Krescencijus Stoškus. Ar tikrai „teisėsauga išmoko klonio gatvės pamokas“?

DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS
PO SEKSUALINĖS REVOLIUCIJOS PRIEDANGA

Bitlų seksualinis importas. Aristotelis neklydo skelbdamas, kad kraštutinumai tarp dieviškumo (šventumo) ir žvėriškumo yra reti. Ir kaip tik dėl to daugumai žmonių sunku patikėti, kad jie galimi. Sužvėrėjusių būtybių įsiveržimas į viešą gyvenimą išmuša visuomenę iš vėžių. Ji nežino, kaip reaguoti. Nors mato nesuprantamą ir neišaiškinamą beprasmybę (absurdą), jie privesti juos įvertinti. Todėl dažniausiai juos vadina neprognozuojamais.

Iki šiol pamėginau palyginti pora pavojingiausių XX – XXI a. personalijų, kurių neapykantos žiaurumas privertė įsitempti visą civilizuotą pasaulį. Į viršūnes kopiančius žmones tokie žiaurumai sutelkia priešintis, smunkančius į dugną – paskatina savivaliauti, o abejinguosius verčia apskritai nusivilti žmogumi. O iš to randasi nihilizmo banga po bangos. Seksualiniai prievartautojai, suprantama, priklauso antrajai kategorijai, kurią išplatino masinio pobūdžio jaunimo judėjimai, pagimdyti lūžio, vadinamo „seksualine revoliucija“.

Kaip ir visos kitos revoliucijos, ši revoliucija pasišovė išlaisvinti žmones. Tik ne iš vergijos, baudžiavos, užkariautojų priespaudos, o iš šeimos seksualinės disciplinos, jos suvaržymų, saugomų normų, pareigų ir atsakomybių. Tai buvo maištas, panašus į pasaulio lygintojų, mašinų laužytojų, anarchistų sukilimus, kuriems rūpėjo tik sunaikinti esamą, daugmaž stabilią padėtį. O kas bus po to? Po mūsų – kad ir tvanas.

Civilizuoti santykiai šeimose buvo pakeisti kontrkultūriniu išlaisvinimu, arba jų su(pa)prastinimu, nuskurdinimu, suprimityvinimu, suvulgarinimu, sušiurkštinimu, subarbarėjimu, brutalizavimu, supopsinimu, narkotinimu. Tie santykiai sukuriami ir perduodami ne pamokymais, išaiškinimais ir racionaliais patarimais, o užkrečiami jaunimo madų pavidalu. Šios revoliucijos importą į Lietuvą bene atviriausiai yra aprašęs Lietuvos bitlas V. Rožukas gana paradoksaliame kūrinyje „Bitlų eros hieroglifas“.

Čia net savaip paliudytas ryšys ir su jau anksčiau aptartu serijiniu žudiku Mensonu: „1969 m. gruodžio pabaiga. <…>Praėjo keturi mėnesiai, kai Los Andželo priemiestyje buvo žvėriškai nužudyta režisieriaus Romano Polanskio žmona – kino aktorė Šeron Teit ir jos keturi bičiuliai. Kažkoks 34 metų Mensonas <…> ir penki kiti šios gaujos nariai pateko į teismą – kaltinami padarę šią žmogžudystę. Gauja klajoja po Kaliforniją vogtomis mašinomis ir nesiskiria su peiliais. Mensonas sugebėjo visiškai pajungti sau isteriškus pienburnius ir nuvalkiotas mergšes, kurios vaikščiodavo nuogos ir skusdavosi plikai. Jo neribota valdžia aiškinama hipnoziniais gabumais“ (V. „Vaga“, 1990, p.185).

Pavadindamas Mensoną „kažkokiu“ ir jo „isteriškus pienburnius ir nuvalkiotas mergšes, kurios vaikščiodavo nuogos“, autorius lyg ir atsiriboja nuo jo grupinės šeimos. Tačiau pats savo gyvenimo įvykių pasakotojas Odisėjus savo serijiniais moterų išprievartavimais, banditiškais grasinimais nužudyti ne taip daug tenutolsta nuo Mensono gyvenimo būdo. Jis tik mažiau žiaurus.

