Anksčiau, kai nebuvo socialinių tinklų ir viešųjų ryšių, apie tai, kad žmogus, dovanokite, durnas, žinojo tik jo draugai ir artimieji. Na, ypatingais atvejais, paišymo ant tvoros būdu, sužinodavo dar ir kaimo ar miestelio bendruomenė. Dabar gi žmogaus, įstaigos ar visos valstybės kvailumas – visiems kaip ant delno.
Liūdnais filmukais apie Vilnių liūdnai pagarsėjusi kontora „Go Vilnius“ driokstelėjo idėją – Vilniaus patriotai, išsitatuiruokite… troleibusą. Ne tokiems progresyviems dar siūloma išsitatuiruoti „Raktą į Vilniaus širdį“, „Vilniaus burokėlius“, „Vilniaus kates“, „Užupio angelą“, „Meilės laišką“ ir „Gedabokštį“. Dėl pastarojo visiškai sutinku. Skubėkite, ir kuo greičiau, kol dar tatuiruojama iš natūros, o ne iš nuotraukų. Mat miesto ir valstybės simbolio gali ir nebelikti. Pamaniau, kad man gali patikti ir Vilniaus katės. Bet pamačiusi tatuiruotės dizainą, supratau, kad ne, nenoriu. Jei senatvėje visgi nukvaščiau tiek, kad sumanyčiau ką nors panašaus, į Vilnių nevežkit: tokį „dizainą“ nesunkiai sukurtų kiekvienas save gerbiantis darželinukas.
Bėda ta, kad tatuiruočių dizainus kūrė ne darželinukai, dalyvavę piešimo konkurse „Aš nupiešiu… kelnes“ (taip dainuoja kurmiukas iš labai gražaus Keistuolių teatro spektaklio „Dūkstantmečio kurmis“. Ne, šitie miano kūriniai yra siūlomi tokios, sakyčiau švelniai, mokesčių mokėtojams nepigiai kainuojančios agentūros „Go Vilnius“. „Tatuiruotė su savo miesto simbolika yra labai asmeniška ir prasminga tapatybės išraiška. Ji gali simbolizuoti stiprų ryšį su vieta, kurią vadiname namais ir kurioje susiformavome tokie, kokie esame. Nesvarbu, ar Vilnius – gimtasis miestas, ar ta vieta, kurioje svečiuojatės, tatuiruotė gali tapti ilgaamžiu simboliu, bylojančiu apie brangius prisiminimus, susijusius su mūsų sostine“, – žiniasklaidai teigė D. Aleksandravičienė, „Go Vilnius“ vadovė. Tapatybės išraiška standartine vaikiška tatuiruote. Tetulyte, jūs rimtai?
Matote, kiekvienas, kurio atmintis yra geresnė nei auksinės žuvytės, brangius prisiminimus… tiesiog prisimena. Tam atmintis ir skirta. Neseniai lankiausi bičiulio surengtoje dieviško grožio parodoje. Vienas jos akcentų: sukarpytos asmeninės nuotraukos, iš vaizdo kasečių išvyniotos juostelės su kitados svarbiais įrašais. Štai čia tikroji drąsa. Paleisti praeitį. Taip pasitikėti savo širdimi ir protu, kad atmintį išsaugotume ir be daiktinių jos įrodymų.
Paskutinį kartą Vilniuje buvau prieš porą metų. Konferencijoje apie propagandą. Pakeliui su vyru aplankėme numylėtąjį VU Istfaką, kuriame šešerius metus tryniau kelnes, Katedrą, Šv. Onos bažnyčią, Aušros vartus ir paslampinėjome Užupiu. Jei ir liko kam sentimentai, tai tik seniai uždarytai krautuvėlei „Fantasmagorija“, legendiniam festivaliui „Kunigunda Lunaria“, kerinčiam senamiesčio gatvelių ir bažnyčių grožiui. Varpų skambesiui sekmadienio rytą. Tačiau to nereikia tatuiruotis. Nes neištatuiruojama.
