delfi.lt
Žmogui, kuris turi tikėjimą, įvairius sunkumus yra pakelti lengviau, šv. Velykų išvakarėse „Delfi“ duotame interviu teigė kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius, pripažindamas, kad daug šiuo metu vykstančių visuomeninių procesų Bažnyčiai kelia nerimą.
82 metų amžiaus dvasininkas „Delfi“ žurnalistus pasitiko šypsodamasis, ir pasikviesdamas pokalbio netrukus paaiškino, kad jis jau po dviejų skiepų nuo koronaviruso. Interviu kardinolas pasidalino savo mintimis ne tik apie pandemiją ir su ja susijusias temas, bet ir kitus šiuo metu aktualius klausimus: paaiškino Bažnyčios požiūrį į Stambulo konvenciją, LGBT teises, žodžio laisvę, santykius su politikais, kuo tikintiesiems svarbi išpažintis.
– Jau trečias didžiąsias metų šventes (šv. Velykas, šv. Kalėdas ir vėl šv. Velykas) sutinkame fizinėje atskirtyje, daugelis mūsų neturės galimybės susitikti su savo artimaisiais. Iš kur patartumėte semtis stiprybės nuo ribojimų pavargusiam, gilų artimųjų ilgesį išgyvenančiam žmogui?
– Aš turiu atsakymą, tik nežinau, ar visiems tas atsakymas tiks… Jeigu žmogus turi tikėjimą, tai išgyventi visokius sunkumus yra paprasčiau. Tai nėra tik teorija, aš turiu savo asmeninę patirtį. Kai buvau lageryje, tremtyje, tai buvo įvairių sunkenybių, didesnių už pandemiją (šypsosi pašnekovas – „Delfi“).
Visa tai buvo ne per daug sunku pakelti, kadangi buvau tikėjimo žmogus, ir žinojau, kad tikėjimo žvilgsniu visa tai, kas žmogaus gyvenime yra sunku, galima įprasminti, savo vargus dėti prie Jėzaus kryžiaus. Bet, jeigu žmogus tikėjimo neturi, tada neturiu atsakymo, kaip pakelti tas sunkenybes.
Jas reikia pakelti, bet tai yra daug sunkiau. Kaip kad lageryje mano draugai, kurie tikėjimo neturėjo, jie sakydavo: „tau lengviau, tu tiki Dievą. Mes netikime, ir mums yra tikrai sunku“.
Ir aš akivaizdžiai mačiau, tie patys dalykai, kurie tuos mano draugus be tikėjimo išvesdavo iš pusiausvyros, ir jie jausdavosi nelaimingi, man buvo visai nesunkiai pakeliami. Mano toks atsakymas. Tiems, kurie tikėjimo neturi, mano vienas patarimas – reikia ieškoti. reikia ieškoti gyvenimo prasmės, ieškoti ir Dievo.
Dabartinė kultūra, kartais net ir neatsakinga žiniasklaida užverčia „šiukšlėmis“, ir žmogus pradeda nemąstyti, ir galvoja, kad jo visas gyvenimas yra tik pinigai, pramogos, sportas, alus ir panašūs dalykai. Tai yra dabartinio žmogaus bėda, ir iš jos reikia bandyti išsivaduoti. Kaip tą padaryti, – kiekvienas turi surasti kelią. Bet mano patarimas – nebūti žmogumi, kuris leidžiasi užvaldomas tik pinigo, tik pramogų, tik dabar visur propaguojamo neatsakingo sekso, nes tai niekur neveda.
Dabartinė kultūra, kartais net ir neatsakinga žiniasklaida užverčia „šiukšlėmis“, ir žmogus pradeda nemąstyti, ir galvoja, kad jo visas gyvenimas yra tik pinigai, pramogos, sportas, alus ir panašūs dalykai. Tai yra dabartinio žmogaus bėda, ir iš jos reikia bandyti išsivaduoti. Kaip tą padaryti, – kiekvienas turi surasti kelią.