Tą gyvenimo būdą jis bando pridengti ne tik antru knygos pavadinimu „Genijaus sindromas“, bet ir gana dviprasmišku įžanginiu žodžiu: „Nesistengiau, kaip įprasta „geroj“ literatūroj, vaizduoti herojų simpatišką, vertą užuojautos<…>. Vieni jį pavadins kvailiu, kiti niekšu. Bet jeigu žodžiai galėtų subrandinti ką nors patvaraus, tegu bus pasėta mano žlibo proto mintis“ (p. 6).

Iš tikrųjų pagrindinis knygos herojaus gana pasipūtęs. Blaškosi tarp moderniosios kultūros išmanymo ir pigiausios kontrkultūros vartojimo, tarp pretenzijų į genialumą ir mokytumą ir paprasto banditizmo, tarp taurinančios meilės ieškotojo ir seksualinio maniako, tarp salstelėjusio sentimentalumo ir buko storžieviškumo. Jo įžūlumas ir agresyvumas savaip papildo kontrkultūrinę giminystę su Mensonu ir Putinu.

Taip pat, kaip ir jie, Odisėjus buvo patyręs „nesavanaudiškos meilės ir šilumos stoką vaikystėje“, todėl jiems visiems susiformavo nepilnavertiškumo kompleksas, kurį nesėkmingai tenka dangstyti didybės manija. Ši stoka Odisėją yra įpratinusi veikti pagal laukinės „gamtos dėsnį“. O tai reiškia, kad kiekviename žingsnyje jis turi kovoti už savo išlikimą ir didžiuotis savo įsivaizduojamu genialumu bei patrauklumu.
Bendraudamas su bitlais ir hipiais, jis mėgdžioja jų gyvenimo būdą ir garbina jų pradininkus Makartnį, Lenoną bei jų muziką. Gindamas ir platindamas hipių ir pankų kontrkultūrą Lietuvoje, su savo draugais jis stengėsi pabėgti iš savo šalies į JAV. Ten svajoja paskleisti savo „genialų popsinį meną“, kad jis triumfuodamas sugrįžtų atgal į Lietuvą.

Tačiau bandymai išvykti tik užtraukia KGB-istų persekiojimus. Knygoje bitlas gyvena pagal primityvų kontrkultūrinį laukinės gamtos dėsnį, o jos pabaigoje įvyksta menkai motyvuotas sugrįžimas į kultūrą. Odisėjus susitikęs savo seną draugę, kurios meilė taip perkeitusi jo gyvenimą, kad atsiradęs įsitikinimas, jog tik meilė gali išgydyti pasaulį.

Anksčiau meilė buvo tik sekso nuotykiai, o dabar virtusi ištikimybe, patvariu prisirišimu, kažkuo panašiu į prisikėlimą: „<…>Milijonai žmonių pasirenka egoistinį kelią, vedantį į užsibrėžtą tikslą. Atsiriboja nuo dorovės, užuojautos, draugystės, nuo didžiausio turto – kitų dvasinio pasaulio bižuterijos – be kurio laimė neįmanoma. Kaip ir anksčiau, milijonai kenčia nerasdami išeities; o pesimizmo prigimtis visuomet egoistiška.“ (p. 202). Čia pat kilusi mintis apie Kristaus sekimą.

Dar pridėta, kad 1970 m. birželio 15d. dievinamieji bitlai išsiskyrę. Galų gale atgijęs susižavėjimas Vilniaus architektūra, kurią stebint pasigirstąs Haidno Koncertas valtornai ir orkestrui re mažor. Gana naivi ta pabaiga, gal kiek panaši į antikinę „deus ex machina“. O gal taip padaryta vien dėl to, kad knygą spausdintų „Vaga“. Absurdiškiausia, kad tokia išvada leidžia pateisinti net KGB-stų persekojimus, kuriais jie slopino opozicinį kontrkultūrinį bitlų ir pankų judėjimą. Jeigu Odisėjus sugrįžta į istorijos įdiegtą, išsaugotą ir humanistines vertybes stiprinančią kultūrą, vadinasi, bitlų persekiotojai, patys to nežinodami, yra prisidėję prie šio sugrįžimo.

