pareigas, bei vieši Centro organizacinės tvarkos ir darbuotojų tarpusavio santykių svarstymai daro didžiulę žalą šiai institucijai ir jos atliekamai misijai. Kartu tai pakerta visuomenės pasitikėjimą pačiais politikais, kurie taip siaurai supranta jiems suteiktą mandatą, kad savo jau kadencijos pradžioje ėmėsi Genocido centro veiklą destabilizuojančių iniciatyvų.

LMS siekia, kad mokslininkai glaudžiai bendradarbiautų su valstybės institucijomis, tačiau tikisi abipusės pagarbos ir pasitikėjimo. Prof. dr. Adui Jakubauskui turi būti sudarytos sąlygos dirbti ir savo darbu įrodyti, kad mokslininkai gali tarnauti valstybei ir savo kompetencija svariai prisidėti prie visuomenės istorinės atminties stiprinimo.

LMS ketinimą nušalinti prof. dr. Adą Jakubauską nuo Genocido centro direktoriaus pareigų vertina, kaip nepagristą ir politizuotą veikimą prieš tinkamai pareigas einantį, aukštomis moralinėmis vertybėmis pasižymintį ir itin kompetentingą mokslininką.

Kreipimesi prašoma Seimą užtikrinti, kad šis nepagrįstas veikimas prieš prof. dr. Adą Jakubauską būtų nutrauktas.

Tokia praktika, kai valdžios institucijos kišasi į tarpasmeninius Genocido centro darbuotojų ir vadovybės santykius pakerta pasitikėjimą ne tik valstybės tarnyba, bet ir Seimu.

Susidaro įspūdis, kad Seimas netinkamai akcentuoja prioritetus globalios pandemijos ir su tuo susijusios socialinės ekonominės krizės kontekste bei skatina visuomenės susipriešinimą.

Kenkėjiški veiksmai prieš prof. dr. Adą Jakubauską ir kitus aktyvius akademinės bendruomenės narius siunčia signalą Lietuvos mokslininkams, kad kompetentingi asmenys valstybės valdyme yra nepageidaujami.

Bandoma įteigti, kad mokslininkų sprendimai ir išvados turi tik pritarti valdančiųjų partijų politinei linijai, kaip gūdžiaisiais sovietiniais laikais, nes priešingu atveju administraciniais metodais, „trolių“ ir „influencerių“ pagalba su jais bus susidorota.

LMS itin teigiamai vertina prof. Ado Jakubausko vertybines nuostatas ir veiklą, kuri visiškai atitinka akademinės etikos ir sąžiningos mokslinės pozicijos raiškos principus.

Kviečiame ir kitas kūrybines organizacijas (Lietuvos rašytojų sąjungą, Lietuvos kompozitorių sąjungą, Lietuvos dailininkų sąjungą, Lietuvos žurnalistų sąjungą ir kt.) prisijungti prie bendrų pastangų, stiprinant visuomenės pilietinę poziciją ir demokratiją,- rašoma kreipimesi.

Pasirašo Lietuvos mokslininkų sąjungos pirmininkas prof. dr. Dalius Serafinas

Jonas Grigas. Ateities vizijos

Redakcija

-

2021-03-25

8

Socialinio tinklo „Facebook“ įkūrėjas ir prezidentas milijardierius Markas Zuckerbergas interviu skaitmeninės žiniasklaidos įmonei „The Information“ pasakė, kad po 10 metų jums nereikės eiti į susirinkimus, darbovietes ar poilsio vietas – jūs ten skaitmeniškai teleportuositės.

Jis pabrėžė, kad „socialinių patirčių šventasis gralis (ši sąvoka apibūdina sunkiai pasiekiamą arba nepasiekiamą tikslą) yra gebėjimas jausti, kad dalyvauji kur nors su kitu asmeniu, bet ši technologija dar nesukurta. Aš manau, kad yra prasmė investuoti į šią sekančią didžiausią skaičiavimo platformą.“

M. Zuckerbergas sakė, kad jis mato ateitį, kurioje žmonės virtualiai sąveikaus tarpusavyje ir su objektais. „Atėjo 2021-ji metai, kai yra lengviau judinti bitus nei atomus. Žinoma, bus automobiliai, lėktuvai ir visa kita. Bet kuo daugiau galėsime teleportuotis visur, ne tik išvengsime važinėjimo pirmyn ir atgal ir su tuo susijusios nuobodybės, bet tai bus geriau visuomenei ir visai planetai”, – sakė jis.

M. Zuckerbergas mano, kad nervų sistemos sąsajos su išoriniais prietaisais galimai taps esminės papildytos realybės technologijoms. Jo tinklas „Facebook“ kuria virtualios realybės produktus. Jis sako, kad jau yra 10 milijonų aktyvių virtualios realybės vartotojų. „Bet turėti gaminius, tokius, kaip, pavyzdžiui, normaliai atrodančius akinius, kurie rodys papildytą realybę, kai galėsite blokuoti ją, jei panorėsite, paversti tuos akinius akiniais nuo saulės ir naudotis dideliu virtualios realybės turiniu – tokia yra sekanti skaičiavimo platformos vizija, kuri turės milijardus vartotojų.“ Tokią jis mato ateitį.

O štai Dubajaus įkūrėjas šeichas Rašidas ateitį mato kitokią: „Mano senelis jojo ant kupranugario, mano tėvas jojo ant kupranugario, aš važinėju Mersedesu, mano sūnus – Land Roveriu, mano anūkas irgi Land Roveriu, bet proanūkis vėl jos ant kupranugario.“

Kodėl jūs taip manote? „Sunkūs laikai sukuria stiprius žmones, stiprūs žmonės sukuria lengvus laikus. Lengvi laikai sukuria silpnus žmones. Silpni žmonės sukuria sunkius laikus,“ – pasakė Rašidas.

Abu, Zuckerbergas ir Rašidas, yra labai turtingi ir išmintingi žmonės, vienas įkūręs pasaulinį socialinį tinklą, kitas – dykumoje naująją pasaulio sostinę, bet jų ateities vizijos yra priešingos. Ir mūsų ateities vizijos yra skirtingos.

Kažin, kuri ateities vizija yra realesnė?

Audronius Ažubalis. Kampanija prieš Centrą: iššūkis Lietuvos istorijos politikai

Redakcija

-

2021-03-25

3

Audronius Ažubalis. Kampanija prieš Centrą: iššūkis Lietuvos istorijos politikai

delfi.lt

Remiantis 2021 metų VSD ir AOTD grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimu, pastaruosius keletą metų Rusija pasitelkia vis agresyvesnius metodus įgyvendindama savąją istorijos politiką užsienio valstybėse, o didžioji dalis oficialaus Rusijos istorijos pasakojimo kvestionavimo apraiškų yra traktuojama kaip atvirai priešiška veikla ir sulaukia greito bei agresyvaus atsako.

Rusija nuosekliai tęsia bandymus diskredituoti Rytų Europoje vykusius ginkluotos antisovietinės rezistencijos judėjimus. Tokiame kontekste prasminga klausti, kas šiandieninėje Lietuvoje atremia Maskvos puolimus prieš mūsų istoriją?

