Politikas, žurnalistas, politologas, rašytojas – publicistas, ar dar koks – istas, besireiškiantis viešojoje erdvėje, gerai nutuokia konjunktūros siūlomas taisykles – privilegijas ir tabu.
Ta saugaus diskurso zona panaši į rezervatą, kuriame vieni kitiems leidžia meluoti, veidmainiauti, kurti su tikrove prasilenkiančius fantazmus, propagandą ir kitokį bevertį šlamštą.
Tačiau jie vis dėlto turėtų jausti sąžinės maudulį, kad pasirinkę saugų, patogų, konformizmą, išduoda save ir savo profesinę bei žmogiškąją priedermę.
Hamletiška dilema, nes lygiai taip pat visi jie puikiai supranta, kas yra saugi zona, kur jos ribos, ir kas laukia užribyje, kai būsi ištrenktas iš tos saugios zonos, o savo buvusių draugų ir kolegų sutrintas į miltus ir marginalizuotas. Tokios yra klano žaidimo taisyklės. Reikia užjausti šią publika, nes ji beveik neturi pasirinkimo.
Garbė tiems, kurie vardan tiesos ryžtasi maištui ir rezistencijai. Deja, laisvoj Lietuvoj laisvų žmonių su žiburiu reikia ieškoti.
Gerai pavarai, Liudvikai . Ir vėl jaučiam viens kito petį, drauge – visi susirenka konjuktūriniai, savi, tai gal mes teisūs, jei ir kiti taip pasirinko?, bent jau to sąžinei pakanka, kad nekeltų maišto. Užtektų bent vieno kito drąsuolio, kad garsiai ištartų – „karalius nuogas’, ir lavina prasidėtų.