– Kaip tikinčiam žmogui, Jums galbūt yra savaime suprantamas tas tikėjimo jausmas, kuris Jus stiprina, ir stiprino ypatingai sunkiomis lagerio aplinkybėmis. Tačiau, jei kalbėtumėte žmogui, kuris galbūt to neatpažįsta savyje, arba dar tik ieško, kokia yra ta žinia, kurią tikėjimas neša žmogui sunkiu metu?
– Kai žmogui būna labai lengva ir jam viskas sekasi, tai yra pavojinga situacija, kai galima nemąstyti. O kai gyvenime atsiranda kažkokios sunkenybės, – jos, nori to, ar nenori, verčia žmogų mąstyti ir ieškoti. Kiekviena kančia, kiekvienos sunkenybės, turi dvi puses. Viena pusė – tai kryžius, kurį reikia pakelti. Bet šviesi pusė – ta, kuri žmogų verčia mąstyti: „ką man tos sunkenybės nori pasakyti?“. Pavyzdžiui, – kad ir ta pati dabartinė pandemija.
– Kartais girdžiu, kad yra lyg ir supriešinami tikintys žmonės, ir tie, kurie pasitiki racionaliu protu, mokslu. Ar yra teisingas tas supriešinimas? (…)
– Mes, tikintys žmonės, taip pat esame šiuolaikiniai žmonės, ir mokslą priimame visu šimtu procentų. Galbūt nepriimame kai kurių hipotezių, kur nėra mokslas, o tik spėliojimai. Tie, kurie žvelgia į mus, tikinčius žmones, kaip į kažkokius, kurie esą nemokyti, neišmanėliai, „kurie tiki į kažkokį Dievą“, jie klysta. Pagaliau, istorija liudija, kad daugybė mokslininkų, kurių vardai yra puikiai žinomi, buvo tikintys žmonės, ir jiems tikėjimas su mokslu nesusipriešino, bet priešingai – tik padėjo eiti į priekį.
– Jūs pasiskiepijote nuo koronaviruso. Yra dalis visuomenės, kuri bijo skiepytis. Prašau, truputį papasakokite apie savo patirtį.
– Apskritai, aš šitos pandemijos nebijojau ir iki to laiko, kol buvau nepasiskiepijęs. Mano tokią laikyseną nulėmė du dalykai – ne tik tikėjimas, bet ir amžius. Jau kai turi aštuoniasdešimt metų, tai – ar metai ten, ar ten, per daug skirtumo nėra.
Labai ramiai žiūrėjau į tai, kas liečia mane patį. Bet, kai pakvietė pasiskiepyti, tai nesuabejojau, kad reikia pasinaudoti skiepais. Esu giliai įsitikinęs, kad klysta tie, kurie bijo, kuria visokias teorijas, kad skiepai esą gali pakenkti.
Labai ramiai žiūrėjau į tai, kas liečia mane patį. Bet, kai pakvietė pasiskiepyti, tai nesuabejojau, kad reikia pasinaudoti skiepais. Esu giliai įsitikinęs, kad klysta tie, kurie bijo, kuria visokias teorijas, kad skiepai esą gali pakenkti.
– Girdžiu ir savo socialiniuose tinkluose matau, kad dalis žmonių pyksta, kad bažnyčios išlieka atviros tikintiesiems šiuo pandemijos laikotarpiu. Kodėl jos neužveria durų?
– Per šitą pandemijos laikotarpį buvo įvairių momentų. Buvo ribojamas tikinčiųjų skaičius bažnyčiose, buvo ir laisviau. Manau, kad nebuvo racionalaus pagrindo visiškai uždaryti bažnyčias. Štai, kad ir mūsų Kauno katedra – milžiniška erdvė, jei į tokią erdvę ateis dvidešimt, kad ir penkiasdešimt žmonių, puikiausiai galima išlaikyti didžiausius atstumus, ir to pavojaus faktiškai nėra. Tą liudija ir patirtis. Negirdėjau, kad kažkur bažnyčioje žmonės būtų užsikrėtę koronavirusu.
