Kunigas Robertas Grigas: Linkėčiau Lietuvai sveiko proto dovanos

Danutė ŠEPETYTĖ

Pasiilgome, oi pasiilgome balso. Kuris nugintų nerimą, nuskausmintų, suteiktų vilties. Kuris neklaustų, katrą pusę pats palaikai, kam priklauso nelaimingas Krymas ir kaip esi pasiruošęs ar ruošiesi karui.

Pasiilgome pašnekesių, kur tarp kalbančiųjų būtų Dievas, kur žmogus žmogui žiūrėtų į akis, nekeltų tono, kur vienas kitą girdėtų, net jei kalbėtų pašnibždomis. Laikas prieš Kalėdas, Adventas, regis, siūlyte siūlė mums tokią galimybę, tačiau šiemet Adventas Lietuvoje buvo kitoks.

Kodėl, klausiame kunigo Roberto GRIGO, kuris ir pats dėl savo pažiūrų internete kartais esti tvilkomas įžeidimų kirčiais.

– Mano kartos žmogui Adventas asocijuojasi su ramybės, atgailos ir atlaidos periodu. Koks jis buvo šiemet?

– Įvairus. Jau nebėra taip, kaip jūsų ir mano vaikystėje, kai bent jau Bažnyčios aplinkoje įsivyraudavo susikaupimo, ramybės ir pasiruošimo šventoms Kalėdoms nuotaikos. Dabar atrodo, kad Kalėdas pradeda švęsti ne visuomenė ir ne Bažnyčia ar tikintieji, bet prekybos centrai pagal savo verslo grafikus turbūt jau nuo Vėlinių.

Be abejo, kaip dvasininkas, čia įžvelgiu ir nuostolį dvasinei, psichinei sveikatai, nes kada kiekviena diena metuose yra apsipirkimas ir nesibaigiančios pramogos, apskritai dingsta šventės pojūtis ar šventiškumo išgyvenimas. Manau, kad tai žaloja vidinę harmoniją, atima sugebėjimą džiaugtis švente kaip išskirtiniu įvykiu. Tai atsispindi ir ataskaitose apie visuomenės sveikatos būklę: nestabilią liguistą jos būseną liudija ir nesaikingas raminamųjų vaistų vartojimas, ypač paplitęs tarp jaunimo.

Ko gero, būtų sveikiau, jei šventes pradėtų ne prekybos centrai, siekdami kuo daugiau uždirbti, bet visuomenės dalis, kuri laikosi krikščioniškų tradicijų ir kuri keturias Advento savaites gyvena sugrįždama savęsp, apmąstydama šventės turinį ir prasmę. Tokiu atveju ir Kūčių vakaras, ir Kalėdų diena būtų džiaugsmingesnės. Gal ne tokios triukšmingos ir dovaningos, bet giedros ir dvasią pakylėjančios…

– Bene pagrindinis klausimas, kuris skamba šiomis dienomis, yra toks: kiek kainuoja Kalėdos. Ar toks turėtų būti klausimas prieš šventes?

– Be abejo, kaip ir kalbant apie visas kitas gyvenimo vertybes, klausimas, kiek jos kainuoja, yra suprimityvintas. Turbūt visi suprantame, kad svarbiausių dalykų, kuriais remiamės ir kurie mums padeda gyventi, negalima įkainoti nei pinigais, nei daiktais.

Tiek sveiki žmonių tarpusavio ryšiai, draugystė, meilė, šeima, tiek mūsų ryšys su Tauta, su Tėvyne, su žmonija, yra dalykai, kurių negalima nei nupirkti ar už kokius simbolinius ženklus įsigyti. Jie turi būti sukuriami, išaugti iš mūsų, kaip ir Kalėdų šventė. Tiek religinės, tiek tautinės, valstybinės šventės neturėtu būti įkainojamos išlaidomis ar vertinamos pramogų kiekiu.

– Jums nė kiek ne keista, kad pradėjus ruoštis Kalėdoms vos ne nuo Vėlinių, vis dėlto jos daugeliui sukelia stresą?

– Galima suprasti jausmą, kurį visi turbūt esame išgyvenę prieš kokią nors didelę religinę, visuomeninę ar šeimos šventę. Be abejo, šeimininkams ar šeimininkėms būna tam tikrų iššūkių, kaip apsitvarkyti namus, kaip parengti vaišių stalą… Aišku, tiems, kurie dar prisilaiko gilesnių tikėjimo tradicijų, prireikia pastangų, kaip rašo Šventasis raštas, ir kalnus nulyginti, ir slėnius užpilti, su artimaisiais ar kaimynais susitaikyti, atrasti darną ten, kur ji buvo suardyta. Panašiu būdu šventė ateina ir į visuomenę.

