Skaitytojai norėtų žinoti, ar užsisenėjusias valstybės problemas padėtų išspręsti naujų lyderių atsiradimas ir ar galės artėjantys seimo rinkimai tokius lyderius atskleisti?
Lyderis nelygu lyderiui. Naujumas pats savaime jokių garantijų neužtikrina. Juk lyderius turi ir galvažudžių gaujos, ir sportininkų komandos, ir politinės partijos. Galvažudžių lyderiai autoritariniai, ir priklausomybė ten palaikoma bendrais nusikaltimais bei prievarta (smurto baime). Priklausomybė sportininkų komandoje palaikoma lyderio profesiniu pranašumu. Politinė priklausomybė – daugiausia autoritetu ir, žinoma, bendru interesu. Lyderis yra kokios nors socialinės grupės ar visos valstybės vedlys, kuriuo seka jo įkvėpti, pritraukti, suvilioti (sugundyti), o neretai ir apmulkinti žmonės. Vadinasi, sekimo priežastys gali būti labai įvairios, bet visada jos įtvirtina žmonių priklausomybę nuo lyderio.
Politiniai lyderiai irgi būna visokie. Vieni – autoritariniai, kiti – demokratiniai. Autoritariniai lyderiai siekia užvaldyti sekėjus, o demokratiniai privalo diskutuoti ir daryti kompromisus. Pagaliau vienų lyderystė būna apibrėžta pareigų reikšmingumo (pvz., prezidento, premjero, ministro), kitų – palaikoma vien tik asmeniniu autoritetu.
Pirmuosius būtų galima vadinti formaliais lyderiais, o antruosius – realiais. Tik labai retais atvejais formali lyderystė sutampa su realia. Tai būna ypatingi metai ir politikams, ir visuomenei. Lietuvos politikų tarpe labiausiai realūs yra daugumos mažųjų partijų ir formalūs – didžiųjų partijų lyderiai.
Mažųjų partijų lyderiai paprastai teturi autoritetą tik savo sekėjų ratui. Tuo tarpu didžiųjų partijų lyderių autoritetas yra vertinamas pagal įtaką didžiajai visuomenės daliai. Bet Lietuvoje yra susidariusi viena įdomi išimtis. Vidiniai TS-LKD nesutarimai privertė į partiją pakviesti naują lyderę Ingridą Šimonytę, kurios asmeninis autoritetas žymiai pranoko formalų Gabrieliaus Landsbergio, partijos vadovo, autoritetą.
Nors J. Šimonytė nėra naujas žmogus politikoje, bet jai siūlomas naujas vaidmuo yra ypatingai atsakingas. O tokių žmonių, kurie tikrai būtų pasirengę vadovauti valstybei, visada buvo reta. Ypač jų mažai šiais visapusiško kultūros nuosmukio ir masinės kultūros dominavimo laikais. Jie nedygsta kaip grybai po lietaus. Visai valstybei ir jos visuomenei naudingą politiką galėtų užtikrinti tik pakankamai plataus kultūrinio akiračio, sumanus, išradingas, teisingas, patikimas ir humaniškas premjeras.
Ar užteks I. Šimonytės autoriteto Premjero vaidmeniui atlikti, nelengva atsakyti. Mano galva, jai gali sukliudyti keletas dalykų, dėl kurių ji pralaimėjo ir prezidento rinkimus:
1) jos gyvenimo patirtis yra beveik ištisai biurokratinė, – per savo neilgą amžių ji yra praėjusi bene 8 aukštas valstybines tarnybas;
2) jos požiūris į valstybę toks pat, kaip ir visų kitų iki šiol buvusių premjerų, t. y. ne humanistinis, kurio šiandien labiausiai stinga, o grynai ekonomistinis;
3) tiesioginė priklausomybė nuo savo partijos kliudys jai priimti nešališkus sprendimus,
4) iš daugelio detalių susidaro įspūdis, kad jos dvasinis akiratis yra išugdytas ne klasikinės, o masinės (popsinės) kultūros, todėl gana ribotas.
Kitų politinių autoritetų iškilimui ir viešam pripažinimui iki rinkimų jau seniai nebeliko laiko. Tikėtis, kad per tą trumpą laiką atsirastų tokių asmenybių, beviltiška. Jiems, tiesą sakant, ir lygių sąlygų niekas nesudaro. Net atvirkščiai, jų konkurencijos bijoma. Gana panašiai kaip ir Rytų kraštuose. Labiau jų galima tikėtis tik po rinkimų.
Su šiuo klausimu susijusi ir kita praktinės reikšmės turinti problema: Lietuvoje visais laikais buvo norinčių vadovais tapti žmonių. Ar galimas atvejis, kad tokie vadovai susėstų prie bendro stalo ir tol nuo jo nepakiltų, kol neišsirinktų ryškios asmenybės, kuri galėtų daryti lemiamos įtakos visuomenės raidai?
