Linas Karpavičius. Išlaisvintas žvėris, arba Dehumanizuotas žmogus

Jis niekur neišėjo, jis tūno kiekviename iš mūsų. Kas lemia, kad žmogus, kuris dar visai neseniai troško gero savo artimui, staiga tampa nevaldoma griovimo ir žudymo mašina? Tereikia duoti motyvą ir suteikti teisinę apsaugą. O prieš tai dar atimti išsilavinimą.

1917 metais Peterburgo gatvėse siaubą kėlė girtų matrosų gaujos. Pagauti revoliucinio įkvėpimo vardan jiems visai nesuprantamos idėjos šie galėjo persmeigti durtuvu bet ką, kas kėlė įtarimą: inteligentiškos išvaizdos praeivį, geriau apsirengusią damą, jau nekalbant apie karininkiško stoto vyriškį. Dažnu atveju užtekdavo akinių ant nosies, kad būtų čia pat gatvėje įvykdytas mirties nuosprendis. „Mušk buržujų“ – to laikotarpio dvasios įkvėptas populiarus šūkis.

Dabar jau niekas nesuskaičiuos, kiek tomis dienomis kraujo nutekėjo ir kiek damų buvo išniekinta vien todėl, kad taip buvo identifikuojamas priešas.

Vėliau sovietinė propaganda ir istoriografija daug dirbo, kad paslėptų tokį savaitėmis neišsiblaivančių jūreivių įvaizdį. Galų gale revoliucinis jūreivis žmonių sąmonėje įsitvirtino kaip geraširdis, bet šiek tiek padūkęs suirutės laikotarpio simbolis.

Kinijoje septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo populiarus vadinamųjų chunveibinų judėjimas. Jauni ideologizuoti smogikai kovojo su garbinga profesūra ir inteligentija, kuri rėmėsi kinų civilizacijos kultūriniu palikimu ir neleido iš esmės pakeisti žmonių sąmonės „pažangia“ kryptimi.

Milijonai moksleivių ir studentų susibūrė į grupes ir ėmė ieškoti „pabaisų ir demonų“, kuriuos būtų galima išnaikinti tarp savo mokytojų, universitetų dėstytojų, o vėliau tarp vietos ir miesto valdžios, kuri bandė juos užstoti. „Klasės priešai“ buvo išstatomi pajuokai, tyčiodavosi jiems uždėję juokdarių kepuraites, kartais aprengdavo įvairiais skudurais (dažniausia moteris), veidus dažydavo juodu rašalu ir versdavo loti kaip šunis. Liepdavo vaikščioti pasilenkus arba šliaužioti. Raudonosios gvardijos būriai nukirpdavo kasas ir skuto moterų dažytus plaukus, suplėšydavo per daug aptemptas kelnes, nulauždavo per ilgus moteriškų batų kulniukus, o parduotuvių savininkus vertė keisti parduotuvių pavadinimus. Raudonoji gvardija apžiūrinėjo namus ieškodama savininkų nepatikimumo „įrodymų“, rekvizavo pinigus ir vertybes.

Naujasis Kinijos viešojo saugumo ministras Xie Fuzhi viename posėdyje ministerijoje sakė:

„Negalime pasikliauti įprastomis teisinėmis procedūromis ir baudžiamuoju kodeksu. Klysta tas, kuris suima žmogų už kito nužudymą…  Ar verta suimti raudonosios gvardijos narį už nužudymą? Aš galvoju taip: nužudei tai nužudei, ne mūsų tai reikalas… Man nepatinka, kai kas nors žudo žmones, bet jei masėms kažkas nepatinka, tai mes jiems netrukdysime… Liaudies milicija turi būti raudonųjų gvardiečių pusėje, vienytis su jais, užjausti, informuoti… “

1966 m. rudenį Susisiekimo ministerija Raudonosios gvardijos nariams suteikė nemokamus traukinius keliauti po šalį siekiant „pasikeisti patirtimi“. Raudonoji gvardija sudegino Pekino operos spektaklių dekoracijas ir kostiumus tam, kad teatruose būtų rodomos tik „revoliucinės operos iš šiuolaikinio gyvenimo“, parašytos Mao žmonos; dešimt metų tai buvo vienintelis scenos meno žanras, leidžiamas oficialios cenzūros. Raudonoji gvardija sudaužė ir sudegino šventyklas ir vienuolynus, nugriovė dalį Didžiosios kinų sienos, o iš jos paimtas plytas panaudojo „reikalingesnėms“ kiaulidėms statyti.

Ko reikia, kad taip atsitiktų? Reikia sužlugdyti švietimą, kultūrą, atimti iš tautos dvasią, kuri iš dalies ateina per religiją ir ryšį su Dievu. Ir jūs turite paruoštą „matrosą“ ir „chunveibiną“, kuris nedvejodamas įvykdys įsakymą.

Ar jums neprimena tai situacijos dabartinėje Lietuvoje? Paralelės akivaizdžios.

