Likimiškas lietuvių kalbos ir valstybės ryšys

Prof. dr. Vytautas Radžvilas

Mokytoja Alina Laučienė – apie likimišką lietuvių kalbos ir valstybės ryšį

Tautos forumiečiai šventė Vasario 16-ąją kaip ir dera minėti šią dieną. Džiaugsmingai ir iškilmingai. Kartu su visa Tauta. Bet truputėlį savaip ir kitaip. Ne iš noro žūtbūt išsiskirti iš kitų bet kuria kaina. Bet vedami egzistencinės būtinybės ir pilietinės pareigos jausmo.

Šventėme suprasdami, kad mininti savo Valstybės atkūrimo dieną Lietuva yra nebe ta. Šito nepaisyti ir švęsti Vasario 16-ąją taip, kaip dar buvo galima ją minėti prieš kokius 15 metų, paprasčiausiai būtų netikra.

1990 m. kovo 11 d. atkurtos ir šitaip pratęstos 1918 m. vasario 16-osios nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės politinis ir teisinis statusas formaliai ir iš esmės pasikeitė 2004 m. gegužės 1 d., kai mūsų šalis tapo Europos Sąjungos nare. Keletą metų šis pokytis dar buvo gana menkai pastebimas ir juntamas. Todėl vis dar buvo galima manyti ir tikėti, kad iškilmingai minime tas pačias ir tokias pat Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dienas, kokias švęsdavome iki tos slenkstinės datos. Nors pirmieji ženklai, kad su Lietuvos valstybe darosi kažkas ne taip, pasirodė jau šimtmečių sandūroje.

Tyliai ardomi Lietuvos politinio statinio pamatai

Maždaug nuo 2010 metų pradėjo ryškėti ideologinio spaudimo požymiai. Jie tirštėjo ir virto atviro ideologinio diktato kumščiu. Vos per keliolika metų Lietuva tapo šalimi, o lietuviai – tauta, praradusia teisę patiems spręsti, kas jie yra ir kuo norėtų būti. Net nebesivarginama slėpti, kad pamatiniai Lietuvos tapatybės sandai – prigimtinė šeima, gimtoji kalba, istorinė ir laisvės kovų atmintis, net patys lietuviai kaip šio krašto gyventojai ir šeimininkai – yra paprasčiausios praeities atgyvenos. Todėl iš tokių „atgyvenų“ suramstyta Lietuva yra nereikalinga. Atgyvenų tikroji vieta – istorijos sąvartyne.

Toks yra realus ideologinis ir politinis Lietuvos vaizdinys ir statusas šiandien. Tačiau dauguma lietuvių lyg niekur nieko, tarsi nieko nevyktų ir niekas nesikeistų, švenčia nebesančios ir savo lietuviškos tapatybės išsižadančios, net savo rankomis ją naikinančios Valstybės atkūrimo dieną.

Tautos Forumui tai nepriimtina. Lukiškių aikštėje įvykusio minėjimo paskirtis buvo žadinti tautiečius ir Lietuvos piliečius. Atkreipiant dėmesį į veidmainystę ir absurdą, kai viena „valstybės“ ranka rengia iškilmingus Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios minėjimus, o kita ranka tyliai ardo Lietuvos politinio statinio pamatus. Lietuvius saistančia ir paverčiančia tikra tautine ir pilietine bendruomene istorinę atmintį ir unikalią kalbą.

Ilgametės kovos tęsinys

Minėjime įspūdingą kalbą pasakė nepalaužiama lietuvių kalbos gynėja mokytoja Alina Laučienė. Toji pati kovotoja už lietuvių kalbą, neseniai laimėjusi sunkią pustrečių metų trukusią teisminę kovą dėl, atrodytų, elementarios ir turinčios būti savaime suprantama Lietuvos piliečio teisės. Būtent teisės atvirai ir saugiai kalbėti apie užguitos ir įbaugintos lietuvių tautos ir iš viešosios erdvės į pašalius šiurkščiai stumiamos lietuvių kalbos realią padėtį. Vasario 16-ąją dieną Lukiškių aikštėje pasakyta kalba yra Mokytojos ilgametės kovos tęsinys.

Pagrindinė pasakytos kalbos mintis turbūt yra ši: Konstitucijos teksto žodžiai apie valstybinę lietuvių kalbą mūsų gimtosios kalbos atveju turi ypatingai svarbią ir gilią prasmę. „Valstybinė“ – tai gerokai daugiau, negu politinis ir teisinis kalbos statusas. Lietuvių kalbą ir valstybę sieja glaudžiausias, koks tik gali būti – iš tikrųjų likimiškas giliausia šio žodžio prasme ryšys. Juk tik pakilusi į kovą ginti ir gaivinti merdėjusią gimtąją kalbą prie nebūties krašto pati stovėjusi lietuvių tauta pamažu atsigavo, brendo, stiprėjo ir galiausiai net įstengė atkurti Lietuvos valstybę. Taigi mūsų valstybė gimė iš pastangų įkvėpti gyvybę merdėjusiai ir prie išnykimo slenksčio atsidūrusiai lietuvių kalbai.

Šių dienų Lietuvos valstybė marina jai gyvybę suteikusią kalbą – ir neatsitiktinai pati nyksta virsdama merdėjančios ir mirštančios valstybės šešėliu. Šis lietuvių kalbą ir valstybę saistantis gyvybės ir mirties abipusis ryšys iš tiesų yra likimiškas. Kalbos ir valstybės likimai – neatskiriami. Nesauganti ir prireikus neginanti savo kalbos tauta niekada neturės valstybės arba anksčiau ar vėliau ją praras. O išsižadanti jai gyvybę įkvėpusios kalbos ir ją naikinanti valstybė savo rankomis palaidos ją pačią sukūrusią tautą ir taps niekam nereikalinga.

Tikėkimės, kad tai supras ir apie tai švęsdami pradės kalbėti vis daugiau lietuvių.

Nuoroda į Alinos Laučienės kalbos tekstą.