Taip gali būti padaryta tik ten, kur jau yra instituciškai atsakingi rinkikai. Pavyzdžiui, taip nuo seno kardinolai renka popiežių. Pasaulietiniame gyvenime tokių rinkikų nėra. Todėl čia lyderiai ne renkami, o patys išryškėja.
Žinoma, tam būtinos vienodos pasireiškimo sąlygos. Tačiau tokių sąlygų šiandien kaip tik nėra. Pirma, skirtingos žmonių grupės turi gana skirtingus (dažnai net priešingus) autoritetus.
Antra, tie autoritetai žmonių akyse irgi keičiasi. Ne tik dėl šiems laikams būdingo vidinio nepastovumo, bet ir dėl naujų sąlygų, į kurias žmonės patenka. Be to, jų savaiminį atsiskleidimą slopina konkurenciniai interesai.
Trečia, protingos valstybės skiria nemažas lėšas protų pritraukimui ir telkimui. Iš jų išauginami ir lyderiai. Lietuva prie jų nepriklauso. Jos formalūs lyderiai bijo intelektualių konkurentų. Čia įvairios institucijos ir partijos fabrikuoja savo žvaigždes (formalius lyderius) serijiniu būdu, o paskui jie reitinguojami. Ir tais fabrikatais užteršiama prekių rinka, slopinanti savarankiškų asmenybių pasirodymą. O tai jau yra lietuviška lyderystės tragikomedija.
Net tada, kai pasitaiko kažkas panašaus į bandymus susėsti „prie bendro stalo“, prie jo niekas ilgai nesėdi. Sakysime, daug kas galėjo internete stebėti neseniai vykusius bandymus susitarti dėl patriotinių jėgų sutelkimo.
Dėl ilgalaikės globalistinės (kosmopolitinės) ideologijos diegimo tokių žmonių grupių šalyje susiformavo nemažai. O artėjantys rinkimai paskatino skubiai vienytis. Beveik visi suprato, kad mūsų krašte yra itin didelis susvetimėjimas, egocentrizmas ir iš jų tiesiai plaukiantis tarpusavio nepasitikėjimas bei karikatūriškas susmulkėjimas. Todėl reikėjo pirmiausia pralaužti to nepasitikėjimo ledus.
Bet bandymai buvo nesėkmingi. Šie ledai tik sustiprėjo. Lemiamos įtakos turėjo Lietuvoje įsišaknijusios tarpusavio patyčios, autoritarinės ambicijos, pasipūtimas ir kompromisų vengimas. Tai buvo spektakliai, panašūs į piktų gaidžių kovas be kompromisų ir atsiprašymų, taigi ir be tikro patriotizmo bei bendrų valstybės interesų įsisąmoninimo. Svarbiausi dalykai – net pats tautos išlikimas – skendo kandžių žodžių vandenyne.
Čia trūko pačios elementariausios bendravimo kultūros (tarpusavio pagarbos, mandagumo, takto, arba, jeigu norite, empatijos). Į apyvartą paleisti keiksmažodžiai ir kitos vulgarybės. Stebėti buvo ne tik skaudu, bet ir nejauku. Kuo mes tapome! Taip ir knietėjo riktelti: „Apsišvarinkime, apsiprauskime ir tik tada imkimės valstybės valdymo reikalų.“
Labiausiai stebėtina, kad nepriklausomai nuo išsilavinimo ir garbės vardų, neatsirado nė vieno autoriteto, kuris būtų ryžtingai pakilęs virš tarpusavio įžeidinėjimų ir patyčių bei kilniu atsiprašymu būtų paklojęs pagrindus taktiško bendravimo pranašumams. Šiandien aišku liko tik viena: iš tokių susėdimų ko nors tikėtis beviltiška. Turbūt iš jo mus galėtų išplėšti tik staigus, galingas ir visuotinis emocinis sukrėtimas, panašus į tą, kuris ką tik įvyko Baltarusijoje. Tada jau nereikėtų kivirčytis: visi be jokių įrodinėjimų būtume priversti padaryti gyvybiškai būtiną pasirinkimą: arba – arba.
Straipsnyje gana natūraliai nupieštas Lietuvos politikų sukurta aplinka ir sistema, nedaug ką galima būtų ir pridurti.
O kaip dėl TS-LKD gaujos vado gairių perdavimo paveldėjimo būdu, tai atitinka politinio broilerio užauginimui tvartelyje!
dabar gi naujos lyderės Intrigos Šimonytės, kurios nuomone, geriausiais Premjeras buvo A.KUBILIUS, tai lietuvaičiai pagal paskutines apklausas vėl lips ant tp pačio grėblio, konservai vėl paskelbs „krizę” ir lups iš žmonių vargais negalais uždirbamus pinigus, per naktinę reformą vėl eilinį kartą atims iš senjorų pensijas!