Lina Dūdaitė-Kralikienė. Kai akyse griūva ekonomika ir viešasis sektorius, belieka kovoti, kad keli ar keliolika žmonių nepasijaustų įžeisti

Kad tik tokias problemas turėtume…

Štai jau porą savaičių visos Lietuvos „entelektualai“ ūžia: „negras“ ir „čigonas“ yra vartotini ar nevartotini. Vieniems tai normalūs bendrinės lietuvių kalbos žodžiai, kiti gi, kas įdomiausia, nebūdami nei tais, nei anais, baisiniausiai baisisi, kaip čia drįstame kažkokią įmonę pavadinti „Čigono soduׅ“. Ir apskritai, tie negražūs žodžiai būtinai turi būti išbraukti iš žodyno, o už jų vartojimą reiktų nedelsiant bausti.

Ką aš apie tai manau? Aš apie tai manau, kad šiuo metu degalinėje prie Svėdasų, važiuojant nuo Utenos pusės, tris dienas nešvietė dyzelino kaina. Buvo gėda, matyt. Suskaičiavau štai ką: vasarį ir kovą pirkau po 174 litrus dyzelino. Lygiai po 174 litrus. Vasarį už dyzeliną sumokėjau 261,15 pinigo, o kovą – 321,34 Eur. Heiterių liūdesiui, nevažinėju aš kokiu tai prabangiu automobiliu. Viso labo 2009-ųjų gimimo kaškajum 2+ (iš kurių vienas ant akumuliatoriaus nupieštas, kitas ant vaistinėlės). Į darbą ir namo per savaitę suvažinėju apie 640 km. Vidutinės kuro sąnaudos dabar – 6,5 l/100 km. Per mėnesį už tą patį kiekį kuro sumokėjau, neskaičiuojant centų, 60 pinigų daugiau.

Pasidalinau šiomis įžvalgomis darbe. Kolegė planuoja savo sodybos remontą. Nori užsisakyti statybinių medžiagų. Verslininkai nė į kalbas nesileidžia: bijo užsisakinėti prekes, nes neaišku, kiek ateityje jos kainuos.

Bėda ta, kad nelemta dyzelino dedamoji šalies ekonomikoje labai ryški: dyzeliniai yra apie 90 proc. visų krovininių automobilių ir 50 proc. lengvųjų automobilių parko. Kiekvienas pajudėjimas – kainuoja. Kainuoja atvežti medžiagas, detales išvežioti pagamintą produkciją. Kainuoja specialistams atvykti į darbą. Čia aš jums noriu priminti centrinės valdžios 30 metų tą pačią giesmę apie šalies darbo jėgos mobilumą. Jei mano algos ketvirtadalį sudaro išlaidos atvykti ir grįžti į darbą, tai jau, sutikite, nebejuokinga. Mobilėjame akyse, kai sakant.

Tyčia pasikėliau, kiek pastaruoju metu kainavo kuras degalinėje su nuolaida. Patikrinti paprasta – kiekvieną trečiadienį gaunu apie tai žinutę. Štai prieš metus, 2025 03 26 dyzelinas kainavo 1,459, benzinas – 1,359 pinigo už litrą. 2025 07 30-08 06 benzinas kainavo 1,299, o dyzelinas – 1,399 pinigo už litrą. Nuo 08 13 iki 09 24 – atitinkamai 1,279 ir 1,379 pinigo. Ir taip kainos 10 ct intervalu svyravo iki 11 12 d. Tada dyzelinas pabrango iki 1,419, o benzinas – 1,319 pinigo už litrą. 11 26 d. dyzelino kaina pakilo iki 1,479, o benzino – 1,339 pinigo už litrą. Po to vėl ėmė kristi iki 1,259 (benzinas) ir 1,399 (dyzelinas). Ir 1,4 Eur už litrą dyzelino kaina perkopė tik Naujųjų išvakarėse. 2026 01 07 dyzelinas pabrango iki 1,459 pinigo, benzinas – iki 1,319 (tai sietina su išaugusiu akcizu). Vasario 25-ąją dyzelino kaina perkopė 1,5 pinigo už litrą ribą. O nuo kovo 11-osios šoko tiesiog akyse: 1,799, po to – 1,849 ir, galiausiai, 1,999 už litrą. Be nuolaidos dyzelinas šiandien toje pat degalinėje prie Svėdasų 2,229.

