Nacionalinio susivienijimo krizės akivaizdoje prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas sako, kad Spalio konferencija taps partijos apsisprendimo dėl ideologinės tapatybės išbandymu

Kaip ir buvo galima tikėtis, sumanymas surengti Nacionalinio susivienijimo (NS) partinę konferenciją džiugina ne visus,— skelbia pranešime partiečiams NS pirmininkas prof. habil. dr. Vytautas Radžvilas.

Tačiau, pasak jo, apsispręsti dėl partijos tapatybės anksčiau ar vėliau teks: „Partijos ideologinės tapatybės šerdis yra jos išpažįstamos politinės idėjos. Juo aiškiau ir tiksliau jos formuluojamos – juo geriau. Tik aiškiai apibrėžtos politinės idėjos ir tikslios politikos sąvokos įvardija bei nušviečia kelią nurodydamos partinės veiklos kryptį ir tikslus.“

V. Radžvilo teigimu, politinės idėjos nėra prabanga, o būtina sąlyga, kad partija išliktų gyvybinga. „Politinių idėjų ir teorijų niekinimas – tamsuoliškumo požymis, kuris jau yra pražudęs ne vieną vadinamąją protautinę partiją“, – teigia profesorius.

Jo teigimu, šiandieninė partijos vidinė įtampa kyla būtent iš nesugebėjimo arba nenoro aiškiai įvardyti, kokiai Lietuvai NS iš tiesų atstovauja: ar globaliai, multikultūrinei, ar politiškai suvereniai lietuvių tautos valstybei.

„Deklaruojamos vertybės – patriotizmas, tautiškumas ir krikščioniškumas – savaime dar neatsako, kokia yra partijos tikroji tapatybė. Lietuvos patriotizmas gali reikšti ir pilietinį lojalumą ES regionui, ir siekį išsaugoti suverenios tautinės valstybės pagrindus. Be aiškių atsakymų, partijos kryptis lieka miglota“, – pabrėžė Radžvilas.

Pasak jo, rugsėjo 6 d. vykęs susibūrimas Vilniaus Mokytojų namuose parodė, jog partijos ideologinės krypties klausimas buvo sąmoningai nutylėtas: „Tyla šiuo klausimu yra akivaizdžiausias ženklas, kad mėginama pakeisti partijos kursą be žodžių – tyliai, už nugarų.“

V. Radžvilas pažymėjo, kad kai kurių partijos narių elgsena rodo aiškų posūkį nuo suverenistinio prie integracinio, sisteminio kelio, būdingo tradicinėms ES partijoms.

„Užtenka pažvelgti į atskirų narių pasisakymus migracijos, ES spaudimo ar šeimos politikos klausimais – jie vis labiau atspindi konformistinį, Briuseliui lojalų požiūrį, o ne tautos suverenumo gynybą“, – pažymi NS pirmininkas.

Anot Radžvilo, tikrasis Nacionalinio susivienijimo išbandymas dar priešakyje. Artėjanti partinė konferencija turės atsakyti į pagrindinį klausimą:

Ar Nacionalinis susivienijimas nori ir gali būti sąjūdinė, suverenistinė politinė jėga, ginanti lietuvių tautos teisę į savarankišką valstybę, ar taps viena iš sisteminių, eurointegracinių partijų, prisitaikančių prie Briuselio diktato?

Pasak Radžvilo, svajoti apie „lietuviškos Lietuvos“ viziją neužtenka – ją reikia įgyvendinti konkrečiais darbais. „Praraja tarp svajonės ir tikrovės tokia gili, kad ją galima įveikti tik valingo pasirinkimo šuoliu. Todėl kiekvienas partijos narys turi sąžiningai paklausti savęs: ar pasirengęs patvirtinti savo žodžius veiksmais Lietuvos labui?“

Savo pranešime partijos nariams V. Radžvilas pabrėžė, jog konferencijoje bus keliami klausimai, kurių vengta iki šiol:

• Ar Lietuvai reikalinga sąjūdinė suverenistinė politinė jėga?
• Ar Nacionalinis susivienijimas gali ir privalo būti tokia jėga?
• Jeigu ne, kokiu tikslu ši partija apskritai buvo sukurta?

