Nacionalinis susivienijimas „atšaukė“ šį šeštadienį planuotą partijos suvažiavimą. Vyks konferencija (papildyta)

Kaip rašėme, kilusi intriga dėl Nacionalinio susivienijimo baigėsi – partijos Taryba atšaukė šį šeštadienį planuotą „suvažiavimą“. Taryba priėmusi galutinį sprendimą ir panaikinusi ankstesnius grupės Tarybos narių priimtus neteisėtus sprendimus, svarstė apie visuotinės konferencijos būtinybę.

Profesorius  Vytautas Radžvilas posėdyje išdėstė, kuo pagrįsta tokia būtinybė.

Kalbėdamas apie kilusią įtampą partijos viduje, jis trumpai apžvelgė dabartinę situaciją ir pabrėžė, kad Nacionalinis susivienijimas negali būti tik laisvai susibūrusių „geros valios lietuvių“ sambūris. Tai būtų tarsi namas be pamatų – graži vizija, bet trapus statinys. Lietuviškos Lietuvos idėja savaime yra graži, bet pernelyg miglota, kad mobilizuotų veikti kaip politinė jėga. Konferencija reikalinga tam, kad NS pagaliau susiformuluotų savo idėjinę tapatybę, išgrynintų politinę kryptį ir įtvirtintų ją ne kaip šūkį, o kaip bendrą veikimo programą.

Pirmoji jo įžvalgų dalis:

Partinė konferencija kaip parengiamasis NS suvažiavimo žingsnis

Konferencija kaip atsakas į NS intelektualinę diskusijų ir organizacinę krizę

Išgyvename įtemptą, nemalonų ir net slogų NS gyvenimo laikotarpį. Tenka apgailestauti, kad jis ilgokai užsitęsė. Kita vertus, šie sunkumai paradoksaliai padeda tinkamai pasiruošti artėjančiam partijos suvažiavimui. Jis įvyks numatytu laiku, o tinkamai pasiruošus galėtų būti surengtas ir anksčiau.

Tačiau prieš skelbiant tikslią būsimo suvažiavimo datą svarbu iš anksto išsiaiškinti bent jau svarbiausius jame svarstytinus klausimus ir galimas jų sprendimo kryptis. Šito nepadarius, tai yra neatlikus būtiniausių „namų darbų“, suvažiavimas virs iracionalia emocijų iškrova ir panašės ne į solidų partinį renginį, bet į atsitiktinai susirinkusios nieko bendro neturinčių žmonių grupės stichinį mitingą. Būtent tokie „suvažiavimai-mitingai“, virtę beprasmiškų rietenų arenomis, tapo visų tarsi teikusių vilčių patriotiškų partijų gyvavimo baigiamaisiais akordais. Sąstingiu, merdėjimu, o galiausiai išsivaikščiojimais.

Išvengti tokios pat lemties NS gali padėti tik racionali, dalykiška, argumentuota diskusija apie Lietuvos padėtį, NS vietą šalies politinėje ir partinėje sistemoje, taip pat partijos tikslus bei pasirinktiną politinį kursą. Šiuo metu tie klausimai ne tik nėra apmąstyti, bet tebėra aiškiai neįvardyti. Juo labiau jie nėra kaip visuma sąryšingai keliami ir nuosekliai svarstomi. Todėl nėra prielaidų racionaliai diskusijai apie partijos būklę, kurią mėginant aptarti dėsningai vyrauja, išskyrus retas išimtis, fragmentiški ir neretai pernelyg emocingi pasisakymai.

Pateikti korektiškai, tokie net minimalių politinės diskusijos standartų neatitinkantys pasisakymai geriausiu atveju gali būti laikomi spontaniškais apsikeitimais subjektyviomis nuomonėmis. Jų „subendravardiklinti“ nėra įmanoma būtent todėl, kad tai yra tik nuomonės, kurios dėl pačios savo prigimties iš principo negali būti jokių racionalių diskusijų ir sprendimų pagrindas.

Pagal apibrėžimą visos nuomonės yra vienodai teisingos ir vertingos — vadinasi, remiantis tik jomis dėl nieko sutarti ir susitarti neįmanoma. Besąlygiško tikėjimo savo nuomonės apie politinius reikalus teisingumu ir verte neišsenkantis šaltinis paprastai būna masiškai paplitęs nuoširdus įsitikinimas, kad sudėtingus politinius reiškinius ir įvykius galima paaiškinti politikos dalyvių asmeninėmis ir psichologinėmis savybėmis. Politikų motyvai ir tikslai, be abejo, vaidina tam tikrą vaidmenį. Tačiau politinius procesus aiškinti vien ar pirmiausia asmenybiniais moraliniais ir psichologiniais veiksniais yra fundamentali ir absoliučiai neleistina klaida. Deja, jos išvengti itin sunku.

