Kun. Alessandro Barelli SDB. Krikščionys ir politika: šeši patarimai prieš balsuojant
Šiais metais Lietuvos piliečiai bus net tris kartus kviečiami išreikšti savo pilietinę valią. Rinkimai nėra skirti vien tik „ekspertams“ ar „kitiems“. Kaip turėtų elgtis krikščionis, turėdamas, matydamas tiek daug pasiūlymų ir kandidatų?
2024 m. Lietuvoje vyks net treji rinkimai: Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo (taigi bus formuojama ir nauja Vyriausybė). Tai visai mūsų šaliai svarbūs įvykiai, kurie tam tikra prasme lems, kaip toliau kelerius metus bus sprendžiama daugybė klausimų, tiesiogiai susijusių su kiekvienu iš mūsų. Negalime vien tik pasyviai žiūrėti televiziją ar skaityti feisbuko komentarus, taip kone deleguodami savo ateitį kitiems. Kiekvienas pilietis yra kviečiamas nuodugniai apsvarstyti ir pasirinkti. Ką mūsų krikščioniškas tikėjimas turi bendro su politika? Ar tikrai galima atskirti tikėjimą nuo vertybių?
Politika
Kalbant apie politiką dažnai mes, italai, galvojame apie korupciją, piktnaudžiavimą ir tam tikrų atskirų grupių privilegijas. Arba manome, kad bet kuris žmogus, net ir pats sąžiningiausias, pasiekęs politinės galios postą pamiršta idealus ir veikia tik savo ar kelių kitų žmonių interesų labui. Tačiau toks požiūris iškreiptas. Iš tiesų pati žodžio „politika“ kilmė rodo visai ką kita: šis žodis yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia tiesiog „valdyti miestą“ (graikiškai „miestas“ yra „polis“).
Taigi politika yra ne kas kita kaip bendruomenės reikalų tvarkymas, įrankis, lemiantis, kuria kryptimi visuomenė judės ateinančiais metais, piliečių apsauga ir jų poreikių tenkinimas. Kaip ir visi kitais įrankiais, politinėmis priemonėmis gali būti naudojama deramai – užtikrinant teisingumą bei teises ir puoselėjant visų gerovę, arba blogai – siekiant asmeninių interesų, šlovės ir valdžios.
Todėl krikščionis neturi bijoti gilintis į politiką, tačiau taip pat jam privalu turėti išminties ir sumanumo atskirti gerą ir blogą politiką, stengiantis kiekvienoje situacijoje ir kaskart renkantis būti šviesa. Be to, pati Biblija kai kuriuose savo skyriuose kviečia mus pažvelgti į aplinkinį politinį kontekstą.
Kadangi krikščionys, kaip atsakingi piliečiai, naudojasi savo balso teise, geriau žinoti, už ką balsuojame, suprasti savo pasirinkimo motyvus, o ne balsuoti remiantis simpatijomis ar kokiu nors prabėgomis nugirstu šūkiu. Paviršutiniškas balsavimas nėra dvasingesnis už sąmoningą! Tačiau net ir domėdamiesi politika niekada nepamirškime, kad mūsų, kaip krikščionių, tikslas yra ne vien siekti pagerinti pasaulį gyvenimo kokybę pasaulyje, bet netiesiogiai – ir gerinti pasaulį nešant Jėzaus šviesą bei meilę į kasdienybę.
Šv. Paulius viename iš savo laiškų Timotiejui rašo, kad „atliekantis kario tarnybą neužsiima pragyvenimo reikalais, idant patiktų jį pašaukusiam tarnybon“ (2 Tim 2, 4). Niekada nepamirškime, kad pagrindinė krikščionio užduotis – skleisti Dievo Meilę, kurią Jėzus parodė ant Kryžiaus. Tik Dievo meilės, kuri supurto ir perkeičia gyvenimus, dėka aplinkinių gyvenimai gali pagerėti giliąja ir amžina prasme.
Bažnyčios ir valstybės santykiai
Religija ir politika yra dvi skirtingos, bet ne visiškai atskiros sritys. Jei pilietis yra taip pat ir tikintis, šios dvi sritys gali derėti tame pačiame asmenyje, turinčiame religinių, socialinių, ekonominių bei politinių įsipareigojimų. Tačiau yra tokia sąlyga: „Tikintieji teišmoksta rūpestingai skirti, kurios teisės bei pareigos yra jų kaip Bažnyčios narių, o kurios plaukia iš to, kad jie yra žmonijos visuomenės nariai.
