Nevykėlio papasakota istorija, tačiau jei diskursas nepasikeis, Europos Sąjunga žlugs

Viena iš priežasčių, kodėl Europos Sąjunga sunkiai susidoroja su galios politikos sugrįžimu, yra dramatiškai pasikeitęs jos politinis diskursas. Kai prieš beveik dvidešimt metų pradėjome „Eurožvalgybą“, dauguma diskusijų apie ES vyko plačiose ekonomikos ir finansų, mikroekonomikos bei konstitucinių reformų srityse. Būtent į jas daugiausia dėmesio skyrė ES komentatoriai, ekspertų grupės ir akademinė bendruomenė.

Šiandien Europos komentatoriai laikraščiuose ir nevyriausybinėse organizacijose daugiausia kalba apie įvairovę, vertybes ir teisinę valstybę. Tačiau „teisinė valstybė“ čia nebėra apie teismus, užtikrinančius įstatymų vykdymą. Ji tapo pasakojimu apie politikus, veikiančius beveik teisiniu statusu. Tai iš esmės reiškia valdžių padalijimo principo paneigimą.

Teisinės valstybės šalininkai karą Ukrainoje vertina beveik vien tik per tarptautinės teisės prizmę. Jie svajoja apie tai, kaip Vladimiras Putinas būtų atvestas prieš Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą.

Apie ekonomiką beveik nekalbama

Ekonominiai ir technologiniai klausimai jų beveik nedomina. Kai jiems pasakai, kad Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas ir su juo susiję antitechnologiniai teisės aktai atkirto ES nuo svarbiausių XXI amžiaus technologijų, jie tik gūžteli pečiais. Tai ne pokalbis, į kurį jie norėtų įsitraukti. Indijos prekybos susitarimas, kuris turėjo būti baigtas gruodį, žlugo todėl, kad ES siekė primesti savo socialinius ir darbo standartus.

Pastebime, kad vertybėmis grindžiamas Europos diskursas tapo dominuojantis, ypač anglakalbėje žiniasklaidoje. Apie ekonomiką beveik nekalbama. Taip pat retai girdime diskusijas apie politinę integraciją keičiant sutartis. Galbūt jiems ES patinka tokia, kokia ji yra. Demokratijos deficitas daro ES idealiu taikiniu neišrinktoms pilietinės visuomenės organizacijoms.

Kaip Izraelio ir Palestinos konfliktas formavo jaunųjų kairiųjų tapatybę, taip parama ES formuoja jaunų centristinių miestiečių savivoką. Dauguma jų turi tik pačias paviršutiniškiausias žinias apie idėją, kurią teigia palaikantys. Tai ypač akivaizdu anglakalbėje erdvėje. ES jiems reiškia centro kairės nirvaną – viziją, kurią JAV Demokratų partijos kairysis sparnas visada svajojo sukurti savo šalyje.

„Brexit“ karai Jungtinėje Karalystėje taip pat buvo ne tiek apie Europą, kiek apie seniai trunkančias vidaus kovas, primenančias ginčus mokyklos žaidimų aikštelėse. „Pasilikimo“ kampanija erzino tuo, kad Europa, kurioje jie norėjo likti, nebuvo ta Europa, kurią mes kada nors atpažinome.

Elgesio psichologijos terminais tariant, ES tapo fantaziniu objektu, ant kurio jie projektavo savo viltis ir svajones. Jie visada kalbėjo apie Didžiąją Britaniją ES sudėtyje, bet niekada – apie pačią ES ar apie tai, ką ji turėtų daryti. Tai neatrodė svarbu iki tos akimirkos, kai jie ją paliko.

Teigiama, kad Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos sekretorius Wesas Streetingas palaiko idėją grįžti į bendrąją rinką – žingsnį, kuriuo jis tikisi nuversti serą Keirą Starmerį iš Leiboristų partijos lyderio ir ministro pirmininko posto. Viskas čia priklauso nuo vidaus politikos. Neatrodo, kad Streetingas kada nors rimtai svarstė, ką praktiškai reikštų narystė bendrojoje rinkoje.

Patys tapome prokuroru, teisėju ir prisiekusiaisiais

Neseniai vykusios diskusijos apie vadinamąją reparacijų paskolą – eufemizmą Rusijos turto konfiskavimui – tapo dar vienu pavyzdžiu, kaip galios politika buvo paversta moraliniu žaidimu. Mes patys tapome prokuroru, teisėju ir prisiekusiaisiais teisiniame procese, egzistuojančiame tik mūsų vaizduotėje.

Ruošiamės įvesti Rusijai jau dvidešimtą sankcijų paketą, ignoruodami nerimą keliantį faktą, kad sankcijos mūsų ekonomikai smogė stipriau nei Rusijos. Skirtingai nei mes, rusai pasirodė esą atsparesnė pusė. Mes norime, kad Putinas būtų nugalėtas, bet tik pasyvia šio žodžio prasme.

Priežastis, dėl kurios skeptiškai vertiname ES gebėjimą sėkmingai veikti šiame naujame pasaulyje, yra ta pati, dėl kurios skeptiškai žiūrime į Vokietijos ekonomikos atsigavimą: diskurso paprasčiausiai nėra.

Mes nežinome nė vienos politinės partijos Vokietijoje, kuri atvirai pasisakytų už būtinos pramonės diversifikacijos poreikį. Taip pat nežinome nė vienos Europos Parlamento politinės frakcijos, kuri remtų sutarčių pakeitimus, reikalingus tam, kad ES taptų veiksminga pasauline galia.

Ir dar nesame girdėję, kad kas nors Briuselyje pateiktų nuoseklų planą, ko reikia, kad ES būtų sėkminga XXI amžiuje.

Ateitis siūlo daugybę galimybių, įskaitant ir palankius scenarijus. Tačiau vieną niūrią prognozę galime pateikti jau dabar: jei diskursas nepasikeis, Europos Sąjunga žlugs.

eurointelligence.com