Visados norėjau, kad mano gyvenimas atrodytų kaip filmas. Jei ne komedija, tai bent jau drama su daug atspalvių. Realybėje gavosi tik nespalvotas trumpametražis.
Daug metų niekaip negalėjau rasti atsakymo, kodėl, kol į mano rankas nepakliuvo Fritz Riemann „Pagrindinės baimės formos“. Nes knygos išties yra ne apie kitus, o apie tuos, kurie jas skaito.
Baimė gauti per daug, baimė užgožti kitus, baimė pasielgti neteisingai ar likti nesuprastai buvo turbūt esminiai trukdžiai gerai jaustis ir siekti pilnavertiškumo. Žinant mano vaikystės patirtį, gero gyvenimo baimė atrodo dėsninga. Juk kai tau nuo mažens kartoja, kad esi „nepakankamas“, tai, pirma, pernelyg nuoširdžiai tuo įtiki, antra, įrodyti kitiems savo „pakankamumą“ tampa nuolatine misija, kuriai aukojamas buvimas „pakankamu“ sau pačiam.
Jei norite, kad jūsų vaikai augtų laimingi ir drąsūs, mylėkite juos, nepaisant trūkumų. Mokykite atskleisti gerąsias puses, tačiau nesureikšminkite blogųjų.
Skaitykite knygas – nesvarbu, kokios jums patinka. Neabejotinai atrasite juose tas savo savybes, kurias įprastame gyvenimo triukšme sunku pastebėti.
Ir nebijokite, kad būdamas laimingu atimsite laimę iš kažko kito. Vienintelis žmogus, kuriam galite suteikti laimę, esate jūs pats. Atitinkamai ir vienintelis, iš kurio galite tai atimti.
Nors nebūtina tapti cinišku hedonistu, tačiau ne mažiau teisinga netapti absurdišku altruistu, pamirštančiu savo paties gyvenimo laimę, idant visiems kitiems šviestų saulė.
