Madride CEU universitete vyko tarptautinė konferencija „Motinystės krizė: kai ateitis negimsta“. Man buvo garbė kalbėti kartu su tokiomis garsenybėmis kaip Katy Faust. Skaičiau pranešimą „Nuo krizės link vilties: kaip atkurti motinystės prasmę teisėje ir kultūroje?“
Esmė tokia: Kalbu ne kaip politikė, bet kaip mama, kuriai rūpi mūsų bendra ateitis.
1. Gimstamumo klausimas kyla iš gilesnio klausimo: ką laikome prasmingu gyvenimu. Kai šeima ir vaikai nebėra gyvenimo prioritetas, finansinės paskatos negali iš esmės pakeisti situacijos. Jos reikalingos, nes palengvina šeimų gyvenimą, bet nesukuria troškimo susilaukti vaikų.
2. Tyrimai rodo, kad moterys, kurios sąmoningai renkasi gausias šeimas, supranta didelę motinystės kainą, bet taip pat patiria netikėtą „grąžą“ – gilesnį džiaugsmą, brandą, tapatybės atradimą. Motinystė nebėra abstrakti vertybė, o kasdien patiriama gyvenimo prasmė.
3. Tyrimai rodo, kad religingumas yra vienas iš stabiliausių veiksnių, siejamų su didesniu vaikų skaičiumi šeimoje.
4. Tai nereiškia, kad turi būti įteisinta valstybinė religija. Tai reiškia, kad prasmės jausmas yra demografinės drąsos sąlyga.
5. Valstybė negali sukurti prasmės, bet gali sudaryti orumo ir laisvės sąlygas, kuriose prasmė yra atrandama.
Toliau kelios kryptys – ne kaip techninių priemonių sąrašas, bet kaip vertybinis pagrindas vilties atkūrimui.
PAGARBA RELIGIJAI
Valstybės turi pripažinti, kad religijos, kaip bendruomenės, atskleidžiančios gyvenimo prasmę, žmogiškos gyvybės vertę ir mokančios gyventi dėl kažko daugiau nei savęs, padeda šeimoms pakelti sunkumus, kurių reikalauja vaikų auginimas.
Valstybės privalo gerbti religijos laisvę kaip pamatinę kiekvieno asmens teisę. Nors Vakaruose ji saugoma konstitucijose, praktikoje antidiskriminacinių normų taikymas palieka per mažai erdvės religijos laisvei.
Kita esminė teisė – tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo moralinius įsitikinimus. Tėvai turi pirminę pareigą rūpintis, auklėti ir ugdyti savo vaikus. Tačiau šiuolaikinės politinės prieigos traktuoja vaikų ugdymą pirmiausia kaip valstybės politikos objektą, tarsi valstybė čia turėtų svarbiausią vaidmenį. O kas gi norės gimdyti vaikus valstybei?
Kai religijos laisvė ir tėvų teisės yra apsaugotos, šeimos turi moralinę ir socialinę erdvę savęs dovanojimui vaikams.
ŠEIMA KAIP VIENETAS
Nors kalbame apie motinystės krizę, jos neįmanoma įveikti fragmentuota šeimos politika. Vaiko teisės, moterų teisės neturi būti ginamos atskirai.
Santuoka neturėtų būti nuvertinama iki alternatyvių kohabitacijos formų lygmens. Šie gėriai negali klestėti vienas be kito. Mamos ir vaikai klesti tada, kai šalia yra įsipareigojęs vyras – ir kaip tėvas, ir kaip sutuoktinis.
DIFERENCIJAVIMAS
Kelia nerimą tendencija, kai lygybės vardu trinamos ribos tarp prigimtinės santuokinės šeimos ir kitų bendro gyvenimo formų. Visi žmonės yra lygūs savo orumu ir teisėmis, tačiau teisingumas reikalauja vienodas situacijas traktuoti vienodai, o skirtingas – skirtingai.
Demografinį nuosmukį patiriančios valstybės turėtų suteikti išskirtinį pripažinimą vyro ir moters santuoka grįstoms šeimoms, ypač auginančioms daug vaikų, stiprindamos jų stabilumą, ekonominį saugumą ir savarankiškumą.
PALANKI KULTŪRA
Viešoji politika turi pasitelkti savo priemones – švietimo sistemas, valstybės finansuojamus kultūros projektus, visuomeninius transliuotojus – siekdama atkurti motinystės socialinį prestižą ir stiprinti šeimos stabilumą.
Reikalinga atnaujinti pagarbą santuokiniam įsipareigojimui ir parodyti, kad santuoka nėra laisvės priešingybė, bet brandi jos forma. Laisvai pasirinktas stabilus ryšys, padedantis kartu kurti laimingą gyvenimą. Tyrimai rodo, kad stabilios santuokos taip pat yra didesnių šeimų prielaida.
Svarbu atvirai pasakyti, kad reikšminga dalis bevaikystės nėra laisvas pasirinkimas, bet atidėliojimo pasekmė. Todėl viešoji kultūra turi apimti pagarbią, sąžiningą informaciją apie šeimos kūrimo atidėjimo rizikas – be panikos ir moralizavimo.
Šių pokyčių siekti reikia išmintingai, be „propagandos“ tono ir neperžengiant ribos, kai demografija tampa pretekstu šeimą paversti priemone, moterį – instrumentu, o vaiką – produktu.
TEISĖ YRA KULTŪROS MOKYTOJA
Įstatymai formuoja suvokimą, ką laikome teisingais ir vertingais pasirinkimais. Todėl būtina galvoti, kokią žinią siunčia teisėkūros iniciatyvos.
Kai valstybė šeimos sampratoje atsisako lyčių skirtingumo, ignoruoja vyro ir moters, motinos ir tėvo skirtumus, ji skelbia, kad šeima nėra pirmiausia apie vaikus, bet apie suaugusiųjų norus.
Demografinės krizės metu teisėkūra turėtų judėti priešinga kryptimi: saugoti prigimtinę vyro ir moters šeimą, skatinti santuoką, ginti žmogaus gyvybę nuo pradėjimo ir užtikrinti realią pagalbą moterims krizinio nėštumo situacijose.
ASMENINIS SANTYKIS
Rodykime pavyzdį. Didelės šeimos džiaugsmas yra užkrečiamas.
Išsamų tekstą su tyrimų duomenimis paskelbsiu atskirai.
Ateitis negimsta,bet ji gali būti ir yra atplukdoma iš kitur.
Tik, manau, ir tėvystės krizė. Nors, kartais, ir moterys dėl hedonistinio gyvenimo ar anksčiau padarytų klaidų vaikų nenori ar negali susilaukti. Greičiau dėl anksčiau buvusio palaido gyvenimo . Tad pradėti reikėtų nuo moralės, kuri šiuo metu visai pamiršta. Pradedant ir nuo mokyklos.