Jau kuris laikas stebime, kaip vyksta kova dėl vienos perėjos. Nuskriaustieji, kurie sakosi kad visiems vietos užteks, dažo vienaip, tačiau po kiek laiko ją uždažo trispalvės spalvomis. Žinoma, daugelis galvoja, kad čia vaikiškas karelis spalvų, tačiau toli gražu, tai tiesiog klasikinis susidūrimas.
„Tavo priešai rėkavo Tavo susirinkimo viduryje, iškėlė čia savo ženklus” – rašoma 74 Psalmėje apie okupaciją.
Atkreipiu dėmesį, kad užkariavimas visada vyksta pagal vieną scenarijų – okupantai pirmiausia iškelia ir įtvirtina savo ženklus svetimoje teritorijoje, kaip dominavimo simbolį.
Okupacija įsigali žymiai vėliau, bet pirmiausia – ženklai. Kadangi daugumos mūsų politikų valstybinė savivertė arti nulio, tai jie segtųsi ir demonstruotų bet kokį ir bet kieno ženklą, kad tik būtų modernūs. Primenu, kad politikai priėmė ir tiražuoja suklastotą ženklą, tariamai susijusį su nepriklausomybe, – neužmirštuolę.
Dabar jau beveik be pasipriešinimo priima ir šešiaspalvius simbolius, kuriuos demonstruoja partijos, vyriausybė, ministerijos ir kitos valdiškos įstaigos. Negi manote, kad įkyrus piršimas – nagi mokinukai, paimkit va šitą vėliavėlę, nagi įsisekit štai šitą tolerancijos ženkliuką, picas su va tokiom spalvom valgykit, yra atsitiktinumas?
Ne, tai siekis įtvirtinti dominavimą per svetimus simbolius. Taigi, ta perėja vis dėlto rodo, kad yra žmonių, kurie nenori jaustis kaip okupuoti savo valstybėje apsupti svetimųjų ženklų.