Neskaitant paskirų visuomenininkų, vienintelis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (toliau tekste – Centras), nuo 2018 metų laimėjęs tris ilgus teisminius procesus prieš pateiktus ieškinius, kuriais buvo bandoma diskredituoti ginkluotą rezistencinį pasipriešinimą, dar keturi ieškiniai teismų buvo nepriimti, šiuo metu yra prasidėję dar du teisminiai procesai.

Viešai atremiant ieškinius, kuriais yra siekiama diskredituoti Lietuvos rezistencinius judėjimus, iš šiandien Seimą ir viešąją erdvę pareiškimais užtvindžiusių istorikų – reta tų, kurie patys budi informacinių karų „barikadose“.

Nedaug jų straipsnių, kuriuose būtų stabdomas Kremliaus istorijos dezinformacijos tvanas. Kalbėkime atvirai, Centras visada buvo rakštis ne tik Maskvos propagandistams, bet ir kai kuriems vietiniams istorikams – „mitų griovėjams“, „naujo“ požiūrio į mūsų istoriją propaguotojams, kurie anksčiau tik prisidengdami akademinėmis skraistėmis, o šiandien jau atvirai jas nusimetę, kalbėdami apie istorijos depolitizavimą, patarinėja, kaip „reformuoti“ Centrą, įkuriant mokslinės kontrolės instituciją, kuri galėtų siūlyti steigėjui (Seimui) kandidatus į Centro vadovus, nes kaip teigia Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis, reikia „išlyginti tą disbalansą, kuris yra atsiradęs tarp mokslo ir politikos“.

Savo ir grupės vienminčių apsilankymo (š.m. vasario 9 d.) pas Seimo Pirmininkę metu Istorijos instituto direktorius kalbėjo dar atviriau: „Mano galva, mums reikia vieną kartą atsikratyti problemos (suprask Centro – AA), kuri yra tapusi ne tik Lietuvos vidaus problema, bet ir tarptautine (? – AA).

Neužmirškime, šiais metais yra ne tik vokiečių–sovietų karo pradžia (pradžios metinės – red. past.), bet ir yra labai svarbi istorinė data – Holokausto Lietuvoje pradžia“.

Daug ką paaiškina apie šio vajaus tikslus ir š.m. vasario 26 d. grupės Vilniaus Universiteto istorikų atviras laiškas Centro generaliniam direktoriui, iš jo aiškėja, kaip kai kurie garbūs Vilniaus universiteto istorikai įsivaizduoja istorinius Centro tyrimus: „LGGRTC patikėta visuomeninė misija vykdyti istorinius tyrimus itin jautrioje zonoje, nusėtoje iki galo neužgijusiais randais ir atvirais nervais, kurių šaknys glūdi XX a. skirtingai skaudžiuose įvairių mūsų visuomenės grupių išgyvenimuose. Be to, kuriant pasakojimą apie šį laikotarpį, norime to ar ne, turime ieškoti konsensuso su valstybėmis ir visuomenėmis tų aljansų, kuriuos laikome savo valstybingumo garantais.“

Suprantu konsensuso paieškas politikoje, tačiau istorijos moksle, mano įsitikinimu, svarbiausia yra istoriniais šaltiniais paremti tyrimai, jų kritinis vertinimas ir išvados, objektyvios tiesos (nebūtinai visais atvejais įmanomos) paieškos. Priešingai, konsensuso siekis istorijos moksle gali atvesti prie nutylėjimų, iškraipymų, šališkų argumentų… Tai įvardijama vienu žodžiu „propaganda“.

Tokių istorinių „tyrimų“ turėjome apsčiai okupacijos metais. Ar tokia turėtų būti ir Centro misija?

Tikrai ne. Štai skaitau įdomų (be ironijos) Centre dirbančio istoriko dr. Valdemaro Klumbio (oponuojančio Centro vadovybei) straipsnį „Po okupacijos ženklu: sąlyginio reflekso nelaisvėje“ (literatūrinis Metų žurnalas (2020 m. 11 nr.), kurį autorius baigia tokiu pasažu: „Taigi, norint suvokti sovietmetį, tiriant to meto Lietuvos visuomenę, jos socialinę, kultūrinę ar ekonominę sferas, reikėtų nugalėti okupacijos sąlyginį refleksą, vadinasi – lyg ir užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota.

Tai nereiškia pripažinimo, kad Lietuva teisėtai tapo ir buvo SSRS dalimi, ar pasipriešinimo ir politinės praeities pusės užmaršties. Tai reiškia, kad suvokti sovietmetį reikėtų kaip ir bet kurį kitą laikotarpį, – ne akcentuojant jo svetimumą ar savumą, o tiesiog analizuojant visuomenę ir pačias įvairiausias įtakas jai. O turint omenyje jau įsidiegtą sąlyginį refleksą, reikėtų dar ir sąmoningų pastangų jam įveikti. Todėl ir siūlau užmiršti, kad Lietuva buvo okupuota tiriant ir analizuojant sovietmetį. Tik taip įmanomas kokybinis sovietmečio (ir dabarties?) supratimo šuolis.“

Ir nors autorius straipsnyje pabrėžia, kad „šiame straipsnyje reiškiama tik mano asmeninė nuomonė, kuri nederinta su institucijomis, kuriose dirbu“, negaliu atsikratyti žinojimo, kad Centro įstatymo 4 straipsnis teigia: „Centro uždaviniai – istorinės tiesos ir teisingumo atkūrimas, okupacinių režimų 1939-1990 metais vykdyto Lietuvos gyventojų fizinio bei dvasinio genocido ir pasipriešinimo šiems režimams tyrimas, laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimo įamžinimas, okupacijos padarinių teisinio įvertinimo inicijavimas.“ Kitaip tariant, pagal „nedarbinius“ dr. V. Klumbio numanymus, reikia vykdyti Centro įstatymą – tirti okupaciją ir jų metu vykdytą genocidą pamirštant, kad tai …okupacija. O jei autorius išdrįstų eiti dar toliau ir pasakytų, kad toks „metodas“ tiktų ir siekiant suvokti Lietuvos nacių okupaciją…?

Nustebino ir Seimo kolega E. Zingeris, nebūdamas Seimo valdybos, šiam atvejui tirti sudarytos, komisijos nariu, dar komisijai nepriėmus išvadų, jau kovo 18 dieną Delfi portale viešai teigė, kad atleista centro darbuotoja turi būti gražinta į darbą, taip pat, kad Centras nepakankamai dėmesio skyrė Holokausto Lietuvoje tyrimams, ir klausė: „ar ankstesnės vadovybės padaryti pareiškimai, kurių esmė buvo tai, kad Antrojo pasaulinio karo metu žydams buvo saugiau gyventi nacių ir jų kolaborantų įkurtuose getuose, nėra bandymas neigti Holokaustą“?