Pagunda paaiškinti politiką jos veikėjų tarpusavio santykiais, juos lydinčiais konkurencijos, pavydo, neapykantos, keršto ir kt. jausmais, taip pat asmeninėmis ir grupinėmis intrigomis bei sąmokslais, yra labai stipri. Taip aiškinant nereikia jokių specialių žinių ir pasirengimo. Toji pagunda įkvepia ir politinės visažinystės jausmą. Jis paremtas įsitikinimu, kad norint perprasti visas politinio gyvenimo subtilybes ir paslaptis užtenka buitinės „demaskuojančios psichologijos“, kuri leistų atpažinti slapčiausius politikos veikėjų motyvus ir tamsius kėslus, ir kasdienės gyvenimiškos nuovokos, kuri įgalintų akimirksniu išnarplioti ir atpažinti jų rezgamus planus, intrigas ir sąmokslus.

Ilgiau kaip pusmetį trunkantis keitimasis nuomonėmis aiškiai parodė, kad mąstyti apie politiką, šiuo atveju apie partijos reikalus, politinių principų ir idėjų lygmeniu yra gerokai sunkiau, negu tai „analizuoti“ viešai aptarinėjant – toli gražu ne visada korektiškai ir subtiliai – asmenybines ir psichologines partijos narių charakteristikas ir spekuliatyviai spėliojant apie jų veiksmų paskatas bei tikslus.

Steigiant NS buvo deklaruotas ir mėgintas įgyvendinti siekis išvengti pavojaus bendravimo ir mąstymo kultūra bei politinių diskusijų intelektualine kokybe tapti alubario lygio pašnekesių apie politiką, arba tiesiog alubario politikierių, sambūriu. Deja, tenka konstatuoti, kad tokio lygmens ir stiliaus „politikavimo“ apraiškų ne tik nepavyko išvengti, bet jis darosi ryškiu ir net galimai vyraujančiu vykstančių diskusijų bruožu.

Tenka be užuolankų pasakyti: diskusijos atskleidė nemalonią tiesą, jog būtina sunkiai ir kantriai dirbti, kad NS taptų tvirtais idėjiniais ryšiais ir rimtais įsipareigojimais organizacijai ir Lietuvai susaistytų tikrų bendraminčių ir bendražygių partija. Tvirtu vienijančiu saitu ir telkiančia veiklos varomąja jėga gali būti tik aiškiai suvoktas ir sąmoningai pripažintas politinis NS tikslas.

Tokio tikslo pakaitalu ar surogatu nėra ir iš principo negali būti siekinys išsaugoti lietuvišką Lietuvą. Tokios Lietuvos idėja geriausiu atveju yra tik bendro pobūdžio kultūrinis ateities Lietuvos vaizdinys arba vizija. Dėl savo neapibrėžtumo ir miglotumo ji pati savaime neturinti ideologinio bei politinio turinio ir mobilizuojančios veikti galios. Neapsibrėžę ideologinės ir politinės NS tapatybės neįstengsime prilygti sisteminėms Lietuvos partijoms, kurios visos paprasčiausiai įgyvendina – su leidžiamomis menkomis variacijomis ir skirtingomis dekoracijomis – tą pačią „globalios Lietuvos“ kūrimo strategiją. Todėl išgyvename krizinį idėjinio ir organizacinio pakrikimo tarpsnį.

Skubiai sušauktas neeilinis NS suvažiavimas tinkamai jam nepasiruošus ne tik išryškins, bet dar labiau sustiprins šią pakrikimo būklę. Jokia racionali ir konstruktyvi diskusija dėl NS egzistavimo tikslo bei prasmės ir tolesnio politinio kurso tokiomis sąlygomis nebus galima.

Bus tęsinys.

Konfliktas NS partijoje

Primename, kad konfliktą partijoje įžiebė Seimo rinkimų kampanijos metu kilę įtarimai dėl neskaidraus partijos finansų panaudojimo. Speciali partijos sudaryta komisija nustatė, jog rinkimų kampanijos į Seimą laikotarpiu buvo šiurkščiai pažeista partijos finansinė tvarka, nepagrįstai iššvaistytos lėšos, o pati partija įklampinta į skolas.

Komisija taip pat išaiškino, jog kampanijos metu veikė neoficialus sprendimų priėmimo centras, apeinantis formalią štabo struktūrą. Į šią veiklą, komisijos vertinimu, galimai buvo įsitraukęs ir į Seimą išrinktas Vytautas Sinica, siejęs ryšius su buvusio iždininko A. Simučio vykdytu abejotinu lėšų tvarkymu.

BANDYMAI SUSTABDYTI TYRIMĄ

V. Sinica ir jį palaikančių narių grupė bandė blokuoti Komisijos darbą – mėgino keisti Komisijos sudėtį, o kartu inicijuoti „neeilinį suvažiavimą“, kurio tikslas buvo ne objektyvus partijos finansinės veiklos tyrimas, o NS vadovybės pakeitimas. Tam buvo pasitelkti tariami 2025 m. gegužės 29 d. ir liepos 29 d. Tarybos posėdžiai, kurie dėl kvorumo stokos neįvyko, tačiau jų pagrindu vis tiek imta skelbti apie rugsėjo 6 d. vyksiantį suvažiavimą Vilniuje.

