Liepos 19-ąją Ukmergėje, Bažnyčios gatvė prisipildė ramybės ir šviesos – čia rinkosi žmonės iš visos Lietuvos, o aikštelės prisipildė svečių automobiliais. Jie atvyko pagerbti Monsinjoro Alfonso Svarinsko šimtmečio – pagerbti dvasininko, politinio kalinio, rezistento ir nepajudinamo tikėjimo liudytojo.
Būtent šiemet sukanka lygiai šimtas metų nuo jo gimimo. Šis jubiliejus sukvietė ne tik artimuosius, bet ir tuos, kuriems brangi laisvės, tikėjimo ir tautinės sąžinės kova.
Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, kurias celebravo vyskupas Eugenijus Bartulis. Į šventovę rinkosi ne tik tikintieji, bet ir įvairių patriotinių organizacijų atstovai, politiniai kaliniai, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariai. Iš politinių partijų – išdrįsusi pasirodyti su savo vėliavomis, buvo Nacionalinis susivienijimas.
Po Šv. Mišių procesija pajudėjo į naująsias Ukmergės kapines, kur Monsinjoras Svarinskas ilsisi Žuvusių už Tėvynės laisvę partizanų centre. Prie jo kapo buvo ištartos prasmingos kalbos, aukojami tylos momentai, o virš visko kilo giesmės, kurias atliko Ukmergės mišrus politinių kalinių ir tremtinių choras, kurio meno vadovė ir dirigentė yra Julė Juodienė, inicijavusi choro veiklos istoriją įamžinančią knygą bei prisidėdama prie tremtinių išgyvenimų garsinimo dainomis ir pasakojimais.
Prie monsinjoro Alfonso Svarinsko kapo kalbėjo vyskupas Jonas Kauneckas, politologas Audrius Makauskas, ir kunigas Nerijus Pipiras.
Kalbėdamas prie kapo, vyskupas Jonas Kauneckas nevyniojo žodžių į vatą. Jis priminė, kad okupacijų metais lietuvių kalbą, tikėjimą ir tautinį orumą naikino svetimšaliai, o šiandien, skaudžiausia, tą pačią kalbą ir tapatybę griauna patys lietuviai – pataikaudami svetimiems vėjams, nutylėdami, kai reikia kalbėti, ir pamažu atsižadėdami savęs.
Savo kalboje vyskupas Jonas Kauneckas retoriškai kreipėsi į amžinybėn iškeliavusį monsinjorą Alfonsą Svarinską:
– „Kaip baisu, tu šauktumei, Alfonsai, į lietuvių tautą!“
Vyskupas tarsi norėjo ne tik atsiprašyti, bet ir papriekaištauti gyviesiems, kurie šiandien nesugeba apginti lietuvybės, savo gimtosios kalbos ir Tėvynės. Tos Tėvynės, už kurią kovojo ir žuvo šalia monsinjoro kapo amžinojo poilsio atgulę partizanai – tylūs, bet iškalbingi laisvės liudytojai.
Vyskupas maldoje prašė Monsinjoro: „Užtark mus prieš Dievą, stok už savo tautą, nes šiandien lietuviams vėl trūksta drąsos, ryžto ir vidinės tvirtybės.“ Jo žodžiai, kupini skausmo ir tikėjimo, sklido tolyn – regis, peržengdami laiko ir tylos ribas, kilo virš medžių, po kurių paūksme išsirikiavo kryžiai – kuklūs, bet šventi ženklai tų, kurie niekada neišdavė.
Pagerbiant šią iškilią asmenybę, prie jo kapo gėles padėjo Ukmergės rajono savivaldybės atstovai.