„Tai klausimai, į kuriuos turėsime atsakyti viešai ir sąžiningai. Nes be tapatybės nėra ir politinės ateities“, – sako Nacionalinio susivienijimo pirmininkas Vytautas Radžvilas

Visas pranešimo tekstas žemiau:

Gerbiami Nacionalinio susivienijimo nariai,

kaip ir buvo galima tikėtis, sumanymas surengti partinę konferenciją džiugina ne visus. Tačiau apsispręsti dėl NS tapatybės neišvengiamai teks. Partijos ideologinės tapatybės šerdis yra jos išpažįstamos politinės idėjos. Juo aiškiau ir tiksliau jos formuluojamos – juo geriau.

Teoriškai išgrynintos ir tinkamai politinėje vaizduotėje rikiuojamos idėjos virsta intelektualiniais politinės tikrovės brėžiniais. Pagal juos konstruojami įvairaus dydžio ir sudėtingumo politiniai dariniai – nuo valstybių ir jų santvarkų iki mažiausių jų veikimą užtikrinančių institucijų. Panašiais būsimų statinių brėžiniais tampa architekto vaizduotėje gimstančios idėjos.

Štai kodėl jokia solidi partija negali sau leisti apibūdinti savosios tapatybės vien abstrakčiomis ir miglotomis „vertybinėmis“ nuostatomis. Tik aiškiai apibrėžtos politinės idėjos ir tikslios politikos mokslo sąvokos įvardija ir ženklina politinę tikrovę bei nušviečia kelią nurodydamos partinės veiklos kryptį ir tikslus. Vaizdžiau pasakant, idėjų ir sąvokų nevadovaujama politinė veikla primena Breigelio Aklųjų procesiją. Asmens gebėjimas mąstyti politinėmis idėjomis yra jo politinio išprusimo, o organizacijos gebėjimas diskutuoti idėjų lygmeniu – jos intelektualinio potencialo ir brandumo ženklas.

Vis dėlto „slenkstinis“ partijos kokybės rodiklis yra net gerokai kuklesnis. Juo yra pats požiūris į politinių idėjų ir teorijos reikšmę. Kaip dažnai net politinių partijų narių pokalbiuose girdimos paniekos ir aklos neapykantos „idėjoms“ bei „teorijoms“ persmelktos tokios ir panašios frazės: „baikime teorinius svaičiojimus ir žiūrėkime, kaip yra tikrovėje“, „idėjomis sotus nebūsi, jos niekam nerūpi“, „tai tik graži teorinė schema, praktika visai kas kita“, „reikia ne teorizuoti, o greičiau eiti prie reikalo ir veikti“, „ne filosofuokime, o dirbkime konkrečius darbus“, ir t. t.

Atsainus ir juo labiau agresyviai niekinantis požiūris į politines idėjas ir teorijas savaime yra tamsuoliškumo ir prasčiokiškumo požymis. Tačiau jis yra visuotinai paplitęs ir neatskiriamas politikos palydovas. Raginančių „neskrajoti idėjų padebesiais, bet nusileisti ant žemės ir žiūrėti, kaip yra realiame gyvenime“, pasiruošusių „be jokių teorijų, iš savo gyvenimiškos ir profesinės patirties praktiškai išspręsti“ sudėtingiausias politines problemas „ekspertų“ niekada netrūko bet kurioje šalyje ir visuomenėje.

Taip buvo sunaikinti protautinio intelektualinio potencialo likučiai

Bet visai kas kita, kai toks požiūris plačiai prasismelkia į politines partijas ir jose įsivyrauja. Karti vadinamųjų protautinių partijų patirtis dar pernelyg šviežia, kad reikėtų plačiau aiškinti, kuo tai baigiasi. Ji parodė, kaip lengvai ir greitai agresyvūs politiniai mažaraščiai geba užgniaužti nors kiek profesionalesnes ir dalykiškesnes diskusijas partijų viduje. Išnykus tokioms diskusijoms partijose beveik neliko ir joms pasirengusių narių. Šitaip buvo sunaikinti ir taip visada buvusio menko protautinio intelektualinio potencialo likučiai.

Tačiau išmokti pamoką ir pasidaryti išvadas nėra lengva. Pagundų kratytis politinių idėjų ir vengti teorinių diskusijų užtenka. Intelektualinis tingumas ir paprasčiausias ribotumas savaime yra kliūtis suprasti, kam apskritai reikalingos idėjos politikoje.

