Ne vienas skaitytojas, užkliuvęs už pavadinimo, nusivils, kad šis straipsnis – ne apie lytinėse tapatybėse pasiklydusius vargetas. Nors, kaip pamatysime, lyties aspektas čia figūruoja. Šįsyk – apie du dramatiško likimo lietuvius, dažnai tapatinamus tiek bendrų šalininkų, tiek bendrų priešininkų.
Kas teisia Salomėją Nėrį, dažnai teisia ir Justiną Marcinkevičių, o kas teisina vieną, dažnai teisina ir kitą. Abu rašė bendražmogiškos vertės kūrinius (J. Marcinkevičius – dar ir tautinius), abu yra sukūrę ir sovietinių kūrinių. Tai tarsi įgalina abu šiuos autorius vienodai gerbti ar vienodai smerkti. Užmirštant esminį skirtumą.
S. Nėris vedė Lietuvą iš laisvos valstybės į sovietų koloniją. J. Marcinkevičius – priešingai, vedė lietuvius iš vergijos į laisvę. Jau vien šio fakto turėtų užtekti, kad šias asmenybes vieną nuo kitos skirtų šviesmečiai. J. Marcinkevičius priklausė okupantų prievartautai menininkų kartai. S. Nėris, gyvendama laisvoje Lietuvoje, laisvai pasirinko būti rūdimi, graužiančia tautos ir valstybės pamatus.
Jei pažiūrėsime į vyriškąją S. Nėries garbintojų pusę, tai beveik vien raudoni veikėjai iš Lietuvos „ateities“ (iš tiesų – praeities) forumų, raudantys dėl prarasto sovietinio „rojaus“. Kas kita – moterys. Tarp S. Nėrį teisinančių dailiosios lyties atstovių esama ir kolaborančių, ir patriočių. Kas jas jungia, tai kairuoliškas diskursas apie vyrų engiamas moteris. Neva, tai vyrai suvedžiojo vargšę jautrią ir trapią S. Nėrį.
Kada nors kas nors turėtų parašyti disertaciją tema „Salomėjos Nėries gynyba kaip feministinio diskurso apraiška“. Pagal šį diskursą visas blogis visada išplaukia iš vyrų, o moteris tiesiog privalo būti auka.
Bet gal galima atskirti kultūrą nuo politikos? Taip. Iš dalies. Ne taip seniai mirė rusų roko klasikas Jegoras Letovas. Ne vienas lietuvis klausėsi jo muzikos ir ja žavėjosi. Nors ši muzika buvo persmelkta rusiško šovinizmo, bet jos tekstuose gvildentos amžinosios būties problemos. Tad J. Letovas amžinai liks protesto kultūrai artimų lietuvių protuose ir širdyse. Bet vargu, ar kiekvienas toks lietuvis statytų jam paminklus, vadintų jo vardu mokyklas ar gatves.
Taigi, Lietuvos moksleiviai turėtų būti supažindinti su S. Nėries kūryba. Tai – kultūros pusė. O politikos pusė – supažindinti jaunimą su S. Nėrimi – išdavike. Ir jokių gatvių, jokių mokyklų pavadinimų. Tokie pavadinimai skirti didvyriams. O S. Nėris – jokia didvyrė. Ją reikėtų lyginti ne su J. Marcinkevičiumi, o su Kostu Kubilinsku – taip pat genialiu rašytoju, naikinusiu lietuvių partizanus. Kas sakys, kad S. Nėris nėra nieko nužudžiusi, tas meluos. Ji nužudė Lietuvos valstybę. Su visomis iš to išplaukusiomis pasekmėmis.
Paminklai ir garbės vardai teikiami žmonėms, kurie nusipelno būti visuomenei pavyzdžiais. Kokį pavyzdį gali rodyti žmonės, iš naivumo, kvailumo ar dėl kitų priežasčių išdavę Tautą ir Tėvynę? Gal tik pavyzdį, kurio reikėtų vengti. Demokratinėje valstybėje kultūra eina pirmiau politikos. Totalitarinėse valstybėse – atvirkščiai. Bet paminklai, gatvių ir įstaigų pavadinimai nėra tiktai kultūra. Tai yra ir politika.
Negalime uždrausti žmonėms žavėtis S. Nėrimi, Petru Cvirka ar net K. Kubilinsku. Maža to, bet kuris iš jų turi, kuo sužavėti. Bet, jei gyvename valstybėje, o ne anarchijoje, turime teisę ir pareigą politikoje dalyvavusius veikėjus įvertinti politiniu lygiu. O politiniu lygiu visi jie – išdavikai.
Politikos ir kultūros atskyrimas nėra vieno užmiršimas kito naudai. Negalime teisinti politikoje dalyvavusių žmonių dėl to, kad jie buvo ryškūs kultūros veikėjai. Atskyrimas reiškia, kad galima vienu metu žavėtis humanitarine kūryba ir smerkti už politinę išdavystę. Neturėtume dėl sovietinių represijų kaltinti vien vadų, ką bando daryti naivūs, o gal ir klastingi redukcionistai. Vadus įgalino jų valdiniai ir bendražygiai.
Tad S. Nėris ir J. Marcinkevičius stovi visiškai priešinguose poliuose. J. Marcinkevičius – lietuvių Tautos patriarchas, greta Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir Romualdo Ozolo. Kad ir ką būtų reiškęs toks epizodas kaip „Pušis, kuri juokėsi“. O S. Nėris – Lietuvos duobkasė. Tokią ją ir prisiminsime.