O piktintis mūsų dienomis žmonės moka dėl visko, – jei bus uždarytos, daug kas piktinsis, kad „kvaili vyskupai, kad uždraudžia, kur beveik nėra pavojaus. Į parduotuvę gali eiti, kitur – irgi, o čia negali“. Vienaip ar kitaip elgiantis, visuomet atsiras besipiktinančių.
Man atrodo, kad vyskupai elgiasi pakankamai išmintingai. Kai padėtis buvo sunkesnė, įvedė ribojimus, – penkiolikos lankytojų skaičių. Nors man atrodo, kad tas ribojimas kai kur buvo ir visai beprasmis. Pavyzdžiui, kur nors kaimo bažnyčioje iš viso sekmadienį ateina gal vos dešimt žmonių. Tai kam tie ribojimai yra reikalingi?
Bet vyskupai atsižvelgdavo į sunkią padėtį, kai atrodydavo, kad mūsų medicinos sistema perkrauta ir nepajėgs suvaldyti situacijos. Šiuo metu ten, kur padėtis yra sunkesnė, pavyzdžiui, Vilniuje, kai kuriose savivaldybėse, yra didesnių ribojimų, o kitur mokome žmones, kad laikytųsi atstumų, nešiotų kaukes, ir manau, kad to pilnai pakanka.
– Per šią pandemiją turbūt kaip niekad arti daugybės šeimų yra netekties tema. Kiekvieną dieną girdime, kiek žmonių miršta nuo koronaviruso, ir, žinoma, ne tik jis nusineša gyvybes. Dvasininkai yra būtent tie žmonės, kurie susitinka su artimaisiais, padeda palydėti į paskutinę kelionę mirusius žmones. Kokia būtų Bažnyčios žinutė toms šeimoms, kurios šiuo metu išgyvena gedulą?
– Žmonėms, išgyvenantiems netektis, Bažnyčia turi labai aiškų atsakymą, – Viešpats mirė ant kryžiaus, ir būtent šią savaitę minėsime šią brangią datą, kai Jis mus mylėdamas mirė ant kryžiaus, kad mes turėtume gyvenimą. Ir, kad turėtume gyvenimą ne tik čia, bet, kad turėtume laimingą amžiną gyvenimą. Todėl Bažnyčios atsakymas žmonėms, išgyvenantiems netektis, yra labai vienareikšmis, – reikia pakelti akis aukštyn ir sudėti viltis į tą, kuris mus mylėdamas paaukojo savo gyvybę, kad mes turėtume amžiną gyvenimą.
Kai žvelgi į viską per šitą amžinybės prizmę, viskas atrodo kitaip, tada ir netektis neatrodo tokia baisi. Man teko atsisveikinti su savo mama ir tėčiu, ir kitais brangiais asmenimis. Kas be ko, širdį skauda ir tikinčiam žmogui, bet kada suvoki, kad su mirtimi ne viskas pasibaigia, ta netektis visai kitaip atrodo.
– Šiuo laikotarpiu yra ir daugiau temų, kurios visuomenę kartais ir suskaldo. Viena jų yra diskusijos dėl Stambulo konvencijos. Galbūt tame yra kažkokio nesusišnekėjimo, kas konkrečiai Bažnyčiai nepatinka šioje konvencijoje?
– Aš nesakyčiau, kad tik Bažnyčiai kažkas nepatinka, didelei daliai žmonių šita konvencija nepatinka dėl visos eilės priežasčių. Pirmiausia, yra dirbtinai supriešinami vyrai ir moterys. Taip, yra vyrų, kurie smurtauja prieš moteris. Bet yra daugybė vyrų, kurie labai gerbia moteris, ir tas supriešinimas yra pakankamai dirbtinas.