Daugybė žmonių nuoširdžiai mano, kad be jų puikiausiai galima apsieiti. Bet kaip rodo pagrindinių rugsėjo 6 d. susibūrimo organizatorių reakcijos į pasiūlymą visapusiškai partinėje konferencijoje apsvarstyti tolesnio NS politinio kurso pasirinkimo klausimą, pagundai pasišaipyti iš „teorinių schemų“ neatsispiria ir gana išprusę, net politikos mokslų ragavę, tad lyg ir turintys suprasti politinių idėjų ir rimtų diskusijų reikšmę, rengiamos konferencijos menkintojai.

Šiuo atveju alergijos „teoriniams išvedžiojimams“ sukėlėjas nėra ir iš principo negali būti politinis neišprusimas. Alergenas yra siekis manipuliuoti žmonėmis ir juos klaidinti pasinaudojant būtent jų politiniu neišprusimu ir naivumu.

Seniausiai suprasta, kad politiškai raštingi žmonės dažniau būna „nepatogūs“ piliečiai ir reiklesni partijų nariai arba rėmėjai. Mat jie paprastai lengviau ir greičiau įstengia įžvelgti ir atpažinti skirtumą tarp formaliai deklaruojamų ir tikrųjų, viešai neįvardijamų partijų politinių nuostatų ir veiklos tikslų.

Būtent dėl šios priežasties Lietuvos partijos nepersistengia idėjiškai ugdydamos savo narius ir yra beveik nepastebimos visuomenės politinio švietimo baruose.

Taip pat neatsitiktinai partijos, užuot įvardijusios savo tapatybę kuo aiškiau ir tiksliau apibrėžtomis politinėmis sąvokomis, yra linkusios apibūdinti ją daugiaprasmiais ir miglotais jų „bendrą vertybinę orientaciją“ turinčiais rodyti vaizdiniais. „Patriotinė tautinė ir krikščioniška partija“ – tipiškas tokio apgaulingai aiškaus įsivardijimo pavyzdys. Ir naudingai pamokomas, nes Nacionaliniam susivienijimui ne kartą siūlyta apsiriboti ir tenkintis tokiu tariamai aiškiu savo partinės tapatybės apsibrėžimu.

Kolektyvinis savęs apgaudinėjimas

Užtenka kelioms akimirkoms susimąstyti, kad toks aiškumas pranyktų kaip dykumos miražas.

Lietuvos patriotai? – Kokios Lietuvos: globalios ar lokalios?

Kalbinis-kultūrinis, pilietinis ar politinis patriotizmas? – ES administracinio regiono, multikultūrinės pasienio provincijos gyventojo ar suverenios valstybės piliečio patriotizmas?

Tautiškumas? – Etnokultūriškai ir kalbiškai lietuviška Lietuva be jokių valstybingumo siekių ar ir politiškai lietuviška Lietuva?

Krikščioniškos vertybės? – Taip, bet jos savaime nieko nesako apie požiūrį į valstybę: argi neįmanoma jomis vadovautis ir jas puoselėti neturint savo valstybės ir būnant kitos valstybės valdiniu ar net gyvenant svetimųjų okupacijos ir priespaudos sąlygomis?

Šie refleksijai pažadinti skirti klausimai kartu yra ir orientacinis absoliučiai neišvengiamų NS laukiančių pasirinkimų laukas. Jie reikalauja tvirtų ir vienareikšmiškų atsakymų. Jų neturint nėra nei menkiausio pagrindo kalbėti apie aiškiai apibrėžtą ir lengvai atpažįstamą NS ideologinę bei politinę tapatybę.

Tačiau ne tik nėra tokios tapatybės. Esamomis Lietuvos tarptautinėmis ir vidaus gyvavimo sąlygomis tapatybės rinkimosi alternatyvos tokios griežtos, o dėl jų apsispręsti taip sunku, kad mėginimas keisti partijos kursą surandant nišą tarp sisteminių partijų yra visiškai neišvengiamas.

Tokių klausimų kontekste V. Sinicos paaiškinimas, kad rugsėjo 6 d. susibūrime NS ideologinės tapatybės ir tolesnio politinio kurso klausimai nebuvo keliami todėl, kad į juos partijos nariai neva yra „seniai atsakę“, gali būti vertinamas tik kaip garbės nedarantis melas. O kiek šiam melui pritaria kiti renginio organizatoriai ir dalyviai – kaip kolektyvinis savęs apgaudinėjimas. Tokios manipuliacijos ir klaidinimo pagrindas tyčia suplakamos svajonių ir tikrovės plotmės.

