Užėjus rusams 1940-aisiais, Prezidentas A. Smetona bėgo per sieną į Mozūrus, o po to ir toliau. Bėglys?
Prasidėjus Antrajam Pasauliniam į Lietuvą traukėsi Lenkijos karininkai ir žydai, varomi pogromų baimės. Bėgliai?
Sovietiniai komunistai, Trečias Frontas, jiems prijaučiantys ir aptarnaujantis NKVD kontingentas paknupstom bėgo į Maskvą, vos tik vokiečiai peržengė Lietuvos TSRS sieną. Bėgliai?
Kokie trys šimtai tūkstančių 1944 pasitraukė su frontu į DP stovyklas, bėgdami nuo sugrįžtančių sovietų. Bėgliai?
Po to dar labai daug kas bėgo, bėgdami žuvo, ar apie juos nieko nežinome. Bėgliai.
Bėgo, nes norėjo išlikti.
Dabar žodis „bėglė” linksniuojamas per visą žiniasklaidos plotą, beje, sutirštinant jam labai negatyvią prasminių konotaciją, esą moteriškė bėgo ne nuo grėsmės, o slapstydamasi nuo keturiasdešimties kaltinimų teisingumo, iš kurių bepaliko vos keturi.
Sakyčiau, labai vertėjo patikrinti, kuo skiriasi lietuviškas teisingumas nuo amerikoniško.
Na, bet visų pirma, kai moteriškė išskrido su savo sūnumi, jai dar nebuvo pareikšti jokie kaltinimai. Ji išskrido visai legaliai, kaip ir pusė milijono Lietuvos piliečių į Norvegijas, Airiijas, Ispanijas, Londonus, JAV, ir kur tik akys geriau matė.
Ar tas milijonas išvažiavusių irgi yra „Bėgliai”, Delfi, LRT, „15 min” ir „Lietuvos ryte”?
Gal galėtumėte kartais ir sutramdyti savo isteriškus diskursus, kurie jau toli peržengę padorumo ir nekaltumo prezumpcijos ribas.