Priekaištas rimtas, todėl pasidomėjau. Nėra tokių Centro pareiškimų. 2019-03-27 Centras savo pareiškime rašė: „1941 m. vasarą dauguma Lietuvos piliečių, tarp jų ir žydų, nesuvokė getų kaip vieno iš žydų naikinimo etapų“ (tam pagrįsti buvo pateikti žydo istoriko Lemperto citatas bei ištrauką iš SS brigadenfiurerio W. Stahleckerio laiško Himleriui).

Svarstau, ką reiškia ir Seimo kolegos straipsnyje mįslinga užuomina: „Jeigu paaiškėtų, kad LGGRTC vadovybė prieš įstaigos istorikų valią bandė į valstybingumui nusipelniusių asmenų sąrašus įrašyti asmenis, susijusius su Lietuvos ir užsienio piliečių žudynėmis arba represijomis Antrojo pasaulinio karo metais… tektų pradėti tirti Centro veiklą iš esmės“.

Klausimas peršasi vienas – ar tik kažkas nebando visu rimtumu legalizuoti NKVD tardymų protokolų?

Skaitykite daugiau ČIA

Vytautas Radžvilas. Jie kėsinasi į mūsų teisę patiems rašyti savo Tautos ir valstybės istoriją.

Redakcija

-

2021-03-25

3

Sąjūdžio banga galėjo kilti tik todėl, kad pradėjome kovoti už savo teisę į mūsų pačių, o ne svetimųjų primestą istorinę atmintį. Iš tikrųjų mūsų virsmas į dvasiškai ir politiškai laisvą tautą įvyko tą lemtingą popietę Vingio parke, kai buvo skausmingai ir drąsiai išsakyta istorinė tiesa apie Molotovo-Ribentropo paktą.

Pusę amžiaus klastojusieji ir trynusieji tą tiesą ir jų uolūs mokiniai šiandien vėl mėgina ją ištrinti ir atimti išsikovotą teisę į mūsų pačių tiesą. Jie kėsinasi į mūsų teisę patiems rašyti Lietuvos – savo tautos ir valstybės – istoriją. Kad ir kokia kartais sudėtinga, prieštaringa, skausminga ir karti ji būtų. Bet tai – mūsų pačių rašoma Lietuvos laisvės kovų istorija.

Ginčas dėl LGGRTC vadovo iš tikrųjų yra akimirka, kai sprendžiasi Lietuvai lemtinga klausimas, kas tą istoriją rašys toliau. E. Zuroffas, R. Vanagaitė, T. Venclova, G. Gochinas, N. Šepetys, V. Bruveris, F. Kukliansky, R. Valatka, V. Klumbys, M. Jurkutė, D. Indrišionis, M. Ivaškevičius, A. Navickas, M. Adomėnas, V. Čmilytė-Nielsen, E. Zingeris, R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, R. Šimašius, S. Tomas ir kiti sovietinį-kremliškąjį Lietuvos laisvės kovų aiškinimą ginantys asmenys.

Ar vis dėlto kantriai ieškantys nesupaprastintos ir nesumeluotos tiesos, prof. A. Jakubausko sovietiniu stiliumi nepersekiojantys, nešmeižiantys ir neujantys padorūs Centro istorikai.

Ar leisime ir nuolankiai lauksime, kad ateitų diena, kai šį pareiškimą pasirašę drąsiausi, tauriausi, dėl Lietuvos ir jos laisvės aukojęsi didvyriai nugalėjusių istorijos klastotojų kurpiamose pažymose bus pavadinti fašistų ir nacių gerbėjais ir parankiniais?

Prof.Rasa Čepaitienė. Lietuvių tautai bus skirtas net ne nevykėlių, pralaimėtojų, o tikrų nusikaltėlių vaidmuo be teisės apsiginti

Redakcija

-

2021-03-25

7

Bendravimas su baltarusių studentais teikia neįkainojamos patirties, taipogi ir lyginant mūsų šalis ir mentalitetų skirtumus. Šiandienos seminare be kita ko kalba pasisuka apie ten slopstančią protestų bangą. Aiškinamės priežastis.

Trečiakursis, pats dalyvaujantis protestiniame judėjime, pasako mintį, su kuria pasilieku ilgam. „Jie tiesiog pavargo. Tai vergo sąmonė. Šitoje šalyje žmonių siekiai niekada nebuvo vainikuoti pergale”.

Štai. Tauta, kuriai net SSRS žlugimas tereiškė socializmo statybos tęsinį „atskirai paimtoje šalyje”, neturi reikšmingų laimėjimų patirties, na, nebent iš LDK laikų, bet to juk mokyklose pernelyg daug ir nemokoma. Režimas uzurpuoja ne tik valdžią ir piliečių laisves. Jis pasisavina ir sėkmės istoriją. Ji, žinoma, tebesiejama su „Didžiojo brolio” kultūriniu pranašumu, sovietizacija ir ūsuoto sovchozo pirmininko – tėvelio – ilgamečiu šeimininkavimu, kad ir kokia ta „sėkmė” būtų sąlyginė ar jau iki gyvo kaulo įsiėdus žmonėms, norintiems patiems tapti savo laimės kalviais.

Tuo tarpu opozicija šioje srityje pasigirti neturi niekuo: visi protestų pakilimai atslūgdavo su dideliais nuostoliais jai ir beveik be nuostolių sistemai. Jų net didvyriai ir kultūros šviesuoliai yra pralaimėtojai, o norit aplankyti jų kapus tenka važiuoti į Vilnių.

Šioje, nelinksmos kaimynų patirties šviesoje, dabartinė kova dėl teisės rašyti istoriją Lietuvoje pasirodo naujomis spalvomis. Dar aiškiau supranti, ką reiškia priklausyti tautai, turinčiai sėkmės pasakojimą ir žinančiai kuo didžiuotis ir ką gerbti. Žinoma, pasakojimas nelygu pasakojimui, tačiau kolektyvinės atminties tyrinėtojai sako, kad visiškai išgalvoti pasakojimai neprigyja, jiems trūksta paspirties ir paliudijimo iš tikrovės.

Tad tai, ką viešojoje erdvėje stebime pastaruoju metu, verčia labai sunerimti. Darius Kuolys labai inteligentiškai ir nuosaikiai išreiškė nerimą dėl VU istorikų rengiamų mokyklinių Lietuvos istorijos programų (žr. ČIA ir ČIA ).

Tačiau net jei jų autoriai ginasi buvę nesuprasti ar dar tebetaisantys ir tobulinantys savo darbą, vis dėlto jau dabar matyti jų nuostata formuoti didįjį istorijos pasakojimą naujai ir tam tikru specifiniu būdu.

Perdėliojami prasminiai akcentai, o juose lietuvių tautai ir svarbiausiems jos, kaip savarankiško, politinę valią išreiškiančio subjekto, istorijos momentams arba nebelieka vietos, iškeliant kitus reiškinius ir tautas, arba jie išplaunami ar suplakami su kažkuo kitu.

Tokiu būdu esminiai mūsų naujosios istorijos sandai – tautinis atgimimas, pirmoji Lietuvos Respublika, didvyriška pokario kova, Sąjūdis – įgauna visai kitas reikšmes, iš esmės tampa nuvertinti.

