„Tikrai mūsų dienomis daug kam yra „kvankšt“ – perskaičiau fb komentarą, kai kažkokia mergaitė, atėjusi į Prezidentūrą atsiimti apdovanojimo, pareiškė, kad nepriima jo iš Prezidento rankų!
Laima Lavastė
NEKLAUSK, KĄ TAU TURI DUOTI VALSTYBĖ, KLAUSK, KĄ DUOTI GALI TU (citata).
Dar tebekabo plakatai kad „paskutinis kartas“!!!!! – kultūra ritasi į bedugnę, jau pasirodė nauji – laisvas žodis ritasi į prarają, todėl bus naujas mitingas.
Į mitingus su būgnais ir dūdom nevaikštau. Žinot, kodėl? Todėl kad vaikščiojau prieš 35 metus, kai važinėjo gatvėmis rusų tankai, budėjau prie laužų šalia Seimo, kad ginčiau laisvę Lietuvai.
Ir prieš tai, ir po to tiesiog dirbau, nieko neprašydama iš valstybės. Nei stipendijų savo 7 knygoms, nei kažkokių dotacijų. Dirbau, kaip ir visa mano karta, kad Lietuva, kokie politikai jai bevadovautų, taptų stipri. Ir galima didžiuotis, kad karta, kuri anuomet, kai mes budėjome prie Seimo, dar net nebuvo gimusi, dėl mūsų darbo gyvena kosminiu greičiu prisikėlusioje ir besivystančioje Lietuvoje.
Kultūra ritasi į bedugnę???
Aš pati rašau apie kultūros žmones, jų kūrybą. Su visa pagarba. Čia matau savo darbą ir indėlį.
Neturiu dėl ko mitinguoti, nes dirbu. Vilniuje nebespėji vaikščiot į aukščiausio lygio kultūros renginius. Lietuvos miesteliuose – nuostabiausios bibliotekos, kultūros centrai, pasiaukojantis bibliotekininkų, kultūros darbuotojų triūsas. Ansambliai, chorai. Kada taip buvo anksčiau? Juos taip nuvertinti – kad jie nusirito į bedugnę?
Atsiprašau. Vieno ministro nenormalus paskyrimas, kuris buvo ištaisytas, ir jau griūva valstybės pamatai? Nejuokinkit.
Dabar – sukilimas, nes neva laisvo žodžio draudimas. Koks? Kokio? Kur?
Ir vėl visuomenė įaudrinama. Bėda viena, kad, kaip prieš porą metų sakė R. Doveika, remdamasis statistika – kad du trečdaliai žmonių bijo garsiai reikšti nuomonę. Bet keikti, spjaudyti, tyčiotis net iš savo valstybės – tai tikrai nebijoma. Gal verčiau reiktų sukilti prieš tai? Nes auganti nauja karta auga ant patyčių mėšlo.
Einu į redakciją įprastu keliu – pro Universitetą ir Prezidentūrą. Balta marška apsigobęs vaikėzas, stovėjęs ant pakylos sargyboje (valstybinio perversmo???), man drebia – „Gėda!“
Ko gėda? Kad nenusispjoviau Prezidentūros pusėn? Ar man turi būti gėda, kad einu į darbą, kad tu galėtum čia stoviniuoti?
Aš džiaugiuosi, kad užaugo karta, kuriai rūpi. Tik noriu paprašyti mitinguotojų – kurkime savo valstybę be tuščių būgnų. Gal ir be didesnio užmokesčio. Darbu. Kaip daro gydytojai, tvarkos sergėtojai, mokytojai, nors jie tikrai turi dėl ko mitinguoti.
Politikai ateina ir išeina. Juos mes išsirenkame, mes balsuojame – tad susimąstykim per rinkimus. Mūsų visuomenė jau tokia stipri, kad patikėkit – jokie perversmai negresia. Tik vėjo šuorai, kas neišvengiama visose valstybėse.
Advento metas. Susiklausymo. Įsiklausymo. Bendrystės. Čia mes turime būti stiprūs. Kai už kelių šimtų kilometrų – karas, žudynės, skausmas…
Prisiminkime liaudies išmintį – šluotą sulaužysi jei laužysi po vieną šapelį.
Tad linkiu mums tos stiprybės ir susiklausymo. O svarbiausia – gero žodžio vieni kitiems.
Mitinguotojai, pasivaikščiokite iki užmiesčio ir susiradę senuką paklauskite ar nereikia jam padėti sukrauti po pastoge malkų, ar nereikia atnešti į trobą glėbio malkų, kibiro vandens iš šulinio.
Tas tiesa, mūsų valstybės gyvenime labai daug pozityvumo ir normalumo. Ir vis daugėja Bet mitinguoti negi dėl to eisi? Nepatenkintų irgi yra ,ir tie demonstruoti eina. Tegul eina. Esmė – kiek jie patraukia paskui save pasyviuosius, šūkiais tipo „blogiau būti jau negali !”” Laimė, kad užsiliko šiokios tokios praeito šimtmečio Lietuvos valstybės žlugimo pamokos. Įkalbėti žmones visiškam nusimainymui nėra taip lengva.,