Svajonėse ir kalbose visi esame pasirinkę partijos kursą

Nėra jokių abejonių, kad absoliuti dauguma ar net visi NS nariai norėtų gyventi patriotiškoje, tautiškoje ir krikščioniškoje šalyje. Bet Lietuva eina, o tiksliau – yra stumiama visiškai priešinga linkme. Tai reiškia, kad deklaruojama ideologinė ir politinė NS tapatybė gali nelikti vien tuščia ir apgaulinga iškaba tik tuo atveju, jeigu ji patvirtinama realiais ją liudijančiais veiksmais.

Svajoti bei kalbėti apie vaizduotėje sukurtą ir joje gyvuojančią „lietuviškos Lietuvos“ viziją ir pasiryžti bei įstengti ją įgyvendinti nėra tas pat. Na, o rimtai laikyti tokią svajonių viziją tikruoju savosios ideologinės ir politinės tapatybės turiniu bei autentiška jos išraiška apskritai yra nesusipratimas.

Praraja tarp svajonės ir tikrovės tokia gili, kad ją galima įveikti tik valingo asmeninio pasirinkimo šuoliu, ir niekaip kitaip. Todėl bet kuriame partijos narių susibūrime ar pokalbyje derėtų būti reiklesniems sau ir išdrįsti sąžiningai pasakyti: svajonėse ir kalbose visi seniai esame pasirinkę partijos kursą, bet kiekvienas paklauskime savęs: ar ir kiek esame pasirengę patvirtinti tą pasirinkimą realiais darbais Lietuvos labui?

Iš tikrųjų nuo pat partijos įsteigimo egzistuoja konfliktas ir jo keliama įtampa tarp subjektyviai suvokiamos ir viešai deklaruojamos ideologinės bei politinės organizacijos tapatybės ir būtinybės nuolatos patvirtinti tą tapatybę praktinėje veikloje. Tokį konfliktą įmanoma išspręsti tik dviem būdas. Pirmasis įvardijant jį trumpai – įveikti atotrūkį tarp žodžių ir darbų.

Antrasis – tiesiog paslėpti tą atotrūkį nepastebimai pakeičiant NS tapatybę bei politinį kursą ir šitaip nuleidžiant įsipareigojimų Lietuvai bei partijos nariams keltinų uždavinių kartelę.

Apsukrūs veikėjai visada turi dėl ko nemėgti „nepraktiškų teorinių schemų“

Rugsėjo 6 d. susibūrime NS tapatybės ir politinio kurso klausimai buvo nutylėti ne atsitiktinai. Ir juo labiau anaiptol ne todėl, kad „partija yra aiškiai ir viešai pasirinkusi ir įsipareigojusi suverenistų stovyklai“, kaip mėgina įteigti V. Sinica, leisdamas sau „nepastebėti“ visas Lietuvos „patriotines“ partijas pražudžiusios prarajos tarp deklaratyvių žodinių ir realiai vykdomų įsipareigojimų. Patogiausia ir saugiausia partijos kursą pakeisti be žodžių – iškalbingas tylėjimas net iš tolo neatsakytais klausimais yra akivaizdžiausias ir nepaneigiamas įrodymas, kad tai ir buvo mėginta padaryti.

Taigi apsukrūs veikėjai visada turi dėl ko nemėgti „nepraktiškų teorinių schemų“ ir privengti analitinio žvilgsnio į jų „pragmatiškai“ tvarkomus politinius ir partinius reikalus. Jų kalbų ir veiksmų analizė principų ir idėjų lygmeniu yra vienintelis priešnuodis nuo demagogijos, pigaus populizmo ir apgaulės.

Tokia analizė leidžia nuplėšti suklastotas ideologines ir politines etiketes bei iškabas ir identifikuoti tikrąsias pažiūras bei nuostatas, atskleisti už pompastiškų skambių žodžių ir pažadų slypinčią intelektualinę tuštumą ir valios veikti stoką.

Bet yra ir kitų būdų suprasti, kad NS atveju nėra jokio pagrindo ir dar anksti kalbėti apie kokį nors rimtesnį įsipareigojimą „suverenistinei stovyklai“.

Reikalo esmę, tai yra kad užmojai pakeisti NS kursą yra kuo tikriausi ir toli pažengę, išduoda ir detalės – kai kurių į „atsinaujinimą“ aktyviai įsitraukusių atskirų partijos narių nuostatų bei elgesio pokyčiai arba konkretūs ir nedviprasmiški pasisakymai. Tokios detalės – neabejotini ženklai, kad iš principo paneigiamas sąjūdinis suverenistinis kursas ir sukama jo atmetimo keliu.