Antra, smurtas atsiranda ne dėl lyčių įvairovės, bet smurtas dažniausiai būna dėl to, kad šeimoje yra alkoholis, yra daug priežasčių, kurios nulemia smurtavimą.
Mums, tikintiems žmonėms, nerimą kelią konvencijoje įvesta sąvoka „socialinė lytis“, kai lytis gali būti pasirenkama. Konvencija įpareigoja, kad ir mokyklose būtų atitinkamas švietimas. Ir svarbiausia, kad tas švietimas vyktų neatsižvelgiant į tai, ar tėvai to nori. Tai mums yra nepriimtina.
Be to, mes turime pakankamai gerus įstatymus, kurie gina nuo smurto. Jeigu ko nors trūksta, Seimas gali papildyti, priimti. O norėti, kad tarptautinės organizacijos važiuotų, tirtų, padėtų, kam tas yra reikalinga? Manau, kad pavyzdys yra ir mūsų kaimyninė Lenkija. Ji ratifikavo konvenciją, o dabar nuo jos atsitraukia, nes mato, kad ji duoda ne naudą, o žalą.
Pradžioje atrodo viskas tarsi ir nieko, o po kiek laiko išryškėja visiškai nepriimtini dalykai, yra pavyzdžių kai kuriose Amerikos valstijose, Kanadoje, žmonės jau bijo išsižioti ir ką nors ne taip pasakyti. Kunigai jau bijo net Šventą Raštą pacituoti. Yra svarių dalykų, dėl ko daugeliui žmonių ši konvencija yra nepriimtina. Tame tarpe ji yra nepriimtina ir Bažnyčiai. Vyskupai tai net du kartus įvardijo – 2018 metais ir šiemet.
– Kartais visa diskusija apie tai yra supaprastinama iki kietakaktiškų argumentų, pavyzdžiui, „ar Bažnyčia pritaria, kad galima mušti žmoną?“.
– Aš labai atidžiai seku, ir manau, kad perskaitau visus straipsnius šita tema ir „Delfi“, ir kitose internetinėse platformose. Matau, kad tam tikra dalis žmonių nesąžiningai kalba, kad čia – nieko tokio, čia konvencija šeimai nepakenks. Mes, ačiū Dievui, jau nesame pionieriai, jau galime pasižiūrėti į kitas šalis, kur prieš dešimt arba penkiolika metų yra ratifikuota ta konvencija ir kokia yra padėtis. Vienas iš paskutinių atvejų – Kanadoje, vienas tėvas į savo dukrą neturi teisės kreiptis „ji“, nes ji laiko, kad yra berniukas. Už tokį kreipinį tėvas atsidūrė kalėjime. Kai jau turime tokių pavyzdžių, visai nenorime, kad panašūs dalykai ateitų ir pas mus.
– Per kokią prizmę Bažnyčia supranta žmogaus lytį? Sakėte, kad socialinės lyties sąvoka „nėra priimtina ne tik Bažnyčiai, bet ir daugeliui kitų žmonių“.
– Bažnyčios žmonės žmogų priima tokį, kokį Kūrėjas sukūrė. Yra vyrai, moterys, todėl galima save laikyti kažkuo kitokiu, bet savo prigimties nepakeisi. Reti nukrypimai šios taisyklės nepaneigia, o tik ją patvirtina.
– Dar viena labai daug jausmų sukelianti tema yra homoseksualių žmonių teisių klausimai, kurie dabar irgi suaktualėjo politinėje arenoje. Pradėsiu nuo bendresnio klausimo: kodėl Bažnyčia atstumia šituos žmones?
