Lenkijos prezidento kalboje pamoka Lietuvai: elitus kartais vedė politinis užsispyrimas, o kartais paprasčiausias godumas

Aurimas Venckūnas

2026 m. lapkričio 11 d., minint 108-ąsias Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo metines, prezidentas Karolis Nawrockis Varšuvos Józefo Piłsudskio aikštėje pasakė kalbą, kurioje iškėlė tautos suvereniteto, politinės valdžios atsakomybės, konstitucinių institucijų nepriklausomumo ir valstybės saugumo klausimus.

Jis griežtai kritikavo politinių elitų siekį valstybę valdyti nepaisant tautos valios ir perspėjo dėl kovos už Konstitucinio Tribunolo kontrolę, primindamas istorines Lenkijos valstybingumo praradimo priežastis.

Prezidentas kalbą pradėjo primindamas neseniai Krokuvoje įvykusią tragediją ir pagerbdamas žmones, kurie, rizikuodami savo gyvybe ir sveikata, gelbėjo kitus. Jis pabrėžė, kad nepriklausomybė reiškia ne tik valstybės laisvę, bet ir kiekvieno piliečio atsakomybę už kitą žmogų.
Tačiau pagrindinis kalbos akcentas buvo tautos teisė pačiai spręsti savo valstybės likimą.

„Prieš 108 metus tautinė bendruomenė atgavo valstybę, kuri leidžia jai pačiai spręsti savo likimą. Juk kiekvienos nepriklausomos valstybės esmė yra, viena vertus, užtikrinti piliečių laisvę ir suverenitetą, kita vertus – visų piliečių saugumą ir gerovę“, – sakė prezidentas.

Pasak jo, valstybė nėra sukurta tam, kad politinė valdžia galėtų riboti piliečių laisves, net jeigu tokius ribojimus mėginama pateisinti rūpinimusi žmonėmis.

„Mums reikia stiprios ir veiksmingos valstybės, kad jaustumėmės saugūs, galėtume gyventi gerovėje, laisvėje ir suvereniai, o ne tam, kad mūsų laisvė būtų ribojama“, – pabrėžė K. Nawrockis.

Ypač aiškiai prezidentas pabrėžė politinės valdžios ir tautos santykį.

„Lenkijos valstybė nebuvo atkurta prieš 108 metus ir šiandien neegzistuoja tam, kad politiniai elitai galėtų pretenduoti valdyti Respublikos piliečius prieš tautos valią.“

Prezidentas priminė, kad ir jis pats, ir vyriausybė, ir visi ministrai privalo vykdyti Lenkijos tautos, kaip valstybės suvereno, valią.

Konstitucinis Tribunolas turi tarnauti Konstitucijai

Nemažą kalbos dalį K. Nawrockis skyrė Lenkijoje vykstančiam ginčui dėl Konstitucinio Tribunolo.

Prezidentas pripažino, kad laisvoje demokratinėje valstybėje politiniai, visuomeniniai ir ideologiniai nesutarimai yra natūralūs. Tačiau, jo teigimu, egzistuoja pamatinės valstybės vertybės ir institucijos, kurių negalima paversti partinės kovos objektu.

„Lenkijos suverenitetas ir nepriklausomybė yra nedalomi. Lenkijos valstybės santvarka ir Respublikos Konstitucija yra neliečiamos“.

Kalbėdamas apie jau dešimtmetį trunkančią politinę ir teisinę kovą dėl Konstitucinio Tribunolo, prezidentas pareiškė, kad pastarosiomis savaitėmis šios institucijos prestižas buvo visiškai sužlugdytas.

Jis paragino politikus bendromis pastangomis atkurti Tribunolo autoritetą.

„Laisva tauta nusipelno laisvo Konstitucinio Tribunolo – laisvo nuo policijos kordonų, bet taip pat laisvo nuo politikų.“

Prezidentas išreiškė viltį, kad Tribunolas bus grąžintas Lenkijos piliečiams ir ateityje tarnaus valstybei bei Konstitucijai.
„Tikiu, kad artimiausiais metais, mėnesiais, savaitėmis galėsime išgydyti Konstitucinį tribunolą ir grąžinti jį laisviems Lenkijos valstybės piliečiams, kad jis tarnautų valstybei ir konstitucijai, o ne nuolatinėms parlamento daugumoms ir politinėms partijoms. Mes galime sau tai leisti – aš labai tuo tikiu“.

Kariuomenė atsakinga tautai – ne politinėms partijoms

Kita svarbi kalbos dalis buvo skirta Lenkijos kariuomenei ir valstybės saugumui.

K. Nawrockis pabrėžė, kad piliečių saugumas neturi priklausyti nuo jų politinių pažiūrų, todėl nacionalinės gynybos klausimai privalo būti sprendžiami nepaisant partijų nesutarimų.

„Saugumas turi būti už politinių ginčų ribų, nes privalome jį užtikrinti visiems lenkams“, – sakė prezidentas.

