Marius Matulevičius: 2018 metų Lietuvos biudžetas: kam šaknelės, o kam viršūnėlės

Prisimename, kaip pasakoje dalijantis metų derlių, jos herojams du kartus teko pasirinkti – šaknelės arba viršūnėlės. Abiem atvejais buvo tik vienas teisingas pasirinkimas ir tik vienas laimėtojas.

2018 metų Lietuvos biudžetą taip pat pasistengta paskirstyti ūkiškai ir teisingai – teigiama, jog šimtai milijonų bus skirti skurdui mažinti, kad jau 2 proc. nuo BVP bus skirti krašto gynybos finansavimui, planuojamas net 0,6 proc. bendras viešųjų finansų perteklius. Iš būsimo biudžeto gerokai atseikėta jėgos struktūrų tarnautojams – prokurorams bei policininkams, kiek didesnį finansavimą išsireikalavo gydytojų bei slaugytojų, susibūrę į protesto sąjūdį.

Tačiau atidžiau pažiūrėjus, toks ūkiškas biudžeto formavimas primena meistro, kuris kaltu ir plaktuku bando atnaujinti kompiuterį, pastangas. Teisingumo iliuziją sklaido nedrąsūs mokytojų, dėstytojų, mokslininkų, valstybės tarnautojų, 2018–aisiais gausiančių vos dešimt eurų didesnį atlygį, protesto balsai. O akis bado akivaizdus pataikavimas privilegijuotoms visuomenės grupėms: apsaugota stambiųjų ūkininkų, vos už eurą verslo liudijimus perkančių butų savininkų, antstolių bei didžiausias pajamas gaunančių, bet tik kelių procentų pajamų mokestį mokančių piliečių teritorija.

Neteko girdėti, kad nors viename Seimo komitete būtų svarstoma, kaip 2018 metų Lietuvos biudžetas paveiks tuos, kurie ruošiasi emigruoti, ar jis skatins sugrįžti išvykusius? Apie biudžeto poveikį emigracijos tendencijoms nediskutavo nei Finansų ministerijos, nei biudžetą vertinusios Valstybės kontrolės nei Lietuvos banko atstovai. Diskusijų tema tebuvo viena – ar sugebėsime laikytis Fiskalinės drausmės įstatymo bei Briuselio nurodymų siekti biudžeto pertekliaus.

Infliacija ar emigracija?

Per biudžeto svarstymą opozicinės konservatorių frakcijos atstovai labiausiai kritikavo Vyriausybę už tai, kad pateiktas biudžeto projektas yra nepakankami taupus. Jų nuomone, tai gali sukelti didesnės infliacijos grėsmę. Jų teigimu, kuo griežčiau taupysi ekonominio augimo metu, tuo sveikesnė bus ekonomika, o kainų augimas bus suvaldytas. Atrodytų, paprasta formulė, tačiau ji ne visada veikia. Jau du metus iš eilės Lietuvos biudžetas yra perteklinis. 2016 metais teigiamas balansas siekė 0,3 proc., o 2017 metais prognozuojama surinkti mokestinių pajamų keliais šimtai milijonų daugiau, nei bus išleista. Nepaisant to, šiais metais kainų augimas buvo didžiausias per pastaruosius 10 metų. Prognozuojama šių metų infliacija – 3,7 proc., tad ji bus beveik tris kartus didesnė nei euro zonoje.

„Ekonomika šyla“, per biudžeto pristatymą Seime argumentavo savo griežtą poziciją finansų ministras V. Šapoka, „kitais metais infliacija bus suvaldyta ties 2,4 proc. atžyma.“ Bet kyla ir kitas, ne mažau aktualus klausimas – kada ir kaip bus suvaldyta emigracija? Apie tai nekalbama, nes to šio rodiklio nereikalauja Fiskalinės drausmės įstatymas.

Lietuvos biudžete neužtenka pinigų tolygiam gerovės augimui, nes reikia laikytis Fiskalinės drausmės įstatymo, teigia politikai. Taigi, įstatymas nustato taisykles, pagal kurias reikia siekti valstybės biudžeto pertekliaus – tik taip bus užtikrinta ūkio plėtra bei tvarumas. Kiekvienam ūkiškai mąstančiam tai iš pirmo žvilgsnio priimtinos taisyklės. Prisiminkime, kad Fiskalinės drausmės įstatymas buvo priimtas dar 2007 metais, o 2015 metais jis tapo Konstituciniu.

Esamą tendenciją dar 2016 metais įvardijo Nobelio premijos laurėtas Jozephas Stiglitzas: „Rinkos fundamentalistai, pavyzdžiui, tiki, kad jeigu tik vyriausybė užtikrins žemą ir stabilią infliaciją, rinka užtikrins visiems augimą ir gerovę.“ Bet tikrovė kitokia.

Kodėl nuosekliai laikydamiesi šių taisyklių, ūkiui kylant, emigracijos mastais mušame visus Europos rekordus? Praeitais metais lagaminus susikrovė apie 30 000 žmonių daugiau, nei sugrįžo, o šių metų statistika bus dar liūdnesnė. Kitas rekordas – pajamų nelygybės rodiklis Lietuvoje taip pat vienas didžiausių ES. O pajamų nelygybės pasekmė – didelis skurdas bei galimybių nelygybė.

Išvada paprasta – Fiskalinės drausmės įstatymas yra geras botagas išlaidaujantiem politikams suvaldyti, tačiau jame nenumatyta, kaip tvarkytis su viešaisiais finansais, kai yra neigiamos demografinės ir socialinės raidos tendencijos.