Kai „seksas visur“… Iki šiol seksualinių nusikaltimų plitimą aiškinomės daugiausia kaip atskirą šiuolaikinės visuomenės reiškinį. Dabar jis atsiskleidžia iš dalies kaip seksualinės revoliucijos padarinys, iš dalies kaip naujoviško verslo ir postmodernios politikos junginys. Pirmuoju atveju jis slepiasi po laisvo elgesio partnerių suburta „šeima“, laisvu seksu, mėgėjišku muzikavimu ir narkotikų bei alkoholio vartojimu. Antruoju jis atsiskleidžia gana pajamingo verslo formomis (masine reklama, žiniasklaidos ir socialinių ryšių palaikoma sekso ir pornografijos reklama, narkotikų ir alkoholio gamyba bei platinimu) ir kultūros globalaus unifikavimo bei „popsinio“ suprastinimo (vulgarizavimo) politika.

Nors iš pradžių seksualinė revoliucija buvo kontrkultūrinis jaunimo sukilimas prieš tėvų gyvenimo būdą (kultūrą), jų vykdomą politiką, verslą ir visą vartotojų visuomenę, tačiau gana greitai tos revoliucijos padarinius į savo interesų lauką įtraukė pati masinė gamyba, reklaminis verslas ir politika. Šiame procese ir visoje postmodernioje kultūroje ypatingai ryškų vaidmenį ėmė atlikinėti seksualiniai ženklai ir simboliai.

Jie ėmė prasiskverbti į kiekvieną gyvenimo sritį ir pasidarė sutinkami kiekviename žingsnyje. Šie ženklai kartu su reklamos, verslo reklamos ir reklamos verslo formomis į vieną galingą sistemą sujungė žiniasklaidą, socialinius tinklus, jų reklamą, narkotinių medžiagų ir svaigalų verslą ir visą verslo politiką.

Dažniausiai jie kalbėjo pačiais įvairiausiais nuogo moterų kūno atributais bei hipertrofuotomis aliuzijomis į jų erogeniškas zonas. Šie moteriško kūno atributai buvo sparčiai paversti dominuojančia masinės gundymo priemonių sistemos dalimi, nukreipta prieš tradicinės visuomenės subalansuotą racionalumą, santūrumą ir saikingumą. Kartu su reklama jie tapo kasdienine jungiamąja visos gundymo kultūros grandimi.

Nors moters kūnas buvo nepaliaujamai narstomas lyg gryna žaliava visokiems reklaminio gundymo atvejams, dėl to neprotestavo ir iki šiol neprotestuoja feministės. Verslas ir jo reklama buvo daug galingesnės jėgos ne tik už jų organizuotą feministinį judėjimą, bet ir patį moterų lygybės principą. Suprantama, šių ženklų gausumas skatino savikontrolės įgūdžių stokojantį, o kartu dar ir savo sąmonės kontrolę slopinti jau įpratusį jaunimą prie seksualinės patirties, o pedofilus – prie nevaržomų nusikaltimų.

Kaip žinia, tokioms praktikoms pirmenybę prieš personalinę buržuazinę meilę jau buvo atidavusi bolševikinė revoliucija, sutapatindama seksą su vandens stiklinės išgėrimu. Tik, žinoma, tada ji neturėjo tiek daug sąmonės slopinimo būdų. Narkotinis sąmonės išjungimas JAV neofroidistų buvo išplatintas kaip pozityvus, kūrybai tarnaujantis sąmonės išplėtimas.

Kai prie visuotinio gundymo prisijungė narkotikai, svaigalai, rūkalai ir kiti proto bei atsakomybės išjungimo būdai, nesubrendęs jaunimas ėmė atsipalaiduoti beveik gyvuliškam spontaniškumui. Ne atsitiktinai žurnalistė A. Žutautienė jau anksčiau minėto straipsnio pabaigoje pateikė vienų metų Vilniaus visuomenės sveikatos biuro tyrimų duomenis apie sostinės bendrojo lavinimo mokyklų 8-12 klasių mokinių lytinės elgsenos būklę.

