Gerbiamas kardinolas Sigitas homilijoje išsakė klausimą „Kas gi mums nutiko? Juk, kai siekėme laisvės, buvome vieningi?“ Atsakyčiau taip.
Kelyje į laisvę buvome vieningi, nes mūsų pačių kuriama Sąjūdžio valdžia, kaip alternatyva okupacinei LSSR valdžiai, išreiškė daugumos Lietuvos žmonių lūkesčius. Ir skaitėsi su piliečių daugumos valia.
Dabartiniai valdantieji nuo šių teisingos valdžios gairių yra smarkiai nukrypę. Tai kelia pagrįstą žymios tautos dalies pasipiktinimą.
Be abejo, krikščionis turi linkėti gero ir skriaudėjams. Kas vakarą suimu save į rankas (nėra visai lengva, kai kurie asmenys žmogiškai iš tiesų kelia „alergiją“) ir pasimeldžiu už dabar valdančiuosius. Kad Dievas jų ir mūsų protą, valią apšviestų. Kad Jam žinomais būdais kreiptų link racionalesnių ir pagarbesnių sprendimų.
Pasimeldžiu ir už tuos, kurie, jei Dievas suteiks Tėvynei malonę, ateis šių žmonių pakeisti. Tebūna jie išmintingesni, dirbantys pirmiausia Lietuvos gerovei. O ne vaivorykštinei ideologijai ar „pasaulinei demokratijai“.
Vis dėlto manau, kad dabar valdančių atsakomybė didesnė, negu protestuojančių žmonių. Vadovai turi struktūrų jėgą, jie gali pakeisti sprendimus lankstesniais, įvairioms žmonių grupėms priimtinesniais.
Įsivaizduokime, kad šeimoje tėvas (valdantieji) muša vaikus, apkrauna drastiškais draudimais. Motina (žiniasklaida) dar priedo tyčiojasi iš jų ir pravardžiuoja „tamsuoliais“, „piktų kaimynų agentais“. Tai tokiais atvejais, juk ir Bažnyčia sako, kad neužtenka maldos ir atleidimo. Pirmiau reikia pašalinti smurtą. Tėvams kokius šeimos kursus ar psichoterapiją surengti. Prevencinių priemonių vaikų apsaugojimui ieškoti.
Juk ir gerbiamas „LKB kronikos“ redaktorius su bendražygiais, ne vien meldėsi, atleido persekiotojams, bet ir daug konkrečių, tikinčiųjų teises ginančių, darbų atliko – tai ir pogrindžio leidyba, Tikinčiųjų Teisėms Ginti Katalikų Komitetas, parašų rinkimas po protestų peticijomis, teisiamus sąžinės kalinius palaikantis žmonių dalyvavimas sovietiniuose teismuose ir daug ko kita.
Tad manau, kad priešų meilė ir konkretūs veiksmai stabdyti blogų reiškinių plėtrą neprieštarauja vienas kitam. Žinoma, kol išlaikomi doros principai veiklose. Nors sakyčiau, kad ir emocines žmonių iškrovas būtų galima atlaidžiau vertinti. Juk protingai, Dievo sukurtai žmogaus prigimčiai turbūt nėra nuodėmė išreikšti atmetimą, kai susiduria su absurdais.
