Filosofija yra neatsiejama nuo buvimo (ar siekio būti) nematomoje Mėnulio pusėje. Tiesą sakant, net toje matomoje pusėje – kiek filosofija čia apsireiškia – ji būna tik kaip tos nematomos pusės pasiuntinė.
Niekas geriau to neliudija nei Sokrato – to ryškiausio filosofinio astronauto – pomėgis kelti klausimus. Klausimas gi yra ne kas kita kaip nežinomybės sūnus.
Absoliuti dauguma žmonių bijo nežinomybės, tad Sokratas, kaip jos pranašas, galiausiai ir buvo nužudytas. Bet ties tuo juk niekas nesibaigia, kadangi klausimo – kaip pamatinės žmogaus egzistencinės formos – nužudyti neįmanoma: kas ten, toje kitoje Mėnulio pusėje?
Savo esme tai metafizinis klausimas, kurį kėlė jau patys seniausi graikų filosofai, svarstydami, ar išvis, gali egzistuoti šviesa be tamsos — arba Viena be Kito?
Dabartistinė (kvantinė) fizika mėgino visa tai užbaigti atrasdama visuotinį superatsakymą, bet atrado tik dalelytinę superpoziciją – kuri pati savo esme yra tik dar viena pozicija, ir net ne super. Atspindžių atspindys.
Ką gi, tamsioji Mėnulio pusė šviečia vis ryškiau! Bet kaip į ją nuskristi, kai viskas, ką turime yra tik – nors ir cunamius keliantys – bet visgi drugelio sparnų plazdėjimai?
O gal kaip tik čia – šioje mūsų (meta)fizinėje negalioje – slypi didžiausia galia?
Pavasarinių klausimų sąrašas plečiasi, o aš džiaugiuosi, kad atsakymų į juos galėsiu ieškoti ir stipriausiose pasaulio mokslo įstaigose – jau kitą mėnesį išvykstu į Angliją, prestižinį Lydso universitetą, kur esančiame Negalios studijų centre atliksiu pirmąją savo mokslinę stažuotę.