Tyrime dalyvavo 712 mokinių, kurių amžius buvo nuo 12 iki 18 metų. Iš kurų 25,3% jau buvo turėję lytinių santykių. Pirmuosius lytinius santykius turėjęs kas penktas mokinys būdamas dar 15 metų, o kas trečias − 16 metų amžiaus. „Pirmųjų lytinių santykių metu nuo alkoholio buvo apsvaigęs kas ketvirtas vaikinas ir beveik kas penkta mergina. Nuo narkotinių medžiagų − 1 iš 100 vaikinų ir 1 iš 75 merginų. Per 12 mėnesių lytinių santykių su asmeniu, kuriam už tai reikėjo mokėti pinigus, turėjo kas 24 vaikinas (visi vaikinai – abiturientai).“

Dirbtinės lytys. Iš tokių vaikų sunku tikėtis, kad jie imtųsi kurti patvarias šeimas… Kai seksas liejasi visur, ima sparčiai nykti natūralių lyčių ryšius stabilizuojanti meilė ir ją įtvirtinanti santuokinė šeima. O visa tai šiuolaikinę kultūrą daro iki kraštutinumo seksualizuotą. Prancūzų lingvistas, literatūros teoretikas ir filosofas R. Bartas (Roland Gérard Barthes; 1915 – 1980 m.) tokią situaciją nusakė fraze: „Seksas visur – tik ne seksualume“. Šiuos žodžius cituoja ir jo tautietis Ž. Bodrijaras, susiedamas juos su keliu, vedančiu į transseksualumą.

O transseksualumas jam reiškia ne aiškiai į akis krintantį moterų siekimą suvyriškėti ar vyrų – sumoteriškėti. Apskritai tai nereiškią, kad čia viena lytis pakeičia kitą. To paties siekią vyrai ir moterys. Gal tai būtų galima pavadinti savotišku moteriškumo išaukštinimu. Bet „moteriškumo išaukštinimas atitinka lytinio pasitenkinimo apogėjų ir lyties tikrumo principo katastrofą“. (Ж. Бодрийяр. Соблазн, 2000, p. 32). Čia turime reikalą su tokia situacija, kai pasibaigia supratimas, jog lytį apskritai galima apibrėžti. Žmonija pereinanti į tokią padėtį, kai įprastas lyčių skirtingumas tampa svarstomu dalyku, nes nelieka nei to, kas vyriška, nei kas moteriška.

O transseksualumas pirmiausia jam reiškia lyčių dirbtinumą: „Kalba eina apie maskaradą, apie žaidimą, paremtą lyties požymių komutacija, lytiniu abejingumu, priešingu tam ankstesniam žaidimui, kuris buvo pagrįstas lyčių skirtumais, apie seksualinių polių indiferentiškumą ir abejingumą seksui kaip malonumų šaltiniui. Seksualumas susijęs su malonumu (tai – išsilaisvinimo motyvas), transseksualumas – su dirbtinumu, ar tai būtų gudrybės, orientuotos į lyčių keitimą, ar transvestitui būdingas žaidimas ženklais, pritaikytais drabužiams, morfologijai, gestams. Visais atvejais, ar tai yra chirurginė operacija, ar pusiau chirurginė, ar keičiamas organas, ar ženklas – kalba eina apie protezavimą, ir šiandien, kai kūno paskirtį sudaro tai, kad taptų protezu, visai logiška, kad seksualumo modeliu virsta transseksualumas, ir būtent jis visur pasidaro gundymo vieta.“ (Ж. Бодрийяр. Прозрачность Зла. M., 2000, p. 32-33).

Seksualinė revoliucija neatvedusi į siektą seksualinį išsilaisvinimą: „seksualinio išsilaisvinimo kelyje seksualumas pasiekė tik autonomizacijos, suartėjusios su abejinga sekso simbolių apykaita.“ (p. 20). Kad „seksas visur“ čia niekam nekelia abejonių. Pirmiausia jis reiškiasi jau minėtais viešai eksponuojamais ir reklamuojamais moters kūno ženklais. O tuos ženklus savo tikslams masiškai naudoja ir verslas, ir menas, ir politika, ir visa pramoginė kultūra. Jie prasiskverbia visur, kur konkuruoja gundymai ir viliojimai.