Pagal autorių, viskas čia aišku, jokių abejonių nereikia, viskas sudėliota į lentynėles, yra tik išdavikai ir didvyriai, Salomėja – išdavikė, o autorius, demonstruojantis nerūdijantį principingumą, neabejotinai yra didvyris arba bent kandidatas didvyrius, nes nesiblaško pašaliais. Štai imkime į rankas šį šabloną ir nereikės pernelyg kvaršinti galvos, nes didelio proto nereikia pavadinti S.Nėrį išdavike, o nesusipratusius, nelaikančius didele vertybe lytinio priekabiavimo prie paminklų subkultūros – raudonosiomis praeities atliekomis. Toks požiūris gali pasirodyti viliojančiu savo paprastumu, tačiau tas „pernelyg lengva taip manyti“ bent mane atstumia kaip maras. Kaip ten rašoma ant Č.Milošo knygos „Pavergtas protas“ viršelio, tiksliai nepasakysiu, seniai skaičiau, tačiau kažkaip panašiai, kad jeigu tu save laikai teisesniu už kitą 65 %, tu esi kvailys, o jeigu 100 % – niekšas, išsigimėlis, padugnė. Taigi nepavydėkime tiems, kurie neturėjo nė mažiausios progos nors kartą pabūti neteisiais. Kita vertus, dar labiau apmaudu, kad toks gelžbetonini teisumas yra demonstruojamas žmogaus, kuris prisistato atstovaujantis tautos idėją. Tai kažkaip nususina tą idėją, paverčia komiksų žanro intriga. Praeitą kartą jau atkreipiau dėmesį, kad pasibaisėtinai kvaila net ir propagandiniais tikslais buvo atgrasinantį nuo nuodėmės išdaviko muliažą nusilipdyti iš S.Nėries, kuri daugeliui tautiečių sukelia užuojautą ir gailestį, nelaimės istorijos, nes tokiu atveju pokalbį kontrabandos būdu galima užkrėsti nepageidautinomis potekstėmis, kad neva ne visi išdavikai yra tokie bjaurūs, kaip turėtų būti vertinami pagal apibrėžimą. Tačiau, kalbant daug rimčiau, pravartu bus pastebėti ir tai, kad S.Nėris, nežiūrint nieko, savo autentiškais, nuoširdžiai išgyventais kūriniais prie tautos idėjos gyvastingumo išsaugojimo prisideda tikrai nepalyginti daugiau nei tokie kartoniniai, iš plakato nužengę propagandistai kaip straipsnio autorius and CO, pavertę tautos idėją atgrasia karikatūra.
Daugiau nei juokingi yra kiekvienu laikotarpiu besidarantys vis kitokiais „patriotais” alavinių galvų „mąstytojai” kaip straipsnelio autorius, tautos „vaduotojai” Grybauskaitė, Lansbergių Vycka…, 75 metrams įsislaptinę, rusams tarnaujančią 5 koloną „ryškinantiems” visokio „politinio” plauko pidarjotams…, kurie savo dvasinį, intelektualinį.. menkumą iš visų jėgų bando nuslėpti menkindami, „rūšiuodami” lietuvių tautos klasikus kaip Neris, P. Cvirka, A.Venclova… Su neblėstančiu komjaunuolišku įkarščiu žmonėms „kabina makaronus” kaip jie, būdami tarybiniu elitu ar iš visų jėgų stengdamiesi pakliūti į tuometinį tarybinį elitą (kaip Nausėda ar Čiuldė, kurie 1988 metais įstojo į komunistų partiją, ir nesigiria, kad persirašė į Brazausko atsiskyrusią Lietuvos komunistų partiją.. Taip sakant, šie tuometiniai „patriotai” dėl viso pikto, tyliai liko kaip ir Grybauskaitė…. ant Burokevičiaus TSKP platformos..) kentėjo nuo ruso okupanto… Dabar ši visa įslaptinta ir neįslaptinta tarybines „fufaikes” pakeitusi į Amerikos indėno labdarinius mokasinus ” patriotinė” publika labai ieško rusams tarnaujančios 5 kolonos, su neblėstančiu komjaunuolišku įkarščiu jau daugiau kaip 30 metų kovoja su tokiais visiems laikams išlikusiais lietuvių klasikais kaip Neris, Cvirka…, ir niekap nepasiekia galutinės „pergalės”….
Marius Kundrotas – ” S. Nėris vedė Lietuvą iš laisvos valstybės į sovietų koloniją. J. Marcinkevičius – priešingai, vedė lietuvius iš vergijos į laisvę… J. Marcinkevičius priklausė okupantų prievartautai menininkų kartai. S. Nėris, gyvendama laisvoje Lietuvoje, laisvai pasirinko būti rūdimi, graužiančia tautos ir valstybės pamatus…”
Šiandieninio, eurokolchoze plūduriuojančio lansberginio durnių laivo bent kiek adekvatumo išsaugojęs, sovietiją ne iš šiandieninių „profesionalių patriotų” pasakojimų pažįstantis, net ir runkelis pasakytų, kad Kundrotas savo straipsnelyje „iš širdies gelmių išmąstė” daugiau nei apgailėtiną, kaip ir Marcinkevičius, Grybauskaitė, Lansbergis Vycka…. „okupantų prievartautų”, kad niekas nematytų „kaip buvo okupantų prievartautas”, po 1990 metų 25, pasibaigus terminui dar 75 metams įsislaptinusio, profesionalaus KGB-isto ar uolaus KGB informatoriaus daugiau nei primityvus, propagandinis VERTINIMAS.. Per Kundroto „visus galus” demonstruojantis daugiau nei apgailėtiną dvasios skurdą….