Linas Karpavičius. Bukučių visuomenė ir Vasario 16-oji

Viskas prasideda nuo savojo identiteto, savasties praradimo. Pamiršusi, kas yra, bukučių visuomenė nebegali susivienyti savigynai. Elementaru, Vatsonai, pasakytų Šerlokas Holmsas.

Bukučiai gali draugiškai nueiti į Bunkės koncertą, gali pabalsuoti „ant ura“ už kokį įvairiaspalvėmis plunksnomis pasidabinusį povą ar kartu su minia šaukti lozungus, kurių prasmės net nesupranta.

Dar bukutis gali tikėti nežinia iš kur išdygusiais pranašais, kurie atsirado tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje tik tam, kad vestų šiuos bukučius į „skerdyklą“, nes bukučiai negali suprasti, kad yra maustomi. Jie pametę orientyrus.

Taip, kaip laivo komanda praradusi locmaną ir kapitoną tampa tik girtuoklių būriu, taip ir bukučiai blaškosi ir ieško, kas jiems vadovautų. Ne bėda, kad ieško – visiems reikia vedlių ir autoritetų, bėda, kad bukučių reikalavimų kartelė autoritetui nuleista iki numautų Šurajevo kelnių scenoje lygio.

Spauda atlieka varovo vaidmenį ir gena bukučių kaimenę toliau nuo „laisvų lankų“ į aptvarą.

Artėjant Vasario 16-osios šventei toks vienas portalas, formuojantis bukučių nuomonę, siūlo turiningai praleisti ilgąjį savaitgalį. Suprask, bukuti, švęsti Vasario 16-ąją tau nebūtina. Ir nesvarbu, kad Europa apimta ūkininkų protestų ir kelionė panėšės į loteriją, kurioje visada laimi tik jos organizatoriai. Bukuti, tu važiuok.

Juk tau Vasario 16-osios nereikia. Ji tau nebūtina. Dar neduokdie pajusi vienybės dvasią ir pasipriešinsi varovams. Jokiu būdu. Geriau keliauki ir dar pasidžiauki laisve iki to momento, kai mes atimsime iš tavęs ne tik savastį, bet ir turtą.

Taip, taip. Praradus tapatybę tampama savotišku mankurtu, žmogumi, kuris praranda atmintį. Ne savo atmintį, bet kolektyvinę, perduodamą iš kartos į kartą. Ir tada lengva pasinaudoti bukučio situacija. Kaip sakoma, nieko asmeniška, tik biznis.

Ir jokiu būdu nešvęsk. Kam tau ta Vasario 16-oji, būk laisvas nuo jos. Kam tau ji. Geriau prasinešk Lenkijos keliais. Tik neverk, kai tvarumo komisarai ir klimato ekspertai lieps atiduoti tai, ką spėjai užgyventi. Ir atiduosi, nes tuo metu nebus šalia nė vieno, su kuriuo galėtumei susivienyti. Nebus ir dėl ko vienytis. Vasario 16-oji tebus tik eilinė diena kalendoriuje.

Portalai, kurie į valdžią žiūri kaip katinas į lašinius šeimininko rankose, kitaip rašyti ir negali. Jie uoliai tarnauja bendram liberaliosios demokratijos labui. Jų ir šios valdžios tikslai tie patys – neleisti tautai apsiginti.

Apsiginti galima tik susivienijus, o susivienyti tik dėl to, kas mums visiems brangu ir svarbu – Lietuvos Valstybės.

Ji mūsų gynėja, ji mūsų laisvės ir turto garantas, ji mūsų užuovėja. Čia reikėtų trumpo paaiškinimo: šiuo metu Lietuvoje valdžią užėmusi administracija nėra Lietuva. Prašau jų netapatinti su valstybe. Nežinia kokiam šeimininkui tarnaujantys asmenys yra tik teritorijos prižiūrėtojai, propagandinėmis priemonėmis kontroliuojantys bukučių minią.

Lietuvos valstybė, skirtingai nei šie tijūnai (kitaip jų pavadinti negaliu), turi atstovauti tautai, ginti jos interesus, sudaryti sąlygas žmonėms turtėti, gausinti savo nuosavybę ir padėti ją išlaikyti. Taip pat garantuoti žmonių asmenines ir pilietines laisves bei teises. Gerbti žmonių privatumą ir šeimos autonomiškumą.

Švęskime Vasario 16-ąją ir parodykime, kad esame tauta – organizuota žmonių bendrija, kuri moka susitelkti ir kovoti už savo išlikimą. Nes valstybės išlikimas yra tautos išlikimo garantas, o išsaugoję tautą, kaip sutelktą žmonių bendriją, galime tikėtis apginti savo šeimas ir turtą. Kito kelio paprasčiausia nėra.

Tai gali būti politinė reklama.