Kuolys pasigenda ir istorinių asmenybių vaidmens adekvataus atspindėjimo – vienos jų iškeliamos, o kitos sąmoningai nutylimos arba jų nuopelnai marginalizuojami. Iš esmės tai tokia naujoji – landsberginė – istorijos versija, su vienos tokios šeimos sėkmės istorija centre.

Kitas nerimą keliantis dalykas – tebesitęsiantis Genocido centro konfliktas, kaip mano dalis jį sekančių specialistų, irgi pirmiausia susijęs su politiniu siekiu, perėmus Centro valdymą, perrašyti Lietuvos XX a. vidurio istoriją iš tam tikros perspektyvos.

Apie tai vis atviriau ima kalbėti ir kai kurie konservatorių aplinkos politikai, nebeslepiantys esą nusitaikę į laisvės kovotojų, o gal ir viso jų sajūdžio, deheroizaciją (žr. E. Zingerio straipsnį).

Abu trumpai paminėtus epizodus vienija tai, kad šis perrašymas, suplakant gėrį su blogiu, o tiesą su melais, atliekamas vis agresyviau ir tiesmukiau. Remiamasi proeuropine, kosmopolitine istorijos perspektyva ir vertybėmis, kuriose nebepalikta vietos nacionaliniam tautos kovos už laisvę naratyvui. O abiejuose šiuose procesuose itin aktyviai dalyvauja būtent VU istorikai, ir anksčiau pasižymėję polinkiu „tautinių mitų dekonstrukcijai”.

Įdomu, kad minėtos gairės užbaigiamos „trauminės atminties” svarstymais, o juk dar Štirlicas mus išmokė, kad labiausiai įsimenamos bet kokio pasakojimo pradžia ir pabaiga.

Šiuo atveju pabaigai, matyt, bus numatytos diskusijos su moksleiviais apie „žydšaudžių tautos” kolektyvinę atsakomybę ir atgailos poreikį, užmetant šią slogią naštą jauniems protams. Žinoma, tokia esminė istorinio pasakojimo žinutė gali kelti tik pasidygėjimą ir rezignaciją, o ne pasididžiavimą…

Diskreditavus žmones, pasiaukojančiai kovojusius už Lietuvos laisvę ir ją kūrusius, bus atimtas noras tai daryti ateityje. Lietuvių tautai bus skirtas net ne nevykėlių, pralaimėtojų, o tikrų nusikaltėlių vaidmuo be teisės apsiginti (R. Vanagaitės pasakojime jie tiesiog nepaaiškinamai, iš prigimties, linkę į blogį).

Tad neliks ir galimybės „stiprybės semtis iš praeities”? Ar to iš tiesų siekia „mūsiškiai” istorijos perrašinėtojai?

Dovilas Petkus. Ar dar turėsime religinę laisvę?

Redakcija

-

2021-03-25

0

Įsibėgėjant Seimo pavasario sesiją, pilasi nauji įstatymo projektai. Deja, daugelis jų ypač krikščionių bendruomenėms turėtų kelti rimtą susirūpinimą.

Neapykantos kalba – gudrus valdžios triukas

Laisvės partija su Teisingumo ministre E. Dobrovolska priešakyje pareiškė įstatymais kovosiantys prieš patyčias ir neapykantos kurstymą. Taip pat buvo pareikšta, kad iki šiol egzistavusią neapykantos prieš asmenį kurstymo atsakomybę bus stengiamasi parkelti iš baudžiamojo kodekso į administracinį, suprask, nuobaudos švelnės. Deja, visą tai tėra gudrus valdančiųjų triukas, kuriuo bandoma pasirodyti jautriu patyčioms ir pernelyg ne griežtu, nors realybė, įsiteisėjus tokiems sprendimams, būtų visai kitokia.

Visų pirma, neapykantos kalbos įstatymų nauja redakcija gerokai išplečia neapykantos kalbos supratimą, įtraukiant net ir tokį anksčiau negirdėta dalyką, kaip neapykantos kurstymas socialinės lyties pagrindu. Kad būtų galima paprastai įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, reiktų pasakyti, kad priėmus tokį įstatymą, jeigu jūs vyriškį, apsirengusį sijoną, vadinsite vyriškiu su sijonu, o ne „madam“, kaip jis, tikėtina, jūsų reikalautų, jūs būsite baudžiamas pinigine bauda nuo 300 iki 3000 eurų.

Nors skamba komiškai, Vakarų šalyse, kur panašūs įstatymai jau veikia, aptarnaujantieji valstybinėse ar privačiose institucijose jau susidūrė su eile ieškinių, kuriuos jiems pateikdavo transeksualais save laikantys asmenys, įsižeidę dėl netinkamo kreipinio. Galime tik pamėginti spėlioti, kaip toli socialinės lyties įtvirtinimas galėtų eiti, nes prieisime tokią dieną, kai kunigų seminarijos turės sugalvoti pakankamai argumentų, kodėl save vyru laikanti mergina neturėtų tapti klierike.

Pokyčiai dėl nuobaudų griežtumo taip pat yra neadekvatūs. Anksčiau už panašius neapykantos kurstymo nusikaltimus ar patyčias baudžiamojo kodekso nuosprendžių nesusilaukdavo beveik niekas. Nors savo garbę ir orumą asmuo gali ginti teisme, buvo suprantama, jog žmonių tarpusavio kalbėjimo reguliavimas įstatymais įsuktų nepaprasto kiekio teisinių ginčų ir chaoso sūkurį.

Dabar gi, taikant administracines nuobaudas, bus galima bausti labai paprastai, greitai ir finansiškai itin skausmingai, ypač tuos, kurie išreikš savo nuomonę apie socialines tapatybes. Tam pagelbės ir naujieji „cyperpatruliai“ – nauji policijos skyriai, tikrinantys jūsų komentarus socialiniuose tinkluose. Krikščionys, nepripažįstantys socialinės lyties sąvokos, bus nutildyti arba už viešai išsakomą nuomonę turės nuolat mokėti didžiules baudas.

Pridėti dar galima ir švietimo komiteto pirmininko A. Žukausko registruotus siūlymus dėl vadinamos neapykantos skleidimo varžyti akademinę laisvę. Pagal tokius projektus neapykantos kalba taptų net tokie tyrimai, kaip M.Ragneruso atliktas sociologinis tyrimas, kurio metu buvo įrodyta, kad homoseksualiose porose augantys vaikai prasčiau integruojasi į visuomenę, negali susirasti darbo ir yra labiau linkę į savižudybę.

Įdomus faktas, jog M. Ragneruso tyrimą „šarlatanizmu“ vadinę aktyvistai ir žiniasklaida ignoravo, jog prieš tai sociologas buvo apdovanotas už savo tyrimus. Kitaip tariant, prasti ne tyrimai, o politiškai nepatogios mokslininko išvados. Tačiau įgyvendinus buvusio VU rektoriaus A.Žukausko pasiūlymus dėl tokių tyrimų, „baimintis“ nebeliktų ko. Tokie tyrimai net nebūtų aptarinėjami mūsų šalyje, nes būtų uždrausti, o mes „apsaugoti“ nuo diskusijos.