O jei ir norime tam tikrus dalykus įamžinti, tai tą daryti reiktų tikrai ne darželinukų ar urvinio žmogelio lygio piešiniais. Nors ko stebėtis: stikliniams urveliams reikalingi modernieji urvažmogiai. Todėl ir kultūrą pakeičia jos erzacas, kaip sakant, pora tūkstančių metų ne į priekį, bet atgalios…
Kam reikalingas šis tatuiruočių pavidalo naivus primityvizmas? Tos kartos, kuri mums, Sovietų sąjungoje gimusiems, pasaulio dorai nemačiusiems trogloditams turėjo parodyti… Parodyti… ką? Jie naujoviški, drąsūs. Jiems viso pasaulio universitetai, knygos, naujausios technologijos… O pažiūri į juos, ir verkti norisi. Lyg ir suaugę, per tris dešimtis perkopę. O elgiasi? Vienas apžvalgininkas pažymi: kaip 20–25-erių vaikai.
Šios liūdnojo vaizdo tatuiruotės – visa, ką jie, kūrybiškieji, tesugeba išgimdyti. Liūdna pripažinti, bet išėjo kažkokia keista karta. Nei Dievui žvakė, nei velniui – kačerga. Jie jokie. Apie nieką. Ne, nu rimtai. Aišku, mano laikais ir žolė buvo žalesnė, ir bernai (mergos) gražesni. Bet na o bet tačiau, ir tatuiruotės buvo ne tokios. Nesu tokio meno šalininkė, pati neturiu. Bet į kitų žmonių tatuiruotes pažiūrėti gražu. Stiliai skirtingi: net paprastas minimalizmas yra skoningas. Va neseniai lankiausi pas žmogų, kurio tatuiruotė – trys eilutės teksto. Lakoniškas, dailus šriftas. Kitas bičiulis turi visą vadinamąją „rankovę“. Gražiai, skoningai nupiešta. Nebanalu. Na, žinau žmogų, kuris išsitatuiravo vaikišką piešinuką. Savo sūnaus piešinuką. Na o čia? Kaip įvertintumėte žmogų, išsitatuiravusį troleibusą ar ne tai ridiką, ne tai ropę, kuri, pasirodo, yra burokėlis? Šmaikštutis?
Suprasčiau, jei šitas vaikiškas tatuiruotes apie nieką siūlytų patys tatuiruočių salonai. Jų verslas, jų valia. Jų teisė eksperimentuoti, jei turi noro ir laiko. Tačiau jas siūlo… VšĮ, institucija, išlaikoma mokesčių mokėtojų pinigais. „Go Vilnius“ vadovės atlyginimas: kiek daugiau nei… 9 tūkst. pinigų prieš mokesčius, vidutinė įstaigoje mokama alga – 3472,70 Eur. Smagu va tokias idėjas dėlioti. Tai mes čia fantazijos neturim… Mes čia idiotai, ant savo pečių vežantys ir privatų, ir valdišką sektorių. O jie va. Tatuiruotes paišo.
Jiems niekas nebedrįsta pasakyti: jūs krečiate nesąmones. Ir niekada nesakė. Niekas jų nenuleido ant žemės. Neleido pajusti savo veiksmų ir klaidų pasekmių.
Strategijas kuria. Nesuvokdami ir net nebandydami aiškintis, kaip surėdytas pasaulis ir kaip anas veikia. Mat praleido nekuriuos svarbius auklėjimo etapus. Pavyzdžiui, darbą realiame darbe: gamyboje, švietimo, medicinos, socialinėje srityje, prekyboje ar žemės ūkyje. Ši karta sėkmingai išsiverkė nuo tarnybos kariuomenėje. Jiems niekas nebedrįsta pasakyti: jūs krečiate nesąmones. Ir niekada nesakė. Niekas jų nenuleido ant žemės. Neleido pajusti savo veiksmų ir klaidų pasekmių. Nes mano bendraamžių karta, kuri turėjo šiuos žmones auklėti, vietoj to arė šveduose bei norgėse. Vaikus palikę močiutėms ir nevykusiai švietimo sistemai, kuri jau tuo metu prarado autoritetą. Iš mūsų didžiosios kultūros ir liko tai, kad išterlioję buitinį primityvizmą, šitie vargšai žmogeliukai net nesupranta, o kas čia negerai? Pasiūlę standartinių tatuiruočių stiliaus knygą, kaip tapatybės išraišką, nei jie, nei šių žmonių vadovai nebesupranta, kad tai tiesiog… oksimoronas.
Iš mūsų didžiosios kultūros ir liko tai, kad išterlioję buitinį primityvizmą, šitie vargšai žmogeliukai net nesupranta, o kas čia negerai?