Na, o jeigu tie dalykai yra nesuvokiami ar jungčių neieškoma, tai ir toji šventė būna, kaip matau mūsų didmiesčiuose, labiausiai atpažįstama iš to, kad didžiausių miestų aikštėse lieka kalnai šiukšlių ir sudaužytų butelių. Ir kai matai tokį šventės rezultatą ar pasekmes, norom nenorom ateina klausimas, ar iš tikrųjų tie žmonės patyrė didelį džiaugsmą.

Ar tai tebuvo tiktai didelis tam tikrų nuskausminamųjų pavartojimas, norint, kad tikrovė būtų atstumta nuo sąmonės ir kad nereikėtų spręsti esminių savo gyvenimo klausimų. Vargu ar toks laikinas apsvaigimas yra šventė.

– Šių metų Adventą nuspalvino daugiatūkstantinis mitingas už menamą žodžio laisvę. Kaip, jūsų akimis, jis paveikė nesantaikos atmosferoje gyvenančius žmones?

– Neabejotinai tiek kultūrininkų, tiek vadinamasis laisvo žodžio gynimo mitingas neprisidėjo prie visuomenės santarvės. Sakyčiau, tai buvo vienos, radikaliai nusiteikusios ar radikaliai sumanipuliuotos visuomenės grupės protestas prieš kitą, nuosaikesnę ar kitaip mąstančią, labiau gal rinkimus laimėjusią koaliciją palaikančią visuomenės grupę.

Tai buvo galima išskaityti nekultūringuose jų šūkiuose ar plakatuose. Jie jokiu būdu neišreiškė nei visuomenės vienybės, nei lietuvių tautos nuomonės ar siekimų, bet pasirodė kaip labai aiškias vardines simpatijas turinčių žmonių, gana agresyvių, primityvūs sambūriai, kurie tik padidino, paryškino visuomenėje esantį skilimą.

Tradiciškai įprasta, kad intelektualai, inteligentai – išsilavinusi visuomenės dalis, – ieškotų kažkokių sąlyčio taškų. Net ir Smetonos laikais mūsų šviesuoliai, pavyzdžiui, Basanavičius ar Vaižgantas, ar kiti to meto žinomi kultūros veikėjai bandė tas tolstančias viena nuo kitos visuomenės dalis telkti, dabar atrodo, kad tą gebėjimą ar netgi galią, poreikio suvokimą vadinamoji šviesesnė, išsilavinusi visuomenės dalis jau yra praradusi.

Akcentuojamas vien pirmykščių genčių tarpusavio santykių klausimas: ar tu savas, ar svetimas, ar tu neši mūsų spalvų vėliavą ar kitokią; jeigu kitokią, vadinasi, esi priešas ir tave reikia kažkokiu būdu eliminuoti. Apie tai mes girdime net išprususius, kultūringus ar atsakingas pareigas užimančius žmones, pareigūnus ar politikus atvirai kalbant. Be abejo, tai yra visuomenės primityvėjimo ženklas. Pavojaus ženklas.

– Kaip jums, Sausio 13-osios liudininkui ir dalyviui, nuskambėjo protestuotojų bandymas giminiuotis su andainykščiu Sąjūdžiu?

– Šventvagiška tapatintis su reiškiniu, kuris buvo visiškai kitos dvasios, kai nepaisant pažiūrų, politinių priklausomybių, nepaisant priklausomybės kokiam nors tikėjimo ar kultūros ratui, dauguma veiklesnių, sąmoningesnių lietuvių tautos narių buvo susispietę bendram tikslui – apginti savo valstybę, nepriklausomybę, tautos išlikimą.

Niekas tada prie TV bokšto ar tuometinės Aukščiausiosios Tarybos neklausė, kokiai partijai prijauti, kokios kilmės tavo tėvai ar kokios idėjinės srovės atstovas iki tol buvai, – tai buvo tikroji vienybė, kuri ir padėjo mums taikiu būdu nugalėti sovietų agresiją.