Tegul jie stengiasi darniai jungti vienas su kitomis, atmindami, jog kiekvieną laikinąjį reikalą turi lemti krikščioniška sąžinė, nes jokia žmogaus veikla, net laikinųjų dalykų plotmėje, negali būti atsieta nuo aukščiausios Dievo valdžios. Ypač mūsų laikais dera, kad šis skirtumas ir drauge darna kuo skaisčiausiai šviestų iš tikinčiųjų veiksenos“ (Vatikano II Susirinkimas, Dogminė konstitucija apie Bažnyčią Lumen gentium 36; plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 912). Galima sakyti, kad šie žodžiai apibendrina, kaip katalikai turėtų gyventi pagal Viešpaties mokymą: „Tad atiduokite, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo, Dievui“ (Mt 22, 21).
Taigi Bažnyčios ir valstybės santykiai numato skirtumą be atskyrimo ir sąjungą be sąmyšio (plg. Mt 22, 15–21). Santykiai bus teisingi ir produktyvūs, jei bus laikomasi trijų pagrindinių principų: pripažįstama, kad egzistuoja etinė sritis, kuri yra pirmesnė už politinę sritį ir kuri pastarąją formuoja; religijos misija atskiriama nuo politikos misijos; skatinamas abiejų šių sričių bendradarbiavimas.
1. Moralinės vertybės turi įkvėpti politinį gyvenimą
„Etiškos valstybės“, siekiančios primesti piliečiams moralų elgesį, koncepcija yra daugelio atmetama, nes ji gali vesti į totalitarizmą ar bent jau suponuoja ryškią autoritarinę tendenciją. Ne valstybės reikalas yra nurodyti, kas gerai, o kas blogai. Jos užduotis – ieškoti bendrojo gėrio ir jį plėtoti. Norėdama tai įgyvendinti, valstybė kartais turės nustatyti tam tikras piliečių elgesio taisykles.
Tačiau „etiškos valstybės“ atmetimas neturi vesti prie priešingos klaidingos išvados, kad valstybė yra moraliai neutrali, nes tikrovėje taip nėra ir niekada negali būti. Iš tiesų moralinės vertybės nurodo kriterijus, kurie padeda asmenybei visapusiškai vystytis. Socialiniu aspektu toks vystymasis yra žemiškojo bendrojo gėrio dalis. O už bendrąjį gėrį visų pirma atsakinga valstybė. Be kitų dalykų, valstybė skatina moralų žmonių elgesį, bent jau socialiniame gyvenime.
2. Bažnyčia ir valstybė skiriasi savo prigimtimi ir tikslais
Bažnyčia iš Kristaus gavo apaštališkąjį siuntimą: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 19). Savo mokymu ir apaštališka veikla Bažnyčia prisideda prie teisingo laikinųjų dalykų sutvarkymo, kad šie pasitarnautų žmogui, padėtų pasiekti galutinį jo tikslą ir nuo jo nenutolti.
moralinės vertybės nurodo kriterijus, kurie padeda asmenybei visapusiškai vystytis.
Vykdydama savo misiją, Bažnyčia visų pirma pasitelkia dvasines priemones: Evangelijos skelbimą, sakramentų teikimą ir maldą. Tačiau ji taip pat turi naudoti ir materialias priemones, atsižvelgdama į savo narių – žmonių prigimtį (plg. Apd 4, 32–37; 1 Tim 5, 18). Šios priemonės turi visada derėti su Evangelija. Be to, kad galėtų vykdyti savo misiją pasaulyje, Bažnyčia turi būti nepriklausoma, jos neturi veikti politiniai ar ekonominiai veiksniai (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2246; Bažnyčios socialinio mokymo kompendiumas, 426).
Valstybė yra institucija, kylanti iš socialinės žmogaus prigimties. Jos tikslas – laikinas bendrasis pilietinės visuomenės gėris. Tai ne tik materialus, bet ir dvasinis gėris, nes visuomenės nariai yra kūną ir sielą turintys asmenys. Kad vyktų socialinė raida, reikia ne tik materialių priemonių, bet ir daugelio kitų dvasinio pobūdžio gėrybių: taikos, tvarkos, teisingumo, laisvės, saugumo ir t. t. Šių gėrybių galima pasiekti tik praktikuojant socialines dorybes, kurias valstybė turi skatinti ir saugoti (pvz., viešąją moralę).