Po jais slepiasi ir nemaža dalis nusikaltimų. Todėl žiniasklaidoje įvedama ne maža ženklų bei simbolių draudimų. Jų tarpe apribojimas 18-kos metų amžiaus riba. Bet iš tikrųjų tokie apribojimai jaunimui pavirsta pačiais svarbiausiais gundymais, atveriančiais duris ne tik į bulvarinį kiną, specialius televizijos kanalus, literatūrą, svaigalų ir narkotikų vartojimą, prostituciją, pornografiją, ir, žinoma, pedofiliją be ribų.

Apie meilės tipus. Iki šių dienų „seksas“ ir „meilė“ buvo aiškiai skiriami dalykai. Visiems buvo aišku, kad seksas galėjo būti be meilės, o meilė – be sekso. Bet dabar žodis „seksas“ yra tapęs tiesiog suvulgarintu meilės pavadinimu, pritaikytu tam pasauliui, kurį pagimdė hedonistinė seksualinė revoliucija. Lietuvių, kaip ir daugelio kitų tautų kalba žodis „seksas“ šiandien reiškia lytinius santykius, kurie masiškai tapatinami su meile.

Bet prancūzų kalba „sexe“ (kaip ir anglų sex) pirmiausia reiškia lytį; sexuel – lytinis. Tačiau ten atvirkščias procesas – prie sekso priartina išvestinis žodis sexualité (seksualumas, geidulingumas, gašlumas). Vadinasi, garsiąją Barto tezę „Seksas visur – tik ne seksualume“ būtų galima skaityti dvejopai: 1) „Lytis visur – tik ne seksualume“, arba 2) maždaug taip, kaip Bodrijaras skaito: „Seksas visur – tik ne lytiškume“, nes lytiškumą sunaikinąs translytiškumas.

Asmens ir visuomenės gyvybingumą bei jų laimę užtikrinančią meilės tipų (rūšių) įvairovę bene įžvalgiausiai buvo aptarę senovės graikai. Jie išskyrė keturias meilės rūšis: įsimylėjimą (ἔρως – eros), draugystę (φιλία – filija), prisirišimą prie šeimos (στοργή – storgė), besąlygišką pasiaukojimą (ἀγάπη – agapė). Šias rūšis antikinėje kultūroje papildė dar 3 atskirai minimos meilės formos: 1) aistros šėlsmas, arba dievų apsėstoji meilė (μανία – manija), 2) malonumas (lot. ludus), 3) asmens brandumu pagrįsta meilė (πράγμα – pragma).

Pasiremdamas šia tradicija, Kanados sociologas Dž. A. Li ( J. A. Lee; 1933 — 2013 m.) manė esant tik tris pagrindinius meilės santykių „stilius“ – eros, storge ir ludus. O agapė, manija ir pragma kylantys iš pagrindinių stilių susijungimo. Panašiai galvojo ir rusų filosofas bei poetas V. Solovjovas (1853 – 1900 m.). Jo manymu, visos meilės rūšys yra kelių jausmų dariniai. Tėvų meilėje dominuojąs gailestis, vaikų meilėje tėvams – pagarba, o tėvų santuokinėje meilėje – gėda, sujungta su gailesčiu ir pagarba.

Kartu meilės rūšis jis susiejo su skirtingais partnerių tarpusavio santykių nustatymo būdais. Vieną būdą jis pavadino nusileidžiančiaja meile, antrą – kylančiaja, o trečiąją – lytine meile. Pirmoji daugiau duodanti, negu gaunanti (pvz., motinos meilė vaikams), antroji – daugiau gaunanti, negu duodanti (pvz., vaikų meilė tėvams), o trečioji – lygiai duodanti ir lygiai gaunanti.