– Tai nėra teisinga nuomonė. Bažnyčia visus žmones, kad ir kokie jie būtų (homoseksualūs ar heteroseksualūs), žiūri kaip į Dievo vaikus. Žmogus yra Dievo kūrinys, apdovanotas protu, nemirtinga siela, ir nesvarbu, koks jis būtų, net, jei jis būtų didžiausias nusidėjėlis, Bažnyčia kiekvieną žmogų vertina, nes Viešpats mirė ne už šventuosius, bet už nusidėjėlius.
Bažnyčios nuostata homoseksualių žmonių atžvilgiu yra vienareikšmiai pozityvi. Bet Bažnyčia niekada negali pritarti veiksmams, kuriuos laiko nuodėme. Ar tokius veiksmus darys homoseksualus ar heteroseksualus žmogus, kur yra nuodėmė, Bažnyčia visada sakys – ne. Šitai reikia skirti, ir, kai Bažnyčia sako, kad homoseksualių žmonių lytiniai santykiai yra nuodėmė, tai negalima tapatinti, kad Bažnyčia smerkia patį asmenį. Smerkia nuodėmę, bet ne asmenį.
Šitai reikia skirti, ir, kai Bažnyčia sako, kad homoseksualių žmonių lytiniai santykiai yra nuodėmė, tai negalima tapatinti, kad Bažnyčia smerkia patį asmenį. Smerkia nuodėmę, bet ne asmenį.
– Ar ta nuodėmė yra dėl to, kad jie yra ne sakramente?
– Dievas sukūrė žmogų. Jis gali elgtis normaliai, pagal savo žmogišką prigimtį, bet gali ir jos nepaisyti. Žmogaus elgesys labai gražiai yra įformintas dešimtyje Dievo įsakymų: nevok, nemeluok, nepaleistuvauk ir t.t.
Ten, kur mes laikomės prigimtinės tvarkos, taip, kaip Dievas yra nustatęs, kad būtų normalūs žmonių santykiai, tai yra dorybės. O kur žmogus elgiasi priešingai, nepaiso tų prigimtinių normų, tą laikome nuodėme. Žmonių lytiniai santykiai, kai jie veda į vienas kito papildymą ir vaikų gimimą, tai yra vienas dalykas. O ten, kur (nesvarbu, ar homoseksualūs, ar heteroseksualūs žmonės) savo lytiškumą naudoja tik dėl malonumo, Bažnyčia tai laiko nuodėme.
– Ir man, ir galbūt kai kuriems skaitytojams, yra sunku suprasti popiežiaus Pranciškaus skirtingas žinutes. Viena vertus, jis yra sakęs, kad „homoseksualūs žmonės turi teisę turėti šeimą. Jie yra Dievo vaikai“. Tačiau paskui Vatikanas pareiškė, kad katalikų Bažnyčios dvasininkai nelaimins tos pačios lyties sąjungos. Galiausiai jis patvirtino gėjų Juaną Carlosą Cruzą, kuris yra aktyvus seksualinės prievartos aukų gynėjas, savo patarėju. Ką iš tikro popiežius Pranciškus nori mums pasakyti?
– Popiežius Pranciškus, nepaisant to, kad jis yra popiežius, negali nepaisyti krikščioniškos moralės normų. Jis homoseksualius žmones priima, juos vertina kaip žmones. Jis sako, kad jiems reikia padėti. Bet popiežius labai aiškiai pasakė, kad Bažnyčia negali laiminti jų santuokų, kaip yra laiminamos vyro ir moters kuriamos santuokos.
– Kartais žmones dirgina klausimas, kas yra tradicinė šeima, kurią reikia saugoti? Vieni sako, kad „mane augino mama ir močiutė, ir man tai buvo šeima“, kitam šeima yra jis ir jo katinas. Trečias galbūt savo tos pačios lyties partnerį laiko šeima. Kas yra ta šeima, kurią Bažnyčia gina? Ir kodėl taip svarbu tai įstatyti į kažkokius rėmus?