Lyčiai neutralios partnerystės tikslas – vaikai

Kitas Seime registruotas projektas tai lyčiai neutrali partnerystė, kuri esą padėtų visų lyčių asmenims įteisinti savo ryšį. Teigiama, jog ne tik homoseksualų, bet ir kohabitaciniu principu gyvenančių skirtingų lyčių porų Lietuvoje daug, tad tai būtų tik pagalba daugeliui. Visgi, tikrieji tikslai yra nutylimi.

Partnerystė šiuo atveju yra visiškai naujas institutas skirtingai nei bažnyčioje ar „zakse“ registruojama santuoka. Santuoka tarp vyro ir moters yra iki šiol globojama Konstitucijos, tad homoseksualios poros negali pretenduoti į santuoką ir į visas jos privilegijas. Bet priėmus partnerystės įstatymą, kuris sureguliuotų bet kokios poros ryšį teisiniu principu, partneriams būtų suteikiamos ir teisės į įsivaikinimą.

Būtent vaikai ir yra ir pagrindinis tokio ryšio įteisinimo tikslas. Apeiti Konstituciją ir santuoką įsteigiant partnerystę bei gaunant visus jos atributus. Kaip parodė europinė jurisprudencija, tik laiko klausimas, kada partnerystės įteisinimas yra galutinai pradedamas vadinti ir santuokomis. Atidarius „pandoros skrynią“ šiuo klausimu, visų kitų formų šeimų įteisinimai bus tik fantazijos klausimas.

Lygių galimybių kontrolierė – prieš religijos laisvę?

Kandidatės į lygių galimybių kontrolierės pareigas, Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės ir parlamentaro J.Sabatausko dukros B. Sabatauskaitė paskyrimas krikščionims taip pat nežada nieko gero. Tendencingai savo vadovaujamoje institucijoje už homoseksualų, lezbiečių ir transeksualų teises kovojanti B.Sadauskaitė, panašu, tik padidintų įspūdį, jog lygių galimybių kontrolierės postas tampa vis labiau ideologine kontora. Klausimas ar tik seksualinių mažumų reikalais besirūpinanti institucija, sugebės teisingai ir lygiai atliepti visų visuomenės grupių teises, ypač jei tai bus susiję su religiniais įsitikinimais. Negana to, ponia Birutė jau dabar garsėja savo požiūriu į religinių bendruomenių mokyklas ir kitas ugdymo įstaigas.

Šiose įstaigose yra nepriimtina pasakoti apie tai, kad homoseksualios santuokos yra normalu. Tokiu būdu, šios įstaigos tampa LGBT judėjimui nepasiekiama erdvė, kurioje, esą, pagal naująjį supratimą, yra kurstoma neapykanta. Tokiai įtakai panaikinti p. Birutė jau dabar pabrėžia, kad ugdymo įstaigos turėtų apsiriboti vien LGBT auklėjimui neutraliais vadovėliais, tačiau visa kita, kas liečia tiek homoseksualią pasaulėžiūrą propaguojančių asmenų įdarbinimą ar kitas iniciatyvas tokioje mokykloje turėtų reguliuoti valstybė. Panašu, kad net religinės literatūros knygynai ilgainiui neturėtų teisės atsisakyti pardavinėti pasakų apie „du princus“, kadangi kriterijaus, kaip dėl religinių įsitikinimų būtų galima atsisakyti kažko nevykdyti ilgainiui nebeliktų.

Nauji valdžios sprendimai reikalauja ypatingo pastabumo ir sutelkto veikimo iš krikščionių šiandien. Spausdami savo vienmandatėse rinktus Seimo narius, rinkdami parašus dėl įstatymų projekto arba referendumo galime tokius dalykus stabdyti. Minėtiems įstatymams „kirtus Rubikoną“ kelio atgal nebeturėsime.

Politiniai kaliniai ir tremtiniai reiškia paramą Adui Jakubauskui

Redakcija

-

2021-03-25

2

Politiniai kaliniai ir tremtiniai reiškia paramą Adui Jakubauskui

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga (LPKTS) penktadienį išplatino viešą laišką, kuriame prof. Ado Jakubausko atstatydinimo iniciatyvą Seime vadina politiniu susidorojimu ir ragina politikus balsuoti prieš jo atstatydinimą.

„Šiuo metu, kai valstybės institucijos turėtų ruoštis 80-ųjų Tremties, Birželio sukilimo ir Holokausto metinių minėjimui, vyksta neteisėtas ir antidemokratinis susidorojimas su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovu Adu Jakubausku. Tai kelia nerimą dėl demokratijos principų veikimo Lietuvos politiniame gyvenime ir ypač – Lietuvos Respublikos Seime. […] Perteklinis politikų kišimasis į LGGRTC veiklą nepadės išspręsti su darbo drausme susijusių centro problemų, o, atvirkščiai, suformuos visuomenės nuomonę, kad bet kurį kažkam nepatikusį įstaigos vadovą galima pašalinti pasitelkus politinį „stogą“, – teigiama paviešintame laiške.

Laiško autorių teigimu, konfliktinė situacija, dėl kurios ruošiamasi balsuoti Seime, LGGRTC užaštrėjo po to, kai darbo jame neteko istorikė dr. Mingailė Jurkutė. Politiniai kaliniai įsitikinę, kad LGGRTC direktoriaus sprendimai drausminant pažeidėjus yra teisingi ir teisėti tol, kol teismas neįrodė priešingai.

Jie atkreipia dėmesį, kad dėl tokio sprendimo teisėtumo buvusi darbuotoja galėjo kreiptis į teismą ir ten toliau aiškintis su darbdaviu, neįpainiodama ir nesupriešindama visos Lietuvos. Tačiau vietoje įstatymais numatyto konflikto sprendimo būdo, ji pasirinko visuomenės kiršinimo kelią. Remiantis vienpuse dr. Mingailės Jurkutės įvykių interpretacija šiuo metu klausimas teikiamas svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui.

LPKTS taip pat akcentuoja, jog Įsipainiojęs į pavienių Lietuvos įstaigų vidaus reikalus, Lietuvos Respublikos Seimas nemato didelių, valstybės pamatus griaunančių problemų. Laiške teigiama, kad pirmiausia pats Lietuvos Respublikos Seimas yra tiesiogiai atsakingas už tai, jog šiuo metu oficialiai nefinansuojami svarbiausius XX amžiaus Lietuvos istorijos momentus atspindintys tremties muziejai ir jaunoji karta neugdoma Lietuvos patriotais švietimo įstaigose.

Laiškas adresuotas Seimo valdybai ir visiems Seimo nariams, tačiau atskirai – dešimčiai TS-LKD parlamentarų, kurie ir patys yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariai. Šie politikai – R. Morkūnaitė-Mikulėnienė, V. Juozapaitis, A. Bilotaitė, A. Anušauskas, G. Landsbergis, M. Navickienė, I. Haase, A. Kupčinskas, A. Pocius ir J. Urbanavičius. Tą pačią dieną būtent A. Anušauskas viešai pasisakė už A. Jakubausko atstatydinimą.