Atskirdamas meilę nuo seksualumo ir sekso, o tikrąją meilę nuo blogosios meilės, R. Bartas linko į tradicinį požiūrį. Tik meilę stiprokai įslaptino (net mistifikavo). Tikroji meilė esanti neapibrėžiama. Ji laikoma savaime suprantama, sveika, gyvybinga. Bet ji tarpstanti ne vaizduotės srityje, o „simboliniame plane“. Todėl apie ją visada sunku kalbėti… „Ar tik nebus tikroji meilė paprasčiausiai save palaikančios poros, santuokinių poros, meilė?“ (Ролан Барт.”ФРАГМЕНТЫ РЕЧИ ВЛЮБЛЕННОГО” (неизданные страницы) – worldliterature.wordpress.com).

Blogoji meilė esanti aistringa, neurotiška ir negyvybinga. Ji susijusi su likimu, katastrofa, mirtimi, nelaime, liga, apgaule ir pan. Atskirai paėmus, šie skirstymai gana įdomūs, bet jie gerokai atsitiktiniai, fragmentiški, kadangi stokoja aiškesnių skirstymo kriterijų aptarimo. Vienur meilės jausmas siejamas tik su jos objektu, kitur tik su subjektu, dar kitur tik su santykiu. Stinga platesnės jų panoramos, išsamesnio kultūrinio ir psichologinio konteksto tyrimo.

Meilės nuošliaužos. Bet pirmiausia lietuviams iškyla problema, kaip šiandien susigaudyti tarp to, ką mes mylime, nuo to, ką tik mėgstame. Lietuvių kultūra per savo gimtąją kalbą tarp šių dalykų buvo nubrėžusi aiškią ribą. Prie mėgiamų, patinkančių dalykų buvo priskiriami daiktai, valgiai, gėralai, gyvuliai, užsiėmimai (darbai), laisvalaikis, savaitės dienos, metų laikai ir t.t. Bet ne viską, kas mums patinkdavo, mes mylėjome.

Mūsų kalba lyg pirštu rodė, kad meilės objektai yra nepalyginamai vertingesni (brangesni, svarbesni) už tuos, kuriuos tik mėgstame. Prie tokių dalykų priklausė protingos būtybės (žmonės, moterys, vyrai, vaikai, tėvai, draugai ir bičiuliai), jų Tėvynė, Gimtinė (Tėviškė), gimtoji žemė, gimtoji kalba, o galų gale Dievas. Bet svetimų kalbų įtakoje įvykdyta lietuvių kalbos išdavystė mums visiškai supainiojo meilės objektus su tais dalykais, kuriuos tik naudojame, vartojame, perkame ir parduodame.

Kartu su tuo praradome gebėjimą jausti esminį skirtumą tarp to, ką tik mėgstame nuo to, ką civilizacijos istorija yra įpareigojusi mums mylėti. O mylėti galime tik tai, ką gerbiame ir kas reikalauja pagarbos (mandagumo, disciplinos, atitinkamo susivaldymo, savikontrolės, išskirtinio dėmesio, rūpesčio, nusilenkimo, nusižeminimo ir pan.). Tik tokiomis būtybėmis mes jaučiame pareigą rūpintis, tik jas stengiamės globoti, tik joms pasitarnauti, įsipareigoti, o iškilus būtinumui, pasišvęsti ir pasiaukoti. Tokių būtybių pagarba buvo ne tik įpareigojanti, bet ir matuojama reikšmingumo laipsniais (svoriu, įtaka).

Vienokia tėvų tarpusavio meilė, kitokia jų meilė savo vaikams, dar kitokia vaikų meilė tėvams, vaikų broliška meilė, žmonių draugystė, bičiulystė ir pan. Vėlgi vienokia meilė Tėvynei, Tėviškei ir gimtajai žemei, kitokia žmonijai. Dar kitokia meilė Dievui ir Dievo meilė žmogui. Vienokia ji tikinčiam, kitokia – abejojančiam. Kiekviena iš tų meilės rūšių savo ruožtu priklauso dar ir nuo žmogus amžiaus, gyvenamos vietos, ryšių su įvairiomis kultūros vertybėmis bei jos charakterio savybėmis, kitaip sakant, nuo jos socialinio bei intelektualinio statuso, grožio (patrauklumo), sąžiningumo, jautrumo, nuoširdumo, paslaugumo, pareigingumo, atsakingumo. Dar didesnę meilės rūšių įvairovę R. Bartas yra atskleidęs grožinėje literatūroje („Ad Marginem. Ролан Барт. S/Z, 1994).

