Lidija Veličkaitė. Grąžinti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus istorijai ir tautai

Sausio 14 d. į Lietuvos mokslų akademijos Didžiąją konferencijų salę susirinko žmonės aptarti Lietuvai priklausančių Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimo. Kvietimą atvykti į renginį „Sporto rūmai: atkūrimas ir įveiklinimas. Lietuva“ pasirašė organizacinė grupė – architektai Henrikas Žukauskas, Augis Gučas ir žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Kaip aiškina ši grupė, valdžios atstovai atsisako susitikti ne tik su jais, bet ir su jų bendraminčiais, aiškindami, jog „tai neaktualu“. Dar didesnė avantiūra – vis dar ryžtingai nepaneigtas TS-LKD premjerės planas tautos turtą paversti mistiniu muziejumi, kuriam nėra nei poreikių, nei eksponatų. Esą perduoti 17000 kv. metrų pastatą nutarė „darbo grupė“, kurios pusė net nėra Lietuvos piliečiai. Palyginimui primenama, kad didžiausias muziejinis – Valdovų rūmai – pastatas turi 12000 kv. metrų plotą.

Žiūrėdamas į susirinkusius žmones, žurnalistas Vilius Kavaliauskas sakė, kad beveik visi yra iš vienos kartos, kuri pergyveno dvi epochas. Kalbėdamas apie apleistus Vilniaus koncertų ir sporto rūmus, teigė, kad tai Valstybės gėda, nes jis savo istorija yra brangus visai Lietuvai. Gal vienintelis šių dienų pareigūnas – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorius Vidmantas Bezaras, atskaitingas už šį pastatą, parašė Vyriausybei dokumentą, kad būtų imtasi kuo greičiau neatidėliotinų veiksmų gelbėti rūmus ir grąžinti juos gyvenimui.

Nuotoliniu būdu kalbėjęs Sąjūdžio pirmeivis Arvydas Juozaitis pasidžiaugė, kad susirinko žmonės į ypatingą vietą – Mokslų akademijos Didžiąją konferencijų salę, kurioje užgimė Sąjūdis ir dabar sprendžiamas Vilniaus koncertų ir sporto rūmų likimas, vietos, kur Sąjūdis tapo kūnu ir krauju, mūsų valstybės atstatymo jėga. Šie rūmai yra simbolinė vieta, be kurios šiuolaikinė Lietuvos istorija jau nuo XX a. antros pusės ir XXI a. būtų nepilna. Lietuva pabudo, kai iš šių rūmų vykusio Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 1988 m. spalio 22–23 d. per tiesioginę televizijos transliaciją sklido šviesa, jėga ir energija. Šiuose rūmuose atsisveikinta su 1991 m. Sausio 13-osios aukomis. Be šių Sporto rūmų nebūtų dabartinės Lietuvos, nebūtų buvę ir Baltijos kelio. Visi okupantai stengiasi sunaikinti simbolines tautos išlikimo vietas: sunaikinus šią vietą, neliktų vieno iš kertinių Lietuvos akmenų.

Kalbėjęs architektas Henrikas Žukauskas perdavė negalėjusio dalyvauti Augio Gučo žodžius, kad kartais vaikščiodami žmonės nemato, kas didinga, brangu, tauru. Lygiai taip su apleistais, tarsi nematomais Sporto rūmais. Tačiau turime suvokti, kad pasaulis apie šį objektą žino: įvairiuose albumuose randama nemažai faktų apie standartinę ir nestandartinę sovietų architektūrą, o Lietuvos architektai Eduardas Chlomauskas, Jonas Kriukelis, Zigmantas Lianzbergis paminėti šalia garsiųjų pasaulio architektų. Tai unikalus pastatas, kurio konstrukcijos užpatentuotos ir jos priklauso mūsų architektūros lobynui. A. Gučas prašė prisiminti konstruktorių Henriką Karvelį, kuris už šias konstrukcijas gavo Valstybinę premiją. H. Žukauskas dar pridūrė, kad organizacinei grupei priklausė ir architektas Sigitas Kuncevičius, deja, jau jo nebėra. Jis paliko grąžų kolektyvą, architektus, parengusius rūmų atnaujinimo projektą: Loreta Kuncevičienė, Marija Nemunienė, Aistė Kuncevičiūtė-Gudelienė, Žygimantas Gudelis, Laimutė Buržinskaitė. Šis projektas ne tik parengtas, bet ir gautas Vilniaus savivaldybės leidimas statyti ir atlikti paminklotvarkos darbus.