Išvertus į žmonių kalbą, dyzelino brangimas reiškia ne tai, kad kažkas nusipirko „ne tokį“ automobilį. Tai reiškia, kad brangsta absoliučiai visos prekės ir paslaugos. Absoliučiai. Viskas. Kartoju: kuras vienaip ar kitaip ne tik paveikia kiekvieną prekę ar paslaugą. Baisiau. Paveikia kiekvieną gamybos, paslaugų teikimo proceso dalį.

Tarkime, duona. Štai šiomis dienomis ūkininkų technika jau laukuose. Ji varoma dyzelinu. Ūkininkas sės, tręš, purkš nuo žolių laukus. Kiekviename iš šių procesų bus naudojamas dyzelinas. Dideliais kiekiais. Brangiai užaugintas javas bus nupjautas dyzeliniu kombainu, parvežtas dyzeliniu traktoriumi ar sunkvežimiu priduoti supirkimui, ten valomas, džiovinamas. Toliau, jis bus nuvežtas į malūną, kuriame virs miltais. Miltai bus vežami į duonos kepyklą. Kurioje bus kepama duona. Kuriai ne tik miltai, bet ir mielės, cukrus bei kiti ingredientai bus atvežti dyzelinu varomais automobiliais. Dyzelinu varomi automobiliai išveš duoną į prekybos vietas.

Jūsų gydytojas, atvažiuojantis konsultuoti į polikliniką, gerai pagalvos, kiek kainuoja jo kelionė į darbo vietą ir atgal. Taip pagalvos mokytojas, kamšantis specialistų trūkumą kaimo gimnazijoje. Jūsų individualios priežiūros darbuotojas, teikiantis lankomosios priežiūros paslaugas. Daugybė kitų specialistų. Mokyklų autobusiukų, viešojo miestų ir tarpmiesčio transporto išlaidos, planuojant 2026-ųjų biudžetus nebuvo suskaičiuotos įvertinant dyzelino kainą po du pinigus už litrą. Gynybos išlaidos nebuvo įvertintos, skaičiuojant po 2 pinigus už litrą. Palyginus kainas, vienas litras dyzelino yra puse euro brangesnis nei gruodžio mėnesį, kai buvo skaičiuojami šių metų biudžetai. Taip, pabrangimo rizika buvo įsivertinta: 10–20 ct. Bet ne pusė euro už litrą, kai tų litrų per mėnesį susidaro keli ar kelios dešimtys tūkstančių. Įsivertinkite, kad pabrango ne tik degalai. Viskas. Visos statybinės medžiagos, baldai, kanceliarinės priemonės, maistas. Gerai pagalvokite, ar už kokius 5 pinigus, tiek kainuoja vidutinė ligonio maisto parai kaina, galima dabar jį išmaitinti? Ar įmanoma už nustatytą kainą maitinti darželinuką ar moksleivį? Kiek kainuos suplanuotas mokyklos remontas?

Ir ginčas apie negrus ir čigonus viešojoje erdvėje – tai ne ginčas apie neapykantos kalbą. Tai markeris. Situacijos visuomenėje markeris. Aklumo ir idiotizmo markeris. Kai nebematome dramblio kambaryje. Kai gaištame laiką ir eikvojame eterį menamų, niekam neįdomių ir nereikalingų dirbtinių problemų sprendimui, užuot gesinę gaisrą.

Nieko nėra juokingiau, kai apie „negrų“ ir „čigonų“ diskriminaciją svaigsta dailūs baltaodžiai jaunuoliai ir mergelės. Kurių interesas šiomis problemomis aiškus ir paprastas: dar vienas dosnių fondų finansuojamas projekčiukas kovai su diskriminacija. Iš kurio bus dosniai pamaitinti visi verkiantys, įskaitant ir viešintojus. O ką, tema saugi, paprasta, už visa gera, prieš visa bloga. Dar viena VšĮ su kursais, mokymais ir gerosios patirties sklaida. Visi turi darbo, problemas sprendžia…

Ką tokiu atveju darytų normali žiniasklaida? Šalies politikai būtų už ausų prie tvorų (pardon, prie fotosienelių) prikalti klausimais, kodėl nesprendžia akcizų problemos. Ką tokiu atveju darytų normali valdžia? Šauktų neeilinį vyriausybės posėdį ir teiktų ekstrinius projektus Seimui, kaip bent jau krizės valdymo metu ne tai, kad iš dalies, o visiškai atsisakyti kuro akcizų. Nes viskas. Degam.

