Užuot skaičiavus ekonomines, fizines ir psichines pasekmes ir susilaikant nuo hipotezių apie tai, kas realiai gali nutikti dar blogesnio, užtikrintai galima pasakyti kai ką iš serijos „nėra to blogo“: labai ilgam ir akivaizdžiai žlugo iliuzija, jog masinė piktybinė oficialių legitimių galios struktūrų manipuliacija piliečiais ir dezinformacija įmanoma tik egzotiškose diktatūrose, o ne „normaliam Vakarų pasauly“; ir kad mokslas yra tik mokslas, o ne politikos liokajus.
„Daugiau niekada“ – gal ne niekada, bet ilgiems šimtmečiams – nebepavyks jo vardu išgauti pasitikėjimą taip, kaip anksčiau. „Moksliškai įrodyta“ epocha baigėsi kartu su „Vakarų normalumu“ ir pagarbos laisvei pažadu. This is the end.
Sovietų sąjungoje buvo Baudžiamojo kodekso straipsnis už „antitarybinę propagandą ir agitaciją”. Buvo tada ir dar vienas straipsnis – „už tarybinės tikrovės juodinimą”. Ir po tais dviem straipsniais galėjo KGB „pakišti” bet ką – kaip sakė Stalinas ar Berija, „…duokite žmogų, o straipsnį mes surasim”. Šiandieniniame liberalmarksistų de facto okupuotame Vakarų pasaulyje yra puiki analogija nuteisti žmogų – tai apkaltini jį „neapykantos kalba” ir taškas. O apkaltinti gali už bet ką – lygiai taip pat, kaip ir Sovietų laikais kad būdavo apkaltinami ir į lagerius sugrūdami kitaminčiai.
Atrodo, reikia rimtai pradėti domėtis, kokios iš tikrųjų gyvenimo sąlygos Šiaurės Korėjoje, nes jei taip bus ir toliau, pačiu artimiausiu laiku reikės ieškotis saugesnės gyvenimo vietos. Visa ES tiesiog akyse virsta silpnapročių ir iškrypėlių valdoma viena didele griežto režimo koncentracijos stovykla, su spalvotais žviegiančiais prižiūrėtojais ir pavlikais morozovais paverstais kaimynais.
Labai gerai. Trumpai, aiškiai.