Rimtesnis šios jausmų įvairovės apmąstymas privertė nubrėžti ryškesnę ribą toms permainoms, kurios atėjo su seksualine revoliucija. Priešingai Bodrijaro įsitikinimui, seksualinė revoliucija nepraėjo be „seksualinio išsilaisvinimo“. Ji paskatino megztis vis labiau atsitiktinėms, trumpalaikėms, proginėms, turistinėms „meilėms“, platintis kolektyvinei (proletkultinei bei mensoniškai) laisvų seksualinių santykių „šeimai“, davė ryškių paskatų sūriausiais keiksmažodžiais ir kitomis nešvankybėmis vulgarinti viešą kalbėjimą, kovoti už vienalyčių asmenų santuokas ir įteisinti biologiniams lyties požymiams prieštaraujančius lytinius potraukius bei ilgai viešajame gyvenime pedofilams tenkinti savo ligūstus pomėgius.

Seksualinė revoliucija į postmoderniojo žmogaus masinių malonumų medžioklę įtraukė įvairių sekso būdų ieškojimus, suardė ilgai istoriškai ugdytą drovumo, moralinio atsakingumo bei įsipareigojimų palaikomą stabilios meilės ir šeimos tradiciją. Seksas ir jo įvesti terminai anihiliavo ne tik įvairiarūšės meilės žodyną, bet ir pačią meilę, kartu su visu jos turiniu.

Kartu su naujaisiais verslais (narkotikų bei svaigalų gamyba ir prekyba, pornografija, prostitucija, komercine reklama bei žiniasklaida, erotiniu menu ir pan.) ji sudarė pačias palankiusias sąlygos tam, kad masiškai plistų tikrosios meilės nuošliaužos į blogąją meilę, blogoji meilė – į seksą, o seksas, lydimas narkotikų, psichodelikų, svaigalų žadinamų malonumų, ne tik užimtų laimingo gyvenimo vietą, bet gal net ir pereitų prie dabar intensyviai propaguojamo „laimės hormono“, vadinam dopaminu…

„Kontrkultūros ištakos“. Šiuos Jungtinėse Amerikos Valstijose vykusius procesus jų dalyvis, atidus stebėtojas ir tyrinėtojas sociologas T. Rošakas (Th. Roszak) pavadino kontrkultūra: „Plaukai tapo protesto forma: vaikščioti su ilgais plaukais reiškė būti nepritariančiu. Nenormatyvinė leksika virto protestu: blevyzgojimas rodė nepagarbą. Nesantuokinis seksas [irgi] tapo protesto forma: jis reiškė ištvirkavimą be rizikos ir net moterų laisvę. Anašos rūkymas pasidarė protesto forma; tai reiškė koketavimą su statusu ir įstatymų pažeidėjo suvokimu.“

Naujausios „Kontrkultūros ištakų“ laidos įvade jis prisimena Londone atsiradusį antiuniversitetą, kuriame rinkosi studentai su gitaromis, puoduku aukoms, narkotinių grybų atsarga studijuoti JAV pagarsėjusio anarchisto „Timoti Lyrio ir tantristinio sekso“. Kaip jų mokytojas, taip ir jie patys įsivaizdavo, kad badydami savo kūnus narkotikų pripildytais švirkštais, jie išplės savo sąmonę, o tuo išplėtimu pakeis ir visą visuomenę.

Taip atsiradusi „per visą istoriją pati ambicingiausia visuomenės kultūros vertybių pervertinimo programa. Abejoti imta viskuo: šeima, darbu, švietimu, sėkmingo gyvenimo supratimu, vaikų auklėjimu, vyro ir moters santykiais, lytiniu gyvenimu, teritorijų urbanizavimu, mokslu, technologija, progresu.“ (Ten pat, IV). Ypač autoriui atrodo svarbu, kad jaunimas iš naujo atgaivino jau praėjusiame šimtmetyje išpopuliarintą „tauriojo laukinio mitą“: „Jaunimas giliame pramoninės visuomenės užnugaryje išgarbino pirmykštę kultūrą, surasdamas laukinių išmintį gebėjime apsirūpinti viskuo, kas būtina gyvenimui savo aplinkoje.“ (Ten pat, sk. IV).