Iškilmingai nuo Monsinjoro bendraminčių gėlių vainiką kaip pagarbos, atminimo ir tęstinumo ženklą taip pat padėjo ir Nacionalinio susivienijimo atstovė Neringa. Tai buvo nebylus, bet iškalbingas liudijimas: vertybės, už kurias kovojo ir kentėjo Monsinjoras, tebėra gyvos – ne tik kalbose, bet ir širdyse tų, kurie šiandien stovi dvasinėje Tautos sargyboje, saugodami ne tik jos žemę, bet ir jos kalbą, istorinę atmintį, dorovę ir laisvę. Tikroji nepriklausomybė prasideda nuo sąžinės.
Padėtas vainikas – yra nuolat kartojamas įsipareigojimas tęsti tai, kuo gyveno Alfonsas Svarinskas – nesitaikstyti su netiesa, priešintis ir liudyti, kai tampa nesaugu. Tokia laisvės kaina, kurią geriausiai suprato tie, kurių kryžiai stovi greta Monsinjoro – jo bendražygiai, amžinojo poilsio atgulę partizanai.
Po pagerbimo akimirkų daugelis dalyvių patraukė į Monsinjoro Svarinsko įkurtą parką prie Mūšios upės.
Tai ne vien gamtos kampelis ar poilsio vieta. Tai gyvas paminklas jo atminimui ir tylus testamentas – Lietuva turi išlikti laisva nuo baimės, abejingumo ir dvasinės išdavystės.
Po šio renginio NS atstovai, grįžę į Ukmergę, tyliai pagerbė dar vieną Tėvynės didvyrį – padėjo gėlių ir uždegė atminimo žvakutę prie žymaus Lietuvos laisvės kovotojo, partizanų apygardos „Vytis“ vado Juozo Krikštaponio paminklo, tuo parodydami ryžtą ginti Lietuvos laisvės kovų istorinę atmintį, kurią visos iki šiol Lietuvą valdžiusios valdžios siekė ištrinti.
Gėlės ir žvakutės tarsi sujungė dvi asmenybes – Monsinjorą Svarinską ir partizanų vadą Krikštaponį – į vieną nepertraukiamą laisvės kovos ir atminties liniją, kurios tęstinumas šiandien priklauso nuo mūsų valios ir pasiryžimo.
Nieko stebėtino, savo laiku atrodė, kad Sąjūdis nugalėjo ir lietuviai kurs tokią valstybę, kokios norės, tautinę, išsilavinusią, su stipria ekonomika ir žemės ūkiu….Bet labai greitai paaiškėjo, kad Sąjūdžio pergalė tapo Piro pergale….Nurimus „vėjams” iš krūmų išlindo „nauji” veidai…komunistai-bolševikai tapo socialdemoratais ir netgi labiausiai teisingai Tėvynę mylinčiais konservatoriais ir tapo valdžia, prieš tai iš savo kelio pašalinę tuos kurie jiems trukdė ir dabar turim ką turim….Ir todėl turėtų būti naivu iš jų tikėtis kažko kito… Ir ‘netikėtai” paaiškėjo, kad Lituvos tiek vidaus tiek ir užsienio politiką formuoja kas tik nori: žydai, lenkai, rusai, baltarusiai, kgbistai, lgbtistai ir kas tik nori, bet ne tik lietuviai, patriotai…Man šis įvykis nieko nesiskiria nuo Vilniaus reklamos „Europos G-taškas”ar kažkaip panašiai berods Šimašiaus valdymo laikų šedevras…Kur klipe rodomi marozai besišlapinatys viešose vietose ir kiti „perliukai”, tai čia logiškas tęsinys…čia juk „cool”, daugeliui budulių intelekto žmogams „kietas bajeris”…panašiai, kaip Šurajevo „benefisas”Seime, ar Ivaškevičiaus „tobulas” romanas Žali…..Jeigu tokie dalykai vyksta, jeigu tokie žmogėnai valdžioje , reiškia didžiąją visuomenės dalį tai tenkina…jeigu netenkintų, būtų kitaip…Ir kuo toliau, tuo labiau susidaro įspūdis, kad lietuviams savo valstybės nebereikia….Ką gi kaip sakoma tuščia vieta ilgai neužimta nebūna….