Religinės ir politinės sferų atskyrimas reiškia, kad valstybė nėra „sakrali“ ir neturi pareigos vadovauti sąžinei. Moralinis politikos pagrindas yra už jos ribų. Kita vertus, Bažnyčia neturi galios ką nors nurodyti politinėje srityje, nes pilietiniu požiūriu narystė joje yra savanoriška. Bažnyčios galia yra dvasinio pobūdžio ir nesiūlo jokių politinių sprendimų. Valstybė ir Bažnyčia atlieka skirtingas funkcijas. Tai suteikia religinę ir socialinę laisvę. Iš to išplaukia dvi svarbios teisės: religijos laisvės teisė, kurią sudaro valstybės nesikišimas į religinius reikalus, ir katalikų teisė laisvai veikti žemiškos laikinosios valdžios atžvilgiu, nors ir privalant laikytis magisteriumo mokymų (plg. Kanonų teisės kodeksas, 227). Be to, Bažnyčia „skelbdama Evangelijos tiesą ir visas žmogaus veiklos sritis apšviesdama savo mokymu bei krikščionių liudijimu, taip pat gerbia ir skatina politinę piliečių laisvę bei atsakomybę“ (Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76).
3. Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimas
Skirtis tarp Bažnyčios ir Valstybės nereiškia visiško jų atskyrimo. Tai taip pat nereiškia, kad Bažnyčia turėtų apsiriboti tik privačia bei dvasine sritimis. Žinoma, Bažnyčia „negali ir neturi pakeisti valstybės. Tačiau ji taip pat negali ir neturi atsisakyti stengtis teisingumo labui“ (Benediktas XVI, enciklika Deus caritas est, 28). Šia prasme Bažnyčia turi teisę ir pareigą „aiškinti savo socialinį mokymą, tarp žmonių nekliudoma vykdyti savo uždavinį ir priimti moralinį sprendimą net politinės srities klausimais, kai to reikalauja pagrindinės asmens teisės arba sielų išganymas“ (Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76).
Todėl, pavyzdžiui, Bažnyčia gali ir turi atkreipti dėmesį, jei įstatymas yra neteisingas, nes prieštarauja prigimtinei teisei (pvz., abortų ar skyrybų įstatymai), arba jei tam tikri nusistovėję elgesio modeliai ar situacijos yra amoralūs, net jei jie leidžiami civilinės teisės. Bažnyčia taip pat turi teisę paraginti katalikus neremti žmonių ar partijų, kurių keliami tikslai prieštarauja Dievo įsakymams, taigi ir asmens orumui bei bendrajam gėriui (plg. Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 40–41).
Religinės ir politinės sferų atskyrimas reiškia, kad valstybė nėra „sakrali“ ir neturi pareigos vadovauti sąžinei.
Tiek Bažnyčia, tiek politika, kuri reiškiasi per įvairias institucijas ar partijas, nors ir eidamos skirtingas „pareigas“, tarnauja žmonėms, ir „šią tarnybą visų gerovei jos vykdys tuo sėkmingiau, juo labiau abi, atsižvelgdamos į laiko ir vietos aplinkybes, stengsis sveikai viena su kita bendradarbiauti“ (Vatikano II Susirinkimas, Pastoracinė konstitucija Gaudium et spes, 76). Jei politinė bendruomenė (t. y. visa visuomenė, tam tikros valstybės valdantieji ir valdomieji) ignoruoja Bažnyčią, ji pati sau prieštarauja, nes trukdo daliai piliečių, konkrečiai katalikams, naudotis jų teisėmis ir pareigomis.
Praktiniai šių santykių reguliavimo būdai gali skirtis priklausomai nuo aplinkybių. Pavyzdžiui, vienokie jie bus katalikiškos tradicijos šalyse, visai kitokie – kraštuose, kur katalikai sudaro mažumą. Esminis dalykas, kurį visada reikia užtikrinti – teisė į religijos laisvę. Saugoti šią teisę – tai saugoti visą socialinę santvarką. Teisė į socialinę ir pilietinę laisvę religijos srityje yra visų žmogaus teisių šaltinis bei santrauka (plg. Jonas Paulius II, enciklika Centesimus annus, 47).