Užtenka poros tai patvirtinančių pavyzdžių. Sambūrio „Pro Patria“ vadovas P. Stonis yra vienas iš NS narių, kelerius metus kruopščiai vengęs viešai atskleisti savo sąsajas su „radikalia“ laikoma partija. Ir štai staiga išdrąsėjo. Tapo vienu svarbiausių NS „atsinaujinimo“ iniciatorių ir rugsėjo 6 d. susibūrime paskelbtos „valdybos“ nariu.

Politikoje stebuklų nebūna. Valdžios bei sisteminės žiniasklaidos priešiškumas NS, kaip ir atsargiai baikštus net dalies „tautinių ir krikščioniškų“ visuomenės sluoksnių požiūris į mūsų partiją, niekur nedingo. Todėl tokio netikėto išdrąsėjimo priežastis gali būti tik viena: vykdomas pažadas ar įsipareigojimas paversti NS „prijaukinta“ ir „integruota“ sistemine politine jėga.

Pasakant konkrečiau – jokių pavojingų minčių apie valstybės susigražinimą nebekelsiančia ir jokių atminimo lentų tautos didvyriams be valdžios leidimo niekada nebeišdrįsiančia kabinti konformistine partija.

Iš pasisakymų nesunku atpažinti ir atsitiktinius pakeleivius – NS narius, kuriems partijos suverenistinės nuostatos yra ne tik nesuprantamos, bet visiškai svetimos ir griežtai nepriimtinos.

ES šalių partijos tapo savo tautų ir valstybių griovėjomis

Štai vieną karščiausių „atsinaujinimo“ entuziastų A. Paugą labai papiktino bendražygio išsakyta V. Sinicos kritika, kad šis, užuot paraginęs griežtai atmesti ES primetamas imigrantų kvotas, viešai pritarė Briuselio primestam pasirinkimui – įsileisti „pabėgėlius“ arba mokėti „solidarumo“ baudapinigius – pasiūlė rinktis tariamai mažesnę blogybę.

Klusniai mokėti kasmetines ir vis didėsiančias „finansinėmis kompensacijomis“ pavadintas baudas. Tokio „pasirinkimo“ kritika A. Paugai pasirodė esanti tiesiog šventvagiška. Kur tai matyta – siūlyti Lietuvos valdžiai atmesti imigrantų kvotas ir užsitraukti ES rūstybę. Juk už tokį įžūlumą Briuselis gali nubausti – nurėžti arba apkarpyti ES skiriamas mūsų šaliai lėšas!

Niekas nesiginčija – iš tiesų galima sulaukti sankcijų. Tai puikiai supranta ir net patiria savo kailiu nepaklusnios Vidurio Europos šalys. Bet jos supranta ir tai, kur veda absoliutus suvereniteto aukojimas vardan pinigų. Iš baimės juos prarasti dera vykdyti kiekvieną Briuselio direktyvą ir pataikauti kiekvienai jo užgaidai, kol neliks pačios tautos ir valstybės?

Ir, klausiant iš principo: o ką tokie NS ,,suverenistai” siūlys daryti, jeigu naujosios ES biudžeto taisyklės vis dėlto bus patvirtintos ir už menkiausius nukrypimus nuo „teisinės valstybės principo“ iš šalių bus brutaliai atiminėjamos biudžete joms numatytos lėšos?

Dviejų NS „atnaujintojų“ pozicija vien šiuo vienu — privalomų migrantų priėmimo kvotų – klausimu puikiai atskleidžia, ko vertos ir kiek nutolusios nuo tikrovės iš piršto laužtos šnekos apie neva aiškią partijos „suverenistinę“ tapatybę.

Lengva apsiskelbti „suverenistais“ uždarame partijos narių renginyje. Gerokai sunkiau yra išsakyti ir skelbti sisteminiam ,,konsensusui” prieštaraujančias valstybės suverenumo nuostatas viešojoje politinėje erdvėje ir, pvz., iš Seimo tribūnos pareikalauti apskritai atmesti imigrantų kvotas.

O galiausiai dar sunkiau ir rizikingiau būtų pradėti iš tiesų vykdyti suverenios valstybės politiką kad ir toje pačioje migracijos srityje išdrįstant mesti iššūkį ES ideologiniam diktatui, politiniam spaudimui ir finansiniam šantažui.

