Šiemet, rugpjūčio 23-iąją, minint Baltijos kelio metines, prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų Nacionalinis susivienijimas, vadovaujamas prof. dr. Vytauto Radžvilo, surengė akciją, priminusią, kad laisvė nėra savaime suprantamas dalykas. Šioje akcijoje apie Baltijos kelio prasmę kalbėjo ir Lietuvos kultūros kongreso Garbės pirmininkas, filosofas Krescencijus Stoškus.
Savo kalboje jis pabrėžė, kad Baltijos kelio minėjimo diena tampa dar prasmingesnė, nes ją jau kuris laikas yra pamiršusios mūsų valdžios institucijos – nei Vyriausybė, nei Seimas nesugeba deramai paminėti Baltijos kelio. Pasak K. Stoškaus, šiandien Lietuvą slegia ne tik politiniai kivirčai, bet ir gilus vertybinis nuosmukis.
Norėčiau padėkoti, kad jis neužmiršo šios šventės
Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso garbės pirmininko prof. Krescencijaus Stoškaus kalba, pasakyta prie Vilniaus kultūros ir sporto rūmų 2025 m. rugpjūčio 23 d., minint Baltijos kelio 36-tąsias metines.
Brangieji! Kaip smagu jus čia matyti. Visi mes čia tie, kuriuos mus sukvietė vienas ir tas pats bendras rūpestis. Tas rūpestis, kurį suformulavo Nacionalinis susivienijimas. Tai pirmiausia aš jam norėčiau padėkoti, kad jis neužmiršo šios šventės, nors ją užmiršo mūsų Vyriausybė ir Seimas.
Labai simboliška, vakar jie visą vakarą diskutavo apie tai, kaip reikia sukurti Vyriausybę. Nesėkmingos tos diskusijos. Ir tokio beviltiškumo jutimas užvaldė visus, ir visi galvoja, ar pasibaigs kada nors tie kivirčai. Net Vyriausybės sudarymas taip supriešinęs mūsų gimtąją Lietuvą, kad atrodo nėra kur toliau eiti.
Visi kiekvienas gyvename pats sau. Laimei šiandien atsinaujinantis Nacionalinis Lietuvos radijas ir televizija beveik visą Kultūros laidą paskirdamas ne tiktai Baltijos keliui, bet ir to kelio visokioms asociacijoms. Taigi suvokimas matyt atsirado neatsitiktinai, kažin, ar jis būtų įvykęs be šito organizuoto NS renginio.
Štai jums rūpėjo, jūs prisiminėte daugelį šituose rūmuose atliktų nuopelnų Lietuvai. Prie vieno iš tų nuopelnų aš manau mes esame prisidėję visi, kaip kultūrinė visuomenė, kuriuos labai aukštai vertino šio judėjimo įkvėpėjas Romualdas Ozolas.
Jisai kalbėjo, kad tas pirmasis čia vykęs Lietuvos kultūros kongresas, jau nepriklausomybės metais, buvo suvienijantis kongresas. Jis sujungė įvairias kultūros sritis, daugybę įvairiausių siūlymų ir projektų, pageidavimų ir lūkesčių.
Buvo išsakyta viskas, kas gulėjo žmonėms ant širdies. Jie tam ruošėsi ištisus metus, vadovaujami Kultūros ministerijos ir iniciatorių, kurių buvo labai daug. Džiaugiuosi, kad tas Kultūros kongreso projektas dar nėra visai numiręs. Jis dabar vėl keliasi iš numirusių. Nežinau, kaip jam seksis, bet jis norėtų gyventi.
Kadangi teisingai buvo ir R. Ozolo ir Justino Marcinkevičius minima, kad mūsų kultūroje niekada nebuvo nei tolyginio augimo, nei tolyginio nuosmukio, yra bangavimas. Būna pakilimo laikotarpis, paskui nusmunka ir vėl kapstomės bandydami išlipti iš nuosmukio duobės. Taigi tam judėjimui, kuris neturi aiškios krypties, bet turi daug iniciatyvų, buvo labai gera pradžia padaryta, pagerbiant kultūrą, ieškant jos politikos strategijos, kuri iki šiol nesukurta.
Mes dar nežinome, kas yra kultūra.
Iki šios dienos mes dar nežinome, kas yra kultūra. Bet visi žino, kad kažkas gera. Jei visi būtų kultūringi, tai būtų labai gerai gyventi. Kultūros kongresui ir rūpėjo, tai kas gali rūpėti kiekvienam žmogui, norint, kad būtų geriau.
Šiandien geriau negu vakar, rytoj dar geriau, negu šiandien, bet, deja, tokių aiškių krypčių nėra, kadangi viskas nepriklauso tik nuo mūsų, daugybė jėgų yra. Šiandien visi gerai žinote, kad tos jėgos dabar yra visame pasaulyje pasiskirsčiusios ir nežinia dar kas kurią jėgą įveiks. Dabar didžiausias konfliktas yra tarp demokratijos ir totalitarizmo.