Šiandien gi matome, kad protestai yra vienos visuomenės dalies galimai nepasitenkinimo pralaimėtais rinkimais išraiška, be kita ko, net trukdanti demokratiškai išrinktai vyriausybei veikti. Toks yra didžiulis skirtumas tarp šių ir anų dienų dvasios. Juo labiau, kad dabartinė LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, skelbiama vos ne žodžio laisvės simboliu, visiškai neseniai kitaip manančių atžvilgiu elgėsi priešingai.

Prisiminkime, kokiais komunistiniais chunveibinų metodais buvo užsipulta VU docentė Jolanta Mažylė, kaip toje pačioje LRT buvo slopinama žurnalisto Virginijaus Savukyno žodžio laisvė, kaip ji, dirbdama „Delfyje”, neleido publikuoti šiek tiek opoziciskiau mąstančių žurnalistų ar visuomenininkų – dabartinės teisingumo viceministrės Kristinos Zamarytės-Sakavičienės ar Dovilo Petkaus straipsnių. Turint galvoje, kaip ji elgėsi žodžio laisvės atžvilgiu, sunku patikėti, kad staiga žmogus tapo vieninteliu žodžio laisvės garantu LRT ir Lietuvoje.

– Gal nieko nuostabaus, kad Lietuvoje juntamas „jautrios klausos”, tai yra, propagandą atpažįstančių deficitas, nes televizijų kanalais ir interneto portalais ji liejasi laisvai?

– Tai amžina žmonijos problema. Kritiškas mąstymas yra sunkus darbas ir tik labai nedidelė visuomenės dalis jam ryžtasi. Dauguma, deja, ir totalitarinėse, ir menamose demokratinėse valstybėse yra linkusi paklusti viešai vyraujančiam naratyvui.

Turbūt taip pasireiškia žmonėse glūdintis bandos, saugumo būti kaip visi, būti su dauguma jausmas, kuris yra žmogiškas ir suprantamas, bet jis mane kartais gąsdina. Štai bažnytiniame gyvenime vis pabrėžiame „mūsų“, o ne „mano“ (sakom „Tėve mūsų“), ir tai yra geroji bendruomeniškumo pusė, skatinanti ne vien tik save matyti, bet ir rūpintis aplink esančiais.

Bet blogoji pusė, kurią labai dažnai stebime istorijos virsmuose, yra ta, kad tas kolektyvizmas gali tapti netramdomu įniršiu, lavina, kuri naikina visa, į ką valdančiųjų bus parodyta pirštu, nes vadinamosios masės yra lengvai manipuliuojamos.

Todėl savo feisbuko paskyros įrašais ištvermingai teigiu, kad tuo remiasi visos revoliucijos, kai dirbtinai eskaluojamos emocijos nugali sveiką protą ir suzombintos, sufanatizuotos masės, pasidavusios propagandos ar instinktų svaiguliui, nesusimąstydamos puola į tarpusavio žudynes.

Šiuo atžvilgiu kolektyvizmo matmuo žmonėse mane nuo jaunystės gąsdina, bet nežinau, ką daryti ar kaip galėtume jį įveikti, kad žmonės nebūtų taip lengvai tų marionečių virvučių valdomi.

– Dabar jie stimuliuojami grasinimu esą socialdemokratai išvogs jų Kalėdas…

– (Juokiasi.) Ką galima pasakyti apie tokius kvailus klišinius, lipdukams klijuoti ant stulpų skirtus pasakymus? Jeigu kažkas gali iš jūsų pavogti Kalėdas, labai gali būti, kad niekada jūs tų Kalėdų ir neturėjote, nes tikrųjų Kalėdų iš mūsų žmonių net Sibiro lageriuose niekas nepavogė.

– Kokių kalėdinių dovanų linkėtumėt Lietuvai ir pasauliui?

– Labiausiai reikėtų sveiko proto dovanos, kai mąstoma remiantis ne kažkokiais ideologiniais, tačiau neįgyvendinamais štampais, o tikrove, kurioje gyvename. Tokį sveiko proto pavyzdį mums rodo JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) ir jo komanda, ypač J. D. Vencas (Vance) ar Markas Rubio (Marco Rubio), pasverdami, kokių galimybių žada Dievo Apvaizdos duota realybė ir kaip atsižvelgiant į tikras, o ne išgalvotas aplinkybes pasiekti geriausių rezultatų. Ko gero, tai būtų pati didžiausia dovana ir mūsų tautai, ir žmonijai.

respublika.lt