Apsispręsti ir ryžtingai įgyvendinti savarankišką valstybės migracijos politiką būtų neapsakomai drąsus iššūkis Briuseliui, prilygstantis kadaise Sąjūdžio mestam iššūkiui Kremliaus vykdytai kolonijinei gyventojų atkėlinėjimo į Baltijos šalis politikai. Vien tokia mintis kelia siaubą visoms Lietuvos partijoms.

Galima teigti, kad NS pasiruošęs tokiam suverenistiniam iššūkiui?

Be abejo, ne – tai gryniausias blefas. Partijos narių ir Lietuvos žmonių apgaudinėjimas. Tam gali ryžtis tik sąjūdinė politinė jėga. Bet ja dar reikia tapti.

Kaip buvo minėta ankstesniame laiške, sisteminės ES šalių partijos tapo savo tautų ir valstybių griovėjomis, galiausiai sukėlusiomis sąjūdinio pasipriešinimo jų savižudiškai politikai bangą. Griovimo intensyvumas ir mastas tapo toks, kad pabudo ilgai snaudęs tautų savisaugos jausmas. Ir jis prasiveržė būtent nacionalinės savigynos sąjūdžių pavidalu. Kitaip prasiveržti jis paprasčiausiai negali.

Politinis sąjūdis skiriasi nuo įprasto partinio veikimo kaip tik tuo, kad jis yra totalinis atsakas į totalinį naikinimą. Savo giliausia esme jis yra sutelktas ištisų tautų atsakas į joms iškylančias egzistencines grėsmes, kurių neįmanoma įveikti dalies visuomenės ar kai kurių partijų pastangomis, veikiant standartinėmis ir rutiniškomis politinio-partinio veikimo priemonėmis.

Manipuliacijos ir etiketės

Tai suprantant aiškėja, kodėl visoje ES kylantiems tautų savigynos sąjūdžiams tyčia klijuojama ir, tenka pripažinti, gana lengvai ir tvirtai prilimpa jų tikrąsias atsiradimo priežastis bet tikslus iškraipanti etiketė „kraštutinė dešinė“ – ne tik tam, kad klijuojant žeminantį priedėlį „kraštutinė“ būtų kuriamas atgrasių radikalų įvaizdis.

Šiuo atveju yra taip pat, kaip su dirbtine santrumpa „naciai“, kuri irgi buvo išrasta ir vartojama toli gražu ne vien dėl trumpumo ir patogumo. Tikroji santrumpos paskirtis – nuslėpti, kad naciai buvo socialistinė partija. Pavadinimo santrumpa padeda išvengti nereikalingų asociacijų ir nepatogių klausimų dėl jos sąsajų su marksizmu ir komunistinio judėjimo idėjomis.

Etiketė „kraštutinė dešinė“ slepia visai kitą politologinį turinį ir politinę tikrovę. Tokie fizinės erdvės charakteristikoms tinkami nusakyti žodžiai kaip „dešinė“ ar „kairė“ politologiniu požiūriu yra beprasmiški, nes nenurodo jokios apibrėžtos politinės ideologijos ar orientacijos.

Tačiau šiuo atveju yra ypač klaidinantys todėl, kad padeda sukurti ir palaikyti iliuziją, jog vis dar egzistuoja vientisa, arba paradigminė, vakarietiška liberali demokratinė politinių partijų sistema. Ji pristatoma kaip ištisinis ir vienmatis partijų spektras, kurio labiausiai „nutolusi į dešinę“ dalis yra vadinamosios „kraštutinės dešinės“ partijos.

Tuo peršamas apgaulingas vaizdinys, kad jos tik kažkokiu mįslingu, niekada nepaaiškinamu „radikalumu“ skiriasi nuo „labiau į centrą“ tame pačiame spektre esančių „nuosaikios dešinės“ partijų.

Šitokios propagandos paskirtis – ištrinti iš atminties tiesiog banalų politinį ir istorinį faktą, kad siekiai suformuoti politinę tautą ir sukurti jos valdomą nepriklausomą valstybę visoje moderniojoje Europoje buvo laikomi nacionalinio masto uždaviniais. Jų įgyvendinimas visada toli peržengdavo visas troškusių turėti savo valstybes visuomenių pasaulėžiūrines ir ideologines skirtis.

