Ruslanas Baranauskas. Vilniaus pedagoginio universiteto uždarymo padariniai (I)

I poleminis straipsnis. Kas atsakingas už netvarką Lietuvos švietime?

Lietuva visada garsėjo savo mokslininkais ir nuoseklia, principinga švietimo sistema. 2005 metais gražiame Jurbarko rajono miestelyje, kur galimai žuvo kunigaikštis Gediminas, susirinkę politinių partijų atstovai, mokslo prelegentai pasirašė Veliuonos deklaraciją. Ji buvo tarsi įsipareigojimas žengti tautinės mokyklos koncepcijos keliu, puoselėti profesorės Meilės Lukšienės atminimą, jos nuveiktus darbus pilietinės visuomenės kūrime.

Iniciatorius – garsus akademikas Romualdas Grigas. Užklausus jaunimo ir statutinių, kritinį mąstymą praradusių mokytojų, ar girdėta ši pavardė, gūžtelima pečiais. Liberalus, globalusis, technokratinis pasaulis turi naujus didvyrius kaip Sorošas, Maskas, Trampas, ir kuo čia dėtas kažkoks tai piliakalnių tyrinėtojas?

Kovotoja už žmogaus teises – advokatė Zita Šličytė – visada primena, kokias idėjas, lūkesčius dėl valstybinės kalbos saugojimo, apsaugos nuo iškraipymo, patriotiškumo ugdymo puoselėjo Lietuva po  Nepriklausomybės atkūrimo.

Nėra svarbu, kaip politinės partijos išsidalina mandatus Seime, jeigu jos tikrai nori atstovauti žmonėms, o ne tenkinti savo merkantilinius įnorius.

Demokratijos principai kalba apie diskusijas, nuomonių pliuralizmą, ekspertų išvadas, rekomendacijas. Pagaliau, rinkėjai – tai ne statistikos skaičius, sumetant reikiamą balsų kiekį į urnas. Kaip savo veikaluose užsimindavo istorikas žemaitis iš Skuodo krašto – Simonas Daukantas, tauta yra mokslininko publicisto darbdavys ir jos balsas yra lemiamas.

Kam dabar svarbu apie tai kalbėti? Pavieniams drąsiems visuomenininkams ir Sąjūdžio kūrėjų, kaip Romualdas Ozolas, Romas Batūra, mokiniams, bendražygiams.

Kai savo akimis matau modernia estetika spindinčiose bibliotekose nurašytą unikalią docento, buvusio mano dėstytojo Vilniaus Pedagoginiame universitete – Romo Batūros – monografiją apie lietuvių kovą prieš Aukso Ordą, vegetuojančius spaudos pardavimo kioskus ir latentinę kultūrinės šviečiamosios periodikos mirtį, suvokiu, kad visa tai sąmoningai buvo modeliuojama ne vienerius metus.

Europos Sąjungos biurokratai pragmatiškai numatė, kad valstybės politika taps lobizmo ir asmeninių ambicijų tenkinimo placdarmu. Negailėdami jėgų ir „paramos fondų“, pinigų, globalistai metė milijardines sumas nepasisotinantiems šlove ir tuščia garbe pseudoverslininkams pasistatyti megapolius čia, po mūsų langais.

Kažkoks politikėlis pasigavo išganingą frazę, kad su pinigu galima nuversti kalnus ir verslą priartinti prie mokslo. Prasidėjo propagandinis vajus per visas įmanomas žiniasklaidos priemones apie mokslo pertvarką, technologijas, investicijas, sėkmės džentelmenų kartos užauginimą ir jų paruošimą neregėtoms karjeros aukštumoms.

Tautinės mokyklos kūrėjai ir lietuvybės puoselėtojai šitoje „naujosios tvarkos“ konstantoje tapo nebereikalingi, nepatogūs, eliminuoti iš bet kokių komunikavimo variantų. Iš jų valdžiai pataikaujantys žurnalistai interviu nebepaims, o drąsūs analitiniai žiniasklaidos kanalai yra tarsi uždrausti nacistiniai veikalai.

Kaip mano močiutė, puikiai prisimindama Smetonos laikus, mėgdavo pašmaikštauti, kad esame „gudrus narodas“ mokantis apskaičiuoti ir viską numatyti į priekį, tarsi šachmatų žaidėjas.

2004 metai buvo „gulbės giesmė“ tokiems verslo magnatams kaip Arvydas Avulis, Robertas Dargis, Darius Mockus, pradėti daryti tvarką nuo jaunosios kartos edukacijos, paskaitėlių, kad versle nesvarbu pinigėlis, o idėja, perspektyva.

Čia kaip santuoka su geru kraičiu tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje.

Suvilioti Europos Sąjungos kisieliaus upėmis ir raguolių kalnais žmogeliai kryžiumi gula už  Briuselio direktyvas, tikėdamiesi, kad ir jų asmeninis gyvenimas taps rojumi žemėje, šturmuoja rinkimų apylinkes, siekdami atiduoti balsą už būsimą šviesų rytojų.

Dabar, kaip laikas ir patirtis parodė, Europa po truputį skirstosi kas sau po „sočių vaišių“, o emigracijos ir imigracijos tempai pasiekė neregėtas aukštumas.

Daug kartų skleidžiamas melas, nuolatos tiražuojamas, virs tiesa ir smegenų pudrinimo metodika ypač veikia pažeidžiamiausius sluoksnius. Neretai kyla nepilnavertiškumo kompleksas, depresija, apatija: kad gal tikrai mes nieko verti kaip individai? Mums, kaip šuniukams, kauliuką numes visokie geradariai mecenatai. Ir avis sveika išliks, ir vilkas sotus.

Krizės, skandalai, apkaltos, CŽV kalėjimo egzistavimo peripetijos užtušuoja politikų atmintį, pažadus, įsipareigojimus tautai. Ši, jau pervargusi nuo nevaldomos destrukcijos ir socialinės neteisybės, nuleidžia rankas.

Ir kur pirmiausiai smogs liberalios ideologijos flagmanai? Aišku – per švietimą ir kultūrą.

Nors Konstitucija aiškiai pasisako, kad mokslas, švietimas yra valstybės prioritetas, piliečių, mokslininkų abejingumas nekompetetingam visų buvusių ir esamų vyriausybių darbui, lėšų švaistymams atvedė prie situacijos, kai kažkaip reikėjo gelbėti skylėtą biudžetą. Jame nebeliko pinigų nei archeologijos, etnografijos stovykloms, ekspedicijoms, išlaikyti popamokinio ugdymo būrelius, organizacijas, draugijas, leisti kokybiško turinio vadovėlius ir t. t.

Beliko intelektualus, išlaikiusius padorumą, profesionalumą, patirtį, metaforiškai kalbant, sumaišyti su purvais, įbauginti, primesti savo naują tvarką ir discipliną.

Apie tai, kokį vaidmenį Lietuvos švietime vaidino Vilniaus Pedagoginis universitetas – kitame poleminiame straipsnyje.