– Šeima, kaip ir mūsų Konstitucija įvardija, yra visuomenės ir valstybės pamatas. Iš tikrųjų iš šeimos ateina naujos kartos. Jeigu mes tokių šeimų neturėtume, save pasmerktume išnykimui. Bažnyčia tą prigimtinę vyro ir moters kuriamą šeimą vertina ir ją yra pakėlusi į santuokos sakramentą, ir laimina.
Tik tokioje šeimoje gali normaliai augti, bręsti vaikai. Niekada vaiko nesugebės pilnai išugdyti nei du vyrai, nei dvi moterys. Jos kažką duos, bet neduos pilnai. Ką gali moteris, motina, šeimoje duoti, niekada vyras to nepadarys. Iš kitos pusės, tai, ką vyras gali duoti, neduos moteris.
Tie, kurie yra už vienalytes šeimas, jie galvoja tik apie save – apie savo emocijas, kad štai jie myli, turi emocinį ryšį, ir dėl to jie gali būti šeima. Bet jie negalvoja apie vaikus, o mes, suaugusieji žmonės, pirmiausia turime mąstyti apie vaikus, – ar jie užaugs normaliais, laimingais žmonėmis, ar galbūt paskui per visą savo gyvenimą nešiosis kažkokią žaizdą. Ir, kaip taisyklė, tose šeimose, kur vaikai neturi tėčio ir mamos, mes turime aibes problematiškų vaikų, kurie paskui užpildo ir paauglių kolonijas, kalėjimus ir pan.
– Lietuvoje skyrybų procentas yra labai didelis. Tokių nepilnų šeimų yra labai daug.
– Tyrimai rodo, kad ten, kur vienos lyties asmenys sukuria sąjungas, jos būna labai trapios. Vidurkis – pusantrų, dveji metai. Jeigu jie turėtų vaikų, kaip tokiose šeimose normaliai jie galės subręsti, jei ne tik negaus pilno ugdymo, bet ir turės išgyventi dažnas skyrybas ir naujas jungtuves?
– Galiu tik iš vaiko perspektyvos pabandyti empatiškai suprasti, kad jam turėtų labai skaudėti, kai jam sako, kad „aš ir mano mama“ arba „aš ir mano tėtis“, kad nepilna šeima nėra šeima.
– Turbūt visada yra pagunda norėti daugiau negu galima. Aš galbūt norėčiau skraidyti, bet esu sutvertas vaikščioti žeme. Manau, kad kiekvienas žmogus, jeigu jis iš prigimties kažko negali padaryti, tegul vysto tas savo savybes, kurias jis gavo iš Viešpaties. Pavyzdžiui, homoseksualūs žmonės turi visokių talentų, kur gali ir save, ir visuomenę praturtinti. O siekti to, kas yra virš prigimties, – na, galiu norėti būti moterimi, bet esu vyras ir taškas.
– Ar sekėte viešumoje vykusią diskusiją tarp kunigo Toliato ir parlamentaro Raskevičiaus? Kaip Jūs visa tai matote?
– Sekiau, skaičiau. Kunigas Toliatas kaip kunigas parašė aiškią savo nuomonę, ir už tą nuomonę buvo gerokai užpultas, apkultas, paskui kai ką išbraukė iš savo socialinių tinklų. Bet jis iš tikro nieko nepasakė, ko tikėjimas neleidžia pasakyti. Apie Raskevičių aš nenorėčiau kalbėti, nes mažai apie jį žinau.
Žinau tik iš spaudos. Man užkliuvo tik viena jo sentencija, kad jis yra pasiruošęs pakeisti pasaulį. Buvo labai daug pasaulio keitėjų, ir jų jau nėra. Nepakeisi žmogaus prigimties.
Mes galime visi, taip pat ir Raskevičius, ir kardinolas, norėti keisti pasaulį, kad jis taptų geresnis, labiau tolerantiškas, bet yra dalykų, kurių žmogus negali pakeisti. Jeigu žmogus nori keisti žmogaus prigimtį, tai jis jau nori atsistoti Dievo vieton. Šitai žmogui neduota.