Sukurti/išsaugoti tautą ir valstybę niekada nebuvo „dešinės“ prerogatyva ar juo labiau monopolis. Paimkime kad ir 1918 m. Lietuvos Respubliką: pirmuoju jos prezidentu tapo tautininkas A. Smetona, o ją ginti savanorius pakvietė liaudininkas M. Sleževičius.

Ši apžvalga leidžia daryti principinę išvadą: ES šalyse besiformuojančios ir stiprėjančios sąjūdinės politinės jėgos yra ne partinių sistemų „kraštutinumai“, bet radikali antisisteminė alternatyva savo tautas ir valstybes išdavusioms „nuosaikioms“ partijoms.

Naujas paneuropinis reiškinys

Ši takoskyra iš esmės yra naujas paneuropinis reiškinys, nulemsiantis tolesnę ES šalių politikos ir partijų raidos kryptį. Į jį buvo deramai atsižvelgta: steigiant NS deklaruotas šią visuotinę europinę tendenciją atitinkantis siekis tapti pirmąja ir vienintele Lietuvoje sąjūdine partija. Minėto siekio simboline išraiška tapo šūkis SUSIGRĄŽINKIME VALSTYBĘ!

Tačiau iš pat pradžių, dar kuriantis, pasimatė požymiai takoskyros, kuriai buvo lemta išaugti iki dabartinio partijos vidaus konflikto ir faktiškai jau įvykusio skilimo.

Daugeliui NS narių iš pat pradžių pati sąjūdinės jėgos idėja pasirodė nesuprantama arba nepriimtina. Vieniems ji tėra seniai dingusios praeities nostalgijos išraiška. Kitiems naiviai romantiškas vaizdinys. Tretiems — ne tik neįgyvendinama, bet ir pavojinga utopija.

Su pašaipa klausiama ir ironiškai prašoma paaiškinti, kas yra toji sąjūdinė dvasia ar sąjūdinė partija. Arba įrodinėjama, kad Sąjūdis galėjo rastis tik okupuotoje šalyje, bet sąjūdžių laikai laisvoje ir klestinčioje Lietuvoje seniai praėjo – jokie sąjūdžiai čia neturį ką veikti ir nesą reikalingi.

Tokie ir panašūs klausimai bei svarstymai kaip tik ir laikytini akivaizdžiu įrodymu, kad kova dėl partijos ideologinės ir politinės krypties bei ketinimai ją keisti egzistuoja ne kieno nors vaizduotėje – tai yra visiškai objektyvus ir absoliučiai neišvengiamas konfliktas. Jo priežastis – ne kokie nors asmeniniai nesutarimai ir kivirčai, grupuočių intrigos ar sąmokslai. Skirtingas NS narių atsakas į visoms ES veikiančioms partijoms atsiradusią galimybę ir iškilusią būtinybę rinktis naująjį sąjūdinį suverenistinį arba tęsti senąjį eurocentristinį integristinį politinį kursą – būtent ši objektyviai egzistuojanti apsisprendimo alternatyva yra nuo pat partijos įsteigimo joje buvusios ideologinės ir politinės takoskyros, peraugusios į keliantį grėsmę jos egzistavimui vidinį konfliktą, tikroji ir pagrindinė priežastis.

Moralinio cinizmo viršūnė

Stipriausia paskata „atsinaujinti“, tai yra radikaliai keisti įsteigiant deklaruotą ir mėgintą įgyvendinti partijos kursą reikalaujantiems NS nariams yra ne kas kita, o siekis „užbaigti į aklavietę atvedusį sąjūdinį eksperimentą“ ir pasukti sisteminiu „eurointegraciniu“ keliu, kuriuo dešimtmečius darnia vorele žygiuoja visos be išimties Lietuvos partijos.

Rugsėjo 6 d. susibūrime šis siekis nebuvo atvirai ir sąžiningai įvardytas. Susibūrimo dalyviai net buvo melagingai patikinti, kad partijos tikslai ir politinis kursas nesikeičia. Tačiau tuo pat metu partijoms nariams yra masiškai ir sistemingai skleidžiami du absoliučiai melagingi teiginiai. Jų paskirtis yra įtikinti partijos narius, kad būtina atsisakyti NS sąjūdinės krypties, nes tai esanti būtina partijos atsinaujinimo ir būsimų rinkiminių laimėjimų sąlyga.

Pirmasis teiginys – sąjūdinės politinės jėgos neva nesiekia valdžios. Antrasis – nesiekianti valdžios partija esanti pasmerkta tapti saujelės inteligentų politiniu klubu.

