Delfi.lt
Skaitau naujausią prof. Lauro Bielinio tekstą DELFI ir galvoju, kas tie „mes“, kuriems nerūpi politinės idėjos ir apskritai idėjos, kuriems „Politinių ideologijų, principinių pozicijų išskirtinumas nustoja būti svarbiu rinkiminiu argumentu“ ne todėl, kad jos (kaip pats profesorius atkreipia dėmesį) beveik nebesiskiria ir partijų laikysenų nemotyvuoja (tad ir nebe kriterijus), o kad apie pačias teorijas nėra girdėję nieko, tingi arba neįstengia mąstyti, arba kad laiko principus iš principo nebesvarbiais?
„Mes“, kurie nesugebame sau paaiškinti savo pačių prieraišumų, priešiškumų ir pasirinkimų, „balsuojame dažniausiai už partijų pavadinimus, kaip inertiškai egzistuojančius kiekvieno mūsų galvose vertybinius stereotipus.
Dažnai balsuojame už lyderius, vedančius partinius sąrašus. Kartais balsuojame už atrakcines asmenybes, nes taip linksmiau“? Mes – kanopiniai žolėdžiai arba (na, gerai) trimečiai vaikučiai, mums „valdžia turi būti panaši į darželio auklėtoją: visur stebinti, perspėjanti ir mokanti paguosti bei padėti“. Mes! Mums!
Laukia, esą, šis kvailasis, šis infantilusis visur esantis pilietis-rinkėjas „valdžios“ malonių ir tvarkos ir nesuvokia, kad pats dėl visko kaltas, nes (cituoju) „nesiruošia […] parodyti savo aplinkai, kad tvarkos pradžia ne Seimas ar Vyriausybė, o eilinis žmogus, gebantis sutvarkyti savo supratimą apie jį supančią socialinę, politinę ar tiesiog sanitarinę aplinką“.
Ne Seimas ir ne Vyriausybė juk valdo, o mes patys: išsišluojam kiemą, apkarpom gyvatvorę, nevėluojam į darbus, surūšiuojam šiukšlytes, užsimaunam kaukytes – argi ne galingi mes?
Kartais patingim, kartais sąmoningumo stokojam – va tada ir valdžia pasidaro bloga, ir keliam savo mažus kumštukus prieš ją, ir burnojam negražiai, užuot apsikuopę.
(Kaip šis moralas seka iš tariamo abejingmo ideologijoms – iš karto susigaudyti nėra paprasta, tad pamėginsiu profesoriaus argumentą rekonstruoti: rinkėjas yra labai kvailas > todėl idėjos ir teorijos jam nerūpi > apie jo kvailumą žinome iš to, kad balsuoja pagal „grožį“ ir kad vis valdžia nepatenkintas > kad balsuoja pagal grožį ir kad teorijos nerūpi, žinome iš to, kad partijų programos nesiskiria > rinkėjas irgi jų neskiria, o tai reiškia, kad jis – darželinukas, kuriam reikia auklės > o tai reiškia, kad laikas jam susitvarkyti žaisliukus ir marš į kambarį, užuot samprotavus apie valdžią > QED.)
Kas jis, šis menamas visiškas mažaraštis, politikos ekspertų numylėtasis „mūsų“ provaizdis ir reprezentantas? Kaip jam pavyko skaityti neišmokti ir niekada nebūti girdėjus žodžių „liberalus“, „konservatyvus“, „socialdemokratinis“, „kairysis“, „dešinysis“? O gal girdėjo, bet neasocijuoja su niekuo politišku, tiki, kad jie nurodo obuolių veisles arba pėdkelnių tankumą?
Pažįstate bent vieną tokį?
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