Nesiginčysiu – Tėvynę ginti yra kiekvieno pareiga. Tačiau kiekvienas savęs paklauskime, ar visą nepriklausomybės laikotarpį jaunajai kartai buvo skiepijamas pareigos jausmas. Ar ji buvo tam ruošiama? Greičiau priešingai. Kur pareiga Tėvams, Šeimai, Valstybei, Visuomenei, Tėvynei? Tai visuma pareigų, be kurių pareiga Tėvynei yra tik skambus lozungas. Žinome tik teises, bet ne pareigas. Ir jūs tikite, kad šis jaunimas paims į rankas ginklą? Šiandien suprasdami, į kokią apverktiną padėtį mus įstūmė 35 metus valdžiusi valdžia, galime konstatuoti paprastą faktą – mes tarpusavyje esame daugiau supriešinti nei su galimu užpuoliku. Ir tai dar ne pabaiga.

Energija iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta. Didinant karo isterijos tempus, bet realiai nieko nedarant siekiant apginti šalį, susipriešinimas šalies viduje tik didės. Rusams vis nepuolant karo isterijos įaktyvinta energija turės būti kur nors išlieta. Jei priešas neateis pas mus, jis bus surastas mumyse. „Gerai apsidairyk (sakys įvairaus plauko patarėjai nelietuviškomis pavardėmis). Gal jis šalia? Gal jis tavo bendramokslis, gal bendradarbis, gal kaimynas, gal tas, su kuriuo valgai prie vieno stalo ir guliesi į vieną lovą? Būk budrus.“

Esi svečiuose? Gerai apsižiūrėk. O gal tu savo priešo irštvoje? Apžiūrėk jo knygų lentyną. Jei joje rasi F. Dostojevskio „Idiotą“, žinok, kad tai garantuotai imperinio ideologo rašliava apie visų gerbiamą asmenybę, kurios vardo nereikia tarti be reikalo. O jei dar rasi jo vinilo kolekcijoje Čaikovskį ar Rachmaninovą, neatidėliodamas privalai imtis veiksmų. Rusijos imperializmo kultūrinės propagandos kūrinių turėjimas savo namuose yra akivaizdus įrodymas, kad užčiuopei „penktosios kolonos“ pėdsakus. Nesvarbu, kad su jų kūryba nesi susipažinęs – svarbu žinoti, kas yra teisinga ar neteisinga.

Sakysite – nesąmonė. Bet lietuviai tampa beraščių tauta. O beraščiu lengva manipuliuoti.

Kitaip sakant, pamažu, bet nuosekliai lietuviai daromi lengvai valdomais „matrosais“ ir „chunveibinais“. Daugumos vadinamojo patriotinio jaunimo, kuris šiandien garsiai reiškiasi viešai ir veržiasi ginti Lietuvą nuo ruso, supratimas apie Lietuvos istoriją, tautiškumą, kultūrą ir religiją yra daugiau nei paviršutiniškas. Ar jūs matėte tą jaunimą, kuris šiandien garsiai ieško „vatos“ renginiuose pagerbiant tremtinius, mūsų didvyrius, tautinės kultūros renginiuose? O gal matėte bažnyčioje per mišias? Ne, jokiu būdu. „Vatnikų“ paieškoms nereikia Dievo. Dievas tam tik trukdo.

Jei tokiam „patriotui“ neįtiksi, gali susilaukti tirados rusiškų keiksmažodžių. Šiandienio Lietuvos „patrioto“ neatimamas atributas yra trumpas rusiškas keiksmažodis, simbolizuojantis vyrišką lytinį organą. Jei internete jam nepatiks tavo retorika, jis meilę Tėvynei išreikš trumpa keiksmažodžių tirada, kurioje būtinai bus įterpta slaviška X raidės versija: „Duxe, atsi…isk, loxe, eik paskui ruzzu laiva na…ui“. Tokie šiandieną savinasi mūsų Tėvynę ir patriotizmą.

Kažkoks Emilis Zingeris teikia pamokymus beraščiams lietuviams, kaip reikia elgtis su „vatnikais“: „Juos reikia deportuoti, izoliuoti arba įvedus karinę padėtį likviduoti jau dabar.“

Tiesioginis kvietimas lietuviams likviduoti lietuvius? Norėčiau paaiškinimo. Kokiu tikslu „lietuvis“ Zingeris taip kaitina atmosferą?

Paulius Gritėnas jau šiek tiek intelektualesnei publikai pateikia apibrėžimą, kaip atpažinti užsislaptinusį „penktakolonininką“: keli klausimus dėl krašto gynybos – „penktoji kolona“, silpnini ryšius su sąjungininkais – „penktoji kolona“ (ką darysime su R. Valatka ir visa antiamerikietiška kolona?), kritikuoji buvusią Vyriausybę baltarusiškų trąšų klausimu – „penktoji kolona“, nepasitiki oficialia žiniasklaida (propaganda) – „penktoji kolona“, „nuolatinis žaidimas emocijomis“ – „penktoji kolona“. Šie penki pono P. Gritėno pateikti išdaviko apibrėžimai yra ne kas kita kaip kvietimas pasinaudojant Rusijos grėsme panaikinti Lietuvos Konstitucijos ir demokratinių laisvių bei teisių galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje. Turiu garbės prisipažinti, kad pagal P. Gritėno apibrėžimą aš esu „penktoji kolona“. Ir ne tik aš, bet ir didelė dalis Lietuvos. Visi, kas unisonu nešaukia „vatnikai“.

