Savaitės pradžioje portalas lrt.lt paskelbė Vytauto Keršansko straipsnį „Mums reikia partizanų“.
Autorius rašo, jog „Kovo 11-osios Lietuvoje partizanai toli gražu ne iš karto užėmė deramą jiems vietą mūsų viešajame, kultūriniame, politiniame gyvenime, mūsų istoriniame pasakojime.“
Prisiminkime, kai prieš metus Rūta Vanagaitė, o kartu su ja ir Kremliaus propagandos mašina, ėmėsi skelbti šmeižtą apie partizaną Vanagą. Tuomet išplito grotažymės „Aš esu Vanagas“ ir didelė masė piliečių sau prieinamais būdais ėmėsi ginti vieno iš savo didvyrių.
Tai buvo lūžis, kai išryškėjo, kad miško broliai nėra tik dar viena mūsų istorijos detalė, bet nemažai tautos daliai jie – kažkas daugiau“.
Vienas iš komentatorių, pasivadinęs Minde, taip pakomentavo šią V.Keršansko įžvalgą: „žmonės, savo akim matę „liaudies gynėjus“ ir „partizanus“, vadino juos atitinkamai stribais ir banditais; pirmų bijojo mažiau – ateidavo dieną, atimdavo tik maistą. Antri ateidavo naktį, taip pat atimdavo maistą, o jei kas nepatikdavo – nušaudavo. Dabar mes tuos banditus heroizuojam“.
Koks simboliškas susitikimas! Iš vienos pusės – vėlokai istorijai prabudęs jaunas politologas, o iš kitos – asmuo, išaugęs toje aplinkoje, kuri buvo visiškai suaugusi su tarybine sistema, tapatinusia partizanus su galvažudžiais („banditais”).
Pirmajam reikėjo laidotuvių, kad atsivertų akys, o antrajam nepadėjo nė nešališkų žmonių pasakojimai, nė iškilmingos laidotuvės, kadangi jam neteko išgirsti net apie tarybinę patyčių praktiką sušaudytus partizanus guldyti eilėmis miestelių aikštėse, kol jų nepradėdavo draskyti valkataujantys šunys. Ir nebuvo Lietuvoje miestelio, kuriame to nebūtų, bet jo ši žinia nepasiekė.
Straipsnelio autorius pagrįstai kelia klausimą, kodėl „Lietuvoje partizanai toli gražu ne iš karto užėmė deramą jiems vietą mūsų viešajame, kultūriniame, politiniame gyvenime, mūsų istoriniame pasakojime”?
O savo vardu bijantis kalbėti komentatorius yra gyvas atsakymas. Tik kaltės suversti mokyklai nederėtų. Visa politika ir visa viešpataujanti žiniasklaida ignoravo partizanų kovas. Daug kas net tyčiojosi iš jų.
Dėl to gana netikėtas ir keistas tas LRT ir Prezidentės pabudimas iš antipartizaninio letargo miego. Itin iškilmingas A.Ramanausko-Vanago palaikų laidotuves būtų galima traktuoti kaip tolesniam Lietuvos likimui ypatingai svarbų valdžių sąžinės prabudimą.
Bet man, stebinčiam šias puikias ceremonijas, nedavė ramybės įtarimas, ar čia nebus tik politinis triukas prie kankinio kaulų? Ar pirmadienį vėl viskas nesugrįš į buvusias vėžes ir vėl anų laikų užprogramuoti pavargėliai visai Lietuvai kartos: „Žmonės, savo akim matę „liaudies gynėjus“ ir „partizanus“, vadino juos atitinkamai stribais ir banditais Dabar mes tuos banditus heroizuojam.”
Gerb. Krestencijau, Jūs paminėjote apie partizanų kovą, bet nepagarsinote nei vienos partizanų kovos su okupantais, kurios nematė ir tuo metu gyvenę žmonės. Ir Jūsų įvardintas komentatorius. Enkavedistai tikrai tyčiojosi iš partizanų (tiksliau pasakius – miškinių) kūnų, išguldę miestelių aikštėse.