Daugelyje šalių Konstitucija ir pagrindiniai įstatymai, reglamentuojantys valstybės valdymo sistemą, garantuoja piliečių ir jų grupių religijos laisvę. Šiuo pagrindu Bažnyčia gauna pakankamą laisvę vykdyti savo misiją ir randa erdvę įgyvendinti apaštalines savo iniciatyvas. Taip pat, kai tik įmanoma, Bažnyčia su valstybe sudaro susitarimus, įprastai vadinamus konkordatais, kuriais priimami konkretūs sprendimai abiem pusėms rūpimais klausimais, tokiais kaip Bažnyčios ir jos institucijų veiklos laisvė, ekonominiai susitarimai, švenčių dienos. Lietuvoje valstybės ir Bažnyčios santykius taip pat apibrėžia konkordatas.
Patarimai, kaip būti politiškai sąmoningais piliečiais
Iš to, ką aptarėme, matyti, kad krikščionis negali atsiriboti nuo politinio konteksto, kuriame gyvena. Negalima palikti kitiems spręsti, kas ir remiantis kokiomis vertybėmis mus valdys. Galbūt kartais suprantame klydę balsuodami už vieną ar kitą partiją, bet kai kalbama apie amžinąjį išgelbėjimą ir geresnio bei teisingesnio pasaulio kūrimą, negalime sau leisti klysti!
Taigi, kaip mes galime priartėti prie politikos, pavyzdžiui, sąmoningai rinkdamiesi, už ką balsuoti, ir kartu parodyti, ką Dievas nuveikė mumyse? Štai keletas patarimų remiantis Šventuoju Raštu. Žinoma, neketiname pasisakyti už ar prieš ką nors konkrečiai. Paliekame kiekvienam iš jūsų sąmoningai pasirinkti ir balsuoti už tuos, kurie, jūsų manymu, geriausiai jums atstovauja.
1. Nėra tinkamos partijos krikščionims
„Štai aš siunčiu jus kaip avis tarp vilkų. Todėl būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10, 16). Labai svarbu neapsigauti: nepakanka, kad partija kartkartėmis prisistatytų kaip „krikščionių partija“ – tai dar nereiškia, jog ji iš tiesų atstovauja Evangelijos idealams. Dažnai „krikščionių“ (arba tų, kurie mėgsta save taip vadinti) balsai yra trokštamas politikų laimikis. Partijos bando patraukti rinkėjus šūkiais bei veiksmais, kurie dažnai iš tiesų yra tušti.
Dievas ragina mus būti išmintingus ir saugotis „vilkų avių kailyje“ (plg. Mt 7, 15). Saugokitės tų, kurie skelbiasi atstovaują krikščionims arba pernelyg paviršutiniškai demonstruoja tariamą savo tikėjimą, o paskui konkrečiais savo veiksmais pasirodo esą per šviesmečius nutolę nuo Biblijos principų. Išmokime į kiekvieną rinkimų programą ir politinį veikėją žvelgti Dievo žodžio šviesoje. Net jei ir nerasime tobulos partijos, su Dievo pagalba ir vadovaudamiesi sąžine galime protingai pasirinkti, kam atiduoti balsą. Parlamento rinkimuose (tiek nacionaliniuose, tiek ir Europos Parlamento) nepamirškime, kad pavienis politikas negali nieko pakeisti valstybės valdymo sistemoje, jei jo neremia partija, su kuria jį sieja bendra programa ir idealai.
2. Meilės vedami
„Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 22, 39). Tikro krikščionio užduotis – visada liudyti Dievo meilę, taip pat ir renkantis, už ką balsuoti. Politika nėra keršto ar susidorojimo su silpnesniaisiais įrankis. Ji turėtų būti priemonė, naudojama ginti, saugoti ir užtikrinti teisingumą net ir labiausiai atstumtiems visuomenės nariams. Nepriklausomai nuo skirtingų mūsų politinių pažiūrų, turime saugotis, kad mūsų niekada neužvaldytų neapykanta ar apmaudas kitų atžvilgiu – kad visada vadovautumės Dievo meile.
3. Atminkite, kad visa valdžia yra iš Dievo
„Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos“ (Rom 13, 1). Gali atrodyti labai keista, bet Biblijoje sakoma, kad visa žmogiškoji valdžia buvo tiesiogiai įsteigta Dievo. Tai nereiškia, kad valdovas yra Dievo vietininkas ir kad jo valia sutampa su Dievo valia, kaip buvo manoma praeityje. Tačiau neturime pamiršti, kad nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo.
Nemanykime, kad Dievas nesidomi tuo, kas vyksta mūsų šalies valdyme: jis viską kontroliuoja. Mūsų, kaip krikščionių, užduotis nėra bandyti nuversti valdžią ar protestuoti prieš ją naudojant fizinį ar žodinį smurtą.