Jis taip pat paskelbė sprendimą dar trejiems metams paskirti generolą Wiesławą Kukułą Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininku, šį sprendimą pristatydamas kaip kariuomenės vadovavimo tęstinumo ir stabilumo užtikrinimą.

„Šiandien paskyriau generolą Wiesławą Kukułą Lenkijos ginkluotųjų pajėgų Generalinio štabo viršininku artimiausiems trejiems metams, kad visi lenkai jaustųsi tam tikro Lenkijos ginkluotųjų pajėgų stabilumo ir įsitikintų, jog saugumas yra aukščiau politinių ginčų. Generolas yra karys, turintis daug patirties – nuo specialiųjų pajėgų, per teritorinių gynybos pajėgų įkūrimą nuo nulio iki paskutinių trejų tarnybos metų Generaliniame štabe. Jis yra karys, kuris šiandien tampa simboliu, kad saugumas yra bendras mūsų pastangų rezultatas, taip pat yra Lenkijos kompromiso, pasirengimo ir tęstinumo Lenkijos ginkluotųjų pajėgų vadovavimo išraiška.

Visa tai sakau todėl, kad noriu, jog šiandien žinotumėte – kad ir kaip atrodytų mūsų diskusijos ir politinės diskusijos, mūsų saugumas yra svarbiausias ir turi būti aukščiau už šį dažnai smurtinį, radikalų politinį ginčą. Saugumas priklauso jums visiems”.

Tačiau bene reikšmingiausi žodžiai nuskambėjo prezidentui tiesiogiai kreipiantis į generolus ir karininkus.

„Gerbiami generolai,

Šiandien gyvename sunkiais laikais, tačiau taip pat suprantame, kad Lenkijos kariuomenės generolai susidūrė su įvairiais sprendimais, ir ne visada lengviausi sprendimai buvo geriausi Lenkijos Respublikai.

Lenkijos generolai ir karininkai atsiskaito tik Lenkijos Respublikai ir Bendrojo dalyko savininkui, t. y. suverenui, Lenkijos Respublikos tautai. Prašau atsakomybės tautai ir lenkams, reikalauju jos iš generolų ir laukiu iš pačios širdies”.

Primindamas, kad Lenkijos istorijoje kariuomenės vadams ne kartą teko priimti sudėtingus sprendimus, prezidentas pabrėžė, jog lengviausias sprendimas ne visuomet yra geriausias valstybei.

„Lenkijos generolai ir karininkai atsako tik prieš Lenkijos Respubliką ir bendrojo reikalo šeimininką – suvereną, tai yra Lenkijos tautą. Prašau jūsų atsakomybės tautai ir Lenkijai, reikalauju jos iš jūsų, ponai generolai, ir iš visos širdies jos tikiuosi.“

Šiuose prezidento žodžiuose galima įžvelgti ir rimtą perspėjimą tiems, kurie mėgintų kėsintis į Lenkijos Konstituciją ar valstybės konstitucinę santvarką.

Pabrėždamas, kad už valstybės tęstinumą ir tautos išlikimą atsako ne tik politinė valdžia, bet ir prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kartu su kariuomenės generolais ir tauta, K. Nawrockis leido suprasti, tikėina ir savo poltiniams oponentams (premjerui Donaldui Tuskui), kad konstitucinės santvarkos gynimas nėra vien politinių diskusijų klausimas.

Jo žodžiuose galima įžvelgti užuominą, jog kraštutiniu atveju, iškilus realiai grėsmei valstybės konstitucinei santvarkai, jos gynybai galėtų būti pasitelkta ir teisėta valstybės jėga.

Nors prezidentas tiesiogiai nekalbėjo apie kariuomenės panaudojimą vidaus politiniame konflikte, toks kreipimasis į generolus, ypač vykstančios kovos dėl Konstitucinio Tribunolo kontekste, įgauna ypatingą politinę reikšmę.

Jis taip pat priminė, kad už Lenkijos valstybės tęstinumą ir lenkų tautos išlikimą atsako valstybės prezidentas, kaip vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas, kartu su kariuomenės generolais ir Lenkijos tauta.

Jis paragino kariuomenės vadus kiekvieną dieną, priimant sunkius sprendimus, prisiminti šią atsakomybę.

valstybę pražudė politinių elitų kova 

Baigiamojoje kalbos dalyje K. Nawrockis priminė Abiejų Tautų Respublikos žlugimo istoriją ir perspėjo dėl pavojų, kylančių tada, kai politiniai elitai pradeda laikyti valstybę savo nuosavybe.

Prezidento teigimu, senosios Respublikos silpnėjimą skatino didikų ir politinių grupuočių tarpusavio kovos.

„Dalis šių elitų reiškė pretenzijas į visą Respubliką, į jos valdymą, jautėsi esantys jos savininkai ir vieninteliai lenkų laisvės saugotojai.“

Pasak K. Nawrockio, tokie elitai manė turintys išimtinę teisę spręsti, kaip valstybė turi būti modernizuojama. Nesutikdami su valdovu, jie pradėdavo prieš jį kovą, o siekdami savo tikslų ieškodavo užsienio valstybių paramos.

