Pirmadienį netekome Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio organizacijos štabo viršininko, dimisijos majoro, Laisvės premijos laureato Vytauto Balsio-Uosio.
V. Balsys-Uosis gimė 1923 m. Kluoniškių kaime, Zapyškio valsčiuje, Kauno apskrityje.
1944 m. gavęs šaukimą į sovietinę armiją, būdamas 21-erių, susiruošė partizanauti, 1945 m. žiemą jau praleido bunkeriuose. Partizanavo Kazlų Rūdos miškuose, buvusio Lietuvos kariuomenės puskarininkio Jono Misevičiaus būryje. 1944-1948 m. buvo Tauro apygardos partizanas, 1945 m. sunkiai sužeistas Žiemkelio kautynėse.
V. Balsys-Uosis 1948 m. vasario 4 d. buvo suimtas. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS valstybės saugumo ministerijos (MGB) 1948 m. liepos 3 d. nutarimu „už dalyvavimą kontrrevoliucinėje nacionalistinėje gaujoje“ nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio. 1955 m. V. Balsys-Uosis paleistas iš Norilsko lagerio ir ištremtas į Kazachijos SSR. Lietuvos SSR Ministrų Tarybos 1966 m. nutarimu leista gyventi Lietuvoje. Iš tremties į Kauną grįžo 1966 m., sukūrė šeimą.
2003 m. Kauno įgulos karininkų ramovėje vyko visų Lietuvos partizanų suvažiavimas, jo metu V. Balsys-Uosis paskirtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo vadovu.
2000 m. V. Balsys-Uosis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi.
2018 m. kartu su kitais partizanais apdovanotas Laisvės premija.
Amžinąjį atilsį, duok JAM Viešpatie, o artimiesiems ir draugams nuoširdi užuojauta, netekus artimo, žymaus Lietuvai Žmogaus, kovojusio už mūsų Tėvynės – Lietuvos laisvę.