Viskas tampa kiek paprasčiau, kai supranti, kad… mirsi.
Nepriklausomai nuo to, ką darysi, su kuo susipyksi, kiek darbo valandų išdirbsi, kiek vaikų užauginsi… net jei visai neužauginsi… vis tiek mirsi.
Žmogus yra lyg baterija, kurios įkrovimo laikas kasdien artėja į pabaigą. Ta pabaiga gali būti po šimto metų, o gali ir po kelių akimirkų, tačiau… ji neišvengiama.
Kai kas sako, kad kvaila bijoti mirties. Nemanau – visiškai natūralu bijoti to, kas nepažįstama.
Juk dauguma jaudinasi net prieš keisdami darbą ar gyvenamąją vietą, tai kaip nesijaudinti dėl… mirties – būsenos, kuri yra visiška paslaptis gyvąjam?
Religingiems žmonėms šiuo atžvilgiu gal kiek lengviau, nes jie turi tam tikrus atsakymus – nepriklausomai nuo to, ar tie atsakymai yra pagrįsti.
Nereligingas žmogus yra priverstas susitaikyti su tuo, kad mirtis yra neišvengiama nežinomybė.
Kita vertus, atmetus visą mirties fatališkumą bei dramatizmą, yra kai kas teigiamo – laukdamas neišvengiamo gali šiek tiek abejingiau vertinti kasdienes problemas, žinodamas, kad tavo laikas vis tiek baigsis, turi jį naudoti kiek įmanoma protingiau. Būtent mirtis yra tas faktorius, kuris skatina pagalvoti apie tai, kam paskirti savo gyvenimą, nes jei gyvenimas būtų beribis, tai daugumai toks klausimas nė nekiltų.
Mirtis drausmina ir apibrėžia ribas, kovoja su godumu, sulygina elgetą su karaliumi.
Mirtis yra tikrasis Karalius, kuriam visi kažkada paklūsime – nepaisant pasiekimų, milijonų ar kitų trumpalaikių pergalių.
Mirtis taip pat skatina… kurti. Kad liktų nors koks pėdsakas vieno ar kito žmogaus, jo gyvenimo bei vertybių. Kad kiek įmanoma prailginti save ir „gyventi“ kitų prisiminimuose – be kūno.
Mirties reikia bijoti, bet žinant, kad vis tiek teks jai nusilenkti, pasinaudoti visomis iš to kylančiomis teigiamybėmis – nes tai ramina ir drausmina, suteikia kryptį bei pagrindą.
Šiuolaikinis žmogus mirties bijo, vengdamas apie ją galvoti. Dažnas net stengiasi neiti į laidotuves arba kuo greičiau jas pamiršti. Nuo mirties bandoma bėgti, dedantis esą tai nėra svarbu gyvąjam, esą reikia apie tai negalvoti, nes nieko nepakeisi.
Aš manau, kad būtent taip žmogus praranda kryptį bei drausmę. Atsisakęs suvokti savo ribas, nugyvena kaip idiotas.