Dievas ragina mus melstis už tuos, kurie mus valdo, kad jie iš Aukštybių gautų reikiamos išminties. Tai tikrai netrukdo mums išsakyti savo nuomonę, tačiau pasisakyti turime pagarbiai ir susivaldydami (plg. Pat 16, 32; 25, 28; Gal 5,22; 2 Tim 1,7; 2 Pt 1, 6 – kiek kartų Biblijoje primenama apie susivaldymą!).
Aktyviai dalyvauti rinkimuose svarbu dar ir todėl, kad vėliau netektų piktintis teisėtai išrinkta valdžia ir protestuoti griebiantis smurto (dažnai jis būna žodinis, tačiau kartais perauga ir į veiksmus, kurie ne visada suderinami su viešąja tvarką ir plietine pagarba kitaip manantiesiems).
4. Mylėk ir tuos, kurie turi kitokią nuomonę
„Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Vykstant rinkimų kampanijoms (ir ne tik) televizijos pokalbių laidose nuolat vyksta peštynės. Politikos temos uždega, skaldo, skatina dažnai ir labai aršų žmonių susipriešinimą.
Tai nebūtinai yra blogai. Neturėtume bijoti susidurti su kitaip manančiais žmonėmis ar išsigąsti karštų diskusijų, jei jos lieka kultūringos. Tačiau niekada nepamirškime, kad tie, su kuriais diskutuojame, nėra mūsų priešai ar varžovai, kuriuos reikia nugalėti, o meilės ir pagarbos verti žmonės. Net kai kalbame apie politiką, turi matytis mumyse esanti Dievo meilė! Ypač šeimos rate reikėtų vengti žodinio ar psichologinio smurto dėl to, kad kiti turi kitokią nuomonę politiniais klausimais. Argi bendra šeiminė malda nėra puikus vaistas nuo politikos sukelto susipriešinimo?
5. Būkite tiesos liudytojai
„Nejaugi šaltinis iš tos pačios versmės lieja saldų ir kartų vandenį?“ (Jok 3, 11). Melagienos, netikros naujienos… Politinėse diskusijose dažnai nelieka daug vietos tiesai. Skaičiai, naujienos ir faktai pernelyg dažnai iškreipiami, kad paremtų vieną ar kitą teiginį. Mūsų feisbuko sienos, WhatsApp pokalbiai ir diskusijos šeimose pernelyg dažnai užteršiami pramanytomis naujienomis, nesąžiningai sukurtomis tų, kurie bet kokia kaina nori įtikinti ir palenkti kitus į savo pusę. Kaip krikščionys, norintys skelbti Tiesą, negalime būti paviršutiniški. Jei norime, kad kalbėdami apie Jėzų būtume patikimi, turime visada sakyti tiesą. Prieš paskleisdami kokią naujieną ar teiginį, patikrinkime jį, net – o gal ypač – tuomet, kai jis patvirtina mūsų galvojimą. Negalime sugadinti savo liudijimo skleisdami netiesą ar pusiau tiesą. Nepamirškime, kad gyvename laikais, kai nuotraukas, vaizdo ir net garso įrašus galima padirbti pasitelkus dirbtinį intelektą. Išlikime budrūs aptikę „sensacingą“ naujieną.
6. Malda
„Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“ (1 Tim 2, 1–2). Nežinote, už ką balsuoti? Melskitės! Norėtumėte geresnės valdžios? Melskitės! Nerimaujate dėl ateities? Melskitės! Mūsų priklausomybė nuo Dievo visada yra esminė, ypač kalbant apie svarbius politikos klausimus. Jei prašome Dievo, kad mus vestų, galime būti tikri, kad taip ir bus. Jis padės mums būti „pasaulio šviesa ir žemės druska“ (Mt 5, 13), taip pat ir per mūsų politinius pasirinkimus bei dalyvavimą.
Galiausiai, šiųmečių įvairių rinkiminių turų dienomis ir nepriklausomai nuo oro sąlygų („gražus savaitgalis, važiuosiu prie jūros, gal nebalsuosiu“) tegul kiekvienas pilietis pasinaudoja savo teise ir – pareiga dalyvauti rinkimuose. Krikščionys tedaro tai žinodami, kad ir šis veiksmas, kaip visi kasdieniai mūsų veiksmai, turi būti atliktas vienybėje su Dievu. O jis niekada neleis, kad mums ko nors pritrūktų: „Paveskite jam visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5, 7).
ALESSANDRO BARELLI SDB, kunigas
