Ramūnas Aušrotas. Apie eutanaziją Lietuvoje
Benedikto Bachmetjevo vykdomas tyrimas apie eutanaziją Lietuvoje pakliuvo į akis dar prieš gerus metus. Tada atkreipiau dėmesį į kvietimo dalyvauti tyrime aprašymą, kuris nebuvo parašytas neutralia kalba. Atrodė, kad jo tikslas – surinkti įrodymus, pagrindžiančius eutanazijos įteisinimo būtinybę. Ir štai, atliktas tyrimas, kuris rodo, jog 70 proc. Lietuvos žmonių pasisako už eutanazijos įteisinimą.
Esmė tame, kad eutanazijos įteisinimo negalima grįsti visuomenės nuomonės apklausomis. To niekaip negalima daryti post-tiesos visuomenėje, kurioje dabar gyvename, nes viską lemia ne pasverti proto argumentai, o nevaldomos emocijos. Puikiai žinoma, jog visuomenės nuomonė yra formuojama, ir stipriausiai veikia emociniai argumentai. O jų šioje – eutanazijos temoje – yra apstu.
Šiandien kaip tik kalbėjome su kolegomis, jog mokslinis tyrimas atliktas visuomenės nuomonės apklausos metodu, nėra aukšto lygio tyrimas, ir jo pagrindu negalima formuoti tam tikros srities politikos dalykų. Visai kas kita – vadinamųjų politikos formuotojų (policy maker’ių) apklausa. Ji kur kas svariau parodo esamą situaciją ir reikalingus pokyčius. Štai interviu buvo pakalbintas vienas iš jų, mano universitetinis kolega Andrius Macas. Kuris, jei pastebėjote, komunikuoja visai kitą šio klausimo perspektyvą.
Eutanazija – medicinos etikos klausimas. Todėl man, kaip bioetikos specialistui, visada kelia abejonių bandymai analizuoti etinio pobūdžio problemą nesiremiant etikos mokslo įrankiais (teorijomis, principais). Man būtų įdomu sužinoti, kokiais etiniais principais (etinėmis teorijomis) tyrimo autorius pagrindžia eutanazijos įteisinimo būtinumą. Kaip, pvz. etinis nežalingumo principas pateisina eutanaziją? Mano žiniomis, jokia klasikinė etikos teorija nepalaiko eutanazijos.
Didelis klausimas, ar tyrimo autorius, nusimano etikos teorijose (kitaip bent jau interviu būtų pagrindęs). Bet kam to reikia, jei yra visuomenės nuomonė, ar ne? Taip pamažu ir tampame civilizuoti barbarai, kur viską lemia grynai techniniai argumentai.
Gaila, kad interviu autorė nepasivargino pakalbinti bioetikos specialisto. Prielaida, kad jei asmuo yra gydytojas (ar slaugytojas) – tai ir išmano medicinos etiką, yra klaidinga. Lietuvoje medicinoje vyrauja techniniai sprendimai, o etika yra podukra. Vakaruose yra kitaip. Net ir šiuo, eutanazijos klausimu, verda išties dideli etiniai debatai.
Taip pat man pritrūko Katalikų Bažnyčios perspektyvos pateikimo. Atrodo, kad su vis nauju kolektyvu Bernardinai.lt tolsta nuo Bažnyčios mokymo žinojimo, ir dominuoja humanistinis rakursas. Jį aš galiu sužinoti ir kitur. O štai rimto krikščioniško diskurso pasigendu. Šiuo atveju buvo galima paminėti apie neseniai išleistą Tikėjimo mokymo dikasterijos dokumentą „Dignitas infinita“ – apie žmogišką orumą. Būtent krikščioniška orumo samprata grindžia eutanazijos negalimumą. Kviečiu visus pasiskaityti, ji prieinama ir lietuvių kalba (nuoroda komentare)
