Mėginu prisiminti. Buvau gal ketverių. Turėjom tokią žalmargę karvutę, neprisimenu jos vardo, bet ji mus gelbėjo. Gyvenome pusbadžiu – trys vaikai, motina – pradinių klasių mokytoja, ir už antitarybinę propagandą išmestas iš mokyklos tėvas. Jis, prisiklausęs Amerikos balso, mokykloje skleidė pramanus, kad Amerikoje žmonės gyvena geriau.
O ta karvutė buvo mūsų vaikų didelė draugė. Mes porą kartų su broliu ir seserim net buvom įsmukę į tvartelį ir kažkiek į dubenį pasimelžėm sau pieno. Nei spardėsi, nei ką, prisileido, tik žiūrėjo į mus tokiais dideliais veizolais. Po to mus pričiupo, ir stovėjom už bausmę trijuose kampuose.
Bet apie tos karvutės gerumą pasakoju ne dėl to. Kartą, parginant piemenims Kulių bandą, kelios karvės kažko susikivirčijo visai prie mūsų tvoros. Mūsiškė įsikibo ragais su komunisto Skomskio karve ir nulaužė jai ragą. Nesitvėrėm džiaugsmu, pasiėmėm tą ragą kaip mūšio trofėjų ir kitą rytą nusinešėm į darželį.
Apie tą karvių dvikovą gandas jau buvo plačiai pavilnijęs per visus Kulius. Tėvo skundiko sūnus Astrauskiokas pradėjo kliančinti, kad tą karvės ragą jam parduotume, mat jo tėvas buvo medžiotojas ir kaupė ragų kolekciją. Ilgai derėjomės.
Visą dieną, bet į vakarą, po pokaičio miego suderėjom ir pardavėm ragą už rublį. Tada buvo labai dideli pinigai. Jokių pinigų iki tol rankose nebuvom turėję. Nusipirkom tris bulkutes ir limonado butelį Kulių parduotuvėj. Dar gavom pilną saują kapeikom grąžos. Tai buvo pirmas, nuostabus, nusisekęs mūsų gyvenimo biznis.
O kas jį sukūrė? Mūsų geroji karvutė, kurios vardo niekaip negaliu prisiminti.