Prezidentas priminė, kad politinės grupuotės dairėsi į Berlyną ir Maskvą, leisdamos užsienio galybėms vis labiau kištis į Respublikos vidaus reikalus.

„Kai užsienio valstybės jau įgydavo tokią įtaką, netrukus jos imdavo spręsti, ar Lenkija apskritai gali egzistuoti.“

Prezidento vertinimu, didikų elitus kartais vedė politinis užsispyrimas, kartais vaizduotės stoka, o kartais paprasčiausias godumas. Tačiau visais šiais atvejais buvo prarandamas svarbiausias valstybės išlikimo pagrindas – ištikimybė savajai valstybei.

Šią istorinę patirtį K. Nawrockis pateikė kaip perspėjimą šiuolaikinei Lenkijos politinei klasei, kad partiniai interesai ir vidaus konfliktai netaptų svarbesni už valstybės nepriklausomybę.

Tikroji nepriklausomybės atrama – pati tauta

Baigdamas kalbą prezidentas pabrėžė, kad svarbiausias 1918 metais atkurtos Lenkijos nepriklausomybės veikėjas buvo ne politinės partijos ar valdžios institucijos, o pati tauta.

„Tylusis ir svarbiausias Lenkijos nepriklausomybės didvyris buvo tauta. Tauta, kuri Varšuvos gatvėse nuginklavo vokiečių kareivius. Tauta, kuri troško nepriklausomybės, už ją kovojo, bet taip pat suprato, kad mums reikia ne tariamos, o tikros nepriklausomybės.“

Prezidentas priminė, kad lenkai priešinosi tiek iš Rytų sklindančiai bolševikinei revoliucijai, tiek iš Vakarų ir Berlyno kylantiems „Mitteleuropa“ projektams, kurie, jo vertinimu, neatitiko tikrojo Lenkijos suvereniteto siekio.

K. Nawrockio teigimu, būtent tautos politinė išmintis, gebėjimas atpažinti grėsmes ir atsakomybė už savo valstybę leido Lenkijai atkurti nepriklausomybę.

Kreipimasis į Lenkijos moteris ir visą tautą

Po griežtų perspėjimų politiniam elitui, priminimų apie Konstitucijos neliečiamumą, valstybės suverenitetą ir kariuomenės atsakomybę tautai prezidentas K. Nawrockis baigė savo kalbą vienybės ir susitaikymo raginimu. Kreipdamasis į Lenkijos moteris ir visus šalies piliečius, jis pabrėžė, kad nepaisant politinių nesutarimų visus lenkus jungia viena Tėvynė.

„Dėkoju jums už šią šventę ir iš visos širdies prašau: švęskime mūsų didžiąją nepriklausomybę po baltai raudona vėliava, giliai tikėdami, kad visi esame tos pačios Respublikos dukterys ir sūnūs.

Šiandien Varšuvos ir visos Lenkijos gatvėse parodykime gerumą, abipusę pagarbą ir tikėjimą mūsų mylimos Tėvynės – Lenkijos Respublikos – ateitimi.

Tegyvuoja Lenkija!“

Taip prezidentas užbaigė kalbą, griežtą perspėjimą dėl valstybės konstitucinių pamatų apsaugos sujungdamas su kvietimu išsaugoti tautos vienybę. Jo mintis – politinės partijos ir valdžios keičiasi, tačiau valstybė, jos Konstitucija ir tautos suverenitetas privalo išlikti virš politinių kovų.

Pamoka Lietuvos politiniam elitui

Ši Lenkijos prezidento kalba yra pavyzdinė pamoka Lietuvos politiniam elitui, įskaitant Konstitucinio teismo teisėjus, kuris, regis, pamiršo, kad valstybė nėra nei valdančiosios daugumos, nei politinių partijų, nei atskirų valstybės institucijų nuosavybė.

Pagal Lietuvos Konstituciją suverenitetas priklauso Tautai, o valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, bet ne atvirkščiai. Politinė valdžia negali savintis teisės vienvaldiškai spręsti, kokia privalo būti tautos valia, o konstitucinės institucijos neturi tapti priemone suvereno laisvėms varžyti.

Ypač reikšmingas K. Nawrockio perspėjimas politikams, kurie, pasijutę vieninteliais valstybės šeimininkais ir jos ateities sprendėjais, praranda atsakomybės tautai jausmą.

Tai tinka ir Lietuvai, kurioje politinis elitas iškėlė save aukščiau tautos, o Konstituciją pavertė ne tautos suvereniteto garantija, bet savo politinių tikslų įgyvendinimo priemone. Būtent pagarba Konstitucijai reiškia pagarbą tautai, kurios valia yra konstitucinės valstybės valdžios pagrindas.

Parengta pagal 2026 m. lapkričio 11 d. Lenkijos Respublikos prezidento Karolio Nawrockio oficialią kalbą.