Nuomonių rubrika: LRT – ne Garbačiauskaitės-Budrienės karalystė. Tai nėra LRT gynimas. Tai – kėdės gynimas

Lina Šukytė-Korsakė

Kai generalinė direktorė pradeda vaizduotis LRT savininke, visi, kurie drįsta jai nepritarti, staiga tampa „užvaldytojais“ ir „grėsme laisvai žiniasklaidai“.

Patogus naratyvas – vietoj vykdytinų Valstybės kontrolės pastabų puolama taryba, Seimas, „Nemuno aušra“ ir visi, kurie trukdo gyventi savo burbule.

LRT taryba šiandien labai aiškiai pasakė: įstatymo viršenybė ir kolegialus valdymas nėra direktorės užgaida, tai – prievolė.

Jei vadovė nebeskiria savęs nuo institucijos ir savo „Facebook“ dramomis bando prisidengti nuo atsakomybės, tai ne žiniasklaidos laisvė – tai asmeninės kėdės gynybos operacija.

Kartais, klausantis LRT vadovės, atrodo, kad auditą darė ne Valstybės kontrolė, o šventvagiškai kėsinosi į „šventąją karūną“.

Tačiau realybė paprasta: LRT – ne Garbačiauskaitės-Budrienės karalystė, o ji – samdoma darbuotoja, kuriai galioja tokie patys Lietuvos įstatymai, o ne „Facebook“ emocijų kodeksas.

Nors, aišku, kai virš galvos šviečia konservatorių politinis „nimbas“, labai patogu vaidinti neliečiamą šventąją – tada bet koks nepatogus klausimas jau gali būti paskelbtas „pasikėsinimu į žiniasklaidos laisvę“.

***

Žydrūnas Vitkus

Visa ši „drama dėl LRT“ – ne apie žiniasklaidos laisvę. Čia apie vienos kėdės gynybą iki paskutinio propagandinio šūvio.

Ar LRT generalinė direktorė turi būti politiškai neutrali? Taip.

Ar jos pasisakymai apie „užvaldymus“, „politinius sąmokslus“ ir „esminius žaidėjus“ skamba kaip neutralumas? Ne. Čia ne žurnalistika – čia politinis „stand-upas“ tiesioginiame eteryje, su prieskoniu „gelbėkit mano kėdę“.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė nėra „laisvos žiniasklaidos ikona“.

Ji – samdoma valstybės institucijos vadovė, kurią pagal įstatymą skiria ir atšaukia LRT taryba. Ne daugiau ir ne mažiau. Ne karalienė, ne „LRT savininkė“, ne „paskutinė demokratijos siena“, o tiesiog vadovė, kuri privalo atsakyti už Valstybės kontrolės ir STT konstatuotus bardakus, o ne vaidinti kankinę.

Šiandien LRT eteris, LRT portalas ir LRT socialiniai tinklai atviru tekstu naudojami vienam tikslui – savo kailio gelbėjimui. Specialios laidos, interviu, „forumiukai“, dramatiški įrašai socialiniuose tinkluose – visa tai paversta asmenine politine kampanija už savo kėdę.

Ir čia labai paprastas klausimas: kas už tai apmoka?

Reklamos agentūra? Ne. Partija? Ne. Apmoka mokesčių mokėtojai – visi mes, kurie niekada tam nepritarėm.

Ir dabar – saldi „vyšnia ant torto“ visiems, kurie kliedi apie „Nemuno Aušros“ ir socdemų „LRT užvaldymą“:

„Nemuno Aušra“ + socdemai neturi nė vieno savo skirto nario LRT taryboje.

Tuo tarpu dabartinė Seimo opozicija – turi tris: TS-LKD, Liberalų sąjūdis, „Demokratai vardan Lietuvos“.

Tai kas ką čia „užvaldo“? Gal veidrodėlį LRT studijoje reikėtų kam nors parodyti?

Kai visas LRT eteris, specialios laidos, „diskusijų forumai“ ir interviu formato verkšlenimai pajungiami vienos kėdės išsaugojimui – tai nėra žodžio laisvė.

Tai – viešųjų pinigų finansuojama asmeninė gelbėjimo operacija: „Išsaugokime Monikos postą, nes be jos žlugs demokratija“.

Valstybės interesas labai paprastas:
turėti tokį nacionalinio transliuotojo vadovą, kuriuo pasitiki ne tik pats vadovas ir jo „fan-klubas“, bet ir LRT taryba, ir visuomenė.

Dabar pasitikėjimas tiesiog deginamas eteryje – kiekvienu dramatišku interviu ir kiekvienu „užvaldė – puola – puola – užvaldė“ monologu.

Žodžio laisvė – tai nėra privilegija vienai direktorei iki paskutinio atodūsio laikytis įsikibus savo posto ir kiekvieną klausimą apie atsakomybę išsiversti į „puolimą prieš LRT“.

Tai nėra LRT gynimas. Tai – kėdės gynimas.

Padorus sprendimas šitoje situacijoje būtų vienas: generalinei direktorei garbingai atsistatydinti.