Abu šie teiginiai – partijos narių politinio mulkinimo ir moralinio cinizmo viršūnė.

Apgailėtiną melą, kad politiniai sąjūdžiai nesiekia valdžios, paneigia ne tik Lietuvos Sąjūdžio pergalė valstybės nepriklausomybę užtikrinusiuose rinkimuose į LSSR AT, per kuriuos Sąjūdžio atstovai iškovojo daugumą. Įvairaus lygio rinkimuose dalyvauja ir vis didesnes pergales laimi šių dienų ES šalių sąjūdinės partijos.

Ne mažesnį melą, kad sąjūdžiai pasmerkti sunykti ir susitraukti iki politinių klubų, vėlgi paneigia Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės išaugimas į stiprų, plačiai tautos remiamą nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Lygiai taip pat prasidėję kaip negausūs, vos 2–3 proc. palaikymą turėję būreliai, daugelis šių dienų europinių sąjūdžių virto gausiomis organizacijomis ir tapo įtakingomis, vis didesnių pergalių rinkimuose laiminčiomis savo šalių politinėmis jėgomis.

Taigi netiesa, kad sąjūdinės suverenistinės politinės jėgos egzistuoja tik vaizduotėje, ir kad sunku ar net neįmanoma paaiškinti, kuo jos skiriasi nuo ES šalyse vis dar veikiančių įprastinių sisteminių partijų.

Pirmiausia – jos nėra „konservatyvios dešiniosios“ ar „kraštutinės dešiniosios“ partijos. Jos yra sukilusių prieš despotišką ES viršūnių valdymą ir politinį bei ideologinį Briuselio diktatą tautų išsilaisvinimo judėjimai.

O štai klausimas, ar NS iš tiesų yra įsipareigojęs ir priklauso šių suverenistinių sąjūdžių stovyklai – visai atskira byla.

Vardan kokio tikslo sukurtas Nacionalinis susivienijimas

Visiškai akivaizdu, kad padejuoti ir paniurnėti dėl Briuselio biurokratijos metodiškai siaurinamų Lietuvos valstybės suverenių teisių nepakanka. Būtina ginti tas teises taip, kaip jas gina kitų šalių sąjūdinės suverenistinės partijos mesdamos iššūkį ES diktatui konkrečiais ir kartu svarbiausiais jų tautoms išlikti klausimais. Todėl prieš „nusprendžiant“, ar veikiau iš anksto „žinant“ ir pareiškiant, kad NS priklauso „suverenistų stovyklai“, rugsėjo 6 d. susibūrimo iniciatoriams derėjo paprašyti jo dalyvių atsakyti bent į kelis paprastus ir labai konkrečius klausimus:

Kas iš partijos narių pasiruošę asmeniškai dalyvauti tokiose prigimtinės šeimos gynimo akcijose, kokia vyksta kaimyninėje Latvijoje?

Kurie partijos nariai pritartų pasiūlymui pareikalauti, kad Lietuva išdrįstų atmesti imigrantų kvotas, nors toks reikalavimas nepatiktų daugeliui piliečių, kuriems masinė šalies kolonizacija atrodo mažesnė grėsmė negu rizika prarasti dalį ES skiriamų lėšų?

Kiek „atsinaujinti“ pasiruošusių partijos narių pasiryžę organizuoti ar bent dalyvauti antiglobalistinėse protesto prieš masinę imigraciją demonstracijose, kokias nuolatos rengia ES šalių, tarp jų kaimynės Lenkijos, suverenistiniai tautiniai sąjūdžiai? ČIA, ČIA ir ČIA

O atlikus šį absoliučiai būtiną praktinį NS tapatybės tikrumo testą, rugsėjo 6 d. susibūrime Vilniaus Mokytojų namuose tiesiog privalėjo būti iškeltas klausimas: ar Lietuvai reikalinga sąjūdinė suverenistinė politinė jėga?

Taip pat klausimas: ar Nacionalinis susivienijimas gali ir privalo būti tokia jėga?

Jeigu NS negali arba tokios jėgos nereikia, turėjo nuskambėti paskutinis paprastas klausimas: vardan kokio tikslo sukurtas ir kas yra bei kuo privalo būti NS?

Šie klausimai Mokytojų namų salėje nenuskambėjo. Todėl juos teks iškelti ir aiškiai į juos atsakyti netrukus įvyksiančioje partinėje konferencijoje.

Pagarbiai,

Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
Vytautas Radžvilas