Rašau įvairiomis visuomenę jaudinančiomis temomis, esu savo šalies patriotas, nacionalistas. Mano tėtis su močiute už paramą partizanams buvo ištremti į Sibirą. Tačiau kartkartėmis gaunu grasinamų ir įžeidžių žinučių. Naujausia buvo ši: „Nors su kostiumu, bet vata“. Kol kas tik žinutės. Bet kas gali paneigti, kad nesudarinėjami sąrašai.

Aukščiausiu šalies lygmeniu jau kviečiama ieškoti „penktosios kolonos“. Apie tai kalba ir Prezidentas, ir Seimo Pirmininkas.

Suprantama, kad anksčiau ar vėliau ji bus rasta. Žmonės jausdami spaudimą tylėti greitai iš viso nustos kalbėti. Kiekvienas ieškos savo pozicijos skirtinguose diskurso kampuose, kol liks tik dvi pozicijos. Skubėkite užsiimti vietas. Kas ne su mumis, tas prieš mus.

Štai ko siekiama: totalaus tautos supriešinimo jos pačios viduje. Nereikės priešo, kai jį atrasime šalia savęs.

Pamenate V. Landsbergio kalbą viename renginyje – tada jis kreipėsi į Lietuvos šaulius kviesdamas kautis su vidiniu priešu, jei iškils būtinybė? Panašu, kad greitai to prisireiks. Šauly, ar atsuksi savo ginklą į taip nekenčiamą tautietį?

Neįsivaizduoju nacionalizmo be religijos. Mūsų pokario partizanai, kol turėjo moralinių autoritetų tarp vadų, lankėsi mišiose ir naktimis eidavo išpažinties. Tai tam, kad priimdami sunkų sprendimą žinotų, kad yra visa matančio Dievo akivaizdoje, ir gerai pasvertų savo sprendimų pasekmes. Ar šiandienos karys ieškodamas „vatos“ ir vakare nusiplovęs kruvinas rankas eis išpažinties? Juokingas klausimas, į kurį kiekvienas žinome atsakymą. Nacionalizmas be krikščionybės yra tik programa, galutinai dehumanizuojanti individą.

Aš negaliu laikyti savo tautiečio, kaimyno, draugo priešu vien todėl, kad jis turi kitokį požiūrį. Jei ponams norėjosi, kad jaunas žmogus būtų kitoks, reikėjo prieš 35 metus priimti tinkamus sprendimus ir tautą vesti kitu keliu. Stiprinti patriotinį auklėjimą, istorijos dėstymą, ugdyti atsakingą jauną žmogų. Bet pasielgta priešingai. Tautos gyvybinės galios išbalansuotos ir yra arti sunaikinimo, o dabar dar raginama ieškoti priešų šalies viduje. Galimai atėjo laikas prisidengiant patriotizmo vėliava sunaikinti lietuvybę iš pašaknų, kad tauta niekada nebeprisikeltų.

Pastaruoju metu į Lietuvą privažiavo asmenų, kurie prieš naivius lietuviukus dedasi dideliais Lietuvos gynėjais ir patriotais. Iš tikro šie žmonės nieko bendra neturi su mūsų kraštu ir mūsų tauta, bet aiškina mums, kas mūsų draugas ir mūsų priešas, ką mes turime daryti atėjus TAI dienai, ką reikės likviduoti atėjus X valandai.

Šiandien neatsakingi valdžios ir visuomenės asmenys kursto išdavikų ieškojimo isteriją ir augina didžiulę bombą, kuri be jokio karo gali išsprogdinti Lietuvą.

Tai populiari technologija – norint supriešinti tautą tarpusavyje ir paskandinti visuomenę chaose, kada pirmiausia reikia nustatyti priešą ir jį dehumanizuoti. Kaip meistriškai nekenčiamas rusas bus pakeistas lietuviu išplečiant „vatniko“ apibrėžimą, galima stebėti dabar.

Kam bus suteikta ta neklystančio autoriteto teisė nustatyti, kas yra „vatnikas“, o kas ne? Be jokios abejonės, tiems, kurie garsiau šaukia, riebiau keikiasi ir vartoja daug kitos necenzūrinės leksikos.

Kyla dėsningas klausimas: kam ši teritorija pažadėta, kad dalis lietuvių išgąsdinti paliks savo tėvų žemę, o kiti draugiškai kibs į atlapus vieni kitiems? Skaldyk ir valdyk, sena kaip pasaulis žmonių supriešinimo ir valdymo technologija, niekur nedingo. Ji grįžo ir parodė savo dantis. Būkime budrūs ir vieningi. Tai mūsų tėvų žemė, tai mūsų valstybė, ir mes dar už ją pakovosime.

Veidaknygė