Nes šie jauni, progresyvūs žmonės, turėdami viso pasaulio akiratį, visas lengvai prieinamas žinias, tesugeba išgimdyti tik va tai. Jei būtų pirmas kartas, sakytume, kad suklydo. Bet prieš pusmetį šita kontora išgimdė dar vieną šiodevrą: garsųjį reklaminį filmuką turistams… apie istorines Vilniaus tarpuvartes. Filmukas turėjo būti humoristinis, skirtas stereotipams apie Rytų Europą apskritai ir apie mūsų sostinę imtinai. Įsivaizduokit, kaip faina: girti mušeikos, ant sienos siūsinantis marozas, šmugelnykas, iš po skverno siūlantis liemenuką. Laaabai juokinga, tiesiog šmaikštučiai. O po to – gražiai nufilmuotos primityvios banalybės, tinkančios kiekvienam miestui: oro balionai, koncertas, maistelis, keli gražūs pastatai. Manote, kad kiti miestai to neturi? Ir dėl to kažkas turi į Vilnių belstis iš viso pasaulio?
Šis klipas, šios tatuiruotės – tik dar viena niūraus lietuviško primityvizmo mozaikos dėlionė. Pasižiūrėkite tipo juokingas lietuviškas komedijas. Standartinis siužetas: naivūs girti durneliai siūsija ežere, gyvena su siaubinga boba ir dar siaubingesne uošviene vienam kambaryje ir bažnyčioje iš ambonos skelia, kad tramtamtulis pas juos nesilankė jau n metų. Nu tu blia blia, nesikeikiant. Nesuprantu vieno: kaip protingi, talentingi aktoriai neišdrįsta šitam jaunimėliui pasakyt: kokį čia šūdą vietoj scenarijaus prikeverzojot? Atsakymas paprastas: daug iš tikrojo meno nesurinksi. O va iš miano dar galima ir duonytės su sviestuku tikėtis.
Lygiai taip pat kažkodėl tyli ir „Go Vilnius“ agentūros steigėjai. Vilniaus miesto savivaldybė. Tyli save kultūringais ir apsišvietusiais laikantys vilniečiai. Apskritai mokesčių mokėtojai.
Ir geriau jau nebus. Gegužę žiūrėjau įdomų dokumentinį filmą apie vaikus, kurie gimė tądien, kai tapome ES nariais. Jiems dabar po dvidešimt. Tada, kai buvo filmuojami, po 18-ka. Įsiminė tik berniukas, kuris nuo mažens mėgo ardyti mašinas. Jis vienintelis – gyvas. Kiti, nenoriu nieko įžeisti, yra jokie. Ir kitos kartos akurat bus tokios. Be išsilavinimo, kultūros, elementaraus supratimo, kaip atrodo ir veikia pasaulis. Gyvenantys savo iliuzijų pasaulėlyje su latyte, tatuiruotėmis, kasiakais ir klubais, su saviškių burbulais ir chebrytėmis.
Ateina karta tų, kurie kažkaip išlavino skonį latytei. Bet neišlavino bendrojo išsilavinimo, skonio gyvenimui ir darbui. Elementaraus kūrybiškumo. Suvokimo. Kurių visas protestas – sutraukt kasiaką bažnyčioj ar išsitatuiruot troleibusą. Būkit geri, tatuiruokitės ant kaktos. Kad visiems iš karto būtų aišku, su kuo turim reikalą. Su mumbu jumbu gentimi stiklo ir plieno džiunglėse. Kurią patys ir užauginom. Vietoj pasaulinės literatūros tebekišdami vietinius vingių jonus, vietoj pasaulinės istorijos – testukus. Va ir gavosi tokie: atseit laisvojo pasaulio piliečiai, bet kažkodėl bačkoj auginti, pro špunką penėti. Kuriems kiekviena durnystė skamba kaip baisiniausia naujovė ir revoliucija. Valstybės ir visuomenės erozija prasidėjo. Kol kas matoma tik tokiais mažais ženklais. Tvirtybės ir kantrybės: jų tik daugės.
Niūriai..Bet o tačiau… Yra ir kitokių..Nemanau, kad jie įtakos nepadarys,,, Ir dar… Nesupratau, kas do ženklai pabaigoj teksto???