2 Eur už litrą dyzelino suvalgys viską. Nuo padidintų algų iki padidintų asignavimų švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei sferai. O kiek dyzelino suėda vidutinė statistinė pėstininkų kovos mašina, baisu ir pagalvoti. Ir netgi mūsų gynybos išganymą – dronus – reiks kažkaip nugabenti iki paleidimo vietos. O automobiliai: ir civiliai, ir kariniai – oru nevažiuoja.

Tai, kad mūsų viešojoje erdvėje kuro brangimo klausimu yra tyla, rodo ne šios problemos nereikšmingumą. Atvirkščiai, esame kvailučiai, kurie degant namui džiaugiasi, kad va bent šią akimirką šilta.

Tyla rodo, kad užsiauginome žmones, kurie nei moka kalbėti apie problemas, nei žino, kaip jas spręsti. Žmones, kurie nemoka išrūšiuoti, kas yra prioritetas, o kas – nereikšminga kelių neturinčių ką veikti žmogiukų užsiėmimai nuoboduliui praskaidrinti. Kai akyse griūva ekonomika ir viešasis sektorius, belieka kovoti, kad keli ar keliolika žmonių nepasijaustų įžeisti. Nes mūsuose nūnai emocijos svarbiau už faktus ir realybę.

Ir tos emocijų audros tik rodo, kad mokame kurti ir spręsti problemas iš oro. Pavyzdžiui, pakeitus negražų žodį „senėjimas“, „senatvė“ amžėjimu, jausimės atradę jaunystės eliksyrą ir eisime į septyniasdešimtmečių diskotekas, kurias griaus išdykę paaugliai penkiasdešimtmečiai…

Nes tikras problemas reikia mokėti spręsti. Reikia realybės suvokimo, strateginio mąstymo, gebėjimo spręsti problemas. Iš kur tą gebėjimą rasti, kai dvidešimt metų žmones mokome pasaulį pažinti testukais, o bakalauriniai darbai tapo senų tiesų ir senų tyrimų copy-paste kompiliacijomis. Kur jei nėra penkių mokslinių tyrimų ir aštuonių apklausų su štempeliais, objektyvi tikrovė negalioja. Kur studentas nemokomas mąstyti, o tik papūgiškai atkartoti svetimus mokslinius darbus. Kur citatomis reikia pagrįsti tai, apie ką rėkia elementarus sveikas protas. Todėl ir mūsų absolventai, kurie pildo kadrais valstybės valdymo įstaigas, nesuvokia, kuo skiriasi išgalvotos problemos nuo tikrų. Nes visos vienodos: yra štempelis ar nėra. Nėra štempelio, nėra problemos. O sveiku protu suvokti, kad visą šių metų biudžetą dyzelino kaina per mėnesį pavertė popiergaliu šiknai pasišluostyt, proto nebeužtenka.

Ir čia ne tik dabartinės vyriausybės ar valdančiosios daugumos kaltė. Diskusijos visuomenėje nebuvimas rodo, kad patys, savomis kojytėmis per trisdešimt šešerius metus apsukę ratą atitapsėjome į šviesią brežnevinę stagnaciją. Kai kosminiai laivai raižo didžiojo teatro erdvę. Kai patys sėdėjo plikais užpakaliais, o gelbėjo visokias draugiškas komunistines partijas Afrikoje, Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Kai stovėdami kilometrines eiles prie dešros, vaikus mokė deklamuoti: „O sako: šalys‘ kapitalo/ vaikučiai neturi net duonos ant stalo“.

Kai gyvename pagal sovietmečio anekdotą apie daržinę ir komunizmą. Kolūkio susirinkimo darbotvarkė. Pirmas klausimas: daržinės statyba, antras klausimas – komunizmo statyba. Kadangi daržinei lentų nėra, iš karto buvo pereita prie antro klausimo.

Lygiai ir mes: kas, kad ekonomika skęsta. Užtat menami „negrai“ ir „čigonai“ pasijus neįžeisti. Kaip ir mūsų kaimynai visai netyčia vėl atsidūrėme vperde planety vsej. Ura, tovariščiai!!! Ir jau nėra kaip iš tos stagnacijos išlipti.

Tekstai kontekstai