Jungtinės Karalystės grasinimas oficialiai pripažinti Palestinos valstybę – tai dar viena Vakarų dovana „Hamas“. Šiandien Jungtinė Karalystė tapo dar viena Vakarų valstybe, nusigręžusia nuo Izraelio.
Vakar šalies ministras pirmininkas Keiras Starmeris pareiškė, kad rugsėjį vyksiančiame Jungtinių Tautų viršūnių susitikime Londonas gali pripažinti Palestinos valstybę, jei Izraelis nepriims „esminių sprendimų“ siekiant nutraukti karą Gazoje. Tai reiškia, kad Izraelis privalėtų užbaigti „siaubingas“ kančias ir įsipareigoti „platesniam taikos planui“, grindžiamam vadinamuoju „dviejų valstybių sprendimu“.
Starmeris šiuo požiūriu seka Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono pavyzdžiu, kuris neseniai paskelbė, kad taip pat ketina pripažinti Palestinos valstybę. Skirtingai nei britai, Prancūzija tai darys be jokių išankstinių sąlygų – nepriklausomai nuo to, kokių veiksmų imsis Izraelis. Tai reiškia, kad Prancūzija faktiškai pareiškė nebesanti žydų valstybės pusėje. Ji prisidės prie Airijos, Ispanijos, Norvegijos ir Slovėnijos, kurios jau žengė šį žingsnį.
Tuo pat metu Nyderlandai, nors ir nepripažino Palestinos oficialiai, uždraudė atvykti Izraelio nacionalinio saugumo ministrui Itamarui Ben Gvirui ir finansų ministrui Bezaleliui Smotrichui. Visa Europos Sąjunga neseniai svarstė galimybę taikyti Izraeliui sankcijas.
Pavadinkime tai, kas vyksta, tikruoju vardu: tai – atlygis terorizmui. Prancūzija, Airija, Ispanija ir dabar Jungtinė Karalystė siunčia pasauliui aiškią žinią – 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ įvykdytos žudynės duoda rezultatų. Toks sprendimas iš esmės baudžia Izraelį už tai, kad jis išdrįso gintis nuo islamistinio genocido grėsmės kare, kurio pats nepradėjo.
Kaip teisingai pažymėjo JAV atstovė spaudai, Starmerio grasinimas – tai „antausis“ 1200 tą dieną žuvusiųjų atminimui. Viena iš buvusių įkaitų – dvigubą Izraelio ir JK pilietybę turinti Emily Damari, kuri „Hamas“ nelaisvėje praleido 471 dieną – apkaltino Starmerį „moraliniu žlugimu“ ir veikimu „neteisingoje istorijos pusėje“.
Starmerio ultimatumas – daug pavojingesnis nei besąlygiškas Palestinos valstybės pripažinimas. Jis sukuria paskatą „Hamas“ tęsti karą bent iki rugsėjo – kodėl šie teroristai turėtų sutikti su paliaubomis, jei žino, kad jų laukia apdovanojimas valstybingumu?
Starmerio reikalavimai taip pat kelia rimtų klausimų. Jis teigė, kad būtina užtikrinti bent 500 humanitarinės pagalbos sunkvežimių įvažiavimą į Gazą kasdien ir atnaujinti JT pagalbos teikimą. Tačiau tai ignoruoja rimtas priežastis, kodėl Izraelis riboja JT veiklą: žvalgybos duomenimis, apie 10 proc. JT darbuotojų Gazoje priklauso „Hamas“ ar „Islamo džihadui“. Dar daugiau – 12 JT darbuotojų, kaip įtariama, dalyvavo spalio 7-osios žudynėse. JT taip pat ne kartą trukdė Izraeliui koordinuoti pagalbos tiekimą, tuo pačiu kaltindama jį masiniu badu.
Tačiau dar svarbesnis klausimas – ką tiksliai pripažįstame?
Palestinos savivalda Vakarų Krante garsėja korupcija ir nedemokratiniu valdymu. O Gazos Ruožą faktiškai valdo „Hamas“ – tarptautiniu mastu pripažinta teroristinė organizacija. Izraelio vyriausybę galima kritikuoti dėl įvairių prieštaringų sprendimų, tačiau tai išlieka vienintelė stabili demokratija regione. Kad ir kokių trūkumų ji turėtų, demokratinė valstybė yra nepalyginamai geresnė nei teroristų suteisinimas.
Ypač ciniška tai, kad reikalavimai keliami ne teroristams, kurie surengė žiauriausią žydų žudynę nuo Holokausto, o Izraeliui. „Hamas“ nėra reikalaujama padėti ginklų, paleisti likusius 50 įkaitų ar atsisakyti tikslo sunaikinti Izraelį.
Visa tai gali atrodyti nelogiška, bet paaiškinimas – ciniškai paprastas: Starmeris bijo savo partijos ir rinkėjų. 2024 m. rinkimuose leiboristai laimėjo menką daugumą, didžiąja dalimi – dėka augančio sektantiškumo. Daugelyje rinkimų apygardų, kuriose musulmonai sudaro reikšmingą rinkėjų dalį, kandidatai buvo raginami balsuoti už „pakankamai propalestinietiškus“ politikus. Pavyzdžiui, Shabana Mahmood atstovauja Birmingemo Ladywell apygardai, kurioje musulmonai sudaro 46 proc. gyventojų. Wesas Streetingas, kitas propalestinietiškas veikėjas, vos 528 balsais laimėjo Ilfordo Šiaurę, kur musulmonai sudaro 23 proc.
Panašių motyvų galima įžvelgti ir E. Macrono veiksmuose – Prancūzijoje gyvena didžiausia musulmonų bendruomenė Europoje. Vidaus reikalų ministras neseniai siūlė Macronui pripažinti Palestiną, siekiant neutralizuoti islamistų įtaką, ypač Musulmonų brolijos, veikiančios šalies institucijose. Macrono baimė prarasti kontrolę – tiek politinę, tiek civilizacinę – yra akivaizdi.
Tačiau kokie bebūtų jų motyvai, esmė išlieka: tiek Starmeris, tiek Macronas siunčia pasauliui žinią, kad terorizmas atsiperka. Kad jei žudysi civilius, grobsi šeimas ir slėpsiesi už gyvų skydo, Vakarai apdovanos tave valstybingumu.
Ar tikrai Europos lyderiai tokie naivūs ar trumparegiški, kad nesupranta, kuo visa tai baigsis?
Tikrai ne taika Artimuosiuose Rytuose, o dar daugiau smurto. Jei teroras duoda naudos – jis plinta. Ir Europai gali tekti šią pamoką išmokti pačiai – skaudžiai ir pavėluotai.
europeanconservative.com
Izraelį keikia ir nevakcinuoti nacionalistai kaip aš.
Ir nereikia pritempinėti, kad Izraelį keikia tik kažkokie nupušę leftistai. Keikia tie, kurie nors kažkiek domisi istorija.
Šiaip tai įdomus paradoksas. Juk iki šiol „politinio korektiškumo“ pasaulyje antisemitizmas buvo vienas didžiausių minčių nusikaltimų. O dabar še tai tau: tokie politiškai korektiški, tokie nehomofobiški, tokie multikultūriški, išsilavinę ir vakcinuoti ponai… keikia Izraelį! Kur dingo visi kacai su vinokūrais, kodėl nesiunčia jiems prakeiksmų? Pasaulis tarsi aukštyn kojom apsivertė.