Sunkus išbandymas demokratijos. Labai lengva totalitaristams, jie turi jėgos ir tik jėgą moka naudoti. O demokratui reikia derėtis, tartis, mokytis susikalbėti. Bandymas susikalbėti tampa mums strateginiu uždaviniu. Jei iki šiol bandėme sukti vairą, kaip mums išlaisvinti mintis, bet visas išlaisvinimas, kaip žinote, laisvė, dar laisvės atsiranda.
Laisvės niekada nebūna per daug
Laisvės niekada nebūna per daug ir visi nori ją užimti, ir kai visi individualiai veikia, tai iš visų laisvių pasidaro chaosas, taip sakant, mišrainė. Vadinasi reikia, tiesiai pasakysiu, sukti vairą atgal, daug kur reikia sukti vairą atgal, kuris atveda tiktai į skeldėjimą, irimą, dūlėjimą. Tai nelengvas sunkusis kelias, kurį reikės įveikti.
Rūpesčių šiandien mes turime gana daug, nors visi norėtume, kad tos vienybės būtų daugiau. Nes tik veikdami kartu mes galime įveikti visus sunkumus, kurie čia šiandien buvo įvardinti: po vieną gresia išsivaikščiojimas. Tą šūkį paskelbė žinomas poetas Ričardas Mikutavičius.
Vienas jo svarbiausių eilėraščių apie Donelaitį pavadintas „Kad Lietuva neišsivaikščiotų.“ Taigi, kad Lietuva neišsivaikščiotų, mes turime padaryti viską, ne tik dėl to, kad jie neemigruotų ir ieškotų riebesnio kąsnio, stalo, geriau apkrauto, bet, kad jie pagalvotų, jog jie palikę savo kraštą. Galų gale, kad jie galvotų, kad mūsų tarpe yra žmonių, kurie garbės nedaro.
Lietuviai yra ne tik tie, kurie išvažiuoja, bet lietuviai bėdos pridaro, kurie parvažiuoja pralaimėję prekiaudami žmonėmis, narkotikais. Kiekvieno tokio žmogaus likimas būtų individualus rūpestis, ką daryti su tais žmonėmis, kurie daro gėdą mūsų tautai.
Specialią programą reikia turėti, ne tik sugrąžinti į Lietuvą lietuvius, bet sugrąžinti jų sveiką protą, sąžinę, ištikimybę savo tautai, savo gimtinei. Tai vietai, kurioje mes esame šiame pasaulyje.
Patriotizmo jau niekas seniai nemoko
Branginkime tą vietą, patriotizmas mums reikalingas, kurio jau niekas seniai nemoko, kadangi 35 metus jau gyvename veikdami, kad greičiau išnyktų, pagal K. Markso principą, ir šeimos, ir tautos. Anksčiau grėsė proletarizacija, dabar gresia unifikacija, kuri vadinasi multikultūralizmas (kultūrų mišrainė).
Beveik 35 metus dar neatsikvėpę mūsų politikai. Tas projektas, kurį pasirinko valstybė be sienų, laisvo judėjimo, kapitalo, žmonių judėjimo, šita valstybė jau turi savo ribas. Noriu pasakyti labai reikšmingą dalyką. Mokykimės brėžti griežtas ribas tarp taip ir ne, tarp gėrio ir blogio, tarp nusikaltimų, išdavysčių ir atsakomybės.
Tos ribos labai slidžios. Jos labai pereina viena į kitą. Nėra taip, kad pasaulis būtų suskirstytas į dalis. Pasiimkime iš politikų šitą šūkį: reikalingos raudonosios linijos kultūrai, kad mes galėtume atskirti gėrį nuo blogio. Šiandien jos taip išsitrynusios, kad visi labai lengvai susitaria dėl kiekvieno liberalizacijos akto, bet labai sunkiai susitaria dėl bendro intereso.
Yra kosmopolitinis auklėjimas. O, tai yra išnykimo klausimas
Mokykloje dabar yra mokinio laisvę propaguojančios taisyklės, bet nėra atsakomybės taisyklių. Nuo mokyklos prasideda, nėra patriotinio auklėjimo. Yra kosmopolitinis auklėjimas, globalizacijos auklėjimas. O, tai yra išnykimo klausimas.
Mums reikia gyvybės klausimą spręsti. Tegul būna šūkis: „Lietuva, už savo išlikimą.“ Ar verta čia mums burtis į tokius būrius, jei mes negalime iš to susibūrimo pareiti namo su įsipareigojimu – kiekvieną dieną kovoti už kiekvieną žmogų, kad jis neišnyktų, ateitų čia, su mumis, kartu gyventi, toje vietoje, kurioje mes gimėme ir jie gimė.
Bet jie nedrįsta, negali, kadangi politikai dar iki šiol jiems tokios rekomendacijos neduoda. Dar persilaužimo etapas vyksta, dėl to tas persilaužimo etapas yra teisingai šiandien įvardintas – nuosmukio etapas. Reikia, kad jis prisikeltų.
Teisingai J. Marcinkevičius sakė, gali kai ką šokiruoti jo mintis, bet tai yra gerai suformuota mintis: „Ilgus metus sovietmečiu mes kentėme visi, bet buvo žmonės, kurie priešinosi ir tas priešinimasis iš politinio pavergimo per meną pereina į pasipriešinimą. Mene atsirado pasipriešinimas tas, kuris pastebimas labai akivaizdžiai politikoje.