Šis mitas davęs kultūrinį pagrindą ekologiniam judėjimui. Ir tai esanti stipresnė atrama už gamtos resursų taupymą. Šis nusileidimas į laukinę būklę Rošako vaizduojamas vos ne kaip viduramžių Renesansas. Anot jo, be kontrkultūros „nebūtų buvę ir moterų judėjimo, kokį mes jį matome šiandien, jeigu ne drąsa moterų, sukilusių ne tik prieš patriarchalinę tvarką, bet ir prieš vyrišką savo vyrų ir meilužių šovinizmą. <…>Nebūtų ir laisvės homoseksualistams, jeigu ne tie, kurie suabejojo lyčių stereotipais“. Bet gana greitai autorius susimąsto ir dėl tų laisvių ribų: „Kas žino, kiek bepročių iš Mensono „šeimelės“ nebūtų susitaikę su abejingų liudytojų vaidmeniu, laukdami, kada jiems leis žudyti“.

Apsaugą nuo tokių „laisvių“ jis mato mene. Be muzikos, kandaus humoro, poezijos jis iš viso negalįs įsivaizduoti kontrkultūros. „Taip, daug šiurkštumo ‚sklandė ore‘, bet jo ištakų ieškokite Vietnamo kovų laukuose ir pastovioje termobranduolinio susinaikinimo grėsmėje<…>. Ir net tokiomis sąlygomis aš neatsimenu, kad nors vienoje demonstracijoje pyktis nebūtų prislopintas gerumo ir kūrybinio entuziazmo. Būtent poetai išsaugojo kontrkultūroje sveiką protą aukščiausių pareigūnų beprotybės laikais ir padėjo prijaukinti ekstremistus, kurių negalima išvengti.“

Tačiau įdomiausia, kaip prieš vartotojų visuomenę, tėvų kultūrą, viešąją politiką, įsitraukimą į karą Vietname kilusi seksualinė revoliucija gana greitai buvo paties valdančiojo elito prijaukinta. Jaunimo maištingumas buvo ne tik nuslopintas, bet ir savaip pritaikytas verslui bei politikos atnaujinimui. Tai, matyt, glumina ir patį autorių: „Šiandien narkotikai tiek suspėjo pavirsti nusivylusiųjų prieglauda ir pagrindiniu organizuoto nusikaltimo prekybos objektu, kad sunku įsivaizduoti tuos laikus, kai jie buvo suprantami, kaip neatskiriama politinio-dvasinio kurso dalis. Septintajame dešimtmetyje psichodelikų vartojimas turėjo tikslą atverti suvokimo duris, kad būtų išvystas šventumas kultūroje, kur nieko žmogaus sieloje ar gamtoje jau nėra šventa. Toks realybės principas atsiskiria nuo oficialių šiuolaikinio gyvenimo tikslų.“

Taip Rošako akimis sudūžta amerikietiškas seksualinės revoliucijos ir kontrkultūros utopizmas. Tačiau į kitas šalis – ir, žinoma, į mūsų kraštą, – importuotoje kontrkultūroje neliko nei amerikietiško utopizmo, nei minėto šventumo. Išsaugota tik pačių didžiausių vulgarybių rodymo drąsa, kultūros laužymo, atmetimo, „amerikonizmo“ laisvėmis paženklintas nusileidimas į laukinę būklę.

O jo mokytis, suprantama, nereikia. Maža to, laukinės būklės imitavimo mada dažnai net nukreipiama prieš nacionalinių vertybių saugojimą. Iš šventumo dažniau tik tyčiojamasi. JAV kontrkultūra pirmiausia buvo oficialiosios ir vartotojų kultūros neigimas, o mūsų krašte ji tapo kaip tik pačia vulgariausia tos kultūros dalimi, neatskiriama nuo kultūros neigimo apskritai.