Neseniai ekonomistas Raimundas Kuodis rašė, kad ekonomikos tvarumą bei visuomenės gerovę visų pirma lems teigiami demografijos skaičiai ir darbo našumas. Tačiau jei politikai siekia tik vieno tikslo – biudžeto pertekliaus bei mažos infliacijos, tuomet biudžetas jau nebėra suvokiamas kaip priemonė tolygiai kelti visuomenės gerovę, jis pats savaime tampa tikslu. Taip taupomi finansų ištekliai, tačiau netaupomi žmonių ištekliai. Nevertinama, kad kiekvienas emigrantas yra iš Lietuvos išvykstanti investicija.

Valdžioje esančias partijas labai erzina nepatenkintųjų protestai. Jų nuomone, mokytojai, dėstytojai, gydytojai, kultūros darbuotojai visų pirma turi reformuotis ir optimizuotis, o tik tada prašyti didesnio biudžeto finansavimo. Bet toks požiūris – absoliuti klaida. Negaudami atlygio už įdėtas pastangas šie žmonės tampa rizikos grupe. Nors savo sričių profesionalai investavo daug laiko ir jėgų, kad įgytų reikiamas kompetencijas, o valstybė investavo didelius pinigus į jų parengimą.

Tačiau 2018 metų biudžete šios sritys nebelaikomos prioritetinėmis investicijomis – tai tiesiog papildomos išlaidos, kurias reikia riboti, nes jos gali pažeisti Fiskalinės drausmės įstatymą. Tad 2018 metais emigracijos rizikos zonoje atsiduria: 70 proc. visų mokytojų, kurių atlygis nesiekia 800 eurų „ į rankas“, 80 proc. universitetų dėstytojų, kurių atlygis nesiekia 900–1000 eurų, 90 proc. ligoninių slaugių bei socialinių darbuotojų, negaunančių vidutinio darbo užmokesčio ir t. t.

Kas blogiau – puse procento didesnė infliacija ar auganti emigracija? Atrodo akivaizdu, kad šiuo atveju būtina rinktis mažesnę blogybę. Bet mūsų politikai vėl turi ūkišką argumentą: „reikia gyventi pagal išgales“. Tačiau tokiu atveju ne mažiau svarbu ir kitkas – „pagal išgales“ mokytis iš geriausių pavyzdžių, iš tų, kurie tvarkosi sėkmingiau.

Kodėl estai netaupo?

Dar 2007–2008 metai iš Estijos mokėmės, kada reikia rinkti finansų derliaus šakneles, o kada skinti viršūnėles. Tąkart jie taupė prieš krizę ir turėjo atsargų per sunkmetį. Bet naudodamasi ekonominiu pakilimu, Estija investavo į struktūrines reformas – visų pirma švietimą, taip pat valstybės valdymą ir kitas sritis.

Lietuva pagal pasiektą viešųjų finansų perteklių kitais metais bus trečia tarp ES valstybių. Tuo tarpu Estija 2016 metais turėjo biudžeto deficitą, maža to, kitais metais taip pat planuoja išleisti 0,1 proc. daugiau, nei numatoma surinkti mokestinių pajamų.

Labai gerą statistiką prieš kelias savaites pateikė ekonomistas Žygimantas Mauricas: „nuo 2011 metų iki 2017 metų Lietuvos biudžeto išlaidos padidėjo 21 proc., Latvijoje – 31 proc., o Estijoje – 49 procentais“. Akivaizdu, kad Lietuvos investicijos yra daugiau nei du kartus mažesnės.

Tad tuo metu, kai mūsų Finansų ministerija didžiuojasi dabartine procikline finansų politika (kai augant ekonomikai griežtai taupoma), estai elgiasi priešingai.

Estai iš karto po krizės ėmė galvoti ir apie didesnes valstybės ir savivaldybių biudžeto pajamas. Pavyzdžiui, žemės mokestis Taline buvo padidintas nuo 0,8 iki 2,5 procento, o Vilniuje – priešingai: mokestis komercinės paskirties žemei 2017 m. sumažintas nuo 0,4 proc. iki 0,12 proc. Iš šio mokesčio surenkamos pajamos Vilniuje ir Taline skiriasi 7 kartus, deja, ne mūsų naudai.

Iš kur paimti papildomų finansinių išteklių?

2017 metais drąsos imtis rimtesnės mokestinės reformos pritrūko ir Seimo daugumai, ir vyriausybei. Tiesa sakant, viešam svarstymui pateikti rimtesnių mokestinių pataisų nesugebėjo ir opozicija.

Nemokantieji mokesčių, vadinamasis šešėlis, lengvai nepasiduoda. Bet gal yra galimybė papildomai skolintis? Štai, pavyzdžiui, lapkričio mėnesį vyriausybė pasiskolino 25 mln. eurų 2,4 mėnesio laikotarpiui su neigiamomis palūkanomis. Šiuo atveju vyriausybei už pinigų laikymą sumoka komerciniai bankai. Paskolų iki 10 metų palūkanos nesiekia ir 1 procento, tad geresnių skolinimosi sąlygų vargu sulauksime per artimiausius 10 metų.
Tad kodėl negalima investuoti į gyvybiškai svarbias viešojo sektoriaus sritis jau dabar? Atsakymą nesunku numatyti – neleidžia Fiskalinės drausmės įstatymas.

Tačiau įstatymai nedraudžiama svarstyti ir suvokti, iš ko susideda pilnavertis visuomenės ir valstybės gyvenimas, nedraudžia galvoti savo galva, skaityti skirtingų ekonomistų knygas bei laisva valia priimti geriausius sprendimus. Tautos išrinkti atstovai turi teisę įstatymus keisti. O neoliberalaus mąstymo klišės nepadės išbristi nei iš demografinės, nei iš socialinės krizės.

lietuvossarasas.lt