Mene sunku pastebėti, kur yra taip, kur ne. Ir visi žmonės tokioje kūrybos formoje suranda tai, kas juos vienija, kas juos bendrina. Lietuva priešinosi partizaniniu judėjimu, jisai žlugo, jį pakeitė meno pasipriešinimas.“
Gal daug kas suabejotų, ar tai tikrai pavyko. Bet kito kelio tiesiog neturėjome. Jei nebūtų prisikėlimo per meną, nebūtų ir 1990 metų revoliucijos. Tie žmonės, kurie išliko kaip žmonės, tie sutvėrė Persitvarkymo sąjūdį. Išlikusieji tai padarė, o ne pražuvusieji, nepardavusieji Lietuvą, neapgavusieji, nepabėgusieji (plojimai).
Džiaugiuosi dar kartą. Norėtųsi, kad šis susitikimas nebūtų paskutinis, kad prisimintume, jog susirinkome ne tam, kad save nuramintume, o tam, kad kitokie būtume ir kitaip imtume veikti, ne taip, kaip šiandien.
Šiandien negalėjome, dabar pasidrąsinkime vienas į kitą prisišliedami.
Ačiū už kantrybę!
Krescencijus Stoškus – ” Mokykimės brėžti griežtas ribas tarp gėrio ir blogio, tarp nusikaltimų, išdavysčių ir atsakomybės”..
Istorija parodo, kad Stoškaus minimos „ribos” Europoje buvo nubrėžtos ne vieną kartą, Biblijoje, Prancūzijos „utopistų socialistų”, Anglijos monarchistų, Vokietijos nacional socialistų, Italijos fašistų.. XXa. JAV su kolektyviniais Vakarais braižo, perbraižo vis kitokias „griežtas demokratines ribas”… gyvenimo ” pagal taisykles”.. Taip kad besimokantiems belieka rinkti jau daugiau nei reikia pribraižytų „ribų”, ką visi šiais laikais ir daro… Po 1990 metų Lietuvos gyventojai yra valdančiųjų verčiami laikytis JAV ir eurosojūzo braižomų liberalizmo, LGBT, semitizmo… „vertybinių” ribų…. Taip kad su autoriaus minėtomis „ribomis” Lietuvoje yra viskas gerai „čiki briki”…
Pone, aš čia kalbu tik apie dabartinę padėtį, o ne apie istorinius įvykius, todėl nematau susikalbėjimo galimybės. Ieškokite kito pokalbininko. Linkiu Jums sėkmės.
Savo komentarus, kuriuose bandau, remdamasis kokiais nors argumentais, parodyti, kad autoriaus straipsnelyje „piešiamas” vaizdas yra ne visai toks, yra skirtas ne autoriui, kuris pasakė „viską žino”, o dar „kritiškai” mąstantiems skaitytojams, kurie šiame visuotinės „kakafonijos”, pranašysčių… amžiuje stengiasi „atsirinkti tiesas”..
Kaip ir bent kiek „apsiskaitęs”, giliau mąstantis žmogus žino, kad ir JAV Fukujamos paskelbtame „post tiesos, post mokslo…, kas yra, kaip parodė gyvenimas, daugiau nei nusikliedėjimas, XX amžiuje, „dabartinė padėtis nekrenta iš Mėnulio”, o atsirada, yra sąlygojama gyvenimo istorinių ir „vakarykščių” įvykių…
Demagoginis, „daug ką reiškiantis” išsireiškimas – „Kosmopolitis auklėjimas….”, kaip ir „prisikėlimas per meną…, BE JO NEBŪTŲ ir 1990 metų revoliucijos…” „kritiškai” mąstančiam, adekvačiai realybę suvokiančiam žmogui tegali būti tik primityvus pamistifikavimas, jau seniai „liaudyje” žinomas kaip – „jei šuo būtų nekakojęs, būtų sugavęs kiškį”..
P.S. Jums taip pat linkiu sėkmės..
Krescensijus Stoškus:
Sunkus išbandymas demokratijos. Labai lengva totalitaristams, jie turi jėgos ir tik jėgą moka naudoti [šalinti iš Partijos (G.Ž.)]. O demokratui [NS Tarybai, pilna sudėtimi, kaip buvo reikalauta dar balandžio mėn. (G.Ž)] reikia derėtis, tartis, mokytis susikalbėti. Bandymas susikalbėti tampa mums strateginiu uždaviniu…
…Laisvės niekada nebūna per daug ir visi nori ją užimti, ir kai visi individualiai veikia [Pirmininkas ir ats. Sekretorius (G.Ž.)], tai iš visų laisvių pasidaro chaosas, taip sakant, mišrainė.
…man geda,bet jau nebenoriu klausytis labai moraliu,teisingu didaktiniu zodziu,pamokymu ir pagraudenimu.Svietas,deja,is tikro pakito.Vyrauja cinizmas,pragmatizmas,jega bei smurtas.Formos ivairios,mintis viena – gelbekites kas galit savo snargl….oi,burbuluose.