Visus šiuos procesus koordinavo V. Sinica, o viešojoje erdvėje juos lydėjo Arno Simučio komentarai apie tariamą lėšų švaistymą. Buvęs partijos iždininkas A. Simutis viešai paskelbė beveik 40 puslapių savo komentarus apie Komisijos išvadas, mėgindamas sukelti naują bangą vidiniame skandale.

Jis teigė, kad Komisijos ataskaita apie jo padarytus pažeidimus esą yra propaganda ir šmeižtas, o atsakomybė už finansinius sprendimus buvusi kolektyvinė, todėl kaltinti vien jo negalima. Savo teiginius jis grindė pateiktomis lentelėmis ir skaičiais, aiškindamas, jog pažeidimų nebuvo, ir kartojo, kad partija realiai nenukentėjo, nes vėliau gavo valstybės dotaciją.

Pasak jo, finansiniai nesklandumai kilo dėl organizacinių aplinkybių – pavėluotai parengtos programos, štabo vadovo komandiruotės ir aiškių instrukcijų nebuvimo. Simutis tikino, kad visi partijos kandidatai į Seimą turėjo vienodas sąlygas, privilegijų nebuvę, o biudžeto viršijimą lėmė išaugęs kandidatų skaičius, dėl kurio padidėjo užstatų suma. Jis taip pat tikino, kad Vytautas Sinica yra „ne prie ko“, nes esą nedalyvavo finansinių sprendimų priėmime, ir apkaltino Komisiją diletantiškumu bei šališkumu.

Tačiau Komisija, išanalizavusi A. Simučio komentarus, viešai pateikė profesionalius paaiškinimus, kuriuose detaliai atskleidė, jog buvęs partijos iždininkas manipuliuoja skaičiais, meluoja ir klaidina partijos narius bei visuomenę.

Šiuos paaiškinimus galima rasti ČIA.

TARYBOS SPRENDIMAS – GALUTINIS

Atsižvelgdama į visus ankstesnius Tarybos vardu vykdytas spekuliacijas ir padarytus pažeidimus, rugsėjo 4 d. Nacionalinio susivienijimo Taryba priėmė galutinį sprendimą ir panaikino 2025 m. gegužės 29 d. bei liepos 29 d. grupės Tarybos narių priimtus neteisėtus sprendimus, tarp jų – ir dėl neeilinio suvažiavimo šaukimo.

Taryba konstatavo, kad vadinamasis rugsėjo 6 d. Vilniuje rengiamas „neeilinis suvažiavimas“ negali būti laikomas teisėtu partijos suvažiavimu, nes jį inicijavo asmenys, kurie nebėra Nacionalinio susivienijimo nariai arba jų narystė sustabdyta.

Rugsėjo 4 d. priimtu nutarimu Taryba aiškiai pasisakė:

• visi tariamų Tarybos posėdžių (2025 m. gegužės 29 d. ir liepos 29 d.) sprendimai yra neteisėti ir negalioja nuo priėmimo momento;
• rugsėjo 6 d. planuotas „neeilinis suvažiavimas“ negali būti laikomas teisėtu partijos suvažiavimu;
• visi sprendimai, priimti tokiame susibūrime, bus laikomi teisiškai niekiniais.

Ji pabrėžė, kad šis nutarimas yra privalomas visiems Nacionalinio susivienijimo nariams ir valdymo organams.

Taip galutinai užkirstas kelias bandymams perimti partijos kontrolę pažeidžiant įstatus ir manipuliuojant narių nuomone.

Partiją seniai sekino vidaus kivirčai dėl šio neskaidraus partijos finansų švaistymo. Buvusiam iždininkui Arnui Simučiui inicijuotas pirmas ieškinys dėl padarytos žalos atlyginimo. Teisybės dėlei reikia pridurti, kad buvo dedamos visos pastangos išvengti teisinio bylinėjimosi kelio. Deja, dėl viešo ir itin agresyvaus šio veikėjo bei kai kurių NS narių elgesio, teisinio kelio išvengti nepavyko.

Tokiu būdu Taryba užbaigė destruktyvią priešpriešą ir partijos skaldymo etapą. Be vidinių kivirčų NS vėl bus pajėgus grįžti prie svarbiausių partijos idėjų įgyvendinimo ir pasitikėjimo visuomenėje atkūrimo.

Tai naujas etapas – nauja galimybė Nacionaliniam susivienijimui augti, stiprėti ir vienyti žmones, siekiant bendro tikslo – stiprios, atsakingos ir laisvą ateitį kuriančios Lietuvos, – sakoma NS sekretoriato pranešime.