VIII. Po nusivylimo – nepasitikėjimas.
Įvedus valdžiai pirmąjį karantiną, kažkas leptelėjo, kad tai suvienys visuomenę. Bet tas „kažkas“, matyt, buvo prastas politikas ir sociologas.
Pandemija užgriuvo visuomenę, kurioje jau buvo gana daug priešiškai nusiteikusių žmonių. Tas nusiteikimas susiformavo per ilgą laiką, kurį būtų galima pavadinti beviltišku nesusikalbėjimu su savo valdžia. Bet tai nebuvo tik bendravimo (pokalbių, diskusijų, susitarimų) stoka, o greičiau bendravalstybinių interesų supratimo (t. y. jų ieškojimo ir suradimo) trūkumas.
Kaip tik dėl jo šalyje nesusiklostė net patys elementariausi bendradarbiavimo, bendrabūvio, paprasčiau sakant, sugyvenimo kultūros pamatai. Mes sukūrėme nepriklausomą valstybę pritaikytą ne tam, kad ji sutelktų visuomenę bendram gyvenimui, bet priešingai, kad jokių interesų tokiam bendram gyvenimui neatsirastų.
Žodžiu, kad įgyta laisvė kuo greičiau pavirstų visų karu su visais, o žmonės skubėtų išsivaikščioti po visą margą pasaulį. Štai šiuo metu, kai rašau šį tekstą, ekrane pasirodo Statistikos departamento pranešimas, kad 2021 m. Lietuvoje sumažėjo dar 15,8 tūkst. gyventojų. O iš viso joje jau neliko nė 2, 8 mln. Kaip niekur kitur, čia lengvai išplito smurtautojų teisės, politinė korupcija, valdžios ryšiai su nusikaltėlių pasauliu, norma tapo savanaudiški valdžių sprendimai, piktnaudžiavimai tarnybine padėtimi, lengvabūdiški pažadai, nesilaikymas nei duoto žodžio, nei konstitucinių normų, paslaptingas bylų marinimas, politikų tamsios praeities įslaptinimai ir daugybė kitų tamsių dalykų.
Jau vien šių visiems gerai žinomų, bet valdžios netaisomų ir neištaisomų ydų bei nusižengimų, keistų paslapčių ir įslaptinimų pakanka, kad pilietinė visuomenė juos priimtų kaip ciniškas patyčias iš savo valstybės ir jos nepriklausomybės.
Valdžios keitėsi, keitėsi jų partiniai pavadinimai, bet jų nesiskaitymas su visuomene išliko tas pats. Politikai negali suprasti, iš kur tas pilietinės visuomenės nusivylimas visomis partijomis ir jų valdžiomis, iš kur ta masinė emigracija ir demografinė krizė ir kodėl ji prarado gebėjimą susišnekėti su kartaus patyrimo įgijusia visuomene.
O kaip jiems suprasti, jei už to negalėjimo suprasti nėra nieko kito, išskyrus jų begalinį atotrūkį nuo visuomenės. Jau tada didžioji visuomenės dalis tapo visuomenine opozicija, nusiteikusia ne tik prieš valdžios poziciją, bet ir prieš jos opoziciją. Nes jos abi priklauso valdžiai.
Prasidėjus pandemijai, nuo visuomenės atitrūkusios valdžios sprendimai tik pagilino šį priešiškumą. Nuskriaustieji ir nusivylusieji tapo ir aktyviausiais karantino, vakcinavimo, testavimo, galimybių paso ir kitų pandeminių reikalavimų priešininkais. Tas priešiškumas reiškėsi visai paprastais valdžios atmetimo būdais: spontanišku nusivylimu, pasipiktinimu, pasibjaurėjimu, nepasitenkinimu, nepritarimu, abejingumu, atsiribojimu nuo valdžios, jos neigimu, niekinimu, vengimas remti ne tik ją, bet ir pačią valstybę.
Šiame opozicijos nusivylime ir pasibjaurėjime politikai ir juos aptarnaujanti žiniasklaida nematė jokio savo kaltės šešėlio, vien tik pačios visuomeninės opozicijos bjaurastį. Ir kuo tik ji nebuvo kaltinama. Ir tamsumu, ir nemokšiškumu, ir nesąmoningumu, ir laukiniškumu.
O kad to bjaurumo būtų kuo daugiau, jie griebėsi kalbinių patyčių, t. y. keiksmažodžių ir pačių vulgariausių pravardžiavimų: „antivakseriai“, „iškrypėliai“, „kovidiotai“, „liumpenai“, „nežmonės“, „galvijų banda“, „piktybiniai chuliganai“, „baibokai“, „ekskaliniai“ ir pan. Ir visa tai darė tie patys „naujojo elito“ žmonės, kurie vos prieš keletą mėnesių buvo paskelbę karą „neapykantos kalbai“ ir net pamėginę išgalvoti negalinčią žmonių užgauti naujakalbę.
Tai buvo pats primityviausias atsakas į valdžios ir žiniasklaidos nepajėgumą suprasti, kaip reaguoti į spontanišką visuomenės pasipriešinimą. Iš kur tokia atvira veidmainystė? Iš ciniško bestuburiškumo? Iš nesusivaldymo?
Nežinau. Bet visais šiais atvejais buvo susidurta su kraštutiniu nepasitikėjimu.
Šio teksto pabaiga turėjo būti tokia: „Absurdiškiausia buvo tai, kad visa ši „kūryba“ priklausė tiems patiems „naujojo elito“ žmonėms, kurie vos prieš keletą mėnesių buvo paskelbę karą „neapykantos kalbai“ ir net pamėginę išgalvoti negalinčią žmonių užgauti naujakalbę. Šitoks valdžios ir žiniasklaidos reagavimas į spontanišką visuomeninės opozicijos pasipriešinimą buvo paskutinis postūmis į kraštutinio nepasitikėjimo akligatvį, iš kurio išėjimo jau nebematyti.”