Architektė Loreta Kuncevičienė priminė, kad 2021 m. buvo užbaigtas Kongresų rūmų rekonstravimo projektas pritaikyti šiam tikslui buvusius Sporto rūmus. Architektai siekė, kad rekonstruotas pastatas būtų skirtas konferenciniam turizmui, kaip vienam pelningiausių ir miestams naudingiausių veiklos sričių, taip pat kultūrinėms reikmėms. Jai skaudu prisiminti, kai savivaldybės ir Seimo atstovės radijo laidoje kritikavo šį projektą: kalbėjo apie kitokią rūmų paskirtį, tik vargu ar suvokė tai, į ką visai nebuvo įsigilinę. Architektė sakė, kad 2008 m. su savo komanda konkurse laimėjo pirmąją vietą teritorijai prie Sporto rūmų sutvarkyti. Buvo pasiūlyta pritaikyti pastatą Kongresų rūmams. Po konkurso UAB „Urbanistika“ padarė tyrimą ir nustatė, kad buvusių Sporto rūmų vieta yra tinkamiausia Kongresų rūmams. Baigdama kalbą ji pasakė, kad visi šio projekto autoriai yra pasirengę susitelkti ir padėti projektą įgyvendinti, jei tik dabartinė valdžia bus dvasiškai stipri, fiziškai nepalaužta bei ras politinės valios ir ryžto pritarti projektui.

Projekto vadovė, vyr. architektė Marija Nemunienė kalbėjo, kad norint pasirengti tvarkybos darbų projektui, pirmiausia reikia susipažinti su objekto istorija ir aplinka, kurioje stovi pastatas. Ji pateikė, kad Sporto rūmų teritorijoje slypi daugiau kaip penkių šimtmečių Vilniaus miesto Žvejų priemiesčio istorija. Vieni iš pirmųjų XVI a. į šį priemiestį atsikėlė basieji karmelitai, pastatę Šv. Marijos Teresės medinę bažnyčią, vėliau perstatytą į mūrinę, dar vėliau nuplautą Neries upės potvynio. Šioje teritorijoje buvo basųjų karmelitų kapinės, bet jau nuo XIX a. vidurio nebežymimos miesto planuose. XVI a. buvo įkurtos ir žydų kapinės. Jos formavosi palaipsniui, superkant greta esančius sklypus ir sujungus į kapinių masyvą, atsiradusį apie 1790-uosius metus. Tačiau persipildžius kapinėms apie 1824 m. buvo nuspręsta jas uždaryti. Buvo kreiptasi į Carinę Rusijos valdžią, kuri duotų leidimą joms plėstis, bet prasidėjo 1831 m. sukilimas ir Carinė Rusija toje teritorijoje pradėjo statyti Vilniaus tvirtovę. Nors žydų kapinių teritorija ir mažėjo, bet dalis jų dar buvo likusi. Rusijos caro valdžia už atimtą žydų kapinių žemę ir perkeltus palaikus į Užupyje esančią Olandų gatvę sumokėjo kompensaciją. Paskutiniai paminklai iš buvusių kapinių buvo nukelti 1955 m. Žydų bendruomenė dėl šios vietos nereiškė jokių reikalavimų.