Valdas Rakutis. Centro direktorius Adas Jakubauskas nėra panašus į despotą

Redakcija

-

2021-03-24

0

Valdas Rakutis. Centro direktorius Adas Jakubauskas nėra panašus į despotą

Gerbiamieji draugai, bendražygiai ir tautiečiai,

mes, Seimo nariai, gavome žinią nuo svarbių Lietuvos žmonių, jos kūrėjų, kurie savo laiku stojo į kovą už mūsų visų Lietuvą. Jie kreipiasi į mus – Seimo narius su prašymu palikti prof. Adą Jakubauską vadovauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrui, nes jie, kaip ir mes, puikiai suprantame, kad Centras patyrė, patiria ir patirs didžiulį spaudimą iškraipyti Laisvės kovų istoriją su siekiu pasmerkti rezistentus ar kitaip suteršti jų vardą.

Centras iki šiol garbingai atlaikė spaudimą, nors bandymų būta ir ne vieną kartą. Ir jų bus. Labai noriu tikėti, kad Seimas parodys savo brandą ir atlaikys šį išbandymą.

Centro direktorius Adas Jakubauskas nėra panašus nei į despotą, nei politizuotą, savo valią kitiems jėga primetantį mokslininką. Asmeniškai pažįstu jį nuo praeito šimtmečio, kada Vytauto Didžiojo karo muziejuje, kuriame tuo metu dirbau, buvo rengiama Lietuvos totoriams ir karaimams skirta paroda.

Jis pasižymi giliu mąstymu ir turi daug organizacinių savybių, gerai orientuojasi teisėje ir politiniuose procesuose, yra daug nuveikęs Lietuvos totorių reikalams ne tik Lietuvoje, bet ir visose Lietuvos totorių gyvenamose šalyse: Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Taigi niekaip negali jo tapatinti nei su kažkokia politika, nei su kažkokia kitų sąskaita panorusia iškilti tauta, nei su visokiais „anti”. Tiesiog nelimpa.

Antra, o ką gi jis, tiesa sakant, padarė? Atliko analizę ir rado negerovių? Pasiūlė sustiprinti komunikaciją? Pasiūlė pakeisti kelis vadovaujančius asmenis? Pakvietė trūkstamų specialistų iš šalies? Kartu su savo kolektyvu atleido dr. M. Jurkutę, kuri viešai demonstravo nepagarbą direktoriui ir viešai abejojo jo kompetencija, kurstė darbuotojus?

Adas Jokubauskas nepadarė nieko, kas nėra direktoriaus atsakomybėje, ir centre jis dirba tik pusę metų. Per tokį laiką bet kuris direktorius gali tik susipažinti su situacija ir sukurti kažkokią viziją, atlikti pirmos svarbos darbus. Tam ir yra penkių metų kadencija, kad vadovas galėtų savo viziją realizuoti. Neabejoju, kad prof. Adui pavyktų sustiprinti centrą ir jo veiklą.

Jūsų žiniai, dalinuosi Laisvės premijos laureatų ir rezistentų kreipimusi ČIA

Nuoširdžiai

Valdas Rakutis

Linas V. Medelis. O vakseriai privalo ir laimi

Redakcija

-

2021-03-24

0

Linas V. Medelis. O vakseriai privalo ir laimi

Šiuo metu nieko nepaisydami antivakseriai begėdiškai puola besiskiepijančių pažangiųjų gyventojų dalį – vakserius. Tai, be abejonės, vyksta Rusijos visa nuodijančios propagandos dėka.

O štai medikai jau ne pirmas mėnuo pastebi, kad Lietuvoje suaugusiųjų psichogeninis meteorizmas (t.y. oro iškvėpimas iš nugaros pusės) vis dažnesnis. Tai atsitinka žmonėms, kurie dažnai patiria stresą, nerimą ir kitus liūdinančius psichologinius veiksnius.

Tačiau vakseriai – tarp jų ir aš – nepraranda vilties, nes mus palaiko vyriausybė, Seimo nariai, žiniasklaida ir net ekspertai bei komisijos. Tuo ypač džiaugiuosi ir man atrodo, kad net pats Darvinas, prisikėlęs iš kapo, parodytų į juos, ypač dažnai savamokslius aukščiausio lygio ekspertus virusologijos klausimais, kaip į nepaprastą, lyginant su beždžione, intelektinio pakilimo pavyzdį. O jūs, antivakseriai, neprašikit patarimų, kaip išsisukti nuo vakcinavimo.

Kalbėkime rimčiau. Dvi žinutės pastūmėjo mane pasidomėti koronos santykiu su Izraeliu. Pirma: pasak vienos imunologės vilnietės, skiepai tikrai leistų pristabdyti pandemijos mastą, nes sekdami Izraelio pavyzdžiu, kur paskiepyta apie 40 procentų populiacijos, užsikrėtusiųjų skaičius gerokai sumažintume. Tai žadina smalsumą.

Antra. Atsitiktinai mano akiratyje atsidūrė advokatų biuro Suchowolsky & Co Tel Avive kreipimasis į Tarptautinį Hagos tribunolą, kuriam Izraelio valstybė skundžiama už Niurnbergo kodekso pažeidimus. Toliau atpasakojamą tekstą kiekvienas tikras vakseris privalo atsispausdinti ir, guldamas miegoti, pasikišti jo vertimą po pagalve. Užtikrinu – joks antivakseris nedrįs trikdyti mūsų poilsio, nors ir jam neprošal būtų su tuo dokumentu susipažinti. Tai žadina dar didesnį smalsumą.

2021 m. kovo 2 d. ši juridinė kontora (ją įkūrė keturi asmenys, iš jų trys Suchovolsky (-iai) – Abraomas (1931–1995), Arie, Nurit – ir vienas Ishay Beinart) apkaltino Izraelio valstybę Romos sutarties 15.1 ir 53 straipsnių pažeidimais, t.y. nusikaltimais prieš žmoniją.

Kaip suprantate, Lietuvoje to nėra ir būti negali.

Skundo esmė (rimtai). Į teismą advokatų kontora kreipėsi įgaliota asociacijos „Anshei Emet“ narių, gydytojų ir visuomenės aktyvistų. Jie pasirinko demokratinę teisę nepriimti eksperimentinio gydymo (imunizacijos nuo korona viruso) ir jaučia stiprų bei neteisėtą kneseto, ministrų, aukšto rango renkamų visuomenės atstovų, miestų vadovų ir kitų asmenų spaudimą vyriausybės vardu.

Skiepai nuo korona viruso – tai inovatyvus vaistas su 22 šalutiniais efektais, nustatytais JAV-ėse. Be to, visi medicininiai požymiai akivaizdžiai rodo, kad ilgalaikis gydymo efektas nebuvo tiriamas, o ilgalaikis poveikis ir gydymo saugumas skiepijamiesiems nežinomas.

Viso pasaulio imunizacija šia technologija vyksta įvedant į organizmą sintetinį priedą M-RNK. Iki šiol visi ankstesni skiepijimai veikė visiškai kitaip – imuninė sistema būdavo sužadinama į organizmą įvedant susilpnintą virusą.

