Liudvika Pociūnienė. „Aš dūstu…“
Vis dėlto per premijų įteikimą pasakyti žodžiai verčia pamąstyti ir tais pamąstymais pasidalinti. Skandalas – visada pamoka, galima ją išmokti, o galima ir neišmokti. Tai koks gi tas intelektualinis kraštovaizdis po šių metų Vasario 16-osios? Koks laureato Mariaus Ivaškevičiaus paliktasis jame pėdsakas? Apgailėtinai skambantis skundas dėl susilaukto purvo savo atžvilgiu? Bet ar tas purvas nebuvo paties Ivaškevičiaus drėbtelėtas ant kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę, sugrįžęs rikošetu jam pačiam ir kartu aptaškęs kai kuriuos jo gynėjus, pritarėjus ir patarėjus? Deja, tarp tų pritarėjų neatsirado nė vieno, kuris draugiškai pasiūlytų tiesiog nusivalyti… Visiškai pritariu laureato žodžiams, kad baimė suklysti paralyžiuoja. Bet suklydus argi nederėtų bent pamėgint pasitaisyti? Dramaturgas praleido unikalią progą atsiprašyti ir padėti šioje istorijoje tašką. Žinoma, tai ne pasaulio pabaiga, žmogus dar jaunas, ir gal netgi pasieks tą „liūdną prabangą subręsti…“ Tiktai tokio dėmesio jau nesulauks.
Vis dėlto kūno kalba šiuo atveju pasakė daugiau, nei ištarti žodžiai. Prasukinėdama ceremonijos įrašą atkreipiau dėmesį į laureato mimiką. Kažkas pasirodė labai matyta. Staiga prisiminiau, kur. Penketu „Oskarų“ apdovanotas Ridley Scotto filmas „Gladiatorius“. Įsimintinas jame ne tik Russelo Crowe vaidmuo. Imperatorių Comodą vaidinantis aktorius Joaquin Phoenix, meistriškai valdydamas kūno kalbą, be žodžių pasakė: „Aš niekinu jus ir priversiu mane pamilti…“ Pasakė jis tai išeidamas į areną kautis su Russelo Crowe vaidinamu generolu gladiatoriumi, kuriam ką tik slapta suvarė durklą į nugarą, kad šis dvikovos metu nukraujuotų ir taip garantuotų imperatoriui pergalę… Per premijų įteikimą Nacionaliniame operos ir baleto teatre būtent mimika nevalingai išdavė tai, ką Marius Ivaškevičius gal būtų norėjęs nuslėpti. Belieka apgailestauti, kad tokia laikysena jis ir toliau varo save į kampą. Ir ne tik save…
Bet grįžkime prie mūsų lietuviško kultūrinio kraštovaizdžio. Ne taip seniai dar pasirodė Eglės Marcinkevičiūtės-Vitting studija „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. Tada pagalvojau – štai gaivus dvelksmas, tarsi kas būtų atplėšęs langą senokai nevėdintoje patalpoje. Štai su tokiu oponentu tikriausiai būtų apie ką kalbėti ir Tomui Venclovai… Pataikyta į dešimtuką ir pirmoji „darinio“ reakcija buvo piktas šnypštimas iš pakampių. O paskui – tyla. Tarsi nieko svarbaus nebūtų pasakyta. Tik tiek, kad „Kultūros barai“, kur pirmiausia publikuota minėtoji studija, šiandien yra atsidūrę ant finansinio sužlugdymo ribos. Ko gero, tai – joks atsitiktinumas… Prezidentė savo kalboje per Nacionalinių premijų įteikimą labai tiksliai pastebėjo – jei nebranginsime įvairovės, neturėsime nieko (cituoju kiek laisvokai, bet esmės, tikiuosi, neiškraipau). Būtų gerai, kad šie žodžiai neliktų vien žodžiais, nes prezidentės ir naujojo kultūros ministro galios gelbstint solidų ir šių dienų mastais vis dar išlaikantį skaitytojų dėmesį kultūros žurnalą yra kiek didesnės nei eilinio prenumeratoriaus. Jei žurnalas išnyktų iš mūsų kultūros kraštovaizdžio, būtų prarasta svarbi dalis erdvės nepriklausomai kultūrinei refleksijai. Tai pačiai refleksijai, be kurios neįmanoma suvokti ir interpretuoti sudėtingos ir dramatiškos istorijos…
Daugiau skaitykite ČIA