Architektė paminėjo, kad tarpukariu šioje teritorijoje buvo pastatytas medinis paminklas Adomui Mickevičiui, minint jo 130-ąsias gimimo metines ir 100-ąsias Filaretų draugijos įkūrimo metines. Ir paskutinis šios teritorijos akcentas – suplanuoti, 1965 m. pradėti statyti ir 1971 m. baigti Vilniaus koncertų ir sporto rūmai. Projekto vadovė paminėjo dar vieną faktą, neatsiejamą nuo Sporto rūmų teritorijos – vasaros metu pastatomą pontoninį tiltą. Jis dešinėje Neries pusėje atsirado dėl per didelių srautų žmonių, einančių tiek iš Sporto rūmų, tiek iš Žalgirio stadiono renginių. 1975 m. pavasarį tiltas dar buvo nebaigtas tvirtinti, ir po Sporto rūmuose vykusio koncerto žmonių srautas plūstelėjo per tiltą. Jis atitrūko nuo krantų, žmonės krito į vandenį, dauguma išsigelbėjo, bet buvo ir aukų.

Architektas Žygimantas Gudelis sakė, kad prie šio projekto dirbama nuo 2008 m. – dabar jau 18 metų. 2008 m. kilo mintis Sporto rūmus pritaikyti Nacionaliniam mokslo ir kongreso centrui, nes ši vieta tinkamiausia kaip reprezentacinė: aplink šiuos rūmus gana daug viešbučių, valstybės institucijų, užsienio atstovybių ir paslaugų srities pastatų. Labai svarbu, kad istorinio miesto dalis yra arti ir lengvai pasiekiama. Projektiniai pasiūlymai valstybiniu lygiu buvo derinami su visuomene, su Europos senųjų žydų išsaugojimo komitetu. Po ilgų derinimų, kompromisų ir sudėtingų sprendimų buvo pasiektas istorinis susitarimas: 2019 m. gruodžio 4 d. projektui pritarta ir buvo galima prašyti statybų leidimo. Po dvejų savaičių spauda pranešė, kad gautas sutikimas ir tikėtina, kad 2023 m. pastatas bus atidarytas.

Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Juozas Olekas kalbėjo, jog susirinkusieji mato galimybę, kad Sporto rūmai vėl atvers duris ir juose galėtume prisiminti savo miesto istoriją. Visiems svarbu, kad įvairūs projektai, susitarimai pagaliau būtų įgyvendinti. Tariamasi, kad rūmai bus atgaivinti, turės prestižą, liudys istoriją ir funkcionuos. Turime ir kitą skolą visuomenei. Lygiai taip pat esame sutarę, kad reikia sutvarkyti Lukiškių aikštę, valstybės kūrėjams sugrąžinti skolą – ant Tauro kalno pastatyti Tautos namus. Seimo Pirmininkas kalbėjęs su Ministre Pirmininke ir ji geranoriškai tam pritarė. Kalbėdamas apie finansinius dalykus, Pirmininkas pasakė, kad vienas iš būdų – pasiūlyti koncesininkui Sporto rūmus sutvarkyti ir susigrąžinti investuotas lėšas. Tik apgailestavo, kad jau kartą šie rūmai buvo perduoti į privačias rankas ir po to teko sumokėti nemažus pinigus, kad pastatas būtų susigrąžintas. Svarbiausia siekiamybė – išlaikyti šiuos rūmus, nepaversti komerciniu objektu, kad čia liktų Sąjūdžio istorija ir mūsų bendrapiliečių žydų istorijos dalis. Pasidžiaugė renginyje pristatytu puikiu Sporto rūmų projektu, kuris tikėtina bus įgyvendintas.

Renginyje kalbėjo buvęs Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, primindamas didžiulius žydų muziejus Varšuvoje (Lenkija) ir Šeduvoje (Lietuva). Dar pasisakė buvęs Vilniaus miesto vyriausias architektas Linas Naujokaitis, Lietuvos kultūros kongreso pirmininkė prof. dr. Giedrė Kvieskienė, politikas Audrius Butkevičius, Lietuvos žydų kultūros paveldo asociacijai atstovaujantis Daumantas Todesas, Vilniaus žydų bendruomenės Tarybos narys Danielius Lupšicas, Vilniaus miesto Tarybos narys Aleksandras Nemunaitis.

Renginyje buvo priimta rezoliucija dėl Vilniaus koncertų ir sporto rūmų atkūrimo, kurią pasirašė renginyje dalyvavę žmonės ir ji įteikta valdžios atstovams.

Renginio „Sporto rūmai: atkūrimas ir įveiklinimas. Lietuva“ įrašas.