Advokatai pabrėžia: Niurnbergo kodeksas tai Medicinos etikos kodeksas išleistas įstatymų, pagal kuriuos nacistiniai nusikaltėliai buvo teisiami už siaubingus medicininius eksperimentus Antrojo pasaulinio karo metais, pagrindu. Šis kodeksas tapo Helsinkio deklaracijos bei Paciento teisių įstatymo pagrindu ir Izraelyje. Teismui pateikiama ir detalizuojama, kaip šiemet Izraelio valstybėje Izraelio vyriausybė su ministrais ir kneseto nariais, miestų vadovais ir kitais aukšto rango asmenimis pažeidžia Niurnbergo kodeksą.

Lietuvai šis kodeksas, atrodo, visai neprivalomas.

Kaltinimai. Sutikimas dalyvauti medicininiame eksperimente – pirmasis Niurnbergo proceso principas. Informuoto asmens sutikimas gydytis yra jo pasirinkimo laisvė. Ji neturi būti ribojama jėga, apgaule, suktybe, grasinimu, šantažu ar bet kokiu kitu prievartos būdu. Kai Izraelio Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai bei premjerministras pradėjo vakcinuoti Izraelio gyventojus, šie nebuvo informuojami, kad praktiškai jie dalyvauja eksperimente. Susitarimas su kompanija „Pfizer“ pirmąkart buvo paskelbtas ir pripažinta, kad tai iš tiesų yra eksperimentas, tik tada, kai tapo akivaizdu, ką iš tiesų premjeras pasirašė.

Taigi post factum tapo aišku, kad Izraelio premjeras su „Pfizer“ kompanija pasirašė sutartį, pagal kurią bus gauta kiek reikia – milžiniškas, milijoninis kiekis – vakcinos porcijų. Kita sąlyga – vaistų gamybos kompanija iš Izraelio gauna visą medicininę, asmeninę (t.y. slaptą) informaciją be piliečių žinios ir išankstinio sutikimo. Susitarimas vėliau buvo paviešintas su informacijos „užtamsinimais“.

Alternatyvūs gydymo metodai. Pagal Niurnbergo kodeksą privaloma smulkiai nusakyti ir pacientui pasiūlyti keletą gydymo alternatyvų – ne tik paaiškinti medicininį procesą (viską, kas į jį įeina), jo privalumus ir trūkumus, bet ir riziką, būdingą kiekvienam gydymui. Tai leidžia asmeniškai pasirinkti protingą sprendimą. Sveikatos apsaugos ministerija nepateikia šiuo metu egzistuojančių šio viruso gydymo alternatyvų, kurios įrodytų jo efektyvumą arba pavojingumą. Piliečius jie suvilioja ar spaudžia slėpdami informaciją ir kurdami baimės bei prievartos atmosferą.

Žinoma, rašoma advokatų rašte, kad gydymas vakcinavimu sukėlė ne vieno mirtį, traumas, rimtus susirgimus (įskaitant invalidumą ir paralyžių). Nepaisydama šių faktų, vyriausybė nenurodė atlikti atitinkamų tyrimų. Įdomu konstatuoti, kad Sveikatos ministerija atvirai pripažino, kad 41 proc. vakcinuotų policininkų, kariškių, švietimo ir medicinos darbuotojų kentėjo nuo rimtų, gyvybei pavojingų susirgimų. Taip pat pareiškėjus stebino, kad nėra aiškių ataskaitų apie žuvusiųjų ar pažeistųjų skaičių.

Negalima eksperimentuoti, jeigu yra pagrindo numatyti mirtį arba realią traumą. Tuo tarpu apie mirčių atvejus piliečiai išgirsta tik iš lūpų į lūpas, socialiniuose tinkluose (iš draugų, kaimynų arba giminaičių), bet ne iš centrinės žiniasklaidos.

Ekonominis ir socialinis spaudimas. Gamintojų asociacija grasina išsiųsti nemokamų atostogų kiekvieną darbuotoją, jeigu jis nebus vakcinuotas. O Sveikatos apsaugos ministras Julijus Endelštainas (Edelstein) siekia priimti įstatymą, kuris apsaugotų nuo nesiskiepijusių atvykimo į darbo vietą ir leistų jiems nemokėti nedarbo pašalpos. Kliudoma kultūringai ilsėtis, visuomenė izoliuojama. Tuo tarpu artistai, visuomenės nuomonės lyderiai ir jos atstovai ant kiekvieno kampo imasi propagandinių renginių, agresyvia ir net įžeidžiama forma siūlo bausmes ir sankcijas (bepiga Tel Avivo klimate dainuoti ant kampų, pas mus patogiau iš TV ekranų ir radijo – aut. past.).

Izraelio premjeras ne kartą yra pareiškęs, kad piliečiai dalyvauja medicinos eksperimente viso pasaulio piliečių gerovei. Tačiau pastarieji dėl kažkokių priežasčių neskuba gydytis ir nekantriai laukia Izraelio eksperimentų pabaigos.

Advokatų rašte taip pat pažymima, kad šiuo metu naudojamos priemonės prieš nepasiskiepijusius, prieštarauja ir Izraelio įstatymams.

Per Hagos teismą siekiama, kad būtų įvykdyti tokie reikalavimai:

1. Izraelio vyriausybei – nutraukti visas procedūras, kuriomis pažeidžiamas informuoto asmens sutikimo gydytis principas ir dėl to Izraelyje yra nelegalios bei nedemokratinės.

2. Kuo griežčiau paveikti bet kurią valstybinę ar komercinę organizaciją, pažeidžiančią įstatymus užimtumo arba kitais klausimais, atšaukti priverstinį skiepijimą arba skatinimą vakcinuotis bei apsisprendusiųjų nesutikti su minėtu inovatyviu gydymu diskriminaciją.

Taip pat tribunolo prašoma atkreipti dėmesį, kad šio dokumento kopija būtų išsiųsta viso pasaulio žiniasklaidai, nes Niurnbergo kodekso pažeidimai aktualūs viso laisvojo pasaulio šalims.

Dokumentas Hagos tribunolui buvo pasirašytas kovo 2 d., tačiau „Pfizer-BioNTech“ generalinis direktorius Albertas Burla dar vasario pabaigoje, duodamas interviu NBC televizijai, su dėkingumu pavadino Izraelį „pasauline laboratorija“, netrukus pasauliui duosiančia visus atsakymus apie vakcinos efektyvumą.

Beje, pranešime spaudai šio pandeminio viruso metinių proga skelbiama, kad dviguba vakcinacija „Pfizer-BioNTech“ preparatu simptominių susirgimų sumažina 44 kartus, o mirties riziką – 29 kartus.

Lietuvoje, manau, bet koks antivirusininkas užsičiauptų, nes tokiems skaičiams Lietuvos gyventojų per maža.

Be to, minėtame pranešime žiniasklaidai pripažinta, kad tyrimas buvo atliekamas be kontrolinės grupės ir neišsiaiškinus galimų paskiepytų ir nepaskiepytų asmenų elgsenos skirtumų. Daugiau informacijos apie tyrimą nepateikiama arba žinios prieštaringos.

