Esu iš to visuomenės segmento, kuris nepasitiki nė viena šiandienine parlamentine partija.
Žodžiu, personažas iš tos 95 nuošimčių daugumos, kurią skelbia soc. tyrimai apie žlugusį pasitikėjimą politinėmis Lietuvos partijomis.
Pastarosiomis dienomis mūsų didžioji žiniasklaida (ypač Defis) taip įsijautė į konservatorių partijos vidinius rinkimus, jog galėtum pamanyti, kad vyksta tautos referendumas mirties ar gyvybės klausimu.
Ušackas ar Šimonytė – kas ką, papliūpos ir serijos propagandinių tekstų – partinių makaronų saliutai visai Lietuvai ant ausų.
Suprasčiau, jei tai būtų „vienintelė teisinga”, valstybinė partija, protas ir sąžinė, kaip KPSS ar Putino Jedinnaja Rosija, jei nedeklaruotume, kad gyvename lyg ir demokratinėje ES, o ne Rusijoj ar Šiaurės Korėjoj, kur žiniasklaida dirba „teisingai” partijai, o partija – „teisingai” žiniasklaidai. Bet dar kol kas taip nėra, nors į tą pusę labai sparčiais žingsniais eiti stumia būtent mūsų didžioji žiniasklaida, kuri turėtų saugoti demokratiją kaip sarginis šuo. Nesuprasi, ar iš visiško kvailumo, ar nupirkta?
Nejau ten nesuprantama, kuo labiau žmonėms bus knisamas protas, tuo daugiau žmonių pasakys: atsikniskit.