Mes galime visi, taip pat ir Raskevičius, ir kardinolas, norėti keisti pasaulį, kad jis taptų geresnis, labiau tolerantiškas, bet yra dalykų, kurių žmogus negali pakeisti. Jeigu žmogus nori keisti žmogaus prigimtį, tai jis jau nori atsistoti Dievo vieton. Šitai žmogui neduota.
– Apskritai nauja valdžia atėjo su daug ambicijų, kaip jūs sakote, keisti pasaulį. Ar Bažnyčiai tas kelia nerimą?
– Turime nerimo, ir tam nerimui yra pagrindo. Kai prieš kelis dešimtmečius buvome prievartaujami ir reikėjo laikytis marksistinės ideologijos, ir, jeigu kažką ne taip pasakydavai, tai žinojai, kad gali gauti tam tikrą „atlyginimą“. Aš jį gavau: dešimt metų lagerio.
Dabar mes akivaizdžiai matome tam tikrą ideologiją, kuri tarsi išlaisvina žmogų, bet kuri iš karto grasina baudžiamąja atsakomybe. Pavyzdžiui, pastangos kriminalizuoti neapykantos kalbą, – taip, aš pats esu prieš tai, negalima internete arba bet kur kitur svaidytis ne tik neapykantos, bet ir nepagarbiais žodžiais. Bet kai kuriama virtuali policija, man tai primena G. Orwello knygą „1984-ieji“.
Šitie dalykai aiškiai kelia nerimą. Aš bijau, kad po kokių dešimties ar penkiolikos metų Bažnyčia liks vienintelė institucija, kuri gins demokratiją. O visi kiti turės susigūžę saugotis, kad tik nepasakytų kokio nors žodelio, kurį kažkas palaikys neapykantos kalba.
– Ar Jūs turite kažkokį formatą, kur galite išsakyti savo baimes? Galiu įsivaizduoti, kad su liberalais gal sudėtingiau, bet su konservatoriais gal susitikti galite ir pasakyti, kad „šitai mums kelia nerimą“. Ar taip nevyksta?
– Man labai gaila, bet daug Tėvynės sąjungos žmonių yra nudreifavę liberalizmo kryptimi, kur su krikščioniškomis nuostatomis jau sunkiai galima suderinti. Mūsų pirmais nepriklausomybės metais Bažnyčia, jeigu ir viešai neagitavo už Tėvynės sąjungą, bet iš esmės Bažnyčios žmonės rėmė juos, kadangi tai buvo partija, kuri labai aiškiai buvo už Lietuvos laisvę, nepriklausomybę. O šiuo metu deja daug dalykų, kuriuos matome ir girdime, kelia rimtą nerimą. Matome, kad kažkas yra pasikeitę…
Skaitykite daugiau ČIA.
Dvi pagrindinės partijos – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partija ir Lietuvos socialdemokratų partija, kurios nuo sąjūdžio laikų dominavo Lietuvos politikos padangėje ir kelis dešimtmečius formavo Lietuvos politiką ir ekonomiką, pakeitė savo kursą. Per tą laikotarpį Latvija ir Estija mums davė į kaulus ne tik ekonomikoje, bet ir požiūriu į žmogų, atsakomybę. Žinoma, ir ten visko būta, bet apskritai jie gebėjo geriau dirbti savo krašto žmonėms nei mano dvi paminėtos ilgametės partijos, tiesa, viena jau baigianti save sunaikinti – tai Socialdemokratų partija. Pradžia ir geri siekiai, kalbant apie socialinį teisingumą, buvo stipresni nei konservatoriai. Tuomet socdemai buvo jautresni žmonėms. Jie gynė paprastus darbininkus, vidutinę klasę, skurstančius žmones.