Kovo 11 d. „Pfizer“ paskelbė blogą naujieną – klinikiniai vyresnių nei 12 metų vaikų vakcinavimo tyrimai bus baigti tik šį rudenį. Tuo tarpu JAV-ėse vaistus gaminanti Moderna pranešime žiniasklaidai kovo viduryje paskelbė, kad jau pradėtos antra ir trečia vaikų nuo 6 mėnesių iki 12 metų amžiaus klinikinių skiepų bandymų fazės. Eksperimente iš viso dalyvaus 6750 vaikų. Rezultatai bus paskelbti jau šiemet pavasarį. Atrodo, kūdikiai bus apsaugoti nuo visų viruso bangų ir užaugs sveikutėliai. Beje, pranešama, kad jeigu paskiepijama būsima motina, kūdikis gimsta, lyg būtų skiepytas.

Izraelis jau įsileidžia ir „Moderną“, nors iki šiolei durys buvo atvertos tik „Pfizer“. O juk pasaulio labui pasirinkimas didžiulis. Kadangi vakcinų atpiginimo akcijų nesigirdi, prisiminkim prieš kurį laiką visai netyčia į šviesą išlindusį kainininką. Buvo prognozuojama (didėjimo tvarka), kad „AstraZeneca“ vakcinos dozė kainuos 1,78 euro, „Johnson & Johnson“ – 7 eurus, „Sanofi-GSK“ – 7,56, „CureVac“ – 10, „Pfizer-BioNTech“ – 12, „Moderna“ – 14,6 euro. Kas geriausia, tas brangiausia. Kiek jos kainuoja ir kiek jų yra šiandien ir dar bus rytoj, manau, nežino nei Izraelis, nei Lietuva. Jų, viena už kitą geresnių, nepaliaujamai daugėja. Kai kurios valstybės jau vartoja ir „Sputnik V“. Lietuva – nė už ką, nes tai putiniška „kaka“.

Daug kovos su pandemija elementų Izraelyje ir Lietuvoje (arba atvirkščiai) yra panašūs. Tačiau tokio konkretumo kaip Lietuvos žiniasklaidoje Izraeliui aiškiai trūksta. Ten – gausybė skaičių, daug nuobodžios statistikos. Čia, pas mus, paprastai ir suprantamai viską paaiškina premjerė ir vidaus reikalų ministrė arba koks patikimas ministerijos tarnautojas: „Svarstysime kitą savaitę, palengvinsim ribojimus, stiprinsim kontrolę, reaguosim, planuosim centralizavimą, perskirstysim funkcijas ir kitas pertvarkas, matome, keičiasi, sudėtinga prognozuoti, jei gausim nurodymus, reikia apie tai kalbėti, komisija susirinks, uždarysim, atidarysim“… Ir labai stipri vakcinų kokybės kontrolė – būna, kad rytą ji, vakcina, tinkama, o vakare – nebe. O antivakseriai sako, jog pas mus vakcinų klausimas ne medicininis, o politinis.

Ne viskas sklandžiai einasi ir konkurentams. Štai vienas Izraelio Sveikatos ministerijos vadovų profesorius Chezy Levis spaudos konferencijoje pareiškė, kad jo žinyboje nė negalvojama apie leidimą vaikščioti gatvėje be kaukių. Kovos su virusu patarėjas vyriausybei Nachmanas Aš(-as) sako, kad tai beprasmybė. Tačiau jis teigia, kad kol nebus pasiektas 7 milijonų – persirgusių ar pasiskiepijusių, kova su virusu tęsis. Švietimo ministras Halantas prašo Sveikatos ministeriją dėl karantino neuždarinėti klasių mokyklose. Mat, susirgus vienam moksleiviui, 80 proc. kitų klasių vaikai nesuserga…

Taigi, Lietuva turi nemaža bendro su Izraeliu. Todėl mūsų URM galėtų prisidėti prie Izraelio apskundimo Hagos tribunolui, nes, kaip suprantu, toje šalyje žmonės skiepijasi pernelyg entuziastingai. Lietuvoje antivakserių daugiau ir, kaip dažniausiai rodo sociologinės apklausos, tam reikalui, kaip visada, labiau priešinasi kaimiečiai, mažaraščiai, pensininkai, pagyvenę bei murzini žmogeliai, atviri visokiai priešiškai antivakserių propagandai.

Pabaiga. Lietuva ruošiasi didžiai kovai. Tam reikalui jau priimti ar dar tik rengiami nauji įstatymai bei nutarimai, daugiau ar mažiau paveiksiantys mūsų santykius su virusu. Štai negalutinis temų sąrašas: cenzūra internete, antrosios valstybinės kalbos kitokiems LT piliečiams būtinybė, plius anglų (nes anglai nesupranta lietuviškai), nepaprastų įgaliojimų suteikimas karo policijai, Stambulo konvencija, neapykantos kalba, LGBT gelbėjimas, prievartinis skiepijimas, miestų ir rajonų izoliacija ir pan. Be abejo, visa tai gerokai susilpnina ir LT piliečių meteorizmą. Izraelyje tokių nuostatų lyg ir nėra…

Kaip minėta, esu griežtas vakseris. Jeigu pavyktų įgyvendinti principą „pagauk ir paskiepyk“, visi antivakseriai būtų užčiaupti, užlaužtomis rankomis, su antrankiais nugabenti į kokią juodą skylę, ten pamaitinami silpnais narkotikais (iškart susimokėtų ir baudą), skiepijami, po to sodinami ant šaligatvio ir tegu dainuoja giesmes Šv. Skiepui. Juo labiau, kad prancūzai atrado dar vieną mutavusį virusą („bretoniškąjį variantą“), kurio neįmanoma nustatyti PGR testu. Tai kelia pavojų visai diagnostikos sistemai, tad kiekvienas gyvas padaras skiepysis su džiaugsmu.

Tačiau. Tikiuosi skaitytojas pagavo ironiškas autoriaus gaidas. Visai pabaigai prisegu ir mums aktualią tarptautinio Kabalos universiteto įkūrėjo Michaelio Laitmano išmintį:

Jeigu mums nepavyks sustiprinti visų piliečių priklausomybės bendram kolektyvui, epidemijos mes nesugebėsim sustabdyti /…/ Šiuolaikinė Izraelio bendruomenė – kas tik norite, bet tik ne tauta. Nėra vidinio ryšio, nėra elementarios „geninės“ sąsajos ir nėra siekio ją atgaivinti. O kai žydai rengiasi atstatyti šalį, ir nėra troškimo prikelti tautą, jie negauna nei vieno, nei kito. Šiandien mes tai matome akivaizdžiai. Izraelis – ne šalis, Izraelis – salota.

Gal ir sutikčiau su Laitmanu. Gal… Taip, šiomis dienomis esame uždari ir suskaidyti. Tad nebūkim kaip salotos. Būkim bent jau kopūstai.

P.S. Autorius atsiprašo skaitytojų, kurie susidūrė su virusu asmeniškai ir jiems nebuvo juokinga. Visiems linkiu sveikatos. Šio